Aidai.eu Apžvalga

LIETUVIAI GYDYTOJAI AMERIKOJE XIX ŠIMTMEČIO PRADŽIOJE

Lietuviai Šiauriniame Amerikos kontinente gyveno jau prieš kelis šimtus metų. XVII-ame šimtmetyje iš Lietuvos bėgo bajorai, amatininkai, mokslininkai, daugiausia protestantai, dėl religinių ginčų ir nesantaikos, ieškodami tolerancijos ir laisvės. Dauguma pateko į Angliją ir Olandiją, o iš ten į Ameriką. Jų tarpe buvo ir dr. C.A. Cursius-Kuršius. XVIII-ame šimtmetyje emigravo kariškiai, kurie, atvykę į Ameriką, įsijungė į Amerikos revoliucinius karus. Dr. K. Jurgėla savo išsamioje studijoje apie XVIII šimtmečio lietuvius rašo: "Tegalime būti tikri, kad lietuviai dalyvavo to (pilietinio) karo įvykiuose, kai kiti jų tautiečiai kovojo prieš rusus".1 Šiame laikotarpyje nėra minimas nė vienas gydytojas. Dr. A. Budreckis visą lietuvių emigraciją suskirsto į kelis periodus-bangas, pradedant pirmąja, vykusia XVII šimtmečio viduryje, ir baigiant šeštąja — D.P. (Displaced Persons — "dypukai"), vykusia 1949 - 52 m.2

Istoriškai pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje buvo dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius (Kuršius), kurį 1659 m. į Ameriką pakvietė Vakarų Indijos bendrovė naujai steigiamos New Amsterdamo (dabartinio New Yorko) lotynų mokyklos rektorium. Bendrovė, sužinojusi, kad dr. Cursius gydo ligonius, 1660 m. pranešė gubernatoriui Peter Stuyvesant, kad ji siunčia dr. A.C. Cursiui rinkinį vaistažolių. Tokiu būdu dr. A.C. Cursius yra laikomas pirmuoju Naujojo Pasaulio mokyklų rektorium ir gydytoju.

Dr. A.C. Cursius 1652 m. buvo įsimatrikuliavęs į Leipcigo universitetą, kaip lietuvis teologijos daktaras, turįs teisės licenciatą. Prieš atvykdamas į Ameriką, jis profesoriavo Lietuvoje. New Amsterdame dr. Cursius gyveno ir dirbo nuo 1659 iki 1661 m. Po 2 metų darbo jis grįžo į Olandiją ir įstojo į Leideno universitetą, kur buvo įregistruotas kaip "Carolus Alexander Curtius Nobilis Lithuanus I.V.D. et Medicinae Candidatus". 1662 m. apgynė savo parašytą tezę "Disputatio Medica Inauguralis de Calculo Renum ac Vesicae" (Įvedamoji medicinos disertacija apie inkstų ir pūslės akmenį) ir gavo medicinos daktaro laipsnį. Apgynęs disertaciją, išvyko iš Leideno. Apie jo tolimesnį gyvenimą žinių neturime.3

Visi (J. Jonas - kun. Žilius, kun. A. Milukas, dr. K. Jurgėla, dr. A. Budreckis ir kt.) sutinka, kad masinė lietuvių emigracija prasidėjo 1867 - 1868 m. Kun. A. Milukas rašo, kad "pirmųjų 30 metų (1868 - 1893) laikotarpyje lietuvių ateivija neviršijusi 100,000"4 Anot V. Račkausko, nuo 1899 iki 1904 m. atvyko daugiau kaip 250,000 lietuvių, kurių tarpe buvo 6 daktarai.5 V. Liulevičius rašo, kad "1892 m. JAV krašte buvo priskaitoma apie 100 atvykusių jaunuolių, baigusių Lietuvoje vidurines mokyklas ir čionai nei darbo nemokančių dirbti, nei galinčių tęsti mokslus."6

Atvykę į Ameriką, lietuviai emigrantai, nemokėdami kalbos ir neturėdami pinigų, "dauguma, kad nemirtų badu, eidavę po miestą elgetauti. Ant nakvynės visi sueidavę į kokią pašiūrę. Keletas gavę darbus pas farmerius, kiti per agentus gavę darbus prie tiesiamų Philadelphia geležinkelių."7 Tokiu būdu pirmosios lietuvių kolonijos susikūrė Pennsylvanijos slėnyje — Shamokin, Shenandoah, Plymouth ir kt. miesteliuose. Iki 1879 metų "szamukai" užėmė žymią, bene vieną iš pirmųjų vietų tarp lietuviškų Amerikos kolonijų ..." Yra Shamokine taipogi ir lietuviškas daktaras.8 Tirščiausiai gyvenamas miestas buvo Šenandoris - Shenandoah, Pa., vadinamas lietuvių sostine. Čia buvo įsteigta pirmoji grynai lietuviška parapija, buvo leidžiami laikraščiai, čia dirbo ir vėliau praktikavo dr. Jonas Šliūpas.

Iš Pennsylvanijos slėnių drąsesnieji pradėjo stumtis į kaimynines valstijas. Didelė kolonija susidarė Baltimorėje. Pirmieji lietuviai atsirado apie 1881 m. Dauguma dirbo siuvyklose. Baltimorės lietuviai gana anksti pradėjo jaustis esą lietuviai ir pradėjo steigti lietuvišką parapiją. Mokyklos prie bažnyčios neturėjo, bet įsteigė vakarinę mokyklą, kurioje dėstė ir Jonas Šliūpas, tuo laiku studijavęs mediciną Baltimorės universitete. 1898 m. ją lankė apie 30 asmenų, vyrų ir moterų. Daktarystės mokslus baigė daktarai J. Šliūpas, J. Andziulaitis, J. Margaitis, J. Želvienė, mokėsi daktarystės Žalnieraitienė.9

Ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, naujieji ateiviai išdrįso keliauti ir į visai nepažįstamas vietas. Į Chicagą pirmieji lietuviai atsikėlė apie 1870 m. ir apsigyveno šiaurinėje miesto dalyje, kur jau nuo seniau buvo įsikūrę lenkai. Atsidarius gyvulių skerdykloms, lietuviai būriais pradėjo važiuoti į Chicagą ir kurtis pietinėje dalyje, arčiau darbovietės. Patys čikagiškiai per laikraščius skelbė, kad iki 1895 m. Chicagoje buvę 10,000 lietuvių, o po 1895 m. skaičius padidėjęs iki 15,000. Tuo laiku Chicagoje buvo šie lietuviai gydytojai: dr. M. Kasakauskas, M. J. Stupnickis, kuris 1895 pusę metų buvo Garso redaktorium, dr. Marė Dowiatt ir sulenkėjęs Bosyncz.10

Chicagoje gyveno ir dirbo ir pirmasis Amerikos lietuvių gydytojas dr. M. Kasakauskas.11 Jis (Mathew Kosokowski) gimė 1853 m. Jonavoje, 1874 m. baigė Nikolajewskaja Imper. gimnaziją. Atvykęs į JAV, įstojo į Michigan College of Medicine, kurią baigė 1884 m. Tais pačiais metais gavo praktikos teises ir pradėjo verstis medicina šiaurinėje Chicagos dalyje — 691 N. Noble St. (AMA archyvas — McDonald Med. Directory 1893). Vėliau dr. M.K. šalia kabineto įsigijo vaistinę, kuri tapo tų laikų lietuviškos kultūros centru. Čia buvo įkurta Šv. Jurgio draugija (1884 m.), Šv. Kazimiero draugija (1886 m.). Čia taip pat kilo idėja steigti Lietuvių Susivienijimą Amerikoje, "kad padėtų lietuviams katalikams susiburti į savąjį Susivienijimą, o ne į 'Zvesązek'o Narodowy Polski' tinklus įįsipainioti."12

Suvažiavimas įvyko 1886 m. lapkričio 22 d. Plymouth, Pa. Jį atidarė kun. A. Varnagiris. Pagrindinę kalbą pasakė dr. M. Kasakauskas. Čia buvo įkurtas Susivienijimas Katalikiškų Lietuviškų Draugysčių Amerikoje. Prezidentu buvo išrinktas kun. A. Varnagiris, o Chicagos delegatu — dr. M. Kasakauskas.13

Dr. M. Kasakauskas buvo labai populiarus ne tik kaip lietuviškų darbų rėmėjas, bet ir kaip gydytojas. Jis turėjo du kabinetus: vieną šiaurinėje Chicagos dalyje, šalia savo gyvenamo namo, o kitą vidurmiestyje (103 State St.). Dauguma jo ligonių buvo lenkai, todėl jis nutarė išleisti lenkų kalba populiarią medicinos knygutę — "Lekarz Domowy". Tai labai nepatiko Jonui Šliūpui ir jo draugams. Jie iškoneveikė dr. Kasakauską, išvadindami jį "išgama", "šundaktariu" (Vien. Liet, 1891 m., Nr. 12). Į tuos užpuolimus dr. K. nieko neatsakė, bet pasitraukė iš lietuviško gyvenimo ir visą savo laiką pašventė medicinai. Mirė 1918 m. Chicagoje (AMA archyvas).

XIX šimtmečio pabaigoje ne tik prasčiokėliai nemokėjo atskirti lietuvių nuo lenkų, bet ir inteligentai priklausė prie lenkų ir lietuvių organizacijų, parapijų, skaitė lenkiškus ir lietuviškus laikraščius. Vienas iš tokių sulenkėjusių lietuvių buvo dr. Mathevo Bozinch (Bozinčius, Božin), kilęs iš Vištyčio. 1890 m. baigė Maskvos universitetą ir gavo medicinos daktaro laipsnį. Vėliau studijavo Illinois College of Medicine and Surgery, kurią baigė 1912 m. Atvykęs į JAV, 1895 m. gavo praktikos teises ir pradėjo praktikuoti Chicagoje (AMA archyvas). 1898 m. jis įsigijo Kosciusko Pharmacy (vaistinę), 162 W. Chicago Ave., šiaurės vakarų Chicagoje.14

Turėdamas "biznieriškų" gabumų, dr. M.B. 1917 m. suorganizavo "The Providers Life Insurance Co.", kuri buvusi lietuvių ir lenkų bendrovė.15 Dr. M. Bozinch praktikavo šiaurinėje Chicagos dalyje — 2846 N. Spaulding Ave. ir 845 Milwaukee Ave. — iki 63 metų amžiaus, mirė nuo širdies atakos 1928 m. Chicagoje (AMA archyvas, AMA Directory, 1909).

Kitas sulenkėjęs gydytojas dr. Kazimieras Butkevičius (Kasimier Butkiewicz, K.A. de-Butkewicz), besirūpinęs lietuviškais reikalais, buvo pagrindinis Lietuvių ligoninės (The Lithuanian Hospital) statytojas. Atvykęs į JAV, 1899 m. gavo Illinois valstijos praktikos teises ir pradėjo praktikuoti 3309 Calumet Ave. (AMA archyvas, AMA Directory, 1909).

Idėją statyti Lietuvių ligoninę Chicagoje dr. K. Butkevičius pradėjo įtraukdamas į tą darbą dar keletą gydytojų (atrodo, ne lietuvių kilmės): Illinois universiteto chirurgijos profesorių dr. Bayard Holmes. dr. Bayard Holmes Jr., Northwestern universiteto patologijos profesorių, dr. RobertZeit, dr. W. Porterfield, J.J. Elias-Elijošių, kuris tuo laiku buvo Cook County komisionierius, ir kt. B.K. Balutis, tuo laiku gyvenęs Chicagoje, tapo įkurtos draugijos sekretorium. Savo prisiminimuose jis rašo: "... kuriuo tai laiku Chicagon atvyko koks tai lietuvis daktaras (lenkterėjęs, bet lietuviu atsivertęs) ir pradėjo smarkiai veikti, kad Chicagoje pastačius lietuvių ligoninę. Buvau ir aš pritrauktas pagelbėti tą sumanymą vykdyti ir atsimenu, kad tuo reikalu net vieną prakalbą pasakiau Northsidėje". Pirmiausia buvo sudaryta komisija parinkti ligoninei vietą. Komisija greitai surado tinkamą vietą tarp 45 ir 46 gatvių, prie Western Ave. Jono M. Tanenevičiaus Sub-Division. Buvo sudarytas žemės pirkimo aktas. Sudarius draugijos valdybą ir turint žemę, buvo pasiųstas valstijos sekretoriui prašymas įregistruoti Lietuvių ligoninės draugiją. 1907 m. rugsėjo 12 buv: gautas čarteris — Lithuanian Hospital. Draugija turėjo 15 direktorių, jų tarpe ir iniciatorių dr. K. Butkevičių. D-jos valdyba ir direktoriai rengė paskaitas, buvo nutarta surengti net balių su koncertu ligoninės naudai, aplankyti turtingesnius miesto lietuvius, prašant paramos, suorganizuoti komitetus lietuviškose kolonijose. Tačiau atrodo, kad suplanuoti viešieji mitingai neįvyko taip, kaip buim laukiama, baliui rengti komitetas irgi savo darbo neatliko, direktoriai pradėjo neateiti į posėdžius, ir taip, visuomenei nepritariant, visas organizatorių darbas įsteigti Lietuvių ligoninę nuėjo niekais.16

Dr. K. Butkevičius praktikavo Chicagoje iki mirties. Kada mirė, tikrų žinių nėra.

Moterims patekti į medicinos mokyklas nėra labai lengva net dabar, o ką bekalbėti apie XIX šimtmetį. Tačiau Amerikoje tuo metu veikė net 3 medicinos mokyklos moterims: Women's Medical College of Philadelphia, įsteigta 1850, Women's Medical College of Baltimore, įsteigta 1898, ir Northwestern Women's Medical School, Chieago 111., įsteigta 1870. Moterys, baigusios mokyklas ir įsigijusios diplomus dirbo pavieniui, privačioje praktikoje. Tik 1915 m. Chicagos chirurgė dr. Bertha Van Hoosen pradėjo moteris gydytojas organizuoti ir įkūrė Moterų Gydytojų Sąjungą. 1916 m. buvo įregistruota nauja mediciniška organizacija — The American Medical Women's Association.17 Chicagoje XIX šimtmečio paT>aigoj praktikavo viena lietuvė gydytoja — dr. Marija Doįviat-Sass-Daujotas. Ji gimė Lenkijoje 1871 m., kur baigė gimnaziją, o, atvykusi į Chicagą, įstojo į Northwestern University Women's Medical College, Chieago, 111., ir ją baigė 1896 m. Tais pačiais metais pradėjo praktikuoti Chicagos šiaurinėje vakarinėje dalyje — 5208 W. Harrison St. (AMA archyvas, AMA Directory, 1909). Vėliau ji persikėlė į pietinę Chicagos dalį ir atidarė kabinetą 1707 N. 47th St. (Medicine/1928, Nr. 1 - 76, ir Medicina, 1929, Nr. 10 — 754-56 p.). Dr. D. priklausė prie Chicagos Lenkų Medicinos draugijos, bet dr. Suzana Šlakis savo prisiminimuose rašo: " . . . gydytoja Dowiat-Sass, kuri dirbo lenkų apgy-ventoj kolonijoj ir buvo skaitoma esanti lenke, visai nesenai ji man prisipažino lietuve esanti"."18 Nors dr. M.D. aktyviai ir nedalyvavo lietuviškoje veikloje, bet užsiprenumeruodavo Mediciną, leidžiamą Lietuvoje (Medicina, 1928, 1929). Tai galbūt įrodo, kad lietuvybės liepsnelė teberuseno jos širdyje. Dr. M. Dowiat mirė Chicagoje 1950 m. (AMA archyvas).

Darbas universitete iš gydytojo reikalauja gabumų, noro, sunkaus darbo, laiko ir ištvermės. Lietuvių gydytojų, dirbančių medicinos mokyklose, yra nedaug. Iš Lietuvoje baigusių Vytauto Didžiojo universitetą, mano žiniomis, tik 3 gydytojai pateko į akademikų sąrašus. Iš jaunesniųjų, baigusių universitetus Vokietijoje ir čia, Amerijcoje, tęsusių savo specialybių studijas, yra keletas, kurie dėsto medicinos mokyklose ir yra net skyrių vedėjai. Jauniausieji, gimę, augę ir mokęsi Amerikoje, turi daugiausia galimybių pasilikti universitete ir ten dirbti. Jų turbūt yra kelios dešimtys.

Turime vieną lietuvį gydytoją — universiteto lektorių ir XIX-ame šimtmetyje. Tai yra dr. Teodoras Kodis. A. Ambrose savo knygoje rašo: "1892 m. vienas iš senesniųjų Chicagos lietuvių daktarų T. Kodis yra buvęs didelio mokslo, retų gabumų ir gilaus mąstymo žmogus. Jis buvo pakviestas profesorium į St. Louis, Mo."19 Tai patvirtina ir oficialūs laiškai iš Washington University, St. Louis, Mo., ir St. Louis Society for Medical and Scientific Education (asmeniškas susirašinėjimas).

Dr. T. Kodis baigė Strassburgo universitetą Vokietijoje 1889 m. Jis apgynė tezę "Epithel und Wanderzelle in der Hant der Froschlarvenschvvanzes" ir gavo medicinos daktaro laipsnį. Į JAV atvyko 1893 m. ir apsigyveno Chicagoje, kur turėjo kabinetą 581 Mihvaukee Ave. Po kiek laiko išvyko į St. Louis Washingtono universitetą ir buvo patologijos katedros lektorium ir medicinos departamento muziejaus kuratorium nuo 1896 iki 1901 m. Paskutinės žinios apie dr. Kodį yra Polk's Medical and Surgical Register of the U.S., kur duodamas jo adresas — 1413 N. 21st St, St. Louis, Mo.—1902 m.. Po to jokių žinių apie dr. Kodį negalima rasti.

Amerikos lietuviai, gyvendami toli nuo tėvynės, ilgėjosi savo tėvų žemės, kentėjo kartu su likusiais Lietuvoje ir džiaugėsi jų laimėjimais. Čia jie minėjo 500 metų krikščionybės įvedimą į Lietuvą, baudžiavos panaikinimą ir taip pat Kražių skerdynes. XIX šimtmetyje, kai rusai pradėjo uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, atsirado pasipriešinimas. Labiausiai išgarsėjo 1893 m. įvykusios "Kražių skerdynės", kai buvo uždaryta benediktinų vienuolynas ir jų bažnyčia. Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimas sudarė specialų komitetą vadovauti viešiems protestams, mitingams, gedulo pamaldoms. Buvo spausdinami atsišaukimai, renkamos aukos. Į šią specialią komisiją šalia kun. J. Žiliaus ir kun. M. Šedvydo įėjo ir dr. J. Stupnickis.20

Dr. Mykolas Stupnickis (Mikaloj Joseph Stupnicki) gimė 1859 m., baigė gimnaziją ir Charkovo universitetą 1882 m. Atvykęs į JAV, 1895 m. gavo praktikos teises Illinois valstijoje ir pradėjo praktikuoti pietinėje Chicagos miesto dalyje, Bridgeporte — 3121 So. Morgan St. (AMA archyvas, AMA directory 1909).

JAV-ėse pirmiausia gyveno Plymouth, Pa., kur aktyviai veikė lietuvių tarpe ir net (1895 m.) redagavo Garsą ir parašė "Kražių skerdynes", kurios buvo suvaidintos Plymouthe ir Shenandoah, Pa.

Atvykęs į Chicagą, vėl tuojau įsijungė į kultūrinį darbą ir buvo vienas iš aktyviausių Simano Daukanto draugijos narių. Simano Daukanto draugija buvo įkurta 1893 m. Ji rūpinosi nelaimėn patekusių narių pašalpa; be to, savo įstatuose įrašė, kad draugijos tikslai yra: skelbti mokslą tarp lietuvių, tobulinti lietuvišką kalbą, platinti jos literatūrą ir kt. Simano Daukanto draugija buvo įsteigusi ir pirmąją bibliotekėlę ir lietuvišką skaityklą Chicagoje. 1895 m. draugijos nariai suvaidino "Kražių skerdynes", kurias režisavo pats autorius dr. M.J. Stup-nickis. 1899 m. draugija surengė pirmąjį Simano Daukanto iškilmingą minėjimą.21 Be "Kražių skerdynių", Simano Daukanto draugija dar pastatė šiuos vaidinimus: "Trys šiaulėniškiai filozopai" (1886) ir "Pinigai galvažudžiai" (1897), kuriuos irgi režisavo dr. Stupnickis.

Dr. S. pasidarė garsus režisierius, todėl jį pradėjo kviesti ir kitos organizacijos padėti suorganizuoti vaidinimus. 1896 m. Dovydo Karaliaus draugija statė "Juozupas Egipte", 1897 m. Gedimino draugija — "Jonvaikiai", 1898 m. Draugystė Panų — "Giminė Bumbulių". 1899 m. Liet. teatrališka draugija Šv. Martyno pastatė "Genovaitę", o 1900 m. net tris veikalus: "Kražių skerdynės, "Potępienice w Puszcz" ir "Kantrioji Alena". Visiems šiems vaidinimams vadovavo dr. Stupnickis.22

Dr. M. J. Stupnickis turėjo didelę praktiką Chicagoje, buvo aktyvus Medical Society, AMA narys ir, kaip dauguma tų laikų inteligentų, priklausė ir prie Lenkų Medicinos draugijos. Mirė Chicagoje 1945 m. (AMA archyvas).

Be aukščiau minėtų lietuvių gydytojų, Chicagoje dar yra minimi: dr. M.F. Božycz ir dr. W. Stankewiczius.23 Apie šiuos gydytojus nėra jokių žinių nei AMA archyve, nei Chicago Medical Society sąrašuose.

Dabar vėl noriu grįžti prie Pennsylvanijos slėnių, prie Pennsylvanijos angliakasių Lietuvos, kur įsižiebė pirmoji lietuviška kibirkštėlė, kuri degė, liepsnojo ir dar ir dabar teberusena. Čia kūrėsi parapijos, statėsi bažnyčios, mokyklos, čia buvo leidžiami ir pirmieji lietuviški laikraščiai. Čia dirbo ir gyveno ir du Aušros redaktoriai — dr. Juozas Andziulaitis ir dr. Jonas Šliūpas.24

Nors Pennsylvania ir turėjo seniausią medicinos mokyklą, bet beveik visi lietuviai mokėsi Baltimorės medicinos mokyklose. Ir mūsų "aušrininkai" J.A. ir J.Š. taip pat studijavo Baltimorėje.

Abu gimę Lietuvoje. Dar besimokydami gimnazijose, pradėjo dirbti lietuvišką darbą ir, norėdami išvengti suėmimo, pabėgo į Mažąją Lietuvą — Tilžę, kur buvo leidžiama Aušra.

Abu buvo jos redaktoriai, o taip pat abu atvyko ir į JAV, kur pradžia buvo labai sunki. Tačiau, nežiūrint sunkumų, abu griebėsi visuomeninio darbo — organizavo draugijas, leido ir redagavo laikraščius. Pavargę nuo lietuviško darbo, abu nuėjo į Baltimorės medicinos mokyklas ir tapo gydytojais. Jie buvo draugai ir bendraminčiai — dr. J. Šliūpas, tapęs gydytoju, ir toliau dirbo visuomeninį darbą, o dr. J. Andziulaitis pasirinko tik savo profesiją.

Dr. Juozas Andziulaitis gimė 1864 m. Marijampolės apskrityje. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje ir mokytojavo Garliavos pradžios mokykloje. Dar jaunas būdamas, pradėjo rašyti eilėraščius, pasirašydamas Kalnėno slapyvardžiu. 1886 m. atvyko į Tilžę ir suredagavo Aušros du paskutinius numerius (Nr. 5 ir Nr. 6). Aušrai sustojus eiti, išvyko į Jungtines Amerikos Valstybes. Kaip ir kiti emigrantai, nemokėdamas kalbos, pradžioje dirbo anglių kasyklose, o vėliau, susitikęs su Jonu Šliūpu, rašė straipsnius į jo redaguojamą Lietuvišką Balsą, darė vertimus, rašė socialiniais-ekonominiais klausimais, dalyvavo Lietuvių Mokslo Draugijoje, buvo SLA narys. Kun. A. Burba, pastebėjęs J. Andziulaičio gabumus, pakvietė jį redaguoti Vienybės Lietuvninkų. Tačiau redaktorium jis ilgai nebuvo, nes kun. Burbai nepatiko jo liberalinės, socialistinės idėjos. Jis J.A. iš redaktoriaus pareigų atleido. J.A., kurį laiką padirbęs Apšvietoje, išvyko į Baltimorę, įstojo į medicinos mokyklą — College of Physicians and Surgeons, kurią baigė 1894 m., gaudamas gydytojo diplomą. Praktikos teises gavo 1895 m. Maryland ir Connecticut valstijose. Praktiką pradėjo New Britam, Conn. Tapęs gydytoju, iš lietuviškos veiklos pasitraukė, vedė švedę ir visą savo laiką pašventė medicinai. Mirė savo namuose 1916 m. (AMA archyvas).

Dr. Jonas Šliūpas gimė 1961 m. Šiaulių apskr. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, studijavo filologiją, teisę, gamtos mokslus Maskvos ir Petrapilio universitetuose. 1883 m., susitaręs su M. Jankum ir dr. J. Basanavičium, atvyko į Tilžę ir pradėjo redaguoti Aušrą, bet po metų (1884 m.) išvyko į Jungtines Amerikos Valstybes, kur su pertraukomis išgyveno 35 metus. Pradžioje dirbo pas ūkininkus, bet greitai, New Yorke susitikęs su M. Tarausku, pradėjo savo laikraštininko karjerą. Redagavo Uniją, o jai sustojus — Lietuvišką Balsą-Į finansines bėdas patekęs, L.B. užsidarė, o J.S išvažiavo į Baltimorę studijuoti medicinos. Jis baigė Maryland School of Medicine 1891 m. ir gavo Pennsylvanijos valstijos praktikos teisei (AMA archyvas). Dr. J. Šliūpas praktiką pradėjo Wilkes-Barre, Pa., bet dėl savo lietuviškos veiklos kilnojosi iš vietos į vietą ir praktikavo

Shenandoah, Plymouth, New Yorke ir Scrantone, Pa.

Dr. J. Š. visuomeninė veikla yra plačiašakė. 1889 m., dar studijuodamas Baltimorėje, įkūrė Lietuvių Mokslo Draugiją. Būdamas gydytoju, buvo 1900 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje rengimo komisijos narys. 1906 m. — Pirmojo lietuvių politinio seimo Philadelphijoje komisijos narys. Daug rašė istoriniais, politiniais, socialekonominiais ir mediciniškais klausimais. Nuo 1917 m. gydytojo praktika nebesivertė, bet tapo skrajojančiu diplomatu — dalyvavo Stockholmo konferencijoje, atstovavo Lietuvai Londone, buvo Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. grįžo į Lietuvą ir buvo Biržų banko direktorium, mokytojavo Biržų ir Šiaulių gimnazijose, kūrė pramonės bendroves. Nuo 1925 iki 1930 m. dėstė medicinos istoriją Lietuvos universitete. VDU suteikė jam medicinos, teisės ir istorijos garbės daktaro laipsnius. Nuo 1930 m. dr. J. Š. gyveno Palangoje, kur buvo miesto burmistras. 1944 m., rusams užimant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją ir tais pačiais metais mirė Berlyne.

Ne visi lietuviai gydytojai yra ar buvo visuomenininkai, rašytojai, laikraščių leidėjai. Dauguma savo laiką ir energiją skiria savo profesijai, tačiau, žinoma, tuos gydytojus prisimena tik jų ligoniai. Ne visų ir gyvenimas yra laimingas ir sėkmingas. Vienas iš lietuvių gydytojų, baigusių medicinos mokslus XIX-ame šimtmetyje, išgyveno tragišką gyvenimą. Tai yra dr. Juozas Margaitis. Jis buvo kilęs iš Žardelių k., Barzdės valsč., Šakių apskrities. 1890 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstybes ir mokėsi Baltimore Medical College, kurią baigė 1896 m. (AMA archyvas ir Annual Announcement of the Baltimore Medical College 1895 - 96). Pabaigęs mokslus, kurį laiką gyveno Philadelphijoje, o vėliau persikėlė į Chicagą.

Tuo laiku, 1898, kilo karas tarp Jungtinių Amerikos Valstybių ir Ispanijos. JAV rėmė Kubos sukilėlius. Dr. J. Margaitis buvo pašauktas į kariuomenę ir išsiųstas į Kubą. Karo metu kulka sužeidė jo galvą ir sutrikdė jo psichiką. Dr. J.M. buvo paguldytas į Kankakee valstybinę psichiatrinę ligoninę;25 Ligoninės vadovybė po kurio laiko norėjo jį išleisti, ir net buvo sakoma, kad nėra aišku, kodėl jis buvo paguldytas į ligoninę. Tačiau atrodo, kad nebuvo giminių, kurie būtų jua pasirūpinę. Dr. J. Margaitis, kaip JAV armijos karininkas ir gydytojas, gavo gerą pensiją, iš kurios susidarė didelė pinigų suma. 1923 m. lietuviai advokatai mėgino jo pensijos pinigus iš valdžios išgauti ir panaudoti lietuvių reikalams, bet jų pastangos nuėjo niekais. Dr. J. Margaitis mirė apie 1929 m.27 XIX-ame šimtmetyje yra praktikavęs dr. Jasinskas, apie kurį rašo kun. A. Milukas ir dr. J. Šliūpas.

Dr. Jasinskas iš Lietuvos atvyko 1890 m. Mokėsi medicinos Vokietijos universitete ir kurį laiką praktikavo Maskvoje. Buvęs uolus, doras ir teisingas medikas. Jokiose partijose nesimaišė, rūpinosi vien savo profesijos reikalais.27

Dr. Jasinskas praktikavęs Shenandoah, Pa.28 Dr. J. Šliūpas savo autobiografijoje rašo: "Dar paminėti reiktų . . . gydytoją Jasinską, nors šitas, savyje susikaupęs, tik pinigėlius skaitė ir niekur nesikišo".29

Vienybės Metraštis 1926 m. 35 p. mini dr. Draugelevičių, 1886 m. praktikavusį Shamokin, Pa.
Yra minima ir Žalnieraitienė, kuri "mokinosi daktarystės Baltimorėje". Apie dr. Draugelevičių ir Žalnieraitienę nėra jokių žinių nei AMA archyve, nei Baltimorės medicinos mokyklose. Greičiausiai Žalnieraitienė tik "mokinosi" ir diplomo nebuvo gavusi.

Baltimorės lietuviai 1914 m. buvo suorganizavę komitetą Baltimorės Lietuvių namams statyti. Į šį komitetą įėjo Antanas Žalnieraitis, galbūt Žalnieraitienės vyras, tačiau ir apie A. Žalnieraitį nėra jokių žinių.25

Nors Philadelphija turėjo pačią seniausią medicinos mokyklą Amerikoje — College of Physicians of Philadelphia — Jefferson Medical College, įkurtą 1787 m., bet ją baigė tik vienas lietuvis gydytojas — dr. Antanas Varnagiris (kunigas Antanas Varnagiris).

Dr. Antanas Varnagiris gimė 1850 m. Vidgirė-lių k., Padevinio valsč., Marijampolės apskr. Pradžios mokyklą lankė Daukšiuose, gimnaziją Marijampolėje, kunigų seminariją Seinuose. 1884 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstybes. Pradžioje dirbo lenkų-čekų parapijoje Independence, Wisc. Šiuo laikotarpiu jis susitiko su kun. V. Či-žausku ir dr. M. Kasakausku. Posėdžiaujant pas dr. M. Kasakauską, kilo mintis kurti sąjungą, panašią į lenkų susivienijimą — "Zvviązek Noro-dowy Polski". Jie įkalbėjo kun. Varnagirį persikelti į New Yorką, kur buvo daugiau lietuvių. Kun. Varnagiris paklausė jų patarimo ir 1885 m. atvyko į New Yorką. Čia jis bandė įkurti lietuvišką parapiją. Nepavykus suorganizuoti lietuviškos parapijos, kitais metais, 1886, kun. Varnagiris persikėlė į Freeland, Pa., Scrantono vyskupiją. Netrukus iš čia persikėlė į Plymouthą ir buvo mišrios parapijos klebonu nuo 1889 m. Idėja sušaukti suvažiavimą nepranyko, ir, dr. M. Kasakausko ir kitų padedamas, kun. A. Varnagiris sušaukė jį Plymouthe 1886 m. lapkričio 22 d. ir įkūrė Susivienijimą Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerike. Jis buvo išrinktas Susivienijimo prezidentu, o dr. Kasakauskas — delegatu.

Kunigas, daktaras Antanas Varnagiris. Iš "Lietuvių Romos Katalikų Susivie- 1 nijimo Amerikoje,", 1956 m., 31 p.

Dr. Joana Tamošauskaitė -Baltrušaitienė - Želvienė

Dr. A. Varnagiris, būdamas kunigu, daug rašė, buvo stiprus Vienybės Lietuvninkų rėmėjas, buvo sumanęs net įkurti lietuvišką vienuolyną ir mokyklą parengti lietuviams mokytojams.
Per II-ąjį Susivienijimo suvažiavimą (1887 m.) kun. A. Varnagiris atsisakė iš prezidento pareigų ir pasiliko dvasios vadu, sekančiais metais (1888) atsisakė iš dvasios vadų ir 1889 m. pasitraukė iš kunigystės.31 32

Metęs kunigystę, A. Varnagiris įstojo į Pennsylvanijos Jefferson Medical College ir 1893 m. gavo medicinos daktaro laipsnį, buvo įregistruotas Luzerne County ir pradėjo praktikuoti Wilkes-Barre, Pa. (AMA archyvas). Pradėjęs praktikuoti, iš lietuviškos veiklos pasitraukė. Mirė 1918 m. Wilkes-Rarere, Pa.

Savo straipsnį norėčiau užbaigti aprašydama pirmąją lietuvę moterį gydytoją Amerikoje XIX šimtmečio pabaigoje. Ji yra dr. Johanna Baltrušai-tienė-Želvienė-Tamošauskaitė. Dr. J. Baltrušaitienė gimė 1873 m. vasario 26 d. New Yorke. Savo prisiminimuose 1941 m. rašo: "Tai buvo prieš 75 metus Lietuvoje Marijampolės apskr., Strazdės kaime. Adomaičių kaimynas, kiek laiko išvykęs į Ameriką, staiga sugrįžo, viską pusdykiai išsiparda-vę ir, pasiėmęs savo šeimą, vėl grįžo į Ameriką . . . Sakoma, kad ir jo kalė, jam su šeima peržengus Lietuvos sieną . . . apsiašarojusi, pritūpė prie žemės ir tris kartus uodega suvizginusi, tarytum tuo sakydama . . . Sudiev, šeimininke, sudiev amžinai . . . Bet to žmogaus toks žygis stipriai imponavo jo kaimyną Juozą Adomavičių (dr. J. Baltrušaitienės senelį — aut.), (jis) nuo brolio turėjo atsiskyręs ūkį ir, vesdamas žmoną Marijoną Brokytę, . . . gerai gyveno . . . bet, viską išpardavęs, su žmona ir vaikais Magdalena 13 m., Juozu 11 m. ir Ona ir Uršule, jauniausiomis, iškeliavo į Ameriką.33

Adomavičiaus, kaip ir kitų imigrantų, nieką New Yorke nelaukė, todėl pirmąją naktį jie praleido bažnyčioje, vėliau susirado darbo. Lietuvių buvo mažai, juos galima buvo ant "rankos pirštų suskaityti". Savo prisiminimus dr. J.B. baigia: "Tuo laiku, kuomet mano minimi Adomaičiai į šią šalį atvyko, New Yorke nebuvo nė vienos lietuvės moters. Taigi jų buvo pirmoji lietuvių šeima, o jų dukters Magdalenos, mano motinos, vestuvės, kurios įvyko su Jonu Tamošausku 1872 m., buvo pirmosios lietuvių vestuvės šioje šalyje".

Johanna pradžios mokyklą baigė New Yorke, o mediciną studijavo Women's Medical College of Baltimorę, kurią baigė ir gavo praktikos teises Pennsylvanijos valstijoje — 1897 m. Praktikavo Baltimorėje, Plymouthe ir Pittsburghe (AMA archyvas). Baigusi medicinos mokyklą, dar studijavo sociologiją. 1888 m. ištekėjo už N. Želvio ir susilaukė dukters Leokadijos ir sūnaus Adalberto (1891 m.), kuris baigė odontologiją ir vertėsi dantų gydytojo praktika Baltimorėje. Dr. A. Želvis kurį laiką buvo Marylando universiteto instruktorius ir aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijose — įsteigė lietuvių knygyną, buvo Amerikos legiono lietuvių posto vadas. Mirė 1961 m.34

Pagyvenusi keletą metų su N. Želviu, Johanna išsiskyrė ir 1909 m. ištekėjo už Juozo Baltrušaičio, kuris buvo publicistas, politikas, liberalinių pažiūrų rašytojas-poetas. Su J. Baltrušaičiu jie susilaukė sūnaus Edvardo, kuris baigė minerologijos inžineriaus mokslus.

Be šeimos ir gydytojos pareigų, dr. Baltrušaitienė buvo labai aktyvi ir lietuviškame kultūriniame gyvenime. 1898 m. suorganizavo Lietuvaičių draugiją Plymouthe. 1900 m., organizuojant lietuvių paviljoną Pasaulinėje Paryžiaus parodoje, aktyviai prisidėjo prie šio darbo. 1901 - 1902 m. buvo Tėvynės Mylėtojų draugijos apšvietos komisijos narė, o vėliau knygininke. 1908 m. įkūrė Aušros draugiją ir buvo jos pirmininkė. 1911 -1914 m. buvo SLA daktarė kvotėja, o 1916 - 1922 m. SLA vicepirmininkė. Vienybėj Lietuvninkų 25 metų sukakties proga išleistame jubiliejiniame numeryje (1886 -1911) dr. Baltrušaitienė rašo: "Tarp visų smagių atsiminimų, kuriuos reikėtų čia pažymėti, smagiausia yra tasai, kad Vienybė Lietuvninkų visuomet rado vietos moterų kartais ir gana silpniems raštams. Ypatingai tos moterys, kurios kaip nors šį tą parašė į V. L., supras, kiek gero, širdingo ir prakilnaus pasišventimo dirbt saviems draugams ir tautos labui iššaukė redaktoriaus atsakymas: 'Tamstos raštelis tilps, geras, tik malonėkit rašyt tankiau'.

Besirūpindama moterų švietimu ir globa, ji 1911 m. suorganizavo Gaspadinių uniją ir įsteigė 4 lietuviškas mokyklėles moterims, kurios veikė nuo 1911 iki 1932 m.

Dr. J. Baltrušaitienė taip pat suorganizavo mergaičių ir berniukų skautų grupes.35

1931 m. dr. Baltrušaitienė pradėjo kelti mintį įrengti Lietuvių kambarį Pittsburgho universitete. Buvo sudarytas komitetas, kuriam pirmininkavo Pi-variūnas. Pittsburgho universitetas turėjo naują didžiulį pastatą, kuriame turėjo tilpti 28 TAUTINIAI KAMBARIAI — atžymėti tautoms, kurios prisidėjo prie Pittsburgho miesto pastatymo ir jo pramonės išaugimo. Tuo reikalu rūpinosi ponia Mitchell, kuri buvo net į Kauną atvykusi gauti iš Lietuvos lietuvių tautai charakteringų eksponatų.36 Šis Lietuvių kambarys buvo iškilmingai atidarytas 1940 m. sausio mėn.

1935 m. Užsienio lietuviams remti draugija surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą Kaune, į kurį atvyko ir dr. J. Baltrušaitienė. Ta proga ji perdavė V.D. universiteto bibliotekai urną su 1902 m. JAV-ėse mirusio Jono Mačio-Kėkšto pelenais.

Dr. J. Baltrušaitienė daug rašė mediciniškais, daliniais, ypač moteris liečiančiais klausimais, darė vertimus, bendradarbiavo Vienybėje Lietuvninkų (1810 - 1907), Tėvynėje (1909). Pasirašinėjo Lietuvaitė, Širšė, Jauna Laisvamanė, Daktarė, Lietuvos Duktė. Mediciniškomis temomis paliko kelete knygučių: "Kaip prižiūrėti ir auklėti žindomus kūdikius", "Motina Lietuva ir jos vaikai", "Mūsų pionierių atsiminimai" (nespėjo išspausdinti). Dr. J. Baltrušaitienė mirė 1950 m. gruodžio 31d. Blainsville, Pa., nuo žarnų vėžio, sulaukusi 77 metų amžiaus (AMA archyvas).

Lietuvių gydytojų nuolat daugėjo. Prieš I pasaulinį karą 1914 m. Amerikoje buvo apie 40 gydytojų, 1927 m. — 50, o pagal nepilnus duomenis 1931 m. jau buvo 105 gydytojai ir 39 dantų gydytojai.37 1948 m. Displaced Persons Act 774 suteikė teisę vyriausybei įleisti 205,000 tremtinių. Jie pradėjo važiuoti į Jungtines Amerikos Valstybes 1949 m. Tuo laiku į JAV atvyko apie 250 lietuvių gydytojų. Dabar Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos sąrašuose yra daugiau kaip 400 lietuvių gydytojų ir apie 100 dantų gydytojų, praktikuojančių Amerikoje (Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga, 1981).

Literatūra

1.    Dr. Kostas R. Jurgėla — Lietuviai Amerikoje prieš masinę imigraciją ir tautinį atgimimą. Roma. 1964 m. 484 p.

2.    Algirdas M. Budreckis. The Lithuanians in America. 1976 m. Vp.

3.    Stasys Budrys, M.D. — Dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius. Chieago. 1967 m. 24 p.

4.    Kun. A. Milukas — Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje. I tomas. 1938 m. 17 p.

5.    Kun. A. Milukas — Pirmieji Amerikos profesijonalai ir kronika. 1929 m. 5 p.

6.    V. Liulevičius — Amerikos lietuvių ekonominė veikla. 1980 m. 157 p.

7.    Kun. A. Milukas — Amerikos lietuviai. 23 p.

8.    J. Jonas — Lietuviai Amerikoje. 1899 m. 22-26 p.

9.    Ten pat. 113 p.

10.    Ten pat. 148 p.

11.    Milda Budrys, M.D. — Pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje. Aidai, 1983, Nr. 3 (340-354). 196 p.

12.    Kun. A. Milukas — Amerikos lietuviai. 57 p.

13.    Dr. A. Kučas — Lietuvių Komos Katalikų Susivienijimas Amerikoje. 1956 m. 36 p.

14.    A. Ambrose — Chicagos lietuvių istorija. 1967 m. 421 p.

15.    Ten pa. 443 p.

16.    Kun. K.A. Matulaitis, M.I.C. — Lietuvių ligoninės draugija. Tautos praeitis, II tomas. Knygos 3-4 (7-8). 363 p.

17.    Rosa Lee Nemir, M.D. — AMWA — Six decades of progress in the service of women in Medicine" —VAV WA Vol. 29, Nr. 11 -486 p.

18.    Dr. A. Slakis — Amerikos lietuvaitės gydytojos. Lietuva, 1941 m. sausio mėn. 14 p.

19.    A. Ambrose — Chicagos lietuvių istorija. 418 p.

20.    Vincentas Liulevičius — Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. 1981 19-20 p.

21.    A. Ambrose — Chicagos lietuvių istorija. 29-31 p.

22.    Ten pat. 284 p.

23.    Ten pat. 421 p.

24.    Milda Budrys, M.D. — Lietuviai gydytojai aušrininkai. Medicina, 1983 m., Nr. 2(6), 2 - 7 p.; Sandara, 1983 m., Nr. 11.

25.    Medicina — 1937 m., Nr. 7. 587 p.

26.    A. Ambrose — Chicagos lietuvių istorija. 558 p.

27.    Kun. A. Milukas — Amerikos lietuviai profesijonalai. II tomas. 19 p.

28.    L.E. XXVII — 346 p.

29.    Dr. J. Jakštas — Dr. J. Šliūpas. 297 p.

30.    Kazimieras Dūlys — Minint Baltimorės Namų 60 metų sukaktį. 1982 m.

31.    L.E. XXXIII — 145 p.

32.    Dr. A. Kučas — Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje. 1956 m.

33.    Sandara, 1982 m., Nr. 10; iš žurn. Lietuva, 1941 m., Nr. 3.

34.    L.E. XXXV — 193 p.

35.    L.E. II — 128 p.

36.    Rapolas Skipitis — Nepriklausoma Lietuva. I. 1967 m. 349 p.

37.    V. Liulevičius — Amerikos lietuvių ekonominė veikla. 1980 m. 159 - 166 p.

TELESFORAS VALIUS PASKUTINIS RYTAS B-IX Spalvotas piešinys (22 x 28"). 1970

Sukurta: Kretingos pranciškonai