Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GRIŪVA TOTALITARINĖ IDEOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Raimondas Kašauskas   

Jau kone pačioje atgimimo pradžioje pasigirdo žodžiai: desovietizacija, depolitizacija, deideologiza-cija. Jie dar ilgai bus aktualūs tiek mums, besivaduojantiems iš sovietinio kolonijinio jungo, tiek visai iš įšalo atitirpusiai Rytų ir Vidurio Europai. Ir visam pasauliui, besikratančiam apgaulingos utopijos, už kurią taip skaudžiai sumokėta. Totalitarinė komunizmo ideologija, daug dešimtmečių dangsčiusi šiurpius nusikaltimus, mulkinusi žmoniją, žlunga plačiu frontu. Net Vakarų Europos komunistų partijos (dažnai ortodoksiškos) skubiai keičia pavadinimus. Gėdijamasi žodžio, kuris neseniai turėjo magiškos reikšmės!

Iš tiesų, žodis čia niekuo dėtas (lot. communis — bendras), jei ne siaubinga jo patirtis. Niekuo dėtas ir žodis ideologija, sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių (idea — sąvoka, lo-gos — žodis, kalba), primenančių Europos kultūros aušrą. Nelemtas turinys įgytas mūsų amžiuje. Stai kaip ideologija apibūdinama sovietiniame tarptautinių žodžių žodyne: "Visuomenės ekonominių santykių atspindys, jų socialinių principų pagrindimo teorija, skleidžiama įvairiomis visuomenės sąmonės formomis (filosofija, politika, teise, menu, religija)". Švelniai pasakyta!

Užimti kasdieniniais įvykiais, politika, kartais išleidžiame iš akių jos griuvimo vyksmą. Bet žmonijos atmintyje ši ideologija išliks kaip košmariškas sapnas.

Komunizmas, kaip ir daugelis totalitarinių idėjų, buvo žmogui ir visuomenei primestas iš šalies arba iš viršaus. Jis neįleido šaknų Vakaruose, bet perskrido į Rytus ir čia suvešėjo grėsmingu bolševizmo pavidalu. Ta utopija skelbėsi nuskriaustųjų gynėja, bet sugalvota ne pačių nuskriaustųjų, o kitų — išeivių iš buržuazijos, inteligentų, teroristų, revoliucionierių. Ne vieną dešimtmetį ši doktrina kūrė ir projektavo tiek valdžios paėmimo metodiką, tiek žmogaus sąmonės, dvasinių vertybių, visos kultūros pajungimo savo tikslams būdus. Užgrobti žmogaus sąmonei jis skyrė ypatingą dėmesį. Tas užgrobimas tęsėsi ilgai po to, kai buvo užgrobta valdžia, iki pat mūsų dienų.

Tokio žmogaus sąmonės ir visų jos raiškos formų užgrobimo, kokį įvykdė komunizmas ir bolševizmas (kaip ir trumpiau gyvavęs nacionalsocializmas), pasaulis niekados nebuvo patyręs. Buvo paneigti arba atmesti amžinieji žmogiškos būties siekiai ir tikslai, jos mįslės ir klausimai. Žmogaus sugebėjimai kreipiami pragmatinių kareivinių įgūdžių lavinimo linkme. Tam tikslui turėjo tarnauti viskas, ką prievartaujamas (ar apmokamas) žmogaus talentas galėjo sukurti nualinto, nužmoginto sovietinio "intelekto" plotmėje. Didieji praeities pasiekimai buvo arba naikinami, arba slepiami, arba "taisomi" ir aiškinami taip, kad tarnautų vieninteliam tikslui. O tas tikslas — komunistinio utopinio mesijanizmo susiliejimas su senais Rusijos imperijos siekiais dominuoti pasaulyje. Tai atvedė į seną, nuo tūkstantmečio pradžios besitęsiantį konfliktą dėl erdvės prie Baltijos ir visoje Rytų Europoje su "atsinaujinusiu" germanų imperializmu. Stai kuo baigėsi graži utopija, nusileidusi ant nuodėmingos žemės!

Ilgus dešimtmečius komunistinės ideologijos buvo skelbiami, reklamuojami jos kuriami nauji ekonominiai santykiai, nauja, geresnė, gal pati geriausia (!) kultūra, ir, žinoma, naujas žmogus. Viskas nauja! Bet kas iš tiesų šioje teorijoje ir praktikoje nauja, neregėta žmonijos istorijoje? Ogi beveik nieko. Tiek pati teorija, tiek jos įgyvendinimo būdai seni kaip pasaulis, sudurstyti iš praeityje egzistavusių imperijų žmonių ir tautų pavergimo, žiauraus valdymo patirties. Gal bolševikai ir patys nesitikėjo einą seniai išmintu taku, bet taip buvo iš tiesų. O gal pasaulyje ir nebeįmanoma sugalvoti ką nors nauja, belieka tiktai pakartoti senus variantus, kad ir užmirštant, naikinant praeitį? Draudimai, baimė, teroras, pataikavimas valdžiai ir skundimas kaip tarnavimas idealui, įvairiausi mitai, kuriais privaloma tikėti. Viešpataujanti ideologija diegiama į visas visuomeninio ir privataus gyvenimo sritis, kontroliuojamas ir šnipinėjamas kiekvienas žmogaus sąmonės ir net pasąmonės užkaboris. Sudorojami priešai, kartais tikri, bet dar dažniau tariami. Stalinizmas pasižymėjo tiek atviru masiniu teroru, tiek primityviomis poveikio į sąmonę formomis. Žlugus stalinizmui, ir sistema, ir ideologija tarsi pasikeitė, tapo žmoniškesnė, subtilesnė, nes kitaip ji nebūtų išsilaikiusi šiuolaikiniame pasaulyje, į kurį buvo šiek tiek praverti langai. Atėjo kitokie ideologiniai valdininkai — nebe su kariškais mundurais, bet su kostiumais, su kaklaryšiais, su dailiomis manieromis, išmoktomis užsieniuose, paskolintomis iš praeities aristokratų.

Totalitarizmas siekia atrodyti patrauklus, dėl to stengiasi pajungti talentus, naudotis žmonijos minties ir dvasios pasiekimais. Pavyzdžiui, ideologizuotame sovietiniame mene galima pasekti kai kurių iškreiptų šviečiamosios epochos bruožų, surasti romantizmo klišių, net gaivališko realizmo apraiškų. Realistinis gyvenimo vaizdavimas mene — žinoma, leistinose ribose — arba tikroviški pavyzdžiai propagandoje turėjo užmaskuoti nuogas, įgrisusias idėjas, jas atnaujinti. Pastaraisiais metais ideologija ypač uoliai dangstė smunkančią į prarają ekonomiką.

Totalitarizmo sistema — piramidinė, ji negali būti be viršūnės ir be pagrindo. Viršūnėje stovi vadas, apsuptas elito. Vadui suteikiami ne tiktai didžiuliai įgaliojimai, bet jis skelbiamas genijumi, išminčiumi, žmonijos proto viršūne. Kai kada ši psichozė pasiekia neįsivaizduojamo masto. Suėmęs į savo rankas pagrindinius valdžios svertus — kariuomenę, saugumą — vadas paprastai išsilaiko iki mirties. Kitas, atėjęs po jo, dedasi geresniu, žaidžia su masėmis, "gina" jų teises, laisves, bet tai daryti leidžiama tik jam, ne pačioms masėms. Iki šiol stebėjome daugelio vadų kulto žlugimą tiek sovietinėje imperijoje, tiek jai pavaldžiose šalyse. Tačiau Leninas, kaip ir jo sukurta teorija, vis išlikdavo geras, teisingas. Esą tik jo įpėdiniai darydavę klaidų, iškraipydavę mokslą. Bet šiandien kaip dūmas sklaidosi ir šis mitas. Leninas jau nebe pasaulio atnaujintojas, nebe genijus ir filosofas, nebe geraširdis dėdulė, žaidžiantis su vaikais prie eglutės arba nešantis su darbininkais rąstą. Jis grobikiškų imperijos kėslų tęsėjas kaimyninių tautų atžvilgiu, pirmųjų konclagerių steigėjas (Vakaruose jie įsteigti vėliau), rusų kultūros, viso gyvenimo niokotojas, žiaurus, negailestingas monstras. Jei Kristaus žodis — artimo meilė, gailestingumas, tai šio, Antikristo, — neapykanta, griovimas, teroras. Todėl bene pirmutinį sykį žmonės su tokiu įniršiu ir su tokia viltimi griauna jo paminklus, tikėdamiesi visiems laikams išrauti apgaulę ir blogį.

O piramidės apačia — bespalvė, uniformuota žmonių masė, padalinta į mažesnius vienetus, kontroliuojma, sekama mažesnių vadukų. Beje, šiuolaikinė vakarietiška visuomenė kartais lyginama ne su piramide, bet su elipsės formos statiniu, kur plačiausia vieta — vidurys, t.y. vidutiniai žmonių sluoksniai. Piramidė sukaustyta baimės, priversta tikėti oficialiomis tiesomis, valdoma milžiniško prievartos, pasiklausymo mechanizmo. Bene pats didžiausias sistemos priešas — individas, kitaip mąstantis arba apskritai mąstantis. Jis arba sunaikinamas, arba apsupamas ypatinga "globa". Tačiau klaidinga galvoti, kad valdanti sistema naudoja vien tiesmuką prievartą. Ji žino daugybę būdų, kaip patraukti žmogų į savo pinkles, priversti tarnauti savo noru. Čia tenka kalbėti ne tik apie sotesnį kąsnį ar trisdešimt sidabrinių. (Nors Brežnevo laikais buvo leidžiama vogti, kyšininkauti, nepaisyti moralės normų, tik nevalia liesti sistemos politinių pagrindų.)

Žmogui kartais suteikiama galimybė pasijusti vyresniu, stipresniu už kitą, o tai jau šis tas. Ideologija už tarnavimą daug ką leidžia ir už daug ką atleidžia. Tokiu būdu patenkintas ir karjeristas, ir skundikas, ir net toks patologiškai iškrypęs subjektas. Pasigilinkime tiek į raudonosios imperijos, tiek į trečiojo Reicho vadų biografijas, ir pamatysime, kad ne vienas jų, valdę valstybes, milijonus žmonių, buvo maniakai, sadistai, patologiniai iškrypėliai. Totalitarizmas nei išminties, nei dorovės nepripažįsta. Jo dėka net menkas gali pasijusti "didžiu", o silpnas — stipriu. Sistemai rūpi kuo daugiau žmonių prisivilioti, priversti tarnauti, tokiu būdu ji darosi anoniminė, atėjus atpildo metui (nujaučiamas ir toks atvejis!), už piktadarybes nebelieka kam atsakyti. Ideologiniai stereotipai nemąstančiam žmogui siūlo paprastus, greitus būties problemų sprendimus.

Ar niekas nematė atgrasių beužgimstančio totalitarizmo bruožų, ar niekas neperspėjo, kad iš revoliucionierių vykdomos prievartos, vado kulto, nusikaltimų pateisinimo vardan nepatikrintos idėjos kils didelių blogybių? Perspėjo. Fiodoras Dostojevskis savo romane "Kipšai". Ne veltui šis romanas buvo taip puolamas bolševikų, o visa rašytojo kūryba ilgai laikoma nuodėminga. Bausdami draugą, romano veikėjai įvykdo žmogžudystę, kuri pateisinama idėjos. Pralaimėjus avantiūrai, pabėga revoliucionierių įkvėpėjas, palikdamas vykdytojus. Sitai didysis rašytojas numatė tais laikais, kai revoliucionierių kova su atgyvenusia pat-valdyste atrodė patraukli, romantiška. (Beje, žlungant komunizmui Rytų Europoje, vadai bėga, o Vakaruose turi solidžias valiutines sąskaitas.) Ir lietuvių literatai tai pastebėjo ankstokai, po 1905 m. įvykių. Pasirodė Dobilo romanas "Blūdas". Lazdynų Pelėdos apysakoje "Klaida" vieno veikėjo samprotaujama šitaip: gal ir gražios revoliucionierių idėjos, tiktai jų vykdytojai nedaug teverti. O geresnių nesama...

žmonijos istorija riedėjo savo keliu. Totalitarinės ideologijos ir jos sukurtos sistemos nepadarė geresne nei idėjos patrauklumas, nei kai kurių valstybių asketiškas fanatizmas. Nelaimė atėjo, Rusijoje įvykdžius perversmą, išvaikius Steigiamąjį susirinkimą, Vakaruose atsiradus bolševizmo antipodui (gal dvyniui?) — na-cionalsocializmui. Tragedija įvyko pačiame kultūringo amžiaus viduryje, klestint demokratijai, mokslui, technikai, menams. Niekas dar įtikinamai nepaaiškino — dėl ko? Didieji amžiaus protai, uždaryti lageriuose ar jų išvengę, suko galvas: nejaugi žmonija per tūkstantmečius nė per plauką nepasidarė geresnė. Gal tai pavėluota reakcija (paskelbta marksizmo) į jauno 19 a. kapitalizmo plėšrumą? Gal pamoka demokratijai už jos lengvabūdiškumą? O gal kokia Dievo bausmė už žmonijos nuodėmes? Atsigręžus į tarpukario laikus, pažvelgus į nerūpestingus europiečius, apsitverusius laikinomis valstybių sienomis, linksmai šokančius čarlstonus ir fokstrotus, apima keistas jausmas. Gal tikrai artėjo Europos saulėlydis, išpranašautas jos pesimistiškų intelektualų? Ir kokia juokinga, tokia graudi būsimos tragedijos priešaušryje Carlio Čaplino figūrėlė, kokios liūdnos jos akys, nors minios kino teatrų salėse plyšo juoku. Ar ne dėl savo lengvabūdiškumo Europa pardavė ir mus, saugojusius jos prieigas nuo bolševizmo?

Kas iš tiesų yra mūsų gyvenimo ir mūsų sąmonės deideologizavimas? Apsivalymas nuo iškreiptų vaizdinių, melo, baimės. Ir kai kas Lietuvoje svarsto — ar neatriedės neišardytais totalitarizmo bėgiais koks senas arba naujas ideologinis traukinys, ar vėl nesulips, ar nebus suvaryti į jį žmonės? Todėl demokratija, kritiška mintis turi eiti kartu su emociniais masių protrūkiais.

Kai kam ir mūsų Lietuvos kelias į laisvę atrodo kaip ideologijų pasikeitimas. Girdime sakant: ten, kur neseniai naudojome žodžius "tarybinis" ar "socialistinis", naudokime "tautinis". .. Koks paprastas, kai kam parankus receptas! Jis rodo, koks sunkus mūsų išsilaisvinimas iš sistemos, iš totalitarinės ideologijos gniaužtų. Tiek daug aistrų, ambicijų, nesusiklausy-mo, nesusikalbėjimo, tiek kai kieno noro būti visų matomu ir girdimu, bet nenoro klausytis kitų. Koks didelis "vienos tiesos" palikimas, jos ilgesys! Tiek daug nepasitikėjimo savųjų atžvilgiu, kai besivaidijant atsėlina tikrasis priešas ir pralieja kraują. Tuomet susitelkia visa tauta ir vadovaudamasi paprasta, aiškia laisvės nuostata gelbsti jaunutę valstybę, gležną, besivaduojančią iš "vienos tiesos" demokratiją. Nebesant didelių dvasios orientyrų, populistiniai laikraščiai uoliai skalauja ir sijoja amžinąsias dvasios vertybes, kol visai nuvertina. Tikras "filosofuojančios", gražbyliaujančios žurnalistikos potvynis! Bet juk nė Mozė nežadėjo savo tautai lengvo kelio iš Egipto vergovės. O kai ši pakrikdavo, su Dievo pagalba sudrausdavo.

Per tautos laisvę iš dvasinės ir fizinės vergovės einame ir išeisime į laisvo žmogaus būtį. Tame pasaulyje, į kurį traukiame, viešpatauja amžini krikščioniškos moralės, laisvės dėsniai, atkeliavę iš amžių glūdumos, iš senovės kultūrų, per Biblijos išmintį. Jie pritaikyti moderniam žmogui, kuris pats gali pasirinkti idėjas, galvoseną, gyvenimo būdą. Gal tų dėsnių nei anksčiau, nei dabar nebuvo visiškai paisoma, gal amžinieji gėrio idealai taip ir liks galutinai neįgyvendinti, bet žmonija nieko geresnio už juos nesugalvojo. Tai ne instinktų laisvė, bet laisvė nuo prievarta primestų tiesų. Žmonių lygybė suvokiama ne kaip kareivinių lygiava, bet kaip vienoda galimybė reikštis ima-nentiškai žmogaus prigimčiai. Ir tokiame gyvenime gali atsirasti neteisybių, bet demokratija teikia galimybių nuo jų gintis. O laisvi žmonės turi ką ginti — ir savo gyvenimo būdą, ir ekonominę gerovę. Sunkiomis akimirkomis ir tie lengvabūdžiai, išlepę europiečiai ar amerikiečiai įrodė, ko verti. Ten, kur einame, gerbiamos ir amžiais susiklosčiusios tautinės ir valstybinės nepriklausomybės tradicijos.

Griūva totalitarinė ideologija, aptarnavusi vieną žiauriausių pasaulio imperijų, dūmusi akis, kėlusi grėsmę visai žmonijai. Su savo melu ir savo branduolinėmis raketomis. Duok Dieve, kad ji būtų paskutinioji!

Vilnius, 1991.IV.23
Raimondas Kašauskas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai