Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LYRIKA IR ASTRONOMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Aleksandras Radžius iš kitų mūsų poetų išsiskiria astronomine tema. Tai liudija ir patsai jo knygos vardas — "Priimk mane, mėnuli". Taip pat kartas nuo karto skaitome spaudoje ir straipsnius iš erdvės mokslų. Turi jis dar vieną retesnį pamėgimą: verčia japonų lyrikos haiku.

Saulė, mėnulis ir žvaigždės nuo žiliausių senovių traukė poetus, burtininkus ir pranašus. Žinomi didingi senojo Egipto himnai saulei, šv. Pranciškaus giesmė, visa minia mėnesienos poetų, mūsų dainos "Tekėki, sauluže", "Aukštas dangus, šviesios žvaigždės" ir kitos. Pagaliau kas iš mūsų, eilinių pasauliečių, nesame žiūrėję į saulėtekius, vaikščioję mėnesienos naktį ar ieškoję, kurgi tie padangėse užvirtę Grigo Ratai. Kaip matome, čia turime senovinį, nemokslinį ir nespecializuotą dėmesį, išgyvenimą ir jo išraišką dangaus kūnų akivaizdoje.

Aleksandras Radžius šioje knygoje savo poezijai duoda astronominį rėmą ir ataudus. Iš vieno šono tai įdomus ir savotiškai drąsus mostas — savo lyriką perpinti erdvių mokslo ir žygių atbalsiais, sakysime, astronautų išlipimu mėnulyje. Žinoma, jeigu žvilgtelėsime į literatūros istoriją, rasime poetų, kurie ėmėsi mokslinių temų savo menui. Aštuoniolikto amžiaus antroje pusėje vienas prancūzas posmavo apie elektrą, o ne taip seniai futuristai liepė apdainuoti mašinas. Kai kam ir pasisekdavo. Ilgai nesidairant, iš senovės galima nurodyti Vergilijaus poeziją apie žemdirbystę — "Georgikas", kurias dabar išvertė A. Nyka-Niliūnas. Tai nepaprasto poetinio grožio knyga.

Aleksandro Radžiaus astronominės temos turi problemą. Kada poezijoje pajunti ne tik lyriką, bet ir tos ar kitos mokslų srities specialistą, reikia ypatingai galingo jausmo, kone tikėjimo, ir stiprios išraiškos, kad tie jausmai ir meno jėga galėtų perimti ir nusinešti skaitytoją. Šioji taisyklė tinka ir tiems lyrikams, kurie vaduojasi metafizinėmis temomis, — jie gali įstrigti į abstrakciją.

Iš rinkinio "Priimk mane, mėnuli" matome, kad autorius gyvena savo erdviniu pasauliu, juo žavisi, sielojasi, suveda su savo likimu ir amžinybe. Lyg koks jo lyrikos motto galėtų būti "Dialogas", kur skaitome:

ilgai, ilgai kalbuosi
su tolima gelme.
Kalbu mėnulio žodžiais,
klausau žvaigždės dainų.

Bekeliaudamas po erdves, poetas skaitytoją pasodina "ant Omegos slenksčio", arba dar specialiau:

Tarp Ras Algethi
ir Albireo
nėra tuščios erdvės.

Turbūt retas kas iš mūsų be astronomijos žodyno susigraibys, apie ką čia kalbama. Tokia pertrauka skaitytoją nustumia nuo tiesioginio įspūdžio, sustabdo žavesį, kurio turėtum laukti iš poezijos, ir nuvaro į techninę terminologiją. Tam reikalui A. Radžius knygos gale įdėjo trumpus aiškinimus. Iš ten sužinome, kad "Ras Algethi — šviesiausia Herkulo žvaigždė".

Žodžiu, tampame turtingesni astronomijos mokslais, o ne lyriniu džiaugsmu. Normaliai toki išlukštenimai reikalingi klasikiniams veikalams, ar jau labai specialiai lyrikai, kaip O. Milašiaus metafizinei ir mistinei kūrybai, o ne naujausių eilėraščių rinkiniams. Beje, Milašius ir mistiniuose savo raštuose turi neįprastą intensyvumą ir išvidinę liepsną, kuri nutrenkia skaitytoją.

Dar kitas dalykas — susitelkimas ties viena specialine tema "Priimk mane, mėnuli" knygai duoda lyrinio vienodumo spalvą. Todėl atrodo, kad poetas įvairesnis, kur jis kiek mažiau astronominis, kur poetinis vaizdas išsilygina. Vienas iš tokių eilėraščių galėtų būti "Mare Tranąuilitatis", o antras — "Antkapio žvaigždė", kuris atliepia savo likimine rezignacija:

Kai ateis diena,
ir laikas pasibels,
sugrįši tu
į jaukią saulės šviesą.
O aš
tik žvaigždę tylinčią
ant savo antkapio padėsiu,
kad ji per lietų ir per audrą
negesdama spindėtų.

Aleksandras Radžius: PRIIMK MANE, MĖNULI. Eilėraščiai. Išleido Ateitis, 1980. 83 p. Kaina 5 dol.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai