Aidai.eu Apžvalga

AŠTUNTASIS TEATRO FESTIVALIS

Parašė J. Žygas

Festivalis įvyko 1990 m. lapkričio 15 - 18 d. Jaunimo centre, Čikagoje. Paprastai festivalis trukdavo tris dienas, o šiam net keturių reikėjo, nes beveik visai nepramatytai Čikagoje susidarė antras kolektyvas, iš Lietuvos svečiuojasi rež. Juozas Ivanauskas, tad jo iniciatyva ir įvyko papildomas pastatymas.

Festivalis prasidėjo lapkričio 15 d., ketvirtadienio vakarą. Pirmuoju veikalu ėjo Kosto Ostrausko "Šaltkalvis". Šis pastatymas buvo premjerinis. Festivalį trumpu žodžiu pradėjo rengimo komiteto pirmininkė aktorė Nijolė Martinaitytė. Veikalas tik vieno veiksmo. Jį būtų galima apibūdinti kaip psichologinę mikrodramą. Jame tėra tik du veikėjai: šaltkalvis — Vyt. Juodka ir jo žmona — Laima Šulai-tytė-Day. Tekstas paimtas iš spaudos draudimo laikų. Kai Naumiesčio (vėliau pavadinto Kudirkos Nau-miečiu) policijos viršininkas Garelo-vas nusprendė, kad Kudirkos paminklo įrašas yra priešvalstybinis ir papirko šaltkalvį, kad tas iškirstų iš paminklo raides. Tų raidžių iškirtimas ir sudaro šios dramos pagrindą. Šaltkalvis nakties metu raides iškaldamas, baimės apimtas, kapinėse tarsi girdėjo nesuprantamus garsus — staugimus, švilpavimus, todėl iš kapinių nubėgo tiesiog į karčiamą, kad išgąstį sustabdytų.

Iš karčiamos į namus parėjo girtas. Čia ir vyksta dialogas (barniai) tarp jo ir žmonos. Kadangi per daug išgėrė, skauda galva ir girdi nežemiškus, lyg šmėklų garsus. Jam neaišku, kodėl policija liepė nakties metu tai atlikti? Jis blaškosi, bet tikro sąžinės graužimo nejaučia, nes nežino, kokie žodžiai ten buvo iškalti — nežino, kas buvo Kudirka. Jis pradeda prisiminti... lyg ir buvo iškalta "tėvynė" ir "meilė". Žmona jam sako, kad jis kliedi, nes tokius žodžius niekas ant kapų neiškala. Jeigu buvo, tai — "amžinąjį atilsį".

Veikalas psichologiniai stiprus ir šaltkalvio rolė — Vyt. Juodkos gerai suprasta ir atlikta. Taip pat Laima Šulai tytė-Day — žmona į savo rolę vykusiai įsijautė. Tik neaišku, koks čia buvo rež. J. Ivanausko įnašas? Užsklandai įterpta malda iš Balio Sruogos dramos "Kazimieras Sapiega". Bendrai įmant, veikalas stiprus, gerai atliktas, žiūrovų suprastas ir šiltai priimtas.
Dekoracijos — dail. Ados Sutkuvienės, kurios buvo ne pretenzingos, bet labai gerai derinosi su veikalo dvasia. Dailininkę reikėtų keletu žodžiu paminėti, kadangi ji meniškai apipavidalina beveik visus pastatymus, kurie vyksta Čikagoje. Apšvietimą tvarkė Vida Momkutė. Garsų technika — Toliaus Šluto.

Lapkričio 16 d., penktadienį, Čikagos teatras "Vaidilutė" statė J. Vilku -taičio-Keturakio komediją — "Amerika pirty". Režisavo Juozas Ivanauskas. Nuo šios komedijos pirmojo pastatymo sueina beveik šimtas metų. Tai įvyko 1899 m. rugpjūčio 20 d. Kadangi tuo pastatymu prasideda lietuviškas teatras, svarbu jį statyti į galimai teisingus istorinius rėmus. Deja, šio, VIII-ojo festivalio leidinys to neatliko. Leidinio autorius aklai rėmėsi tarybiniais šaltiniais ir autoriumi nurodė A. Vilkutaitį. Tarybų Lietuvos enciklopedijos 1986 m. papildomoji laida, jau aklai nebemini tik A. Vilkutaičio, bet mini ir Juozą. Tik, žinoma, Juozui pasirinkus benamio kelią ir mirus Augsburge, jis komunistinei valdžiai buvo nešvarus. Tačiau jo amžininkai, kurie jį pažinojo, kaip: dr. K.Grinius, prof. P. Leonas, J. Jablonskis, P. Klimas ir kiti komedijos autoriumi laiko Juozą Vilkutaitį (Tėv. Žiburiai, 1990. II.6). O dabar apie patį pastatymą. Gaila, bet, deja, šis pastatymas buvo silpnoji festivalio dalis. Pirmiausia aktoriai, išskyrus vieną, silpnoki. Režisierius taip nevykusiai ir negailestingai viską sušaržavo, kad veikalą sunku buvo atpažinti. Kiek teko matyti dabartinius Lietuvos režisierių pastatymus, tai beveik visur jie pertempia stygą. Nėra jokio subtilumo, nieko nepaliekama žiūrovo vaizduotei. Aktoriai vaikšto susilenkę-susirietę, keliais šliaužioja, ant kėdžių šokinėja!

Veikalas pereito šimtmečio galo, o įvestos naujesnės dainos. Pvz., "Per Klausučių ulytėlę..." kuri, jeigu neklystu, yra sukurta poeto J. Mikuckio. Ir šio pastatymo dekoratorė buvo dail. Ada Sutkuvienė. Apšvietimą tvarkė Vida Momkutė.
Lapkričio 17 d., šeštadienį, buvo du pastatymai.

Toronto "Aitvaras" mums atvežė Vyt. Alanto "Aukštadvarį". Torontas ir Hamiltonas glaudžiai bendradarbiauja. Ten darniai dirba dvi režisierės: Elena Dauguvietytė-Ku-dabienė ir Aldona Dargytė-Byszkie-wicz. Dekoracijos, nors programoje ir nenurodyta, yra Aldonos Totoraitienės.

Žiūrovas nukeliamas į senos didikų Žymantų šeimos dvarą, su gražiu parku ir tvenkiniu. Tenka pažymėti, kad dekoracijos sudaro labai vykusį foną, kuriame vystosi Žymantų šeimos tragedija. Intriga sukasi apie tai, kad jau-

Vytauto Alanto "Aukštadvaris". Iš kairės: Algirdas Kynas, Aldona Dargytė-Byszkievvicz, Benius Tarvydas. Dangės Variakojytės nuotrauka.

Birutės Pūkelevičiūtės "Žmonės ir Beržai". Iš kairės: Sigutė Mikutaitytė-Lownds, Antanas Kiškis, Viltis Jatulienė, Vincas Dovydaitis, Ramunė Viltienė, Fredas Prišmantas. Jono Tamulaičio nuotrauka.

noji Žymantienė (Aldona Totorai-tienė) negali turėti šeimos. Senoji Žymantienė (Aldona Dargytė - Bysz-kievvicz), kuri yra sunkiai serganti, negalės ramiai numirti, jeigu senam šeimos lizdui neliks įpėdinio. Jaunoji Žymantienė turi kažkokią paslaptį, ir griežtai atsisako gydytojų pagalbos. Jos tėvas ir brolis, kurie yra bankrutuojančios mažos plytinės savininkai, norėtų prie dvaro savo nagus prikišti. Jos brolis Viktoras Jackūnas (Vytautas Stuikys) yra intrigų meistras. Jis sukūrė neblogą charakterį, kokių Lietuvoje tikrai buvo. Tai žmonės, mėgstą kortuoti, nugerti ir kitus išnaudodami gyventi. Savo tikslams įgyvendinti Stuikys įnarplioja Mykolą Žymantą (Benius Tarvydas). Tai dvaro ūkvedys — tolimas jaunojo Žymanto giminaitis. Jis prasigėręs ir prasikortavęs bajorėlis, beveik iš gailesčio laikomas ūkvedžio pareigose. Beje, jis turi jauną sūnų, kuris įsipina į senosios dvarininkės planus. Benius Tarvydas sugebėjo į tokią rolę įsigyventi ir įtikinančiai ją atlikti.

Plačiau šios dramos nenagrinėjant, tereikėtų paminėti, kad vykusius charakterius sukūrė Aldona Dargytė-Byszkiewicz — Mortos Žymantienės (senosios dvaro valdytojos); Vytautas Stuikys — Viktoro Jackūno (jaunosios Žymantienės brolio) intriganto ir Benius Tarvydas — Mykolo Žymanto, Aukštadvario ūkvedžio. Ir kiti savo vaidmenis gerai atliko. Kolektyvas — stiprus ir pajėgus rimtiems pastatymams.
Lapkričio 17 d., šeštadienis, (vakaras)

Hamiltono "Aukuras" pasirodė su Antano Rūko "Bubulis ir Dundulis". Tai trijų veiksmų linksmas vaidinimas. Režisavo Elena Dauguvietytė-Kudabienė. Scenos priežiūra — Kazio Mikšio, grimas — Stasio Ilgūno.
Turinys yra labai paprastas ir pasitaikantis gyvenime. Bubulis ir Dundulis — tai kaimynai ir seni geri draugai. Vienas turi sūnų, kitas dukrą. Abu yra bitininkai — išeitų bičiuliai.

Kosto Ostrausko "Šaltkalvis" — Vytautas Juodka. Jono Tamulaičio nuotrauka.

Konfliktas prasidėjo dėl vieno spiečiaus. Dunduliui atrodė, kad jo bitės spiesis, tad pasiruošė jas susemti. Tas spiečius dingo — žiūri, pas jo kaimyną lyg vienu aviliu daugiau. Reiškia — susėmė! Klausia moterų, tos visai jį sumaišė. Žodis po žodžio su kaimynu susikirto — užsikirto ir daugiau net nesikalba. Ne tik nesikalba, bet ir vaikams neleidžia draugauti. Jų kaimynė Agulė bėgiojo ir žinias nešioja.

Atomazga buvo laiminga. Susitaiko, išardo tarp jų kiemų buvusią tvorą ir vienas kitą alumi vaišina. Šis pastatymas žiūrovams buvo tikra atgaiva. Sveikas ir gražus humoras, be bereikalingo kraipymosi ir vaipymosi. Išskirtinai tenka paminėt Agulę — E.

Dauguvietytę-Kudabienę, kuri, kai per sceną prabėgdavo, net dulkės ir gėlių lapai lėkė. Teko girdėti pasisakymų: jeigu ji viena scenoje tebūtų buvusi, ir tai jau būtų buvęs teatras! Taip pat buvo išskirtinai geri Bubulis (Algis Ulbinas) ir Dundulis (Kęstutis Kalvaitis).
Spektakliui pasibaigus buvo ilgai plota ir atsistota. Taip buvo pagerbti hamiltoniečiai ir jų pastatymas. Be to, dar pranešta, kad šiemet sueina keturiasdešimt metų, kai Dauguvie-tytė-Kudabienė režisuoja. Beveik spontaniškai jai sugiedota "Ilgiausių metų". Tuomet ji trumpu žodžiu padėkojo čikagiečiams.

Lapkričio 18 d., sekmadienis
Gyvenime viskas ateina ir praeina. Taip ir su teatro festivaliu, kuriam buvo tiek daug dirbta ir rengtasi, o dabar susirinkome paskutiniam spektakliui.

Los Angeles dramos sambūris išeina į sceną su Birutės Pūkelevičiūtės — "Žmonės ir beržai". Režisūra, scenovaizdis, kostiumai — Petro Maželio. Režisieriaus padėjėja — Ema Dovydaitienė. Apšvietimas — Vidos Momkutės. Scenos technika — Aloyzo Pečiulio.

Sis veikalas — trijų veiksmų lyrinė drama. Jis jau matytas ankstyvesnia-me pavadinime "Palikimas". Intrigos centre — turtingo žmogaus sodyba, beržų pavėsyje — kažkur prie ežero Wisconsine. Sodyba vadinasi "Beržoras". Kadangi savininkas Martynas Vaitys (Vincas Dovydaitis), jau yra paraližuotas, žentas ir duktė taistosi prie palikimo. Jie susirūpinę, nes tėvas buvo minėjęs, kad sodybą užrašysiąs vaikų prieglaudai. Sūnus yra hipis, važinėja motociklu, ir jam niekas nerūpi.

Gal Vaitys ir būtų dukrai nuosavybę palikęs, bet sužinojo, kad žentas numato prie ežero įrengti vasarvietę. Tėvas negali įsivaizduoti, kaip būtų galima "Beržorą" sugadinti — paežerę namukais apstatyti. Jis labai pergyvena, kai sūnus motociklu išlėkė. Ilgai negrįžta — visi nervinasi. Pagaliau jis atsiranda, nes jo "Harley Dawidson", kažkur pakelėje sugriuvo. Sūnus gi jau nebe tas. Jis pėsčias parėjo, daug galvojo, ir pradėjo naują gyvenimą. Tėvas labai nudžiunga, liepia jam arčiau ateiti, apsikabina ir sako: "Tu, sūnau, liksi mano testamento vykdytoju".

Jį išveža į jo miegamąjį, greitai pasigirsta rinksmas... visi išbėga! Uždanga nusileidžia. Jau pavadinime pasakyta — "lyrinė drama". Joje nebuvo psichologinių pergyvenimų, dvasinių lūžių ar kentėjimų. Tad šiame veikale nebuvo nė stipresnių personažų,. Tačiau buvo jaučiama stipri režisieriaus ranka, gražus ir išradingas apipavidalinimas.

Pasibaigus spektakliams, po ilgesnės pertraukos, įvyko "Žymenų vakaras". Pasistiprinus gerai parengta vakariene, prasidėjo oficialioji dalis. Visiems buvo įdomu žinoti, kas bus laimėtojai? Nes nevisuomet visuomenės nuomonės sutampa su vertinimo komisijos sprendimais. Vertinimo komisiją sudarė: Beatričė Kleizaitė-Vasaris, Vincas Lukas, Janina Marks, Petras Petrutis, Juozas Raudonis.

Akt. Nijolė Martinaitytė, rengimo komiteto pirm., pakvietė Janiną Marks, vertinimo komisijos pirm., pranešti komisijos sprendimus. Kurie šiaip skambėjo: aktorius — Algis Ulbinas (Bubulis); pagalbinės rolės — Antanas Kiškis (žentas — Žmonės ir beržai); aktorė — Sigutė Mikutai-tytė-Lownds (Vaiva — Žmonės ir beržai); pagalbinės rolės — Elena Dauguvietytė-Kudabienė (Bubulis ir Dundulis); debiutuojanti aktorė — Lina Mockutė (Julė — Aukštadvaris); režisierius — Petras Maželis (Žmonės ir beržai); geriausias pastatymas — Žmonės ir beržai; dekoracijos — Petras Maželis (Žmonės ir beržai).

Lietuvių Bendruomenės specialią premiją už ilgametę teatrinę veiklą gavo Elena Dauguvietytė-Kudabienė. Už suorganizavimą festivalio medalis įteiktas Nijolei Martinaitytei.

Dalia Kučėnienė, LB Kultūros tarybos pirmininkė dėkojo visiems teatralams, rengėjams, dalyviams ir Lietuvių Fondui, kuris festivalį finansiniai parėmė.

Tuo vėl buvo užverstas vienas istorijos lapas, kuris nėra tuščias. Aštuntasis teatro festivalis gal bus įrašytas į išeivijos istoriją kaip vienas gražiausių teatrinės veiklos žiedų. Tai buvo stipriausias festivalis. Tik žiūrovų galėjo kiek daugiau būti. Taip pat vertinimo komisijos sprendimai galėjo turėti daugiau logikos. Tiek mano, tiek ir daugelio nuomone, (Dalia Kučėnienė viešai pareiškė) "Oskarų" skyrimas buvo nevykęs.
J. Žygas

Sukurta: Kretingos pranciškonai