Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE ANASTAZIJOS TAMOŠAITIENĖS MENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   
Aleksandra Tamošaitienė. V. Maželio nuotrauka

Kai surandi gerą knygą, ja nuoširdžiai džiaugiesi; o kai į rankas patenka dailės knyga, tai pasidaro tikra šventė. Kiek spalvotų reprodukcijų, piešinių! Koks išsamus palydos tekstas, kuris apibūdina pačią kūrybą! Visa tai sukelia daugybę minčių! Net kelias dienas apie tai mąstai!

Tokia knyga yra monografija apie Anastazijos Tamošaitienės kūrybą. Knyga ir vadinasi — Anastazija Tamošaitienė. Jai išsamų įvadą parašė
Vytautas Aleksandras Jonynas, išleido Pomuva, Kingston, Ont., Canada, 1989 m.

Jau yra nemažai knygų apie lietuvių dailę ir atskirus dailininkus. Ši knyga išskirtinė — ji sužavi savo kūrybiniu polėkiu ir savo lietuviškumu. Lyg iš kažkokių lietuviškų legendų,  senų Žemaitijos sodybų,  šlamančių gojų, ošiančių Baltijos bangų iškyla ši knyga, tokia sava, ilgesinga, nuoširdi.

Tai džiaugsmo giesmė Lietuvai, jos praeičiai, dabarčiai, jos gamtai. Ta giesmė galėjo susiformuoti tik todėl, kadangi Anastazija ir Antanas Tamošaičiai abu yra dailininkai, abu kartu dirbo, gyveno tuo pačiu pasauliu — lietuvių liaudies meno tradicijomis. Abu ieškojo būdų, kaip tą lietuvių liaudies meną atgaivinti, paversti nauja kūryba. Knyga pasidaro paskatų lietuviams menininkams iš lietuviškojo liaudies meno semtis įkvėpimo ir įdėjų savo kūrybai.

Dailininkė Anastazija Tamošaitienė į mūsų meną atėjo per lietuviškus audinius. Jau nuo 1935 metų pasirodo jos knygos ir straipsniai apie audinius. Ji koncentravosi į senuosius audinių raštus ir kūrė naujus drabužius. Pirmieji jos darbai ir buvo tautinių drabužių komplektai. Jų yra išaudusi labai daug.

Anastazija Mažeikaitė-Tamošai-tienė, žemaitė, kilusi iš Vainuto, audimo mokėsi Lietuvoje, tobulinosi Švedijoje, Austrijoje, buvo audimo instruktorė, "Marginių" kooperatyvo vedėja. Sis kooperatyvas savo įvairiais poreikiais dar labiau praplėtė jos meninius horizontus, dar labiau išplėtojo audimą.

Karas išbloškė iš tėvynės. Pasitraukė ne tuščiom rankom, bet su nemažu turtu — su įvairiais liaudies meno pavyzdžiais, užrašais, knygomis. Abu dailininkai 1948 m. emigravo į Kanadą. Jau 1950 atidarė savo studiją, vėliau Kingstone, Ont., įsigijo savo sodybą ir ją pavertė lietuviškojo liaudies meno savotiška šventove ir mokykla. Čia išsivystė jų plati ir šakota veikla. Čia jie įkūrė Lietuvių Tautodailės Institutą, kuris specialiai gaivina liaudies meno tradicijas. Institutas turi ir savo skyrius įvairiose vietovėse, ir dabar sėkmingai tebeveikia.

Anastazija ir toliau audė tautinius drabužius, drauge audė ir kilimus, kurių audimą jau buvo pradėjusi Lietuvoje. Kilimai atvėrė naują pasaulį ir ją nuvedė į guašą, į aliejinę tapybą.
Visa tai ir pavaizduoja sijos knyga: kilimus, guašą, aliejinę tapybą.

Knyga turi 65 spalvotas reprodukcijas, 176 juodai baltas; į įžangos ir pabaigos tekstus dar sudėta 11 pusiau abstrakčių piešinių, atliktų mišria technika. Vargiai kita meno monografija yra sukaupusi tiek daug iliustracijų!
Vytautas Aleksandras Jonynas, rašydamas kūrybos apžvalgą, įjungė ir kitų pasisakymus, apibūdinimus, vaizdžiai nusakė tos kūrybos technikinius savumus, jos meninę vertę. Straipsnis išverstas į anglų kalbą. Suregistruotos ir dailininkės parodos, premijos, kur jos kūriniai yra viešuose rinkiniuose, jos parašyti straipsniai, įdėta bibliografija.

Visa tai sukaupti ir parengti spaudai yra jau didelis darbas. Klišių parašai surašyti dviem kalbom — lietuviškai ir angliškai.
Tai pavyzdys, kaip reikia tokias meno knygas organizuoti ir taip puikiai išleisti.

Kilimai

Iš knygos puslapių labiausiai dėmesį patraukia kilimai. Jie net dominuoja knygoje. Su viršeliais reprodukuota 73 kilimai. Tai tikrai imponuojantis skaičius!

Pirmiausia išryškėja didelės kilimų dalies lietuviška tematika. Jų interpretacijoje jauti, kaip atskamba lietuvių liaudies meno tradicijos.

Čia prisimena, kaip 1906 metais pirmosios lietuvių dailės parodos proga buvo kilęs sąjūdis, kuris skatino pažinti lietuvių liaudies meną, atsekti jo kūrybos versmes ir tai sujungti — suliedinti su moderniojo meno laimėjimais — su dabartimi.
Tai ir jauti Anastazijos Tamošaitienės kūryboje — jauti senas lietuviškos kūrybos gelmes, matai ir šių dienų meno aspiracijas.
Anastazija Tamošaitienė pirmoji labiausiai išvystė lietuviškojo kilimo kūrybą, jam suteikė polėkį, įdiegė lietuvišką tematiką ir savitą plastinę formą.

Nuo lietuviškos tematikos ji ir pradėjo kilimų-gobelenų kūrybą. Pats seniausias šioj knygoj įdėtas yra iš 1940 metų — "Kuršių marios" (p. 33). Interpretuojamas dar nedrąsiai. Centre matome didelį burinį laivą, už vandenų — kaimo trobelių siluetus, apačioje — stilizuotų tulpių ornamentą. Tas ornamentas ir yra lietuviškas motyvas. Šis kilimas sukurtas dar Lietuvoje.

Visi kiti šios knygos kilimai jau austi po Antrojo pasaulinio karo: 6 jų — Europoje, visi kiti — Kanadoje.
Pradėdama kurti kilimus lietuviška tematika, ji įvedė tautinius drabužius. Jais aprengė visus žmones, ir temas parinko tokias, kurioms tinka tie drabužiai. Tie tautiniai drabužiai ir ryškina temą, puošia kompoziciją kaip ornamentai. Viso yra 13 kilimų, kur centrinės figūros su tautiniais drabužiais. Aplink figūras kuriamas lietuviškas gamtovaizdis — sodybos, kryžiai, eglutės, tulpės ir kitos gėlės.
Šie kilimai yra: Lietuva (p. 26), Lietuvių tautiniai šokiai (p. 28), Mano namai (p. 29), Pabaigtuvių pavakarė (p. 30), Praeitis Žemaitijoje (p. 31), Užburta pilis (p. 32), Sekminės (p. 36), Joninių naktis (p. 37), Knygnešiai (p. 40), Rugpjūties rytas (p. 43).
1947 metais gyvendama Vokietijoje, ji sukūrė tris kilimus: Pabaigtuvių pavakarė, Praeitis Žemaitijoje, Užburta pilis. Tai rodo jos kilimų pomėgį ir didelį darbštumą.

Pirmieji jos kilimai dažnai turi panašią kompoziciją: centre vaizduojama pagrindinė tema, aplinkui uždedamas ornamentas, kuris aprėmina kilimą. Keletos kilimų centras yra sudėtas iš 4 ar iš 3 dalių, kuriose ritmiškai kartojasi kompozicijos elementai. Kartais tos dalys sujungiamos kokia eglute ar kryžiumi.

Pirmųjų kilimų dauguma yra aprėminti specialia rėmine kompozicija. Tie aprėminimai vienur siauresni, pamarginti geometriniais ornamentais; kitur — ornamentai platūs, juose įausti medžiai, žmonės, stogastulpiai, paukščiai, stilizuoti augalų ir gėlių ornamentai.
Versdamas knygą, pastebi, kad autorė mėgsta vandens temas — Baltijos jūros motyvus. Jūros tema yra apie 20 kilimų.
Iš jų ryškiausias Eglės Žalčių karalienės ciklas. įskaitant įžanginį kilimą — "Baltijos pasaka" (p. 27), kur jau matome Žilviną su karūna, — yra net 11 kilimų, skirtų šiai pasakai. Kiek čia poezijos, kūrybinio mosto ir ilgesingos nuotaikos!

Antroji jos mėgstama tema — tai "Jūratė ir Kastytis". Šia tema sukurti 5 kilimai. Pažymėtini jos kilimai religinėm temom: Mortos krikštas (p. 35), Šv. Jonas (p. 44), Šv. Pranciškus Lietuvoje (p. 51), Šv. Antanas (p. 52). Visi kilimai su lietuvišku gamtovaizdžiu ir lietuviška ornamentika. Kilimai pajūrio tema: Saulės rūmai (p. 55), Gintaro pilis (p. 61), Žvejo dukra (p. 90), Gintaro gelmės (p. 94). Pažymėtini dar ir šie kilimai: Senkapiai Žemaitijoje (p. 44), Tautinis šokis (p. 49), Vienišas sodžius (p. 50), Broliai juodvarniai (p. 63), Jūratės atsiminimai (p. 92).

Be tų aptartų kilimų, vyrauja kilimai su abstrakčiais motyvais. Polinkis į abstraktų komponavimą jau pastebimas anksčiau, pavyzdžiui, abstraktūs motyvai jau įvedami Eglės ir Žilvino cikle.

Toliau įsigali vertikali kompozicija — iš viršaus žemyn leidžiasi linijų linijos, įvairūs spalviniai ritmai. Į tuos linijų pluoštus kartais įvedamos namų užuominos, žmonių figūros. Šalia jų yra ir horizontalių abstrakčių kompozicijų.
Koks nueitas didelis kelias, kai palygini jos pirmuosius kilimus, pavyzdžiui, Sekmines (p. 36), su vertikalios kompozicijos kilimais — Spalio pabaiga (p. 95), mišrios kompozicijos — Saulėleidis (p. 96).

Guašai

Antrąją knygos dalį sudaro paveikslai, atlikti guašu ant popieriaus, ir aliejinės tapybos darbai. Guašo reprodukuotų kūrinių knygoje yra 23, aliejinės tapybos — 56 ir 2 atlikti akriliniais dažais.

Be kilimų, Anastazija Tamošaitienė tuo pačiu metu ėmėsi ir guašo technikos. Pats gyvenimas skatino. Ji daug ką ir savo kilimų kompozicijose pasiėmė iš gamtos stebėjimo. Ankstų rytą išėjusi į gamtą ir pažvelgusi į žemę, ji pamatė miniatiūrinį pasaulį. Virpėjo rasa ant žolės, pelkelėse plaukiojo lapeliai, šapeliai, spindėjo saulės atošvaitai. Ten surado daug spalvos, daug gamtos grožio.
Tuos įspūdžius ji ir pavaizdavo guašu, kur vandeniu liejamos spalvos sudarė įvairius perėjimus, susimaišymus, nuvarvėjimus. Žolynėlių stiebeliai įsibrėžė kaip ritminės linijos.

Šie guašo abstraktai davė naujų temų ir jos kilimams, pavyzdžiui, kilimas Pirmoji šalna (p. 38) yra išvystytas iš tokio guašinio abstrakto, arba Medeinės gėlės (p. 87).

Aliejinė tapyba

Aliejinės tapybos kūriniai, sudėti į šią knygą, sudaro tarsi du klodus. Pirmas — tai to paties miniatiūrinio abstraktinio pasaulio pratęsimas. Ir aliejiniais dažais ji išgauna visai panašius efektus kaip ir guašu. Kartais būtų net sunku pasakyti iš pirmo žvilgsnio, ar čia guašas, ar čia aliejus. Antras klodas — tai vertikali kompozicija, kur linijų ir spalvų pluoštai eina iš viršaus į apačią. Kartais tos linijos subanguoja, padaro kokią užuolanką, bet tas statmenas ritmas dominuoja. Šie jos paveikslai gi-miniuojasi su kilimais, kurie sukurti vertikalia kompozicija.

Nauja čia ta spinduliuojanti saulės ar žvaigždės kompozicija, kur iš vieno taško spindulių pluoštai sklinda į visas puses, pavyzdžiui: Mėlynieji spinduliai (p. 124), Siaurės spinduliai (p. 133), Saulėleidžio pašvaistė (p. 134), Spalvingi spinduliai (p. 144).
Kilimuose tokios spinduliuojančios kompozicijos neturime.

Sodrus spalvingumas

Perėjęs įvairias kūrinių rūšis, įvairias temas ir technikas, pasidžiaugi dail. Tamošaitienės dideliu spalvingumu. Net ir tie abstraktūs guašai yra tiesiog sotinte prisotinti įvairiausių spalvų, spalvelių. Jos sudaro vieną turtingą ir akiai malonią absktrakčią kompoziciją. Kokios spalvingos aliejinės kompozicijos: Rudeninės spalvos (p. 130), Granitinė uola (p. 153); guašo kompozicijos: Rugsėjo dimai (p. 98), Susipynusios kreivės (p. 103), Audringos versmės (p. 104), Rudens sąskambis (p. 117). Koks spalvingas ir pilnas mistinės nuotaikos yra Eglės žalčių karalienės ciklas, toliau — Tautinis šokis (p. 49). Saulės rūmai (p. 55), Baltijos legenda (p. 58); abstraktai: Palaiminimas (p. 74), Rudens giesmė (p. 79),Medeinės gėlės (p. 86), Spalio pabaiga (p. 95), Saulėleidis (p. 96).

Susipažinęs su šiais dail. Anastazijos Tamošaitienės kūrybos lobiais, gali svajoti apie Lietuvą, jos žmones, sekti legendas apie
Baltijos jūrą. Visa labai artima, pakilu. Tai lyg giesmė Lietuvai, giesmė ir mums, kurie ta knyga džiaugiamės.

Baigdamas noriu priminti, kad Anastazija Tamošaitienė drauge su savo vyru Antanu Tamošaičiu yra išleidusi dar šias neužmirštamas knygas apie lietuvių liaudies meną: Lit-huanian National Costume, 1979, Lithuanian Easter Eggs, 1982, Lit-huanian Sashes, 1988.

Knygose sutelkta labai daug autentiškos medžiagos, surinktos dar Lietuvoje; pavyzdžiui, velykinių kiaušinių — margučių įdėti net 2000 pavyzdžių. Knygos parašytos anglų kalba. Tai įgalina ir kitų tautų žmonėms arčiau susipažinti su turtingu mūsų folkloru.

Esame dėkingi dailininkams Anastazijai ir Antanui Tamošaičiams už tas brangias dovanas, ypač Anastazijai už pateiktą vertingą knygą — monografiją apie savo kūrybą.
Paulius Jurkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai