Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRAGMENTAI IŠ "ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GABRIEL GARCIA MARQUEZ   
ĮŽANGA:
Po daugelio metų, stovint prieš jį sušaudan-tį padalinį, pulkininkui Aureliano Buendia teko prisiminti tą tolimon praeitin nugrimzdusią popietę, kai tėvas jį nusivedė parodyti ledą. Macondo buvo tuomet kaimas su dvidešimt iš molio ir švendrių sukrėstų namų, pastatytų išilgai skaidraus vandens sraunios upės, besiveržiančios nulydytų, baltų, didžiulių, lyg priešistoriniai kiaušiniai, akmenų vaga. Pasaulis buvo dar taip ką tik sukurtas, kad daugeliui daiktų trūko vardų, ir norint juos paminėti, reikėjo į juos rodyti pirštu. Kasmet, atėjus kovui, apsiskarmalavusių čigonų šeima pastatydavo netoli kaimo savo būdą ir su dideliu švilpynių bei būgnų triukšmu skelbdavo naujus išradimus. Visų pirma jie atvežė magnetą. Apkūnus, apžėlęs barzda lyg laukinis ir riestais lyg žvirblio nagai pirštais čigonas, prisistatęs kaip Melqui'ades, su pasitenkinimo įkarščiu viešai demonstravo tai, ką jis pats vadino aštuntuoju Makedonijos išminčių alchemikų stebuklu. Jis ėjo iš namo į namą, vilkdamas du metalinius luitus, ir visi išsigando, matydami, kaip puodai, dubenys, kačergos ir geležinės krosnelės krito iš savo vietos, kaip tratėjo rąstai, vinims ir sraigtams beviltiškai bandant iš jų išlįsti, kaip net seniai pamesti daiktai ėmė rodytis ten, kur jų daugiausia buvo ieškota, ir visi sujaukti, be jokios tvarkos, slinko paskui Magiškas Melquiades geležis. "Daiktai turi savo gyvybę", — porino čigonas aštriu akcentu, — "paslaptis yra ta, kaip pažadinti jų sielą". Josė Arcadio Buendia, kurio gaivalinga vaizduotė nuolat pralenkdavo ne tik gamtos duotą išradingumą, bet net ir stebuklus ar magiją, pagalvojo, kad būtų galima pasinaudoti šiuo išradimu iš žemės gelmių ištraukti auksui. Mekjuiades, tiesaus būdo žmogus, jį perspėjo: "Tam jis netinka". Tačiau Josė Arcadio Buendia tada dar netikėjo čigonų taurumu, taigi iškeitė savo mulą ir ožiukų prieauglį į tuos du metalinius luitus. Ursulai Iguaran, jo žmonai, besivylusiai tais gyvuliais pakelti vargingą namų apyvartą, nepavyko jo atkalbėti. "Greit turėsim tiek aukso, kad galėsim juo išgrįsti visą namą", atšovė jai vyras. Ilgus mėnesius jis atkakliai stengėsi įrodyti, kad nebuvo apsirikęs savo spėliojimuose. Vilkdamas abu geležies luitus ir garsiai burbėdamas Melcjuiades kerėjimų žodžius, jis ištyrė pėda po pėdos visą apylinkę, neužmiršdamas net upės vagos. Vienintelis dalykas, kurį ištraukė, buvo penkioliktojo amžiaus šarvai rūdžių sujungtomis dalimis į vieną krūvą, skambančią lyg milžiniškas, akmenų pilnas arbūzas. Kai Josė Arcadio Buendia ir keturiems jo ekspedicijos vyrams pavyko šarvus išnarstyti, jų viduje rado sukalkėjusi skeletą su ant kaklo kabančiu variniu medalionu, išlaikiusiu moters plaukų pluoštą.


ANTROSIOS KARTOS ATSTOVAS:
Pulkininkas Aureliano Buendia suorganizavo trisdešimt du ginkluotus sukilimus, iš kurių nė vienas nepasisekė. Septyniolika skirtingų moterų jam pagimdė septyniolika sūnų, kurie vienas po kito buvo išžudyti per vieną naktį, vyriausiajam nesulaukus trisdešimt penkerių metų. Jam pavyko išvengti keturiolikos atentatų, septyniasdešimt trijų užpuolimų iš pasalų ir vieno sušaudymo. Nenumirė jis nuo strichnino dozės kavoje, kurios būtų užtekę nunuodyti arkliui. Nepriėmė Užsitarnavusiųjų Medalio, kurį jam paskyrė respublikos prezidentas. Pasiekė revoliucionierių vyriausiojo štabo generolo laipsnio, kurio teismas bei valdžia siekė nuo vieno pasienio iki kito ir kurio oficialioji valdžia bijojo, kaip nieko kito; bet niekad nesileido būti fotografuojamas. Atmetė jam po karo paskirtą pensiją ir iki senatvės vertėsi iš auksinių žuvelių, kurias gamino savo dirbtuvėje Macondo. Nors jis visuomet kovojo savo vyrų priešakyje, vienintelį kartą buvo sužeistas savo paties valia, pasirašius Neerlandijos kapituliaciją, užbaigusią beveik dvidešimt metų pilietinių karų. Šovė sau į krūtinę, bet kulka išlindo per nugarą, nepaliesdama jokio svarbaus gyvybės organo. Vienintelis iš viso to išlikęs dalykas buvo jo vardu pavadinta gatvė Macondo. Tačiau jis pats, pora metų prieš numirdamas iš senatvės, pripažino nė tiek nesitikėjęs tą rytą, kai su savo dvidešimt vienu vyru išėjo prisijungti prie generolo Victor Medina dalinio.


TREČIOJI KARTA:
Nežiūrint to, kad pulkininkas Aureliano Buendia tebetikėjo ir tebekartojo, jog Remedios Gražioji iš tiesų buvo sveikiausio bet kada sutikto žmogaus proto, tai kas minutę įrodanti savo nuostabiu sugebėjimu visus pajuokti, ji buvo apleista ir palikta Dievo valiai. Remedios Gražioji liko klajoti vienatvės dykumoje, be didelių kančių naštos, bręsdama savo sapnuose, kurie niekad nebuvo košmarai, savo niekad nesibaigiančiuose maudymuose, savo be jokios nustatytos valandos pietavimuose, savo gilios ilgos tylos minutėse be prisiminimų, kol vieną gražią kovo popietę Fernandą užsimanė sode sulankstyti savo linines paklodes ir paprašė namų moterų talkos. Vos tik pradėjus, Amaranta pastebėjo, kad Remedios Gražioji buvo taip išblyškus, jog atrodė permatoma.
— Ar negerai jautiesi? — paklausė. Remedios Gražioji, laikydama paklodę už kito
kampo, gailiai nusišypsojo.
— Anaiptol, — tarė, — niekad nesijaučiau geriau, negu dabar.
Nespėjo to pasakyti, kai Fernandą pajuto, kad lengvutis šviesos vėjas ištraukė jai paklodes H rankų ir jas pilnai išskleidė. Amaranta juto paslaptingą virpėjimą savo apatinių sijonų mezginiuose ir pabandė nusitverti už paklodės, kad nenugriūtų, kaip tik tą akimirksnį, kai Remedios Gražioji buvo bepradedanti kilti aukštyn. Vienintelė Ursula, jau beveik apakus, užtektinai išlaikė sielos ramybės suvokti, iš kur kilo tas nesulaikomas vėjas, ir paliko paklodes šviesos valiai, žiūrėdama į Remedios Gražiąją, jai mojuojančią atsisveikinimui ranka tarp akinančio paklodžių plazdėjimo, kurios kilo kartu su ja viršun, su ja paliko mėšlavaba-lių ir jurginų atmosferą, su ja skrodė orą, kuriame baigėsi ketvirta popiečio valanda, ir su ja nebegrįžtamai dingo aukštybių atmosferoj, kur nebegalėjo jos pasivyti net ir patys lakiausi atminties paukščiai.
Vertė Birutė Ciplijauskaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai