Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AR POKARIO METAIS LIETUVOJE VYKO KLASIŲ KOVA AR PILIETINIS KARAS? PDF Spausdinti El. paštas
Pokario metais Lietuvoje vyko vidaus karas. Bet galima klausti kokios rūšies jis buvo. Iš esmės yra keturi pasiūlymai: du tarybinių istorikų, du išeivijos. Pirmaisiais pokario metais tarybiniai propagandistai ir pareigūnai aiškino, kad partizanų kovos — tai tautos remiamos vyriausybės akcija sunaikinti banditus arba, vartojant šiuolaikinę terminologiją, teroristus, kurių ginkluotus būrius sudarė buožės, buržuaziniai nacionalistai bei hitlerininkų rėmėjai. Vėliau mažiau kalbėta apie banditus ir teroristus, daugiau apie tariamą buržuazinių nacionalistų ginkluotą pogrindį ir apie klasių kovą kaime. Išeivijoje yra užuominų, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas, arba ypatingos rūšies sukilimas, nors dauguma teigė ir teigia, kad partizanų kovos buvo ginkluotas pasipriešinimas okupantui ir kad kalbos apie pilietinį karą yra nesusipratimas.

Taigi, yra keturi siūlomi partizanų kovų aptarimai: (1) valdžios veiksmai prieš teroristinį sąjūdį, (2) klasių kova kaime, (3) pilietinis karas, (4) ginkluotas pasipriešinimas prieš okupantą. Šiame rašinyje nagrinėsiu antrąjį ir trečiąjį pasiūlymą. Mėginsiu įrodyti, kad svarbiausia klasių kovos sampratos prasme, Lietuvoje nevyko klasių kova, nes iš viso abejotina, ar galima prasmingai kalbėti apie klasinius skirtumus tarp Lietuvos valstiečių, nes visi ženklai rodo, kad kaimo varguomenė labiau rėmė partizanus negu tarybų valdžią. Nebuvo ir jokio pilietinio karo, nors kai kurie lietuviai rėmė Maskvos politiką. Ne vietos komunistai, bet Kremliaus įgaliotiniai ir nelietuviai turėjo vyraujantį vaidmenį kovoje su partizanais ir tarybinio režimo išlaikyme. O pačių komunistų politika pirmaisiais pokario metais rodo, kad jie į Lietuvą žiūrėjo kaip į priešų šalį, kurioje mažas partiečių būrys buvo apsuptas priešiškai nusiteikusių gyventojų masių.

Klasių kova kaime
Pagal marksizmą klasių kova yra vienas pagrindinių istorijos raidos variklių. Klasių kova, atvira ar pridengta, yra nuolatinis visų klasinių visuomenių elementas. Kai kurie primityvesni marksistai net teigia, kad visi ideologiniai ginčai, politiniai nesutarimai bei visuomeniniai ir ideologiniai kivirčiai yra tik klasių kovos išorės išraiškos. Nuosaikesnieji marksistai nemėgina visų konfliktų suvesti į klasių kovą, bet pabrėžia, kad, nors ne visi reiškiniai tiesiog susieti su kokiu nors ūkiniu klausimu, ekonominiai interesai turi lemiamą vaidmenį visuomeniniame gyvenime.

Klasių kova turi svarbų vaidmenį ne vien tik komunistų ideologijoje, bet ir praktikoje. Užėmę kurią nors šalį komunistai dažnai mėgina sukelti klasių kovą ar tos kovos regimybę. Skirdami ypatingą dėmesį ūkiui pertvarkyti ir buvusį elitą sunaikinti arba bent pašalinti iš viešojo gyvenimo, komunistai mėgina sukurstyti klasinę nesantaiką, įvairiais geresnio gyvenimo pažadais ir ūkinėmis lengvatomis siekia apie save susitelkti vargingesnius šalies piliečius. Antai 1940 m. komunistai suėmė daug visuomenės veikėjų, pravedė savo žemės reformą Lietuvoje ir ją tęsė pokario metais. Kaip ir Tarybų Sąjungoje trečiame dešimtmetyje, komunistų propagandistai Lietuvoje nesigailėjo pastangų įtikinėti bežemius ir vargingesnius valstiečius priešintis vadinamųjų buožių išnaudojimui. Šios pastangos bei žemės gavimas kai kuriuos valstiečius padarė komunistų rėmėjais, kuriems mokymas apie klasių kovos pastovumą bei neišvengiamumą buvo prie širdies, nes pateisino jų elgesį ir bent laikiną ūkinės padėties pagerėjimą. Tarybinė valdžia turėjo ir kitų priemonių klasių kovų regimybei sukelti. Darbininkams ir vargingesniems valstiečiams, stojantiems į partiją, buvo teikiama lengvatų. Į stribus nepriimdavo turtingesniųjų ūkininkų, neleido jiems stoti į kolūkius, jiems uždėjo specialius mokesčio priedus, kurie ne vienam ūkininkui tapo nepakeliama našta, dėl kurios turėjo palikti savo ūkį.

Komunistų pastangos sukurstyti klasinę nesantaiką nebuvo bergždžios. Netrūko kandidatų į stribus, netruko ir neapykantos. Kai kurie valstiečiai savo fanatiškumu mažai kuo skyrėsi nuo tiesioginių partijos darbuotojų. Pavyzdžiui, pirmame Lietuvos kolūkiečių suvažiavime, įvykusiame 1948 m. gruodžio mėnesį, Biržų apskrities sandėlininkas Petrauskas pritarė pasiūlymui parašyti Stalinui laišką, prašantį, kad jis išvežtų buožes, ir teigė: "Reikia nušluoti tuos piktšašius nuo žemės paviršiaus, ir mes nušluosime juos." Buvo kitų panašiai piktų pasiūlymų, pavyzdžiui, su buožėmis išvežti ir visus nestojančius į kolūkius.1

Tarybinė žemės ūkio politika pastatydavo vargingesnius valstiečius į gana keblią ir dažnai tragišką padėtį. Vienu atžvilgiu, bežemiams ir mažažemiams valdžia siūlė duoti ūkininkams labiausiai pageidautiną materialinę gėrybę, būtent žemės. Nesunku įsivaizduoti kiek sąžiningą bet neturtingą ūkininką turėjo gundyti galimybė įsigyti nuosavą ir ilgai svajotą žemės sklypą, kurio turėjimas ne vien tik padidintų jo savigarbą, bet padėtų jam ir šeimai išbristi iš didesnio ar mažesnio skurdo. Antra vertus, žemės paėmimas iš valdžios reiškė bent netiesioginį pritarimą komunistų politikai (ką tais laikais daugelis gyventojų laikė okupanto rėmimu) ir sukėlė partizanų keršto pavojų. Daug kas ėmė valdžios siūlomą žemę, ypač jei savininkai buvo dingę be žinios, žuvę ar pasitraukę į Vakarus. Leisti žemei gulėti nenaudotai buvo lyg ir nusikaltimas. Padėtis buvo sudėtingesnė, kai valdžia mėgino atiduoti ką tik į Sibirą ištremto ar kitaip nuo valdžios nukentėjusio žmogaus ūkį. Tarybiniai rašytojai, kaip Avyžius ir oficialesni šaltiniai pažymi, kad dažnai niekas neėmė tos žemės. Antai 1945 m. Biržų apskrityje iš 3404 valstiečių, gavusių žemės, 1279 atsisakė savo sklypų.2

Jau ir taip sudėtingą bei tragizmo kupiną padėtį paaštrino partizanų siekimas perimti Nepriklausomos Lietuvos valdžios teises ir pareigas. Kiekviena valdžia ir kiekvienas pretendentas į valdžią skelbiasi turįs teisėto smurto vartojimo monopolį ir baudžia tuos, kurie nepaiso duotų nurodymų ar įstatymų. Toji valdžia, kuri nesugeba įtikinti ar priversti gyventojus paklusti savo nurodymams, greitai praranda autoritetą. Galingos valstybės teisingumo organai kartais pro pirštus žiūri į kai kurių nelabai svarbių įstatymų nepaisymą. Bet dar tvirtai neįsitvirtinusi valdžia turi imtis priemonių prieš bent dalį tų, kurie nevykdo jos nurodymų. Partizanai turėjo juo labiau tai daryti, norėdami gyventojams įrodyti, kad jie yra jėga, su kuria reikia skaitytis, o ne tik miške besislapstantys žmonės.

Partizanai laikė komunistų įsakymus bei potvarkius neteisėtais ir negaliojančiais ir laukė, kad valstiečiai jų nepaisytų. Jie ypač jautriai reagavo į tuos komunistų potvarkius, kuriais buvo siekiama pakeisti Lietuvos kaimo struktūrą žemės išdalijimu arba vėliau kolūkių steigimu. Nereagavimas į šitokius pakeitimus, kuriais komunistai siekė nedviprasmiškai įtvirtinti savo santvarką reikštų viešą bejėgiškumo išpažinimą. Partizanai turėjo reaguoti ir dar dėl to, kad kiekviena valdžia bando savuosius nuo priešo apginti arba bent nubausti tuos, kurie juos skriaudžia. Jei iš partizanų rėmėjų buvo atimta žemė ir kitam atiduota, tai blogiausiu atveju bent dalis žemę pasiėmusių ar gavusių turėjo būti kaip nors nubausti, kitiems įbauginti. Nubaudimas turėjo kitus atgrasinti nuo panašaus elgesio ir tuo pačiu nuraminti partizanų rėmėjus, bent ta prasme, kad buvo įrodyta, jog iš komunistų gautos dovanos kartais brangiai kainuoja.

Taigi, komunistų žemės ūkio politika iš dalies sukūrė tragišką ir užburtą ratą Lietuvos kaime. Valstiečiams buvo siūloma žemė, kurios buvo sunku atsisakyti. Savo ruožtu partizanai ėmėsi priemonių prieš kai kuriuos naujakurius. Vieni iš jų atsisakė žemės, o kiti, jausdami pavojų, dar labiau priartėjo prie komunistų ir tuo būdu pasidarė dar didesniais partizanų priešais. Svarbu pabrėžti, kad daug vargingų valstiečių neėmė komunistų siūlomos žemės, ir kad dažnai partizanai net nebandė bausti žemės gavusiųjų.

Lietuvos komunistai siekė sukurti klasės kovos regimybę ir kai kuriais atžvilgiais tai padarė. Buvo valstiečių, kurie rėmė partijos politiką, pasisavino Maskvos gamybos šūkių, įstojo į stribus. Bet tai dar nereiškia, jog Lietuvoje vyko klasių kova. Nemaža tarybinių karių sutiko tarnauti Vlasovo daliniuose ir kovoti su Raudonąja Armija. Nemažiau rusų ir gudų vokiečių okupacijos metais tarnavo savivaldoje, policijoje, priklausė savisaugos batalionams, dalyvavo veiksmuose prieš tarybinius partizanus. Bet šių reiškinių akivaizdoje nekalbama, kad per antrąjį pasaulinį karą Tarybų Sąjungoje vyko pilietinis karas ar klasių kova. Prancūzijoje naciai rado daug kolaborantų. Bet abiem atvejais teigiama, kad vyko tautinis pasipriešinimas okupantui, kuris savo pusėn prisitraukė išdaviko bei įvairių rūšių išgamų. Šie pavyzdžiai tik primena, kad kone kiekvienam okupantui sekasi surasti rėmėjų, bet jų būvimas nereiškia, kad pasipriešinimas okupantui tampa pilietiniu karu.

Norint nustatyti, ar Lietuvoje pokario metais vyko klasių kova, reikia bent provizoriškai aptarti klasių kovos sąvoką. Reikia nedelsiant atmesti aptarimą, pagal kurį komunistai visada kovoja už vargingųjų, ypač proletariato, reikalą ir kad komunistų priešai visada remia išnaudotojus. Šitoks aptarimas atmestinas, nes jis išsprendžia ne klausimą apie klasių kovą, atsižvelgdamas ne į empirinę tikrovę, bet pasiūlydamas savavališką definiciją. Juk klausdami, ar kurioje šalyje vyko klasių kova, mes norime sužinoti šį tą apie kovojančių pusių klasinę sudėtį bei siekius, o ne kaip kurie nors asmenys nutarė vartoti kai kuriuos žodžius. Juk ceteris paribus koks nors hitlerininkas, nutaręs pavadinti visus nacių priešus Vakarų kultūros naikintojais galėtų aiškinti, kad Hitleris tik gynė Europos kultūrą nuo įvairių jos priešų.

Yra ir kita atmestina klasių kovos samprata. Pagal ją partizanai ir komunistai bei abiejų pusių rėmėjai tikėjosi pergalės atveju pagerinti savo finansinę ar visuomeninę padėtį. Tarybiniai istorikai teigia, kad partizanai siekė atstatyti vadinamąja buržuazinę santvarką, norėjo atgauti per žemės reformą netekusias žemės bei įtaką valdžioje. Išeivių tvirtinama, kad stribai ir kiti komunistų šalininkai kovoję ne tik už komunizmo idėją, bet už naujai gautas žemes, prestižą ir vaidmenį visuomenėje. Neginčytina, kad bene kiekvienas žmogus, nutaręs rizikuoti gyvybe, tikisi ką nors laimėti, nes kitu atveju jis neturėtų priežasties kovoti. Jo siekiamos gerovės nebūtinai turi būti materialinės. Juk žmonės kovoja už savo tautos laisvę, dėl religinių įsitikinimų ir t.t. Bet net jei prileidžiama, kad dvasiniai siekiai visada yra tik sąmoninga ar nesąmoninga priedanga materialiniam suinteresuotumui, vis dėlto dar neįrodytą, kad Lietuvoje vyko klasių kova bet kokia įdomesne žodžio prasme. Juk pagal šį aptarimą bajorų tarpusavio vaidos, plėšikų gaujų kivirčai, karininkų perversmai, nukreipti prieš kitų karininkų valdžią — visa tai klasių kovos pavyzdžiai. Ir tokia praplėsta klasių kovos samprata neatitinka nei Markso originalią mintį, nei turi kokio empirinio turinio. Kitaip tariant, iš neginčijamo fakto, kad kovojantieji tikisi šį tą laimėti savo pasiaukojimu, negalima be kitų prielaidų ir konkrečių duomenų prieiti išvadą, jog vyksta klasių kova.

Klasių kovos samprata gana sudėtinga. Komunistų Partijos manifeste Marksas ir Engelsas drąsiai suskirstė pasaulį į dvi kovojančias stovyklas. Tačiau Marksas savo politiniuose veikaluose, kaip Klasių kova Prancūzijoje 1848 - 1850 ir Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji, beveik užmiršta šitokį primityvų pasaulio sudvejinimą, daug dėmesio skirdamas gana painiems ir sudėtingiems įvairių klasių tarpusavio santykiams.3 Kadangi nė viena šio šimtmečio komunistų revoliucija, ypač Kinijos ir Tarybų Sąjungos, neatitiko marksizmo schemas, marksizmo apologetikai dar labiau supainiojo klasių ir klasių kovos sampratas, kad būtų galima teigti, jog įvyko socialistinės revoliucijos. Vis dėlto galima išskirti dvi pagrindines klasių kovos sampratas. Viena prasme klasių kova vyksta tada, kai skirtingų klasių nariai atsiranda skirtingose barikadų pusėse, pavyzdžiui, jei Lietuvoje didžioji dauguma darbininkų, bežemių ir mažažemių būtų rėmę tarybų valdžią, o didžioji dauguma pramoninkų, valdininkų ir turtingesniųjų valstiečių būtų stoję į partizanus. Kita prasme klasių kova vyksta tada, kai asmenys, nepaisydami savo socialinės sudėties ar užsiėmimo, mėgina įgyvendinti siekius, kurie aiškiai tarnauja vienos ar kitos klasės interesams, o kiti žmonės šiai politikai priešinasi, nes ji kenkia jų klasės interesams. Nors tarybiniai istorikai retai išskiria šias dvi prasmes, jie veikiausiai teigtų, kad pokario metais Lietuvoje vyko klasių kova abiem prasmėm. Atseit, vargingieji valstiečiai, partijos vadovaujami ir gerų žmonių remiami, kovojo dėl savo interesų ir šviesios ateities.

Ar vyko klasių kova pirmąja prasme, būtent, ar daugelis vargingųjų valstiečių rėmė partijos politiką, o buožės jai priešinosi? Ieškant atsakymo čia daug padėtų tyrinėtojams neprieinami partijos ir saugumo archyvai. Būtų gera žinoti ne tik stribų ir partijos aktyvo, bet ir partizanų ir jų ryšininkų sudėtį bei socialinę padėtį. Kokie ūkininkai rėmė partizanus, juos maitino, davė jiems prieglobstį, leido savo dukroms būti jų ryšininkėmis? Reikia konkrečių ir detalių duomenų. Net jei visi stribai buvo kilę iš varguomenės, tai nereiškia, kad vyko klasių kova, ypač jei gerokai daugiau vargingų valstiečių dalyvavo partizanų sąjūdyje. Turtingesniųjų ūkininkų vaikai partizanavo, bet ir jų apsčiai buvo pas komunistus. Svarbu būtų žinoti partizanų ir valdžios rėmėjų socialinę sudėtį skirtingais partizanų kovų laikais, ar abiejų pusių sudėtis keitėsi, aiškėjant, kad iš Vakarų nebus susilaukta paramos. Po naujos trėmimų bangos partizanų gretos padidėdavo, nes ištrėmimo laimingai išvengę vyrai ir kartais berniukai neturėjo kur kitur eiti arba nutarė atsikeršyti savo šeimos budeliams. Tokį atvejį pamini Avyžius romane Degimai. Ar po trėmimo padidėdavo ir stribų skaičius? Ar į juos įstodavo vidutiniųjų vaikai, norėdami užtikrinti savo tėvų saugumą. Be archyvų negalima šių klausimų atsakyti, bet pabrėžtina, kad tarybiniai istorikai niekada nėra paskelbę platesnių duomenų apie nukautų ar suimtų partizanų socialinę sudėtį. Juk tokių duomenų turi ir vargu juos nutylėtų, jei jie rodytų, kad partizanų daugumą sudarė vadinamieji buožės.


R. MOZOLIAUSKAS        PARTIZANŲ MOTINA Dailininko dovana Miško broliams

Teoriškai būtų gana lengva patikrinti teigimus apie klasių kovas. Reikėtų sužinoti nukautų ar suimtų partizanų praeitį bei socialinę sudėtį, apskaičiuoti, kiek Lietuvoje iš viso buvo buožių ir kitų tariamų išnaudotojų. Tada būtų galima vienus su kitais palyginti ir nustatyti, koks nuošimtis buožių pasidarė partizanais ir kokį nuošimtį partizanų jie sudarė. Abu nuošimčiai reikalingi, norint tinkamai įvertinti komunistų istorikų tvirtinimus. Net jei didžioji dauguma tariamų buožių ir išnaudotojų išėjo partizanauti, negalima jiems priskirti atsakomybės už pasipriešinimą, nežinant kokį nuošimtį partizanų jie sudarė. Juk jei partizanuose buvo kelis kartus skirtingos socialinės sudėties vyrų, tai reikėtų mėginti surasti priežastis, skatinančias juos tapti partizanais, ir patikrinti, ar jos irgi nenulėmė tariamų buožių sprendimą. O net jei buožės sudarė didelę visų partizanų dalį, komunistų teorija liktų nepatvirtinta be duomenų apie tai, koks jų nuošimtis išėjo miškan. Mat jei partizanais tapusių nuošimtis yra mažas, tai negalima atmesti galimybę, kad ne jų socialinė padėtis, bendra jiems visiems, bet koks kitas veiksnys paaiškina skirtingą tariamą buožių elgesį.
 
Ta klasių kovos samprata, kuri ypatingą dėmesį skiria ne dalyvių socialinei padėčiai, bet jų siekiams, sukelia įvairių problemų. Ar gana žmogui būti įsitikinusiam, kad jo veiksmai tarnauja kai kurios klasės interesams, ar jo veiksmai turi objektyviai tai daryti? Jei reikia tik gerų norų arba karšto įsitikinimo, kad, pavyzdžiui, tarnauji proletariatui, tai bent dalis NKVD iškrypėlių Stalino laikais galėtų laikyti darbininkų ir vargingų valstiečių žudymą priemone darbininkų gerovei kelti. Antra vertus, beveik neįmanoma nustatyti kokių nors konkrečių kriterijų klasės interesams aptarti, ypač jei reikalaujama, kad tuo pačiu laiku būtų nurodytos įgyvendinimo priemonės. Yra įvairiausių vertybių, kurių negalima suderinti vienų su kitomis, o dar kitų įgyvendinimas reikalauja trečių atidėjimą dažnai ilgam laikui. Tūlas ideologas aiškina, dažnai ir nuoširdžiai, kad didelės dabarties aukos ateityje atneš dar didesnius vaisius.

Gal dar yra Tarybų Sąjungoje komunistų, kurie tikisi, kad dabartinė partijos politika tarnauja darbininkų ir žmonijos interesams. Pokario metais buvo lietuvių, kurie pasikliovė partijos išmintimi ir tikėjos, kad visi pakeitimai ilgainiui bus naudingi. Dabartiniai Lietuvos vadovai veikiausiai laiko pastarųjų keturiasdešimties metų ūkio pažangą, ypač pramonėje, įrodymu, kad partija iš tiesų rūpinosi tautos gerove. Atsakymų į šį argumentą yra įvairiausių, bet didžioji dalis nurodo, kad reikėjo labai brangiai mokėti už ūkinę pažangą, būtent atsisakyti tautinės nepriklausomybės, daug žmogaus teisių, o tūkstančiai pralošė gyvybę. Be to, būtų galima argumentuoti, kad tokią ūkinę pažangą, gal net gerokai didesnę, būtų buvę galima pasiekti be tokių didelių aukų.

Ginčai šiuo klausimu galėtų ilgai tęstis, bet aišku, kad komunistų politika kaime akivaizdžiai skurdino valstiečius, padarė jų gyvenimą žymiai sunkesnį. Iki 1964 m. valstiečių interesai bene visais atžvilgiais ir pagal visus kriterijus gerokai nukentėjo, nes per pirmuosius dvidešimt komunistų valdžios metų jie buvo apgaudinėjami ir išnaudojami. Iš pradžių jiems buvo pažadėta nuosavos žemės, po kiek laiko ji buvo atimta ir ne vienas buvęs bežemis buvo priverstas nenoriai ją atiduoti valdžiai. Steigiant kolūkius, buvo žadamas rojus ant žemės, pilni aruodai, visų gėrybių perteklius visiems kolūkiečiams.4 Tikrovėje buvo toks baisus išnaudojimas, kad žmonės kentė alkį, kartais turėjo net vogti. Savo knygoje apie Joną Avyžių literatūros kritikė Elena Bukelienė pastebi, kad jaunystėje Avyžius aprašė "visko pertekusį kolūkio gyvenimą", nors "iš tikrųjų vagiliavimas vaizduojamu metu buvo ir gyvybinis poreikis valstiečiui, nusigyvenusiam kolūkyje."5Minimi net atvejai, kai žmonės mirė nuo bado.6

Kolūkiuose įsiviešpatavo taisyklė, kad pirmasis grūdas valstybei, o paskutinysis kolūkiečiui. Kolūkis turėdavo užmokėti įvairius mokesčius, atsilyginti mašinų-traktorių stotims, atidėti sėklos ateinantiems metams, įmokėti įvairiems fondams, o tik tada likusius pinigus, grūdus bei pašarą padalyti valstiečių tarpe. Šiomis sąlygomis kolūkiečiams beveik nebuvo prasmės dirbti visuomeniniame sektoriuje. 1953 m. ir 1954 m. javų derlingumas buvo maždaug keturi ar penki centneriai iš hektaro, t.y. pusė to, kas buvo pasiekta Nepriklausomybės metais, gerokai mažiau negu 1948 m. 1952 m. pajamos už darbą kolūkyje sudarė mažiau negu penktadalį kolūkiečių šeimos metinių pajamų, o iš pusės hektaro privataus pagalbinio sklypo net 73 nuošimčius. Padėtis greitai nepagerėjo, nes 1958 m. valstietis vidutiniškai tebe-gaudavo 64 nuošimčius savo metinių pajamų iš pagalbinio ūkio. Uždarbis buvo stebėtinai mažas, kad net ir dabar tarybiniai leidiniai gėdijasi juos skelbti. Veikalas Tarybų Lietuvos valstietija tik lakoniškai pažymi, kad "pajamų, gaunamų iš visuomeninio ūkio iki 1958 metų, faktiškai nepakakdavo minimaliems kolūkiečių šeimos poreikiams."7 Prano Zundės apskaičiavimu net 1958 m. kolūkiečių atlyginimas — alga ir natūra — nepasiekė 1300 senųjų rublių.8

Kita priežastis, dėl kurios galima suabejoti, kad Lietuvoje vyko klasių kova — tai šalies gyventojų sudėtis, kuri labai nepalanki klasių kovai. Nors Nepriklausomoje Lietuvoje buvo turtingesnių ir vargingesnių žmonių, nebuvo tokių didelių klasinių ir turto skirtumų, kokie egzistavo kitais laikais ir kitose šalyse.

Bent teoriškai klasių kova vyksta šalyje, kur mažas skaičius dvarininkų išnaudoja didelę valstiečių masę, arba saujelė pramonininkų engia gausų proletariatą, arba valdančiąją klasę sudaro ir dvarininkai, ir pramonininkai, turtus krauną darbininkų ir valstiečių sąskaiton. Tačiau Lietuvoje nebuvo nei stambių dvarininkų, nei galingų kapi-listų. Lietuvoje visai nebuvo proletariato masių. 1939 m. tik šeši nuošimčiai darbininkų dirbo pramonėje ar amatuose, o dirbančiųjų įmonėse su penkiais ar daugiau darbininkų buvo tik 35,000 žmonių arba truputį daugiau negu vienas nuošimtis visų gyventojų. Buvo ir kitų rūšių darbininkų: amatininkų, žemės ūkio darbininkų ir pastoviai nedirbančių miesto gyventojų. Bet šitie žmonės jokiu būdu nepriklauso proletariatui šio žodžio pirmine prasme. Pats Marksas amatininkus buvo linkęs laikyti buržujais, o nepastovius darbininkus priskirdavo prie vadinamojo lumpenproletariato, kuriam nepramatė jokio vaidmens revoliuciniame sąjūdyje.9

Nepriklausoma Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, kuriame absoliučiai vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didesni dvarai buvo išdalyti per žemės reformą. 1930 m. surašymo duomenimis beveik trečdalis (32.29) visų ūkių buvo nuo 10 iki 20 hektaro dydžio, o daugiau negu trys penktadaliai (71.42) ūkių turėjo nuo 5 iki 20 ha., kitaip tariant, buvo smulkūs ir vidutiniai valstiečiai. Nepriklausomos Lietuvos laikais samdomieji darbininkai žemės ūkyje tesudarė 15 nuošimčių visų žemės ūkyje dirbančiųjų. Šiuo atžvilgiu Lietuva skyrėsi nuo kaimyninių Rytprūsių, kur vyravo stambesni ūkiai ir dvarai. Todėl šimtui hektarų žemės ūkio naudmenų Rytprūsiuose buvo tris kartus daugiau samdomųjų darbininkų negu Lietuvoje. Dar kita statistika parodo vidutinių valstiečių vyraujantį vaidmenį Lietuvos žemės ūkyje, būtent savininkų valdomi ūkiai sudarė 88 nuošimčius Lietuvos ūkių žemių.

Pirmaisiais pokario metais gyventojų "Masiniai" skirtumai dar labiau sumažėjo. Per pirmąjį bolševikmetį apie 40,000 lietuvių buvo nužudyti ar iš Lietuvos išvežti. Nemaža dalis jų buvo inteligentai, karininkai, turtingesni ūkininkai ir prekybininkai. Žydus, kurie sudarė nemažą dalį pramonininkų ir prekybininkų išžudė naciai. 1944 m. apie 60,000 žmonių pasitraukė į Vakarus, labiausiai tie, kuriuos komunistai laikė "klasės priešais". Tarp jų nebuvo daug vidutinių ar vargingų valstiečių. Tarybiniai autoriai teigia, kad vargingieji ir darbininkai labiausiai nukentėjo per vokiečių okupaciją. Neva daugiau jų žuvo pirmomis karo dienomis, kai vadinamieji tarybiniai aktyvistai kartais buvo šaudomi, daugiau jų buvo išvežta Vokietijon darbams ir į Lietuvą vėliau nesugrįžo. Neturtingieji neva aktyviai rėmė tarybinius partizanus ir žuvo kovose su vokiečiais. Taigi, dėl komunistų veiklos sumažėjo turtingųjų skaičius, o dėl vokiečių veiksmų praretėjo darbininkų gretos. Tad klasiniai skirtumai, kurie visada buvo maži, dar labiau sumažėjo.10

Kad vargingesnieji valstiečiai rėmė partizanus rodo ir tai, jog partizanų sąjūdis buvo itin stiprus, kur jis bent pagal klasių kovos teoriją turėjo būti silpnesnis, būtent miškinguose Lietuvos rajonuose. Čia gamta suteikė partizanams bent mažą galimybę pasislėpti, dirvožemės buvo žemos kokybės, klasinė diferenciacija buvo mažiau išsivysčiusi negu kitur ir beveik nebuvo buožių. Jei iš tiesų Lietuvoje būtų vykusi klasių kova, tai kaip tik šiose srityse partizanams būtų nesisekę, nes nebūtų buvę buožių jiems remti, o vargingieji valstiečiai būtų padėję valdžiai partizanus sugauti, bet ne patys jais tapę. Tačiau Dzūkijoje, ypač Varėnos rajone, Suvalkijoje Kazlų Rūdos apylinkėje, Žemaitijoje netoli Kuršu vos girios, Aukštaitijoje Žaliosios girios apylinkės partizanai buvo itin veiksmingi.

Antra vertus, tose srityse, kuriose teoriškai turėjo būti itin palanki dirva klasių kovai, partizanų veikla buvo gana ribota, o pasipriešinimas kolektyvizavimui itin silpnas. Kolūkiai buvo greitai steigiami Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Jurbarko, Šakių, Kėdainių apskrityse, kur buvo gera žemė, mažai miškų, daugiau stembesnių ūkininkų ir samdomųjų darbininkų.11 Taigi, peršasi išvada, kad partizanų sąjūdžio išsivystime didesnį vaidmenį turėjo ne apylinkės ūkininkų tariamoji klasinė diferenciacija, bet gerokai paprastesnė priežastis, t.y. gamtos sąlygos. Kur buvo miškų kovotojams priglausti, ten atsirado partizanų ir jų rėmėjų.

Priversti pripažinti vidutinių ir vargingų valstiečių dalyvavimą partizanuose, tarybiniai istorikai siekia įrodyti, kad jų vaidmuo buvo šalutinis ir juos apgavo patriotiniais jausmais spekuliuojantys buožės, karininkai bei įvairūs turtingesniųjų sluoksnių nariai. Siekdami šią teoriją pagrįsti, komunistai aiškina, kad (1) pasiturintys ūkininkai arba buožės vieningai rėmė partizanus ir sudarė jų pagrindinį ramstį, (2) kad partizanams vadovavo įvairūs buožių sūnūs, buvę karininkai ir mokytojai, bet ne valstiečiai ar darbininkai. Tačiau pirmasis tvirtinimas kol kas neįrodytas ir veikiausiai neatitinka tikrovę. Antrasis yra teisingas, bet partizanų vadų socialinę kilmę galima lengvai išaiškinti be jokių užuominų apie klasių kovą. Pabrėžtina ir tai, kad jų kilmė nelabai skyrėsi nuo pagrindinių komunistų veikėjų ir tai dėl gana dėsningų priežasčių.

Komunistai pakartotinai aiškina, kad turtingesniųjų ūkininkų sūnūs, keršydami už prarastą paveldėjimą, dažnai įsijungė į partizanų būrius, jiems vadovavo, o jų tėvai paskutinėmis išgalėmis partizanus maitindavo, leisdavo savo ūkiuose į-tvirtinti bunkerius. Turtingieji ūkininkai neva kovojo su tarybine valdžia paprasčiausiais ūkiniais sumetimais — komunistų išvijimas leistų jiems atsiimti prarastas žemes bei atgauti įtaką visuomeniniame gyvenime.

Šis komunistų tvirtinimas susideda iš dviejų teigimų, būtent: (a) buožės vieningai, arba bent gerokai vieningiau už kitus valstiečius, rėmė partizanus, ir (b) juos aktyviai rėmė, ir ne tik prijautė jų siekiams. Negana nurodyti, kad tokie ar tokie pasiturinčių ūkininkų sūnūs stojo į partizanus, ir negana pabrėžti, kad komunistų išvarymu džiaugtųsi turtingieji, kurių ūkinė padėtis veikiausiai pagerėtų.

Šitaip pastačius klausimą, galima suabejoti ir šiuo komunistų tvirtinimu, nes jis prieštarauja kai kurių liudininkų tvirtinimams, o dar svarbiau — sunkiai suderinamas su vadinamųjų buožių padėtimi pokario metais. Pasiturintys ūkininkai greitai tapo kone labiausiai ujama ir persekiojama Lietuvos gyventojų grupe, kuri po dažnų smūgių buvo taip terorizuota, kad nemaža jos narių tik pasyviai laukė neišvengiamo arešto ir ištrėmimo. Ūkininkas, patekęs į buožių sąrašą, puikiai žinojo savo ateitį: nepakeliami mokesčiai, žemės konfiskavimas, ilgainiui ištrėmimas iš Lietuvos. Vos sugrįžę į Lietuvą, komunistai pradėjo savo žemės reformą. Retas ūkis galėjo turėti daugiau negu 20 ha. žemės, o kai kuriems ūkininkams, dažnai pasiturintiems, buvo palikti tik 5 ha., o kita žemė konfiskuota neva už vokiečių rėmimą. 1946 m. prasidėjo trėmimai, o 1947 m. buožėms buvo uždėtas specialus mokesčio priedas, kuris po metų buvo padvigubintas.12 Tęsėsi trėmimai, o valdžios suorganizuota kampanija darėsi vis isteriškesnė. Buvo reikalaujama visus buožes ištremti, nepriimti į kolūkius ir iš jų juos išvaryti. Stribai ir partijos aktyvistai dažnai stebėjo jų ūkius, ieškodami progos juos suimti, tikėdamiesi sugauti apsilankančius partizanus ar jų ryšininkus. Šitokiomis aplinkybėmis daug pasiturinčiųjų ūkininkų buvo taip įbauginti,^ kad nedrįso suteikti partizanams paramos, o patys partizanai vengė jų ūkių, netoli kurių galėjo tykoti stribai. Savo atsiminimuose Pėdos mirties zonoje mokytoja Elena Juciūtė pabrėžia, kad ne pasiturintys, bet vargingieji ūkininkai labiausiai rėmė partizanus.13 Turtingesniųjų įbauginimą patvirtina ir kai kurie tarybiniai šaltiniai. Antai minėtame kolūkiečių suvažiavime keli delegatai pažymėjo, kad demoralizuoti buožės pradeda apleidinėti savo ūkius ir iškeliauti į miestus. Jei kas nedrįsta ar nemato prasmės savo ūkyje pasilikti, tai jis tikrai nerizikuos areštu partizanams remti.14

Komunistų propagandistai ir veikėjai itin uc liai pabrėžia partizanų vadų kilmę bei ankstesnę profesiją, nurodydami, kad toks ir toks partizanų vadas buvo buožės sūnus, kad jis pats buvęs karininkas, mokytojas ir t.t. Atseit, nei valstietis, nei darbininkas. Antai visų partizanų vadas nuo 1948 m. iki 1951 m. Jonas Žemaitis — "Vytautas" buvo generalinio štabo kapitonas. Pirmasis Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Juozas Vitkus — "Kazimieraitis" buvo atsargos pulkininkas, o paskutinis visų partizanų vadas Adolfas Ramanauskas — "Vanagas" buvo mokytojų seminarijos dėstytojas, baigęs karo mokyklą.

Iš tiesų partizanams dažnai vadovavo buvę karininkai. Bet tai gana dėsningas reiškinys ir jokiu būdu nepatvirtina teigimų apie klasių kovą. Juk galima paklausti, kas kitas turėjo partizanams vadovauti, jei ne tie, kurie buvo patyrę karo reikaluose. Net per Rusijos pilietinį karą, kai ideologinės aistros ir neapykanta buvo peržengusios visas ribas, Leninas ir Trotskis patikėjo buvusiems caro karininkams atsakingas pareigas, nes to reikalavo sėkmingas karo vykdymas. Lietuvos komunistai irgi naudojosi specialistų paslaugomis. Pirmaisiais pokario metais Vilniaus ir Kauno universitetuose dėstė ne mažažemiai, šaltkalviai, partijos politikai pritariantys beraščiai, bet tie, kurie pagal visus kriterijus turėjo būti laikomi buržujais, tai yra, Lietuvoje likę Nepriklausomos Lietuvos laikų profesoriai. Net ir komunistų partijos ir tarybų valdžios pareigūnų viršūnėse irgi buvo sunku įžvelgti klasių kovos pėdsakus. Ypatingą vaidmenį turėjo iš kitur atvykę nelietuviai, o lietuviai, kuriems buvo patikėtos reikšmingos pareigos, retai būdavo varguomenės atstovai, bet įvairūs biurokratai, pareigūnai, profesionalūs revoliucionieriai. Taigi, jei partizanams nevadovavo vargingesnį Lietuvos gyventojai, tai ir komunistams nevadovavo darbininkai.

Partizanų vadovų socialinė kilmė šiek tiek skyrėsi nuo paprastų kovotojų. Daugiau jų buvo iš turtingesnių ūkininkų ar šviesuomenės vaikų. Tačiau jie šiuo atžvilgiu buvo labai panašūs į komunistų vadus. Kapsukas, Angarietis, Požėla, Gaška, vėliau prie partijos prisišlijęs Venclova buvo turtingų tėvų, atseit, buožių vaikai. Antano Sniečkaus tėvas turėjo šimtą margų, tad, vartojant tarybinio pobūdžio argumentus, būtų galima aiškinti, kad pokario metais Lietuvos valdžios viršūnėje kone trisdešimt metų sėdėjo buožė. Jei tėvų kilmė kai kuriomis aplinkybėmis ir kai kuriose šalyse turi daugiau reikšmės žmonių politinei diferencijacijai, tai Lietuvoje taip nebuvo. Kadangi Rusijos imperija nesirūpino nerusų tautų švietimu, ir mokslas buvo sunkiai prieinamas, tai didžioji dauguma mokslus baigusiųjų lietuvių iki nepriklausomybės atkūrimo buvo turtingesnių tėvų vaikai, vėliau tapę kunigais ir Nepriklausomos Lietuvos karininkais ar kompartijos veikėjais. O kaip jau minėta, Lietuvos gyventojų socialinė sudėtis Nepriklausomybės metais buvo gana vienalytė; absoliuti gyventojų dauguma buvo savarankūs ūkininkai, tad ir partizanų ir komunistų vadai dažnai buvo kilę iš panašių sluoksnių.


BANGUOLĖ MARIJA RAUGAITĖ    ŠEIMA. Diptikas Aliejus ant drobės

Yra užuominų Lietuvoje ir išeivijoje, kad pokario metais vyko pilietinis karas. Šis tvirtinimas kai kuriais atžvilgiais yra tikslesnis už aiškinimus apie klasių kovą. Pirma, juo pripažįstama, kad kovos buvo plačios apimties, kad maištininkai turėjo nemaža galios ir įtakos ir kad jų kovotojų daliniai buvo pajėgūs įvykdyti reikšmingesnes užduotis. Klasių kova gali vykti be kruvinų susirėmimų, ir joje nedalyvaujant didžiajai gyventojų daugumai. Antra, nebereikia įrodinėti, kad skirtingų kovojančių pusių šalininkai arba priklausė kokiai nors apibrėžtai klasei ar gyventojų sluoksniui, arba siekė konkrečių ūkinių ar visuomeninių tikslų. Gana nurodyti tik, kad tokie ir tokie žmonės rėmė komunistus, nepaisant, ar jie buvo turtingi ar vargšai, darbininkai ar biurokratai, ir ar jų elgesio svarbiausias akstinas buvo kerštas, gobšumas, ar tyriausias idealizmas.

Autoriai, kurie aiškina, kad pokario metais Lietuvoje vyko pilietinis karas, nurodo, jog Maskva turėjo savo rėmėjų tarp lietuvių, kad lietuvis kovojo su lietuviu, kad partizanus ir stribus kartais rėmė to paties kaimo ar apylinkės gyventojai. Antai A. Štromas rašo:

Ištisus aštuonerius metus (1944 - 52) Lietuvoje vykęs pilietinis karas buvo ne kas kita, kaip dviejų politinės sąmonės formų susikirtimas. Aš vadinu jį pilietiniu karu, o ne tautos pasipriešinimu okupantui todėl, kad visgi pačioje tautoje atsirado jėgų, idėjiniais sumetimais perėjusių į okupanto pusę ir kariavusių už jo atneštą naują tvarką.15

Pilietinio karo teorijos šalininkai negali paneigti Tarybų Sąjungos vaidmens Lietuvoje. Tačiau svetimos šalies ar jėgos parama vienai ar kitai kovojančiai pusei dar nereiškia, jog negali būti pilietinio karo. Vokietija ir Italija rėmė Franką, komunistai ir kairieji padėjo respublikonams, bet vis dėlto Ispanijoje vyko tikras pilietinis karas. Tuo pačiu kai kurių gyventojų parama okupantui nepaverčia pasipriešinimo okupantui pilietiniu karu. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad turbūt niekada nėra buvę jokio pasipriešinimo okupantui, o tik pilietiniai karai, nes kiekvienam okupantui pasiseka savo pusėn patraukti nors ir mažą dalį vietos gyventojų. Kiekvienoje nacių užimtoje šalyje vokiečiai rado rėmėjų, bet jų būvimas nereiškia, kad vien dėl to pasipriešinimas hitlerininkams virto pilietiniu karu. Bent pirmomis Prancūzijos okupavimo dienomis gerokai didesnis nuošimtis prancūzų rėmė Višį režimą, bet Prancūzijoje kalbama tik apie pasipriešinimą, o ne apie pilietinį karą. Kitaip tariant, kai kurių gyventojų parama abiem kovojančiom pusėm yra būtina, o ne pakankama pilietinio karo sąlyga. Jei šitokia parama būtų pakankama sąlyga, tai kuri nors galinga šalis galėtų iš eilės okupuoti ir inkorporuoti visas kaimynines šalis, kaskart nurodydama savo šalininkų būrelį paremti teigimui, jog vyko tik vienas pilietinis karas po kito.

Nėra kokios nors konkrečios ribos, nustatančios kiek paramos iš užsienio gali gauti viena ar kita kovojanti pusė ir, kurią peržengus, pasipriešinimas okupantui tampa pilietiniu karu. Bet pagal visus kriterijus Tarybų Sąjungos vaidmuo buvo nepaprastai didelis. Maskva laikė Lietuvą sudėtine Tarybų Sąjungos dalimi, vietos komunistai buvo klusnūs statytiniai be jokios teisės ir galios daryti svarbius sprendimus, pagrindinį vaidmenį kovoje su partizanais turėjo kariuomenės ar MVD daliniai, kuriuos sudarė ir kuriems vadovavo nelietuviai (Vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas lietuviškai jau nekalbėjo16), stribams irgi dažnai vadovavo nelietuviai, o lietuviai buvo tremiami ne į kurį nors Lietuvos užkampį bet į Sibirą ir toliau.


BANGUOLĖ MARIJA RAUGAITĖ    TRYS KARTOS Tripikas. Detalė. Aliejus ant drobės.
 
Komunistai labai jautrūs dėl Maskvos vaidmens pokario metais, gerai suprato reikalą pabrėžti vietos gyventojų vaidmenį. Pas juos nėra tokių prieštaravimų kaip pas Štromą, kuris cituotoje ištraukoje rašo, kad "vieni lietuviai perėjo į okupanto pusę." (Jei buvo okupantas, tai netikslu kalbėti apie pilietinį karą.) Nuosekliai mėginama sukurti vaizdą, kad bent tiesioginėje kovoje su partizanais dalyvavo vien lietuviai. Serijoje Faktai kaltina stengiamasi nutylėti susirėmimus su kariuomenės ar didesniais saugumo daliniais.17 Mėginama kuo mažiau minėti rusų ir kitų nelietuvių vaidmenį stribų vadovybėje. Kai rašoma apie "broliškų respublikų" pagalbą Lietuvos komunistams, tai labiausiai minima ūkinė bei techninė parama, "kvalifikuotų bei atsakingų" darbuotojų ir pareigūnų atvykimas. Atseit, Kremlius, rūpindamasis lietuvių ūkine ir dvasine gerove, neturėjo noro ir reikalo įsivelti į lietuvių tarpusavio ginčus, nes vietos komunistai patys galėjo lengvai susidoroti su įvairiais atskalūnais. Juk tarybiniai istorikai gerai supranta, kad jų aiškinimai apie pokario metus pasidarytų visai neįtikimi, jei būtų įrodyta, kad Lietuvos komunistai negalėjo išsilaikyti vien savo jėgomis.

Tarybų Sąjungos vaidmens nurodymas yra tik vienas iš loginių argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad, nepaisant jėgų santykio tarp lietuvių partizanų ir komunistų, visos kalbos apie pilietinį karą yra tik paprastas nesusipratimas. Reikia pabrėžti, jog normaliomis aplinkybėmis toji šalis, dėl kurios valdžios kovojama pilietiniame kare, yra atskiras ir ilgainiui nepriklausomas vienetas. Bet jei partizanai siekė nepriklausomos valstybės, tai Lietuvos komunistai, šalį laikydami Tarybų Sąjungos dalimi, net nesvajojo apie tikrą šalies valdymą.

Du pavyzdžiai gal padės suprasti kodėl logiškai negalima vadinti pokario metų kovų pilietiniu karu. Tarkime, kad kuriuo nors stebuklingu būdu partizanai nugalėjo ir iš Lietuvos išvijo visus stribus, kariuomenės bei saugumo dalinius, o Sniečkų ir visus lietuvius komunistus suėmė ir į kalėjimą pasodino. Bet net ir tokiu atveju karas nebūtų užsibaigęs, nes Raudonoji Armija būtų tučtuojau sugrįžusi. O tikri pilietiniai karai užsibaigia, kai viena pusė nugali kitą ir visoje šalyje įsitvirtina valdžioje.

Štai antras pavyzdys. Įsivaizduokime, kad visi Lietuvos komunistai ir jų rėmėjai vieni po kito perėjo į partizanų pusę, iki kol nė vienas lietuvis nerėmė tarybinės valdžios. Ir šiuo atveju Lietuvos likimas būtų buvęs tas pats. O jei visuotinis tautos nusistatymas neturi lemiančio vaidmens kuriame nors konflikte, tai jis negali būti pilietinis karas.

Tačiau pilietinio karo teorijos šalininkas gali pritarti šiai kritikai, neatsisakydamas to, kas sudaro jo tvirtinimų šerdį. Jo pagrindinė įžvalga nėra apie žodžių vartojimą, bet apie pokario metų tikrovę. Jis nori pabrėžti, kad reikšmingas lietuvių skaičius rėmė komunistus ir pritarė jų politikai. Jis galėtų sutikti, kad tiksliau kalbėti ne apie pilietinį karą,bet apie nemažą gyventojų palankumą Maskvos primestai santvarkai. Ir šis tariamas faktas svarbesnis už netikslaus žodžio vartojimą.

Be archyvų ir net su jais dabar sunku nustatyti, kiek lietuvių iš tiesų rėmė tarybinę valdžią. Tokių žmonių tikrai buvo, pavyzdžiui, partijos nariai, į Tarybų Sąjungą pasitraukusieji tarybiniai partizanai. Be abejo, buvo dar kitų įsitikinusių, jog negalima pūsti prieš vėją, kad net ir nelemtose sąlygose reikia ieškoti geriausios išeities. Tačiau komunistai nesulaukė daug paramos šalyje, o pokario metais — mažiau negu per pirmąjį bolševikmetį.

Galima įvairiais būdais mėginti parodyti, kad gyventojai neprijautė komunistų siekiams, nerėmė jų politikos. Antai partizanai nebūtų galėję taip ilgai išsilaikyti be itin didelės gyventojų paramos, nes partizanavimui nepalankiomis gamtos sąlygomis tik mažas komunistų šalininkų būrys būtų galėjęs padėti partizanus iššifruoti ir sustabdyti jų veikimą. Labai atkaklus valstiečių pasipriešinimas kolektyvizavimui akivaizdžiai rodo neigiamą valstiečių nusistatymą valdžios politikos atžvilgiu. Galima taip pat nurodyti dvi rūšis duomenų, kurie nelengvai suderinami su teigimais apie gyventojų palankumą komunistams. Pirmosios rūšies duomenys yra istorinio psichologinio pobūdžio, būtent, kad komunistų elgesys per pirmąjį bolševikmetį ir pirmaisiais pokario metais sukėlė tokį pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą tautoje, jog su jau minėtomis išimtimis lietuviai juos sutiko ar su baime, ar su neapykanta, bet kiekvienu atveju vildamiesi, kad komunistai kuo greičiau iš Lietuvos išsinešdintų. Kitaip tariant, komunistų elgesio sukelti psichologiniai padariniai nesuderinami su jų rėmimu. Antroji duomenų rūšis liečia Maskvos ir jų statytinių elgesį. Komunistų politika Lietuvoje pirmaisiais pokario metais rodo, kad jie į Lietuvą žiūrėjo kaip į priešų šalį, kurioje mažas, bet ištikimas partiečių būrys buvo apsuptas priešiškai nusiteikusių gyventojų masių. Patys komunistai elgėsi taip, jog siekė įtvirtinti okupacinį režimą, o ne nugalėti priešą pilietiniame kare. Buvo tik ribotos pastangos savo pusėn pritraukti gyventojus. Dažniausiai partija vykdė Maskvos nurodymus, nepaisydama gyventojų norų ar reakcijų.

Negalima užmiršti, kad iki 1940 m. okupacijos Lietuva buvo nepriklausoma valstybė daugiau negu dvidešimt metų, ir nors buvo valdžios ir visuomeninės santvarkos trūkumų, gyventojai didžiavosi savo valstybingumu ir tikėjo Atlanto chartos pažadais, kad nepriklausomybė bus Lietuvai ir kitoms ją praradusioms šalims sugrąžinta. Net ir praeityje laisvės neturėjusios tautos buvo pasiryžusios dėl jos kovoti, o nepriklausomybe pasidžiaugusios tautos nelinkusios atviromis rankomis priimti svetimųjų valdžią.

Tačiau dar didesnį vaidmenį tautos nusistatyme turėjo atmintyje dar neišblėsusi pirmosios komunistų okupacijos patirtis. Jos sukelto siaubo neužtemdė net ir vokiečių okupacija, kuri daugeliui Lietuvos gyventojų (žydai sudaro aiškiausią išimtį) buvo lengvesnė našta negu tarybinė — dėl įvairių priežasčių.

Pirma, komunistų teroras buvo pirmutinis Lietuvos susipažinimas su tikrai nežabotu smurto siautėjimu. O pirmutinis susipažinimas palieka giliausius pėdsakus žmonių atmintyje, nes jautrumas dar neatbukęs. (Juk kareiviai veikiau prisimena pirmąjį nukautą priešą, o ne dešimtą.) Komunistų teroras buvo siaubingas savo apimtimi ir slaptumu. Ir viskas vyko slaptai, tuo padidinant nesaugumo jausmus. Žmonės buvo suimti be žinios ir įspėjimo, nebuvo pranešama giminėms, kuo jie kaltinami, koks bus jų likimas. Lietuvos gyventojai buvo pripratę prie kitos tvarkos. Juk net ir cenzūruojama Smetonos laikų spauda oficialiai pranešdavo, kas suimtas už komunistinę veiklą ir kuo jis nubaustas.

Antra, Komunistų okupacija buvo itin slogi, visa aprėpianti. Komunistai mėgino paveikti visas gyvenimo sritis, įsiveržti net į privačiausias sąmonės kerteles. Gyventojai buvo verčiami veidmainiauti, neva savanoriškai dalyvauti masinėse eitynėse Stalino garbei, mokytis jo minčių, įsivaizduoti, kad didelius nuostolius sukeliantis lito nuvertinimas jiems nešė naudą ir taip toliau. Panašių reiškinių nebuvo Nepriklausomybės metais, net per vokiečių okupaciją. Žmogus galėjo mažiau ar daugiau nekreipti dėmesio į vokiečius, jei jis vykdė jų įsakymus. Nacių propaganda netiko brukimui kitoms tautoms. Nebuvo labai sunku išvengti ir mobilizacijos  į vokiečių kariuomenę.

Trečia, komunistų teroras kaip tik pasiekė savo viršūnę paskutinę savaitę prieš Vokietijos-Tarybų Sąjungos karo pradžią. Nuo masinių birželio mėnesio trėmimų nukentėjo apie 30,000 žmonių, o nuo vokiečių pasitraukdami komunistai, nužudė apie 2,000 žmonių. Masinės žudynės Rainių miškelyje ir Pravieniškiuose buvo plačiai aprašytos. Bolševikų siautėjimas kartais buvo tiesiog nesuprantamas. Kai vokiečių kariuomenė sparčiai veržėsi į Tarybų Sąjungą ir sumušti Raudonosios armijos daliniai mėgino pabėgti iš apsupimo, kai fronte trūko šaudmenų, tarybinis saugumas nepaleido savo aukų, kartais juos gabendamas šimtus kilometrų iki galutinio susidorojimo. Dalis Kauno kalėjime laikomų politinių kalinių sulaukė budelio kulkos tik Červenėje, į Rytus nuo Minsko.

Savo atsiminimuose net didelis komunistų šulas Antanas Venclova pažymi, kad birželio trėmimai smarkiai sukrėtė tautą.

Būtų buvę Keista, jei tarybinis saugumas būtų nieko neveikęs. Matyti, jis žinojo tikrąją dalykų padėtį ir birželio vidury Lietuvoje įvykdė areštus. Deja, nemaža hitlerinių agentų liko laisvėje arba pasislėpė, o buvo suimta atsitiktinių žmonių, ramių buvusio režimo valdininkų, kurie dabar nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, bet linko bendradarbiauti su tarybine valdžia, eilinių šaulių organizacijos narių, kurie anaiptol ne visi buvo nusiteikę profašistiškai (pav., mokytojus savo metu į šaulius varė prievarta, o nesutinkančius šalino iš tarnybos). Buvo areštuota tardytojų, teisėjų, mokytojų, aukštųjų valdininkų ir kitų. Kadangi areštų tikslas visuomenei nebuvo plačiau paaiškintas, areštai ir trėmimai joje sukėlė nepasitenkinimą, o kartais paniką. Sklido įvairiausių gandų, vienas už kitą fantastiškesnių. Šiaip ar taip, netgi Tarybų valdžios šalininkams tie areštai ir trėmimai darė blogą įspūdį. Kartais net atrodė, kad į saugumo organus yra įsivėlę priešų, kurių tikslas — kuo daugiau Lietuvos gyventojų nuteikti prieš Tarybų valdžią.

Venclovos paklaustas, CK sekretorius Preikštas aiškino, kad iš dalies įvyko nesusipratimas, ir, kad aiškios klaidos būtinai bus atitaisytos — ir jis žinojo, kad buvo areštuota netgi tokių žmonių, kuriuos mes patys pažinojome kaip dorus piliečius, kartais gal ir ne perdaug karštus naujosios santvarkos draugus, bet visiškai lojalius žmones.

Dėl šių visų žiaurumų, kurie buvo plačiai išreklamuoti vokiečių okupacijos metais, net ir tie lietuviai, kurie 1940 m. dar tikėjo komunistų pažadais ir buvo linkę remti tarybinę santvarką, laikė Raudonosios Armijos sugrįžimą ne išvadavimu, o vienos okupacijos pakeitimą kita. Jie gal nebuvo pasiryžę ginklu priešintis, tačiau jie jokiu būdu nerėmė komunistų.

Pačių komunistų politika Lietuvos atžvilgiu taip pat paneigia teigimą, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas ir kad didesnis gyventojų skaičius pritarė partijos politikai. Kremlius žiūrėjo į Lietuvą kaip į priešų šalį, kurią turės valdyti ištikimi Maskvos prokonsulai, kol bus palaužtas gyventojų pasipriešinimas. Čia didelį vaidmenį turėjo liguistas Stalino nepasitikėjimas žmonėmis, ieškojimas priešų visur ir visomis aplinkybėmis. Stalinas įtarė visus, kurie buvo gyvenę vokiečių užimtose srityse. Į nemalonę pateko išvežti į Vokietiją darbams ir tie, kurių giminės ar šeimos nariai pasitraukė į Vakarus, ar kitais būdais "nusižengė" tarybų valdžiai. Nukentėjo vokiečių nelaisvėn patekę tarybiniai kariai. Stalinas bene visus juos laikė išdavikais, o likusieji gyvi buvo įtariami bendradarbiavę su vokiečiais. Juk dėl kokių kitų priežasčių jie išliko gyvi, kai tiek daug kitų badu žuvo ar buvo nukankinti? Tėvynėje jų nesutiko dėkingi partijos ir valdžios atstovai, bet saugumiečiai su vilkiniais šunimis; belaisviai nebuvo siunčiami į Krymo kurortus gydytis, bet į Kolymos konclagerius žuti. Ne vienas tų, kurio hitlerininkai nesuspėjo sunaikinti, tapo tarybinių budelių auka. Kiti buvę karo belaisviai buvo iš partijos išmesti, nepaisant kokie buvo jų ankstesni nuopelnai.19

Jei Stalinas šitaip žiūrėjo į savo piliečius, tai galima įsivaizduoti jo nusistatymą lietuvių atžvilgiu, kurie jo požiūriu buvo itin neištikimi. Juk karo pradžioje lietuviai sukilo prieš komunistus, o vokiečių okupacijos laikais proporcingai labai mažai lietuvių pasidarė tarybiniais partizanais ar juos rėmė.20 Pagal Stalino supratimą didžioji lietuvių tautos dauguma buvo jo priešai ir su jais buvo atitinkamai elgiamasi. Tai akivaizdžiai rodo ne vien tik masiniai areštai ir trėmimai bei priverstinis kolektyvizavimas, bet ir kadrų politika visose pakopose pirmaisiais pokario metais.

Partijos, vyriausybės ir saugumo viršūnėse lemiamą žodį turėjo nelietuviai. Nors Sniečkus tebebuvo pirmasis sekretorius — tikrąją galią turėjo Suslovas, kuris vadovavo specialiam organizaciniam biurui Lietuvai valdyti. Šis biuras veikė nuo 1944 m. lapkričio 11 d. iki 1946 m. vidurio. Pasipriešinimo numalšinimas buvo patikėtas ne kuriam nors Lietuvos komunistų partijos nariui, bet Berijos pavaduotojui generolui Sergejui Kruglovui, kuris vadovavo rinktiniams NKVD daliniams, prieš kelis mėnesius dalyvavusiems čečenų-ingušų trėmime. Lietuvoje sutelktiems NKVD daliniams vadovavo nelietuviai.21

Įvairūs nelietuviai ir surusėję lietuviai sugužo Lietuvon, užimdami atsakingiausias pareigas bei vadovaudami įvairioms pramonės ir ūkio šakoms. Tokie "lietuviai", kaip Vidaus Reikalų ministras Bartašiūnas jau lietuviškai nebemokėjo.22 Iki 1945 m. balandžio mėnesio į Lietuvą atvyko 6116 vadinamųjų specialistų, iš kurių beveik 2000 buvo geležinkelio darbininkai.23 Kiti turėjo svarbesnes užduotis.

Vos Raudonoji Armija užėmė kurią nors Lietuvos sritį, vietos valdžią tuojau perimdavo dar Tarybų Sąjungos gilumoje sukomplektuotos operatyvinės grupės, kurių nariai tapo partijos apskričių ir miestų komitetų sekretoriais ir skyrių vedėjais, apskričių ir miestų vykdomųjų komitetų pirmininkais, pavaduotojais ir sekretoriais. O visi vokiečių laikų valsčių viršaičiai ir apylinkių seniūnai buvo pašalinti.24 Tačiau net ir šitie partijos numylėtiniai greitai neteko savo pozicijų dėl tariamo budrumo stokos.

Kitas akivaizdus nepasitikėjimo lietuviais pavyzdys buvo Lietuvos komunistų partijos tautinė sudėtis. 1945 m. pradžioje lietuviai sudarė vos 32 nuošimčius visų partijos narių, bet, atrodo, jog buvo išleistas nurodymas į partiją priimti asmenis tik iš Raudonosios Armijos demobilizuotų karių ar iš kitur atvykusių žmonių. Net ir mažas lietuvių nuošimtis greitai smuko — 1949 m. pradžioje lietuviai sudarė vos 18 nuošimčių visų partiečių.25

Iš pradžių Kremlius reikšdavo savo nepasitenkinimą vadinamojo budrumo stoka, ragino uoliai pašalinti iš atsakingų pareigų visus nacionalistus. Bet po keik laiko partija tiek atitolo nuo tautos, kad net Maskva susirūpino padėtimi. 1946 m. spalio 5 d. Tarybų Sąjungos CK priėmė nutarimą dėl Lietuvos komunistų darbo.26 Buvo įsakyta itin daug dėmesio skirti darbui kaime, įsakmiai nurodyta, kad Lietuvoje kai kur iškraipyta partijos nacionalinė politika, t.y. per maža lietuvių priimama į partiją, reiškiasi apsidraudimo nuotaikos, vengiama dirbti su naujais darbuotojais. Kitaip tariant, partija buvo pradėjusi atsiriboti nuo tautos.

Būtų galima paminėti dar daugiau šitokių kadrų politikos pavyzdžių. Būtų galima rašyti ir apie areštus ir trėmimus. Bet ir iš to, kas čia suminėta, gana aišku, kad Maskva pilnai nepasitikėjo net vietos komunistais, kurie savo ruožtu nepasitikėjo tauta. Savyje užsidarę komunistai nelabai rūpinosi aplink save susitelkti gyventojų daugumą (kas normaliai vyksta per pilietinius karus), bet pasitikėjo saugumo organų pajėgumu palaužti pasipriešinimą bei užtikrinti jų valdžią. Pilietinio karo Lietuvoje nebuvo.

1.   Pirmieji žingsniai kolektyviniu keliu (I Tarybų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimo, įvykusio 1948 m. gruodžio 21-23 d., medžiaga (Vilnius, 1977), p. 87. Sniečkaus tulžis nebuvo kuo menkesnė: "Gali būti, kad iš pradžių buožė dėl žmonių akių stengsis apsimesti. Bet anksčiau ar vėliau jo prigimtis išlis. Gyvatė gali išsinerti iš savo odos, bet savo nuodingų dantų ji nepameta... Ir jeigu kolektyviniame ūkyje nesiseka darbas, tai čia visų pirma reikia gerai apsidairyti, ar nėra įlindęs į tą kolektyvinį ūkį buožė ar buožinis pakalikas, kuris ir kenkia. Jokiomis sąlygogomis neleisti buožės į kolektyvinius ūkius, o jeigu jis įlistų, šalinti jį lauk, toks yra ypatingai svarbus visų mūsų uždavinys." Ten pat, p. 37 Sniečkaus kalba irgi išspausdinta kaip atskiras veikalas, Tarybų Lietuvos Kolektyvinių ūkių uždaviniai, (Vilnius, 1949).

2.    Lietuvos TSR Istorija, IV tomas, p. 186.

3.    Konkrečiai analizuodamas padėtį Prancūzijoje, Marksas nurodė bent šešias klases ar jų padalinius, pavyzdžiui, didieji žemvaldžiai, finansinis buržujus, pramoninis buržujus, lumpenproletariatas ir t.t.

4.    Antai pirmame kolūkiečių suvažiavime Sniečkus reikalavo, lyg tai būtų įmanoma, užauginti derlių nemažesnį už 15-16 cnt. iš ha., o pirmaujančiose brigadose — po 20 - 25 cnt iš ha. Pirmieji žingsniai kolektyviniu keliu, p. 25.

5.    Elena Bukelienė, Jonas Avyžius (Vilnius, 1975), p. 25.

6.    Juozas Grišmanauskas, Tolimieji kvadratai (New York, 1952), p. 161.

7.    Tarybų Lietuvos valstietija (Vilnius, 1979), p. 156. Lietuvos kolūkių problemas, jų našumą, kolūkiečių atlyginimą nuodugniai nagrinėjo Pranas Zunde savo svarbiame veikale Die Landtvirtschaft Soivjetlitauens- (Marburg-Lahn, 1962). Jo pastabas dėl kolūkiečių sunkios materialinės padėties kritikavo J. Tamošiūnas, Lietuvos žemės ūkio raida ir jos problemos (Vilnius, 1974), p. 185 - 186. Tamošiūnas iš esmės nepaneigia Zundės išvadų, tik aiškina, kad jis nepakankamai įvertino visuomeninio ūkio vaidmenį asmeninio pagalbinio ūkio produkcijoje. Svarbiausias veikalas šiais klausimais yra Karl-Eugen Waedekin, The Private Sector in Soviet Agriculture, (California, 1973).

8.    P. Zunde, ten pat, p. 70.

9.    Komunistų partijos manifeste Marksas teigia, kad valstiečiai, smulkūs pramonininkai, mažų parduotuvių savininkai bei amatininkai nėra revoliucionieriai, bet reakcionieriai, siekią atgal atsukti istorijos raidą. Miestų padieniai darbininkai ir bedarbiai, kurie sudarė vadinamąjį lumpenproletariatą, gali kartais būti revoliucijos paveikti, bet jų gyvenimo sąlygos normaliai juos paverčia reakcionierių kėslų papirktais įrankiais. Vėlesniuose veikaluose Klasių kova Prancūzijoje 1848 - 1850 ir Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji Marksas itin griežtai smerkė lumpenproletariatą, kurį laikė nemaža dalimi atsakingu už 1848 m. revoliucijos nuslopinimą ir Bonaparto atėjimą į valdžią. Jis juos vadino kitų klasių šiukšlėmis bei atmatomis. Abu minėti veikalai perspausdinti Kari Marx, Surveys from Exile, Political Writings, Vol. II (New York, 1974), pp. 52, 197. Marksistams netrūksta išradingumo savo siekiams bei poelgiams pateisinti, jiems į marksizmo teorinius rėmus įsprausti. Leninas proletariato vyraujantį vaidmenį paskyrė partijai, Mao Cedūnas panašų vaidmenį suteikė valstiečiams, o Franz Fanon net manė, kad Afrikoje lumpenproletariatas valstiečių suorganizuotą sukilimą perkels į miestą. "Lumpenproletariatas . . . sudaro vieną stikiškiausių ir radikaliausių revoliucinių jėgų kolonizotoje gentyje." Franz Fanon, The Wretched of the Earth, (Neto York, 1968), p. 129.
Reikia tik laukti naujausio kūrybinio marksizmo pritaikymo. Gal raštingas pulkininkas įrodinės, jog karininkija dabar atstovauja tikriesiems proletariato interesams.

10.    Lietuvių Enciklopedija, XV tomas, p. 182 ir Pranas Zunde, ten pat, pp. 4-5.

11.    A. Jefremenka, Kolūkinės santvarkos pergalė (Vilnius, 1977), p. 48.

12.    Marijonas Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis (Vilnius, 1960), pp. 128 - 140, ypač p. 139. Pav., 1948 m. darbo valstiečio ūkis, turėjęs pajamų už 22,000 rb., mokėjo 4,075 rb, o tokių pat pajamų buožinis ūkis — 18,425 rb.

13.    Elena Juciūtė, Pėdos mirties zonoje, (New York, 1974), p. 53.

14.    Tai pirmajame kolūkiečių suvažiavime paminėjo atstovas iš Mažeikių apskrities. Pirmieji žingsniai . . .,p. 48

15.    A. Štromas, "Politinė Sąmonė Lietuvoje ir joje atsispindinčios Lietuvos ateities vizijos," Į Laisvę, Nr. 71 (108), p. 39.

16.    F. Bieliauskas, Juozas Bartašiūnas (Vilnius, 1977) pamini, kad sugrįžęs į Lietuvą 1940 m. Bartašiūnas buvo užmiršęs gimtąją kalbą.

17.    Net ir šiomis dienomis tarybiniai istorikai pasiryžę suklastoti dokumentus, siekiant sukurti regimybę, kad stribai, o ne NKVD daliniai ar kariuomenę, turėjo svarbiausią vaidmenį kovoje su partizanais. Naujausias pavyzdys — senų parodymų perredagavimas. Antai pernai išleistame veikale Bažnyčios prieglobstyje, kuriame perspausdinti serijoje Faktai kaltina anksčiau paskelbti parodymai, yra nemažai pakeitimų. Pavyzdžiui, kunigo Prano Šliumpos parodyme, išspausdintame knygoje Žudikai bažnyčios prieglobstyje, II - ji laida (Vilnius, 1963), pažymėta, kad Pietų Lietuvos partizanų vadas Kazimieraitis žuvo kovoje su tarybine kariuomene (p. 192). Bet Bažnyčios prieglobstyje tarybinė kariuomenė nebeminima; Kazimieraitis, atseit, žuvo kovoje su liaudies gynėjais (p. 165). Kur ankstesnėje knygoje išspausdintame parodyme Šliumpa kalba apie VRLK garnizoną (p. 191), naujoje versijoje rašoma apie liaudies gynėjų būrį (p. 165). Panašiai suklastotas kunigo Stepono Rudzionio parodymas. Jei pirmoje knygoje jis nurodo, kad partizanai užpuolė trisdešimties žmonių NKVD būrį (p. 159), tai perredaguotame parodyme kalbama tik apie liaudies gynėjus (p. 183).

18.    Antanas Venclova, Vidurdienio vėtra (Vilnius, 1963), pp. 93-93.

19.    Net ir ištikimiausi komunistai buvo pašalinti iš partijos, jei jie išliko gyvi vokiečių karo belaisvių stovyklose. Tokio likimo sulaukė net ir Kazys Macevičius, senas atsakingas partietis, kuris su partizanų grupe partijos nurodymu 1941 m. rudenį mėgino sugrįžti į Lietuvą. Jo sesuo Ona ir brolis Anupras vėliau grįžo į Lietuvą, kaip partizanai ir žuvo, o kitas brolis Jonas buvo Lietuvos komjaunimo pirmasis sekretorius ir vienas pagrindinių tarybinių partizanų vadų, bet ir giminystės ryšiai Kazį Macevičių neapsaugojo nuo įtarimo. Apie jį rašo Vytautas Petkevičius knygoje Kasdieniškos legendos (Vilnius 1982), pp. 170 - 198, o savo romane Grupė draugų (Vilnius, 1979) veikėjo Sąvaro Rekščio lūpomis išsako Macevičiaus pergyvenimus bei skriaudos jausmą. "Karo metu dar būtų galima suprasti tokį liguistą budrumą, tačiau dabar, laimėjus . . .", pp. 128 - 129).

20.    Pirmuosius tarybinių partizanų būrius suorganizavo iš Rusijos į Lietuvą sugrįžę komunistai Karolis Petrikas, Vladas Vildžiūnas ir Antanas Vilimas. Petrikas ir Vilimas žuvo dar 1941 m., o kaip matyti iš jo atsiminimų Aukštaitijos kalvose (Vilnius, 1954) Vildžiūno veikla buvo gana kukli. Pirmąjį užpuolimą įvykdė tik 1942 m. žiemą (p. 76). Ne kuo skyrėsi reikalai ir kitose Lietuvos srityse. Tarybų Sąjungos didvyris Stasys Apyvala savo atsiminimuose Sakalai broleliai (Vilnius, 1961) nurodo, kad jo būrys į rytų Lietuvą atvyko 1942 m. rugpjūčio pabaigoje, bet dėl įvairių sunkumų nutarė žiemoti Adutiškio miške, kurio didžioji dalis yra Gudijoje (p. 147). Partijos šulas Stasys Naujalis atsiminimų knygoje Pėdsakai dingsta miške (Vilnius, 1963) pamini, kad ilgą laiką užtruko radimas patikimo žmogaus, kad į jo partizanų būrį stojo iš belaisvių stovyklų pabėgę raudonarmiečiai (pp. 146 -147), kad su partizanų vadovybe susirišo tik 1944 m. (p. 193). Knygoje Negreit išaušo diena (Vilnius, 1963) J. Paplauskas aprašo, kaip su kitais tarybiniais turėjo prasiveržti į Lietuvą ir užvesti veiklą Panevėžio rajone. Pradėjo žygį 1942 m. lapkričio mėnesį. Lietuvą pasiekė tik kitų metų pavasarį, o rimtesnį veikimą pradėjo tik rudenį (p. 71). Dideliais pasisekimais negalėjo didžiuotis.

21.  Hearings before the Select Committee on Communist Aggresion, 4th Interim Report, Part II, pp. 1320 - 1322. Žinių apie NKVD divizijų dislokavimą Lietuvoje yra straipsnyje "Korikas II", pogrindžio leidynyje Aušrelė, p. 53.

22.    Aušrelė, p. 59.

23.    Kazys Varašinskas ir Eugenijus Grunskis, "Broliškų respublikų parama
Tarybų Lietuvai atkuriant liaudies ūkį pirmoje pokario penkmečio (1946 - 1950) metais," Lietuvos Istorijos Metraštis 1973, (Vilnius, 1974), p. 88.

24.    Pranas Olekas, LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymą Lietuvoje (Vilnius, 1966), pp. 18 - 19.

25.    LKP skaičiais (Vilnius, 1976), p. 120. Šiame statistinių duomenų rinkinyje pažymėta (p. 69), kad 1945 - 1946 m. partijos bilietai buvo išduodami "grįžus iš Tarybų Sąjungos LKP įskaitoje buvusiesiems, taip pat atvykus į Lietuvą TSKP CK nukreipimu, ir demobilizuotiems iš Raudonosios Armijos komunistams." Kitaip tariant, į partiją nebuvo priimami vietos gyventojai.

26.    Lietuvos TSR Istorija, IV tomas, p. 155 ir Solomonas Atamukas, Nauja Lietuva — nauji kadrai (Vilnius, 1974), pp. 144 - 45.

BANGUOLĖ MARIJA RAUGAITĖ —J. F. P. PORTRETAS
Aliejus ant drobės
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai