Aidai.eu Apžvalga

KITOKIOS LIETUVOS ILGESYS

Bronys Raila yra gerai visiems pažįstamas autorius. Jis 1960 - 1983 metais išleido dvylika knygų, įskaitant ir šią recenzuojamąją. Štai jų pavadinimai: Tamsiausia prieš aušrą, Iš paskendusio pasaulio, Laumių juosta, Versmės ir verpetai, Dialogas su lietuviais, Paguoda (trys knygos), Bastūno maištas, Vaivos rykštė, Raibos agavos ir Kitokios Lietuvos ilgesys.

Kitokios Lietuvos ilgesys yra gražiai Vilties išleista knyga, kietais viršeliais. Aplankas dail. Vlado Žiliaus. Spaudė Vilties spaustuvė Clevelande, 1983 m. Tiražas — 1000 egz. 404 psl., kaina — $5.00.

Bronys Raila kalba į Lietuvą per Laisvės radiją. Vieną šimtą kalbų sudėjo į Vaivos rykštę 1980 m. Antrąjį šimtą pasakytų kalbų suklostė į knygą, pavadintą Kitokios Lietuvos ilgesys. Kalbos pasakytos 1980 -1982 m.

Okupuotoje Lietuvoje komunistai verste užverčia žmones savo daugelio tūkstančių tiražais propagandinės literatūros. Joje daugybė istorijos įvykių interpretuojama priešingai, negu buvo realybėje. Komunistams Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė yra vergija, o Lietuvos okupacija yra laisvė, išvadavimas iš vergijos. Tikėjimo persekiojimas yra tikėjimo laisvė ir t.t. Yra žmonių, gerai susipažinusių su komunistine propagandine literatūra, keliančių reikalą į kiekvieną komunistų iškreiptą faktą atsiliepti išeivijoje, parašant tuo klausimu išsamius ir teisingus aiškinimus. Kitaip paliks iškraipytų faktų interpretacija, kuria naudosis ateinančių kartų lietuviai, visai neturėdami teisingo aiškinimo. Mintis labai teisinga. Verta dėmesio.

Tarsi atsiliepdamas į minėtą rūpestį, Bronys Raila ir pradėjo okupuotos Lietuvos tautiečiams aiškinti istorinius faktus. Autorius sako: "Aš ryžausi pasipriešinti akiplėšiškom lietuvių tautos gyvenimo klastotėm" (13 p.). Tas ryžtas yra tikrai geras, nes šioje knygoje surašyti dalykai buvo skaityti per radiją į okupuotą Lietuvą. Knygą sunku nugabenti į tėvynę, nes ją tikrinimo metu gali atimti. Radijo bangų ir išskėstomis rankomis negali sustabdyti, nors ir bando. Tuo būdu išgirsta mūsų broliai ir sesės tikrąjį aiškinimą ir gelbsti juos iš propagandos tvano. Suprantama, naudinga būtų, jei ši knyga pasiektų mūsų mieląjį kraštą.

Po šių įžanginių pastabų, susipažinkime su naująja knyga, kurios visas turinys sugrupuotas į penkis skyrius: "Brandaus" komunizmo nebrandumai, Girgždėdama rieda tarybinė enciklopedija, Ar mūsų godos vien žaismas naktų? Likimai, troškimai, nusivylimai — "Gėlės ant mėšlo" ir Margo gyvenimo akimirkos. Šie skyriai skaldomi į mažus gabaliukus — poskyrius — tinkamo dydžio radijo kalbai. Nors po kiekvienu poskyriu yra data, bet knygoje data straipsnelio eilės neapsprendžia. Gale įdėta vardų rodyklė, labai naudinga ir paslaugi skaitytojui. Taip pat surašyti laikraščiai bei išvardytos knygos.

Savąją recenziją bandžiau suvesti į skyrelius, prisilaikydamas temų artumo: 1940 m. okupacija, Sukaktys, Nepriklausomos Lietuvos rašytojai, Tarybiniai rašytojai, Tariami laimėjimai, Įvairios temos ir Mintys užbaigai.

1940 m. okupacija
K. Navickas Gimtajame krašte parašė (14-17), kad 1940 m. Lietuva buvo okupuota "Lietuvių liaudies valia", kad tai atliko "Lietuvos darbo žmonės, komunistų partijos vadovaujami". Raila stebisi, kad K. Navickas, turėdamas daktaro ir profesoriaus titulus, nežino tikro fakto. Todėl ir kelia klausimą: "... kokiame universitete galėtų profesoriauti dėstytojas, aiškinantis tą Lietuvos istorijos tarpsnį visiškai priešingai, negu buvo iš tikrųjų?" Žinoma, juokinga skaityti tokias K. Navicko "istorijas", kurias patys vyresnieji pergyvenome. Toje tariamoje revoliucijoje lietuviai tebuvo tik "iškaba". Mes žinome, kas tada valdė įstaigas. Kreipiantis kokiu reikalu į lietuvį viršininką, buvome siunčiami eiti pas jo padėjėją rusą, nes tas sprendė reikalus.

Vieni galvoja, kad bolševizmas pasuko rusiško mesianizmo kryptimi, kiti — komunizmas blogesnis negu nacionalizmas, o Br. Raila sako: "Mum privalu būti nesuvirškinama druska, kurią ne sykį vis modavos gardžiuotis ir rytų, ir pietų, ir vakarų kaimynai. . ." (27 - 30).

Viešai ir slaptai kalamas mitas, kad Lietuvai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos nebėra galimybės: ji taip labai sujungta su Rusija (32). Raila nurodo, kad Pabaltijys, 1920 m. atsiskyręs nuo Rusijos, "pasiekė ir visą laiką išlaikė aukštesnį ekonominio ir pilietinio gyvenimo standartą, negu maitojama liaudis sovietinėse respublikose" (33).

Filme Keturiasdešimtųjų birželis buvo rodoma, kad Smetona sudaręs suokalbį su Hitleriu, kurio tankai turėjo atriedėti į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. 14 vai. Tačiau Raila pats matęs, kaip Kaune dviem valandom vėliau riedėjo bolševikų tankai pagal Hitlerio - Stalino suokalbį. Suniekina pasigyrimą, kad į Liaudies seimą balsavo 99,19 nuošimčių, kai tuo tarpu tarybinėje enciklopedijoje tenurodo tik 92,2 nuošimčio (57-60).

Autorius dar kartą grįžo (63-66) prie tariamo nacių protektorato. Užtikrino tautiečius tokio sandėrio su naciais nebuvus. "Nei prezidentas Smetona, nei joks kitas atsakingas lietuvis niekada nacių neprašė, nesiūlė, nė nepagalvojo apie jųjų protektoratą". Prie to pridėjo kuriais sandėriais Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai. Ir pasipiktinęs prideda: "Tik štai josios (Maskvos. V. L.) pašlemėkai Lietuvoj begėdiškom klastotėm dar mėgina išversti sovietinės agresijos kailinius ir nerausdami mulkina lietuvius".

Sovietai, teisindami savo okupaciją, kaltino Lietuvą ryžtu ginti valstybinę nepriklausomybę, kad Baltijos valstybių štabai sukrutę tartis dėl sovietinės okupacijos grėsmės. Lietuvos kariuomenės dislokacija buvusi prieš Sovietų Sąjungą. Autorius su nusistebėjimu klausia: "Ko verta būtų tokia vyriausybė, jeigu apie tai nepagalvotų, tam nesiruoštų?" (67-70).

Dažnai bolševikai grįžta prie nacių temos (70 - 73). "Hitleris tykojo pasigrobti Lietuvą — tik Rusija mus apsaugojo, tik Stalinas išlaisvino liaudį". Autorius teigia: "Be abejo, tai tipiškos sovietinės nesąmonės, išsei-lintų 'argumentų' pramanai, aukštyn kojom apversti Taktai', begėdiškiausi mūsų tautinės ir valstybinės istorijos falsifikatai". Lietuviai vertino vokiečių tautos draugystę, bet niekada nacių. "Tik lenkai ir lietuviai nedavė Hitleriui SS divizijų. Lietuviai laukė tik karo galo ir dar vieno, bet jau tikro išsilaisvinimo".

Ir dar autorius grįžo (77-80) prie "Hitlerio protektorato", stato klausimą: kaip suprasti Hitlerio įsakymą atvykusį Smetoną internuoti, taip pat nuginkluoti ir internuoti Lietuvos kariuomenės dalinius, jei jie peržengtų sieną? Ir toliau teisingai klausia, kokie nusikaltimai padaryti Latvijos ir Estijos, nes tas valstybes taip pat sovietai okupavo?

Kai kuriomis temomis autoriaus keletą kartų kalbėta. Jis pats stato klausimą: "Ar beverta tuos pačius šiaudus dar kartą perkulti?" Ir pats atsako: "Man rodos, taip!" Recenzentas irgi pritaria.

Sukaktys
Kai V. Kapsukas, lydimas Sovietų Sąjungos raudonosios armijos, bandė įkurti sovietinę Lietuvos valstybę, ir kai pagal Ribentropo - Molotovo sutartį Lietuva atiteko sovietams, atėjus tų įvykių sukaktims, autorius bolševikams prikaišioja melą. Ir prideda: "Man rodos, niekuomet neturėtume nutylėti, kiekvieną kartą be nuovargio plėšti skrandą nuo sovietinių melų kaliausės, niekada nepamiršti, kas buvo iš tikrųjų" (50 - 53).

Prisiminus (54 - 56) birželio įvykius (išvežimų pradžią, karo pradžią ir lietuvių tautos sukilimą), bolševikai aiškina tą žygį kontrarevoliucinių jėgų iškeldinimu, tai autorius jiems pakiša moteris, senukus ir kūdikius. Bolševikai negali dovanoti ir sukilimo, bet autorius sako: "Sąmoningi tautiečiai teisingai galvojo".

1922 m. buvo įkurta Tarybinė Socialistinių Respublikų Sąjunga (95 -99). Tą įvykį sovietai šventė ištisus metus. Raila piktinasi ta švente, nes Pabaltijo valstybės tuo metu kūrė savas valstybes. Jos nebuvo minėtame junginyje. Joms tas minėjimas neprivalomas. "Nė viena teritorija nėra nepriklausoma, suvereni respublika — ir kokia respublika, jei siautėja vienos partijos diktatūra?"

Bolševikams švenčiant 40 metų sovietinės tvarkos atkūrimą Lietuvoje, Raila juos čia irgi atitaiso. Ji nebuvo atkurta, bet kariuomenės pagalba prievarta įkurta. Antrą klaidą pataiso dėl metų skaičiaus. Tada, kai buvo švenčiama, dar nebuvo 40 metų, bet tik 37 metai. Juk trejus metus valdė vokiečiai (310).

1981 m. minėjo dviejų skulptorių Juozo Zikaro ir Petro Rimšos sukaktis (316 - 319). Rimšos aprašas tilpo Švyturyje su iliustracijom. Įdėjo "Lietuvos mokykla, 1914 - 1939 m.". Tuo norėjo įžeisti nepriklausomą Lietuvą, kad joje lygiai pirmojo pasaulinio karo metu, lygiai nepriklausomybės metu buvo mokykla labai skurdi. Tai melagystė. Po tuo kūriniu turi būti parašas: "Lietuvos mokykla, 1864 - 1904 m.".

Jono Jablonskio 1980 m. buvo dviguba sukaktis: 50 metų nuo mirties ir 120 nuo gimimo. Kaip lietuvių kalbos tėvas buvo pagerbtas, bet vis norint suniekinti nepriklausomybės laikais buvusią valdžią. Railai teko ją ginti ir paaiškinti buvusias sąlygas (348 - 351).

Autorius patiekia ir savikritikos (81 - 84). Jis mano, kad "pozityvi kritika ne mažiau reikalinga ir naudinga" ir sau patiems. Jis iškelia klausimus: ar Lietuvai buvo tikslinga paskelbti visišką neutralumą, ar pateisinama 1939 m. rudenį įsileisti geruoju sovietų įgulas, ar neprivalėjo paruošti tautą tikslingai rezistencijai, ar reikėjo vyriausybei priimti sovietų ultimatumą 1940.VI.14? Ir panašūs klausimai. Autorius ir pats žino, kad "galutinus atsakymus duos tik ateitis". Čia atrodo, labai nuoširdžiai nori paguosti susijaudinusius: "Nebijokime sunkių klausimų. Neišsiginkime klaidų. Mes buvom jauna valstybė su jos politikų neilgais patyrimais".

Nepriklausomos Lietuvos rašytojai
Nepriklausomos Lietuvos rašytojų tarpe labai šiltais žodžiais buvo primintas Jurgis Savickis (181-184) ir charakterizuotas šiais žodžiais: "buvo vienas iš tos senosios gvardijos, kuri žūsta, bet nepasiduoda".

Supažindino okupuotos Lietuvos gyventojus su Romualdu Spaliu, Vytautu Alantu, Vince Jonuškaite, Antanu Gustaičiu (202-221). Kita proga vėl priminė, kad "Lietuvoje tokių poetų kadaise buvo nemaža, o daugiau pasireiškė ir išaugo bent keletas". Ir juos čia išvardija: Antanas Rūkas, Juozas Krūminas (mirę išeivijoje), Leonas Skabeika, Butkų Juzė, Kazys Boruta, Vytautas Montvila, Kazys Jakubėnas, Ona Lukauskaitė (237 - 238). Dar pridėjo Marcinkevičių, kuris išliko vienas talentingiausių ir kai kuriais požiūriais gal pats simpatiškiausias tarybinis poetas (247 - 250). Labai tiksliai pasityčioja iš Vytauto Sirijos Giros, teisingai prikaišiodamas jam prisitaikymą (258 - 261). Paminėjo ir Isaaką Ko-walskį, parašiusį knygą apie Rudnikų girios partizanus, su autoriaus pastaba, kad ten buvę beveik vieni žydai. Taip, kaip Lietuviška brigada Rusijoje "susidėjusi beveik iš vienų žydų" (262 - 264).

Užsiminė specialia paskaitėle ir poetą Kazį Inčiūrą (275 - 278). Neaplenktas ir Kazys Boruta (282 - 285). Boruta — lietuviško berno garbintojas. Išleistoje knygoje Kazio Borutos kūryba yra daug sugadinimų, kurių Boruta negalėjo įrašyti, pavyzdžiui, dėl Lietuvos valstybės suirimo. Juk visi žino, kad ji buvo sugriauta sovietinės kariuomenės. "Santvarka ne pati pasikeitė! Svetimo smurto ir prievartos ji buvo pakeista" (285 - 289). Autorius norėjo apie Borutą plačiau pasisakyti, todėl dar kartą: grįžo prie knygos Kazio Borutos kūryba, diskutuodamas su jos autoriumi Vyt. Kubiliumi (289 - 292).

Raila panagrinėjo ir Kosto Korsako "Sugrėbstytų eilėraščių" leidinį — Lapkrity s. Ir pakedeno patį Korsaką už nuėjimą komunistams tarnauti (299-302). Komunistams, norintiems pasisavinti Binkį, Raila atsako labai aiškiai ir suprantamai. Sutinka, kad Binkis buvęs liberalas, "Bet tai anaiptol nereiškia, kad jis kada nors būtų buvęs palankus sovietiniam imperializmui ir bolševikų ideologijai, arba troškęs, kad Kremlius sugriautų mūsų nepriklausomą valstybę .. (319-322).

Raila papasakojo (323 - 326), kaip Juozas Paukštelis buvo priverstas eiti komunistų dūdos pūsti. Teko atlikti "... viešas, kaltinamojo prisipažinimas klydus, klaidų apgailėjimas ir pasižadėjimas daugiau nebenusidėti .. ." Paukštelis išvengė Sibiro, kai jo draugai buvo išsiųsti: J. Keliuotis, K. Inčiūra, J. Greičiūnas, A. Miškinis ir vėliau P. Juodelis.

1982 m. kai kurie mūsų veikėjai buvo pagerbti nuo gimimo šimto metų proga. Pagerbė Antaną Vienuolį, Vincą Krėvę Mickevičių, nors jie nebuvo komunistuojantys. Prof. Mykolas Biržiška "pagerbtas" tyla. Zigmas Aleksa Angarietis, sušaudytas Maskvoje, buvo pagerbtas, nes jis buvo "asmenybės kulto laikais neteisėtai represuotas".

Tarybiniai rašytojai Tarybinis rašytojas Vyt. Bubnys parašė romaną, smarkiai žeminantį išeivius (pabėgėlius), nes jie yra priešai. Tačiau romane rašo ir apie laiminguosius, kurie gauna leidimą aplankyti užsienyje gyvenančius "priešus" (240 - 243). Sumini okup. Lietuvos rašytojus (243-246) Joną Avyžių ir Antaną Drilingą su jo romanų Laimės kūdikio gyvenimas. Jo romane yra "daugiau gyvenimiškos buities realizmo — dargi socialistinio ... — ir beveik naivaus atvirumo".

Mykolo Karčiausko poezijos leidinio proga pasisako prieš kolektyvizaciją (250 - 254): "Ji neatnešė išsiilgtosios gerovės, nesudarė sąlygų žmogui šiltai jaustis ir vertingai gyventi". Tas pats autorius kitame eiliuotame veikale puola "nacionalistinius banditus". Raila tvirtina, kad tauta juos gerbia, nors daugelio nežinomi kapai. Balys Gajauskas už tų vardų surašinėjimą buvo nubaustas ilgus metus kalėti.

Visai teisingai autorius pasipiktina įsako Fridbergo romanu Kompromisas. "Šiame romane Lietuvos jau nebėr, išskyrus geografiją. Tautų draugystė jau įgyvendinta. Žmonės čia sukapoti, sulyginti, sumaišyti, galutinai suliedinti, visiškai sutirpdyti sovietinės masės tyrėje" (292 - 295). Produktingiausias rašytojas esąs Eduardas Mieželaitis (296 - 299). Jis vienoje vietoje prasitaręs: "Kalba — mūsų motina: ji mums davė gyvybę". Raila pritaria tai minčiai ir todėl sako, "... kad yra nusikaltimas Lietuvoje jau į pradžios mokyklas, net ir į vaikų darželius brukti svetimą pamotės (Railos pabraukimas) kalbą..."

Juozo Baltušio knygą (Sakmė apie Juzą) Raila pavadino ". . . tuščiausi plepalai" (302-306). Soviet Life 1980 m., leidžiamas Amerikoje, šmeižė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Raila taikliai atrėmė ir net sugėdino klaidintojus (306 - 309). XXVI Sovietų Sąjungos kompartijos suvažiavimas rašytojams liepė gyventi savo šalies rūpesčiais. Ir tas taip labai įgriso, kad kai kurie ir komunistiniai rašytojai (Mieželaitis, Šulcaitė) pradeda ieškoti savųjų kelių (313).

Nagrinėdamas Mykolo Sluckio romaną Saulė vakarop (331 - 333), priėjo išvadą, kad "Sluckis stengiasi moderninti mūsų sovietinę prozą naujais metodais, pasąmonės srautais ir įvairiais neurotiškais zigzagavimais, ir tat kartais jam pasiseka". Supažindindamas su kitu M. Sluckio romanu (Kelionė į kalnus ir atgal), plačiau dėsto apie labai liūdną padėtį Lietuvoje. Niekas nekovoja su esama padėtimi. Reikia sutikti su paties Sluckio pasakytais žodžiais: "Juk baisu, kai žmogui gera kalėjime".

Puikus komentaras Kravčenkos knygos Aš pasirinkau laisvę. Anais laikais jo pastangų vakariečiai neįvertino. Jo darbas pradėtas per anksti. "Dabar tat po truputį aiškėja ir pusakliem . . ." (167 - 170). Taip pat pasakoja apie Amalriko knygą Ar Sovietų Sąjunga išsilaikys ligi 1984 metų. Ta proga paaiškina ir George Orvvello romaną. Ir užbaigia lyg pranašyste: "Ilgesys ir troškimas, kai darbu pagrįstas, jei stiprus ir kilnus — visada išsipildo" (170 - 174).

Tariami laimėjimai
Raila pastudijavo kelis tomus Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos ir padarė pastabas. IV tome pasigedo kai kurių asmenų ir pasakė savo nuomonę dėl kai kurių įdėtųjų (123 -126). Tame pačiame tome niekinami inteligentai pabėgėliai. Autorius atsako, kad jie traukėsi nuo artėjančios maskolių okupacijos ir bolševikinio teroro (127 - 129). V tome giriantis klasių panaikinimu, autorius įrodo jų buvimą. Jis sako: "Jūs puikiai matot ir žinot, kad buvo pakeisti tik režisieriai ir aktoriai, bet ne scena ir patsai vaidinimo veikalo turinys" (133 -136). Šeštame tome "sukrauta daugiausia slaviškos srities informacija". Autorius siūlo daug papildymų (137 -139). Skaitydamas apie Komijos respubliką Sibire, suranda ir Vorkutą, kurioje 1970 m. dar buvo 6,498 lietuviai vergai (139 - 142). Enciklopedijoje pasakyta, kad Lietuva yra suvereni socialistinė valstybė ir savarankiškai įsijungusi į Sovietų Sąjungą. Autorius atitaiso, kad ji nėra suvereni, bet įjungta į Sovietų Sąjungą. Ji nėra suvereni valstybė, bet viena iš Sovietų Sąjungos provincijų. Ji ne savanoriškai įsijungė, bet ją įjungė (143 - 146). Septintame tome (147 -150), be paprastų patikslinimų, dar surado ir pagyrimų dėl Lietuvos valstybės vyriausybių ministrų sąrašo, dipl. šefo St. Lozoraičio, A. Maceinos ir A. Merkelio aprašų: "dalykiški ir gana objektyvūs aprašai". Aštuntąjį tomą perskaitęs (150 -153) jau gailisi kai ką pagyręs, nes "rado vėl mūsų sovietininkų atkrytį toliau klastoti Lietuvos valstybinės istorijos įvykius, šmeižiančiai vaizduoti žinomus lietuvių patriotus, stiprinti rusėjimo pokrypį.

Į visokius pasigyrimus (160 - 164) autorius atsako lenkų marksizmo filosofo pro f. Kowalowskio žodžiais: "Nepalyginamai geriau kamuotis dėl recesijos (t.y. ekonominės krizės), nedarbo ir infliacijos Vakarų demokratijose, negu išsivaduoti nuo nedarbo per Gulagą. . ." (156). Ir pabaigai apie tarybines enciklopedijas pasako, kad Mažojoje enciklopedijoje buvusios pavardės kai kurios nebeatkar-tojamos dvylikatomėje, nes jos kuo nors "nusikalto" (160 - 164).

Kai kurie pasigyrimai labai greit išblėsta. Viena moteris amerikietė labai išsipliurpė Gimtajam kraštui apie vargus Amerikoje ir didelius laimėjimus okup. Lietuvoje. Raila su ironija sako: "Juk jeigu teisingai atpasakojami jų skundai apie sunkų gyvenimą Amerikoj arba Kanadoj ir jeigu jie taip sužavėti sovietine pažanga ir gerove, tai kodėl jie nesutinka ten pasilikti, materialiai ir moraliai šilčiau įsikurti". Pasirodė, kad lietuvė yra patriotinės organizacijos narė — šaulė. Šauliai jai prikišo tą pašnekesį. Tada tuoj atsirado Drauge pranešimas — "Netikėkit Gimtojo krašto plepalams" (361 - 363).

Raila rašo apie gen. Petronio nuostatus dėl lankymosi Lietuvoje (373-376). Taip pat papasakoja apie Petronio lankymąsi Amerikoje ir Kanadoje. Petronis padaręs išvadą, kad visi vejasi dolerį. Raila nurodo faktus, kad sovietai labiau gaudo dolerį, negu amerikiečiai. Sovietai rublio nesiveja, už jį nieko negali nusipirkti (376 -379).

Įvairios temos
Kai perskaitė apie trūkumą spec-darbininkams specdrabužių, autorius nurodė, kad kituose kraštuose jų netrūksta. "Ir kad visuomet jų trūks, kol jų planavimą, gamybą ir skalbimą kontroliuos ne ūkiška išmintis ir sveikas lietuviškas protas, bet įstaigos su tokiais klaikiais ir mažne gąsdinančiais vardais, kurių teisingai ir ištarti neišmoksiu, kaip — "Sajuzglavspecodežda" . . . (20).

Komunistai džiūgavo, kad, palyginus 1940 m. gamybą, ji buvo padidėjusi net 56 kartus, o gyvulių bandos padidėjo net pusketvirto karto, — Raila padaro teisingą išvadą: "jei gyventojam vis dar stinga daugelio pramoninių prekių, trūksta kaip tik mėsos ir prie krautuvių durų netrumpėja laukiančių prekių eilės, tai turbūt kažkokie kiti broliai mūsų šalį apvagia ir mūsų darbu naudojasi" (22 - 23).

Džiūgaujantiems dėl Lietuvos komunistų didelės įtakos autorius atsako faktu, kad į pirmąjį seimą buvo išrinkti tik 5 kuopininkai. Ir jiems prikišama "nepagrįstas, įžūlus, begėdiškas užmojis klastoti mūsų tautos ir valstybės netolimos praeities istoriją" (36).

Komunistų partijai pasišovus atstovauti liaudžiai, autorius jiems (komunistams) primena, kad jie tuo girtis negali, nes "jos yra nebe Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų komunistinės partijos, bet tik teritorinės sekcijos (Railos pabraukta — V. L.) bendrosios Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje. Paklusnios Maskvai, vykdančios tik įsakus iš Kremliaus" (39). Anksčiau vadovavo Kominternas, vėliau Kominformas, o dabar "tas pačias užduotis tiesiog perėmė SSSR kompartijos centro komiteto specialūs užsienio skyriai" (Ten pat).

Autorius pasakė ir paguodžiančių kalbų. Viena tokių buvo nepriklausomybės šventės dieną (85). Nurodė apie užsienyje vykdomą vadavimo darbą ir Vliką (88 - 92). Ta proga paaiškino Maironio žodžius, ką reiškia "naktis be ryto" ir tamsa be aušros (228 - 231). Suramino sakydamas: "Kai mūsų šaliai patekės laisvės aušra, vėl susijungs visa, kas buvo vertingo sukurta užsienyje ar sovietų pavergtoje tėvynėje. Laisvės oras ir laiko tėkmė atvėtys grūdus nuo pelų" (233).

Autorius liečia ir tokius reikalus, kurie mums nėra savi, bet ir nesvetimi. Nesavi todėl, kad juose šnekama apie kitų reikalus. Tačiau nesvetimi, nes jie liečia ir Lietuvos reikalus. Kaip pavyzdį galime suminėti penkis poskyrius, pavadintus bendru vardu "Lenkijos įvykių paraštėje (Lietuvio požiūris) (100). Čia jis, papasakojęs lenkų įvykius, sugretina juos su Lietuvos įvykiais.

Į sovietinius šmeižtus (184 - 187) dėl čia atvykusių, autorius atsiliepia, atremdamas užmetimus ir pagirdamas Tomą Venclovą: "nuo pat atvykimo į Vakarus kvalifikuoto žinovo patirtimi informavo lietuvius ir kitataučius apie komunizmo žalą ne tik Lietuvai, bet žalą ir pačiai Rusijai" (196). Į sovietinį norą kad išeivija bendradarbiautų su valdžia (188 -191), atsako: "... su savo kilmės tautiečiais tėvynėje prasmingas išeivių bendravimas, man rodos, kaip buvo, taip ir turės likti labiau intymus, tiesioginis, rezistencinis". Gina ir visaip šmeižiamą Joną Jurašą.

Sovietams labai kliūva Baltų Studijų Draugija (195 - 198), o autorius džiūgauja: "Dar niekad praeityje nebuvo tiek pabaltiečių mokslinio ir kultūrinio elito įtakingose Vakarų mokslo pozicijose, kaip šiuo metu. Tai didelė dvasinė jėga ir gal paveikiausias vitaminas pabaltiečią išeivijos reikšmingiausiam vaidmeniui ateityje".

Autorius užsipuola kultūros ir ideologijos prievaizdą Šepetį, kuris supranta tik tokį meną, kuris tarnauja komunistų partijai. Šepetys yra kovotojas prieš meno modernizmą, prieš lietuvių kultūros savitumus ir kt. Autorius džiaugiasi, kad okup. Lietuvos menininkai stipriai laikosi prieš šias užmačias. Sako: "Net ir moderniausios priespaudos laikais modernios tautos menas turi būti ir išlikti gaiviai modernus" (265-278).

Raila svetimus, lietuviui primestus pavadinimus siūlo nelietuvinti, bet palikti svetimus, kad jie primintų mums užmestą prievartą. Todėl Sovietinė Lietuva, sovietiniai žmonės, politrukas, partorgas, kolchozas ir sovchozas neverstini į lietuvių kalbą (341 - 344). Lietuvoje vis daugiau reiškiasi rusybės ir kai kieno mėgstami tarptautiniai žodžiai (344 - 347). Raila išeina ir prieš tą palinkimą. Jis sako: "Mūsų gimtoji kalba yra tautinio savitumo žymė, vienas iš pačių gaiviausių tautinės dvasios ir gyvybės šaltinių. Tai didis tautos turtas, mūsų atsparos ginklas ir išlikimo laidas. Be lietuvių kalbos nebūtų lietuvių tautos".

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėta apvalyti nuo slavizmų vardus, pavardes, vietovardžius (352 - 355). Kadangi dabar valdžia tuo reikalu nesirūpina, tad Raila ragina sava iniciatyva veikti. "Valykim nuo slaviškų galūnių pavardes, atiietuvinkim jų sužalotas šaknis".

Mintys užbaigai
Autorius labai kietas savo sprendimuose, bet rašydamas apie tai, kur dėti archyvinę medžiagą, susvyravo (174 - 180). Visiems turėtų būti aišku, kad sovietams nepalankios medžiagos negalima siųsti į okup. Lietuvą saugojimui. Kas jiems (bolševikams) bus naudinga, panaudos, o priešingos krypties medžiaga bus sunaikinta. Reikia ją telkti į čia esamas lietuvių institucijas, o ne į privačias rankas. Privatūs rinkiniai privačiai ir tvarkomi.

Dušimtoje prakalboje per Laisvės radiją (387 - 389) autorius pasisakė savo ryžtą: "Šiame kakofoniškai rėžiančių balsų ūžesy pirmiausia rūpinaus nuplėšti vis kartojamų sovietinių melų ir klastočių luobas, apvalyti nuo jų taršalų gražią ir garbingą nepriklausomos Lietuvos praeitį, kritiškai įvertinti ištisą gniūžtę dabartinių Lietuvos gyvenimo problemų, kartais pridėti vieną kitą išeivijos lietuvių gyvatos ir vilčių akimirką". Reikia konstatuoti, kad autorius savąjį ryžtą puikiai ištesėjo. Teisingai sako: "Kai sovietiniai istorikai įvairiom kalbom skelbia, kad Pabaltijo valstybių užgrobimas buvęs teisingas, tų kraštų liaudies tiesiog išmaldautas, davęs jiem laisvę ir gerovę — tai, man rodos, neužtenka numoti ranka, tartum čia nieko nereiškianti, 'pigi ir kvaila okupanto propaganda' " (77). Ir toliau dar aiškiau pasako: "Jei būtume pasyvūs, tam nesipriešintume, šie melai plis, kartosis ir vėliau galės neigiamai atsiliepti mūsų laisvės bylai. Išplukdyti į tarptautinius vandenis, jau dabar jie būna toliau skleidžiami ir "įpilietinami', kaip 'rimti šaltiniai' jau nebe sovietų, o ir kitų kraštų mokslininkų tyrinėjimuose" (77). Ta proga autorius nurodo ir konkrečius tokių atsitikimų pavyzdžius.

Autoriui aišku, kad dar visų temų neišsėmė, nes viena proga pasakė: "Reikėtų nemaža metų prirašyti daug storų tomų, bekošiant fantazijas ir ištaisant sovietinius melus" (61). Norėtųsi autoriui padėkoti už atliktą darbą ir palinkėti dar "nemaža metų", prirašant daug "storų knygų"

Sukurta: Kretingos pranciškonai