Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GAVELIO KELIONĖ Į NAKTIES DUGNĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žemkalnis   
Ričardas Gavelis: VILNIAUS POKERIS. Vilnius. "Vaga", 1989.
Pototalitarinė Lietuva susilaukė savo pirmo literatūrinio sprogimo. Skandalizuodamas, šokiruodamas, stimuliuodamas, Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris ne tiktai sukėlė ant kojų kritikus bei skaitytojus, bet ir virto "bestseleriu". Išradingasis autorius, modernistinės prozos dvasioje, traktuoja literatūrą kaip žaismą — žaidžia pokerį su mumis, skaitytojais. Žaiskim ir mes: mėginkim įspėti bei įvertinti jo kortas, įstatyti jo romaną į Lietuvos bei Europos literatūros kontekstą.

Gavelis žino, kad kritikai jo klaus, apie ką tas romanas? ir todėl jis gudriai sumaišo kortas. Iš karto gali pasirodyti, jog Vilniaus pokerio tema yra totalitarizmas, apie kurį romane pažerta daug įžvalgių pastabų ir istorinių iliustracijų. Bet tai būtų per daug paprasta. Gavelis sąmoningai sumaišo kelis žanrus; Vidurio-Rytų Europai būdingo antiutopinio-antito-talitarinio romano modelį sukergia su fantastiniu romanu ir su Vakaruose taip paplitusiais "baisybių" filmais. Autoriui valia žanrus maišyti; mums valia pastebėti, kad jo romano erdvėje tie sukergi žanrai dažnai pjaunasi, kaip tramdytojo nebojantys žvėrys cirko arenoje.

Vos tik spėjome tai pasakyti, ir Gavelis atidengia dar vieną kortą. Jis įtaigauja, kad totalitarizmas nėra naujiena, ypatingas mūsų šimtmečio kūdikis, ar fatališkas nukrypimas istorijos kelyje. Kaip tvirtina pagrindinis romano balsas, Vytautas Vargalis, visagalis Blogis persunkia visa Būtį ir buitį. Blogio agentai yra "Jie", arba — Gavelio naujadaras — "kanukai". Nematomi, negirdimi, neužuodžia-mi, jie suvedžioja vaikus, iškreipia kalbą ir pačią tikrovę. Nuo jų neįmanoma pabėgti ir jų valdomame pasaulyje niekuo neįmanoma pasitikėti. Ypač Vargelio epizode, romanas primena tamsiausius Viduramžių laikus, kai didžiuma buvo įsitikinusi, jog pasaulį valdo šėtonas.

Ar tai paties Gavelio vizija? Autorius šypteli ir paglosto savo kortas. Romane girdime keturis skirtingus balsus, matome keturias kaukes — romėniškas "personas". Kuri iš jų patsai autorius? Gal nė viena. Ta visuotinio blogio vizija gali būti ir Var-galio fantazija, konclagerių kankinio paranoja. Gerai, bet ir mes, skaitytojai, turime savo kortas. Nuo mūsų nepaslėpsi, kad tuos keturis balsus diriguoja visažinis autorius — "demiurgas", kuris nuduoda, kad jis nėra visažinis. Visagalio, viską persunkiančio Blogio vizija nuosekli visuose keturiuose romano balsuose. Vilniaus pokeryje maži žmonės stovi prieš gigantišką Blogį — beginkliai, bjauroki, be užnugario, be atsako, be paguodos.

Čia užčiuopiame vieną pagrindinių autoriaus prieštaravimų. Jis bjaurisi totalitarizmu, jo nekenčia. Į pagrindinių romano veikėjų balsus įsiterpia neabejotini paties Gavelio komentarai, šaukiantys į kovą prieš totalitarizmą, priekaištaujantys tautiečiams, kurie pakluso tai santvarkai. Tačiau nevienas skaitytojas paklaus, kodėl priešintis? Jei pasaulis tėra atmatų duobė, totalitarizmas yra jo logiška išdava. Taip autoriaus "ekskrementinė vizija", tartum kokia "anti-medžiaga", naikina tekste mėginančią formuotis etinę-estetinę vertybių sistemą ir antitotalitarinę pozicija.

Lietuviams nelengva kalbėti apie Vilniaus pokerį kaip apie literatūrinį kūrinį.Šis romanas yra masinė ataka ne tiktai prieš smulkiąsias lietuvių iliuzijas, bet ir prieš didžiuosius, tautos gyvybę palaikančius mitus ir idėjas. Archaiškasis tikėjimas gamtos ir žmogaus sandara, krikščioniškasis "Taip" visatai, pasaulietinio humanizmo tikėjimas ateitimi, Lietuvos istorija kaip neišsenkančios stiprybės versmė — visa tai nugarma grotestiš-ko Vilniaus kanalizacijos vamzdžiais. Vien savo visuotiniu neigimu, išreikštu sugestyviomis meninėmis priemonėmis, romanas tampa ženklu lietuvių literatūros kelyje.

Paslaptingos rankos suplanuotu įdomiu sutapimu, Vilniaus pokeris pasirodė beveik tuo pačiu metu kaip Marijos Gimbutienės angliškai parašyta studija Deivės kalba (The Lan-guage of the Goddess), kurioje mėginama atkurti senovinį žmonijos (ir lietuvių) santykį su gamta. Šios dvi knygos yra visiškos priešingybės. Gavelis ir jo veikėjai gamtą išgyvena ne kaip tradiciniai lietuviai, joje regėjusieji prieglobstį, bet kaip tasai Jean Paul Sartre'o romano Šleikštulys (La Nau-sėe) herojus, kuriam gamta — aklai besidauginanti,  sirpstanti,  pūvanti gamta — yra žmogaus-individo priešė.

Ir su tuo chtoniškuoju pradu susijusios moterys, Gimbutienės knygoje aprašytos matriarchališkos civilizacijos palikuonės, Gavelio romane yra pavirtusios sekso objektais, vyrus gundančiomis ir juos įsiurbiančiomis "kirkėmis" bei "Lolitomis". Romano pasaulyje, kuriame viskas netikra, negalima paneigti tiktai vienos, lytinio geismo tikrovės. Vilnių ir viską valdo seksas, freudiškas "libido", biologinis determinizmas. Net ir Gedimino bokštas, vargšelis, virsta freu-dišku impotencijos simboliu. Kokia nuosaiki šiandien šalia Vilniaus pokerio atrodo pasipiktinusių kritikų taip vanota Antano Škėmos Balta drobulė! Kiek daug sekso Gavelio romane, ir koksai jis visas atgrasus.

Šiame romane apie totalitarizmą ir apie lietuvių genocidą veltui ieškosi žydų aistringo dialogo su Jehova "ho-lokosto" akivaizdoje. Vilniaus pokeryje Dievas jau seniai miręs, bet niekas dėl to nesisieloja ir nerauda, kaip kadais Nietzsche's pamišėlis. Gavelis tepakartoja tradicinį argumentą, kad jei Dievas yra, jį reikia prakeikti, nes jis leidžia egzistuoti tokiam Blogiui. Ši mintis taip ir lieka pamesta ant Vilniaus šaligatvio, kaip ir autoriaus užuomina, kad "evoliucijos kelyje nutiko šiurpi klaida". Pasistengęs giliau išnagrinėti šias mintis ir Blogio idėją, kad ir netiesiogiai filosofuodamas, autorius būtų sutvirtinęs romano filosofinį pamušalą.

Patsai Vilnius, Lietuvos valstybingumo simbolis, Gavelio romane jau miręs miestas, kurio gatvėmis šmėžuoja šmėklos ir zombiai. Tame fantastiškame Vilniuje, kuriame beliko "melas, absurdas ir baimė", atpažįstame vieną pragaro ratų. Jo broliai yra simbolistų bei dekadentų poezijoje ir ypač Vidurio Europos prozoje dunksantys "mirusieji miestai". Romane pasigirsta aliuzijų ir į James'o Joyce'o Uliso (Ulysses) 'naktinį miestą" — košmarišką dieninio Dublino apraišką. Bet šalia daugiaspalvio Uliso, Gavelio Vilnius atrodo labai monochrominis. Didžiųjų mitų motyvai Joyce'o romane praplečia jo akiratį; Vilniaus pokeryje viskas uždara.

Girdėjome kritikų priekaištus Gavelio romanui, jog jis esąs nemoralus; klausėmės ir paaiškinimo, kad autorius atsisako save varžyti bet kokia "išankstine morale". Ir taip vėl stovime prieš seną klausimą — apie ryšį tarp moralės ir estetikos. Pripažinę, kad stirtos labai "moralių" knygų neturi jokios estetinės vertės, neegzistuoja kaip meniniai kūriniai, taip pat matome, kad ir sąmoningas moralinės dimensijos atsisakymas gali būti estetiškai nuostolingas. Vilniaus pokerio ir moralės problema primena Gavelio minimo "dieviškojo markizo" De Sade'o romanus, kurių autorius taip pat uždangsto langus į dorovinį akiratį. Tie romanai iš karto šokiruoja, pritrenkia savo įmantriais kankinimais bei erotizmu, bet ilgainiui ta begalinė "sadistinių" scenų seka nuslysta į monotoniją ir nuobodybę. Nebojant moralės ir estetikos dialektikos, dažnai nukenčia ne tiktai dorovinis elementas, bet ir pati romano forma.

Tiesa, Gavelis prabėgomis užsimena apie "vertybes": metafiziką, vaizduotę, žaismingumą, kūrybingumą. Bet romanui vos tiktai prasidėjus, tos vertybės jau prarastos — jos tebėra trumpai sublyksintys žodžiai be-rybėje Nieko naktyje. Friedrich Nietsche, kurio "antžmogį" Gavelis trumpai pamini, perspėjo apie nihilizmo pavojų ir pats mėgino jį nugalėti. Tokia pastanga būtų padidinusi ne tiktai filosofinį, bet ir estetinį romano svorį.

Gavelis pridengia savo kortas, bet jo romano kultūrinė aplinka yra visiems atvira knyga. Vilniaus pokeris yra europinio modernizmo kūdikis — to modernizmo, kuris prieš 50 metų Lietuvoje buvo paskelbtas viena didžiųjų nuodėmių. Dabar atsidarius vartams į tą "nuodėmingąjį" pasaulį, Gavelis pro juos įžygiuoja su savo romanu, kuriame sukaupta modernizmo repertuaras: visuotinė ironija, alogiškumas, asmenybių suatomini-mas, vertybių sureliatyvinimas, pasaulio sutrupinimas, makabriškas šokis su nihilizmu. Joks kitas lietuviškas romanas neaprėpia tiek modernistinių motyvų, kiek toji lietuviškoji "kelionė į nakties dugną". Skaitome ir matome — pagaliau visa tai pasakyta lietuviškai. Laikas tokiam romanui buvo prisirpęs, ir jį šiomis dienomis kas nors turėjo parašyti.

Tačiau mūsų jauna literatūra negali apsieiti be ironijų. Šis Lietuvos kontekste naujatviškas romanas Vakaruose jau priklauso praeičiai. Matot, kaip vejamės modernizmą, o jie iš ten sako — gaila, bet pas mus jau postmodernizmas. Ir dėl to nereikėtų nusiminti. Gal romanų vertė nepriklauso nuo jų naujoviškumo; gal "kitaip" nereiškia "geriau", nors taip tvirtindavo modernistai.

Kaip ir tremtinių atsiminimai, kaip ir ateistinis stilių bei vertybių margumynas, Vilniaus pokeris į Lietuvą įžengė pro neseniai atvertus laisvės vartus. Jo neigiamos savybės jau gausiai sukataloguotos spaudoje. Bet nepamirškime ir jo naudos. Tai vienas romanų, kurie sudrumsčia ramybę ir sukrečia įprastines formas bei idėjas. Vilniaus pokeris praplečia lietuvių literatūros ribas ir nors jis kartais pasiklysta lietuviškai anksčiau neaprašytose pelkėse, prisiminkime, kad literatūroje negali būti uždraustų teritorijų. Po šio romano, Gavelio juodąją viziją atmetantys ir Gėriu tikintys rašytojai turės gerai pasitempti ir meniškai įkūnyti savokontravizijas. Kaip kalbėjo Rainer Maria Rilke: "Kur pavojus patsai didžiausias, ten auga ir gelbėjančios jėgos".
J. Žemkalnis



Lietuvos kardinolas ir vyskupai kalėdiniame sveikinime priminė tikintiesiems, kad Lietuvoje, nors ji ir atgavo nepriklausomybę, dar tebeslegia pečius įvairių ydų ir blogų papročių našta. Vyskupai skatina pasinaudoti priemonėmis, kurias nurodo Kristus. Kitaip negalės būti pilnutinio dvasinio atgimimo, kuris po daugelio žiaurios priespaudos metų taip reikalingas tautai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai