|
|
LIETUVIŲ KALBOS GROŽIS MARIAUS KATILIŠKIO ROMANE "MIŠKAIS ATEINA RUDUO" |
|
|
|
Jo mirties penkmečiui (1980.XII.17)
Anais laikais stovykloje, Vokietijoje, skubiai peržiūrėdamas lietuvišką spaudą stabtelėjau prie pasakojimo, kuris iš karto patraukė nepaprastai stipriu lietuviškumu. Pajutau, kad rašytojas slepia savyje didelį pasakotojo talentą ir giliai pažįsta gimtąją lietuvių kalbą; Pasakojimo autorius buvo Marius Katiliškis.
1957 metais Amerikoje pasirodė Katiliškio knyga "Miškais ateina ruduo". Ją perskaičiau su pasigėrėjimu.
Mąstant apie lietuvių kalbos vargo kelius išeivijoje, prisiminiau daugiau kaip prieš 25 metus skaitytą "Miškais ateina ruduo" knygą ir joje talentingai vaizduojamą buvusį mūsų sodžių, jo žmones ir žodingą jų kalbą; Skaitydamas tą knygą antrą kartą; itin stebėjausi autoriaus įgimtu pasakotojo talentu ir dailiu kalbos stiliumi. Katiliškis vaizdžiai ir meniškai atskleidžia lietuviško sodžiaus gyvenimą, jo žmones ir jų buitį. Aprašomi gamtovaizdžiai — sodrūs ir labai spalvingi.
Lietuvių kalbos grožis nepaprastai įspūdingai parodomas, aprašant pavasarėjimą:
Pakilesnių dirvų arimai jau kaišiojo juodas kupras iš sniego. Aštrūs pusnių žambai trupėjo, leidosi, ir iš po saunkios jų priespaudos nėrėsi lanksčios nugulėtų karklų vytys. Ūždamas sniegas smuko nuo stogų, užversdamas tarpdurius ir palanges. Vakaris vėjas šiaušė čiukurus, duskino atsikniojusias skliautų lentas ir šniokštė miškų viršūnėmis visą naktį, rydamas sniegą besočiais kąsniais. Drumstas ir tamsus, pritvinkęs garų, persodrintas bundančios žemės tvaiko, grūdo debesis pažeme, suveldamas juos į medžius ir toliau sulydydamas į vieną ištisinę rūko sieną, Neramiai baubė išleisti į kiemus galvijai. Trynė į tvoras nutirpusius šonus ir kasėsi ragus. Šunes skalijo, katinai galando nagus, pasišokę ant vartų. O žąsys pritūpdamos grakščiai lenkė ilgus kaklus ir prausėsi, kas ženklino, jog visuotinas polaidis čia pat.
46 psl.
Vasarvydžio naktis, pavaizduota yra gryna poezija, atskleidžianti lietuvių kalbos grožį ir iškilų lietuvio rašytojo talentą:
Migla vertėsi, tartum iš žemės vidurių, iš upės, paskandindama tilto rentinį, nuplaudama juodalksnius ir išsikedendama čia pat, pasienyje sužydusiuose levendrų krūmuose. Jeigu žvilgsniu negalėjo nieko tikro ir aiškesnio apčiuopti, tai klausa ją nunešė į be galo margą ir turtingą pasaulį. Nesibaigiantis varlių kurkimas iš vienodo, monotoniškai migdančio ir sūpuojančio staiga pereidavo į klaikiai išgąsdintą riksmų, tartum į tų vasaros naktų dainininkių tarpą būtų įsibrovę dešimtys gandrų ir savo snapais įnikę šienauti. Gižiai čyravo griežlė, rasotu vasarojumi atbrisdama po pat langais ir iš čia, suplojusi bukais sparnais, grįždama atgalios į platumas ir naktį. Sausai, kapotai vamsėjo šunes, palaukdami ir įsiklausydami savo aido iš pamiškės. Ir iš miško gelmių atklystantis lapės pakeltų ančių kryksėjimas ir jaukus, minkštas putpelės plastėjimas ir geležinis, kurčiai prikimęs kiekšės riksmas pakalnės pievutėje. Ką tai lydėjo nirtulinga pempė, kas nors turėjo laužtis paskardžių lazdynais ir pakelti jerubių pulkelį. Ir čia pat, po pamatais, griežė svirplys, ir daužė stiklus sunkūs karkvabaliai ir muistėsi karvė diendaržyje, ragu barškindama statinį. Balkšva ir trumpa vasarvydžio naktis ją nešė žviegiančiais geležinkelio bėgiais, siūbavo autobusu vieškelio nelygumuose. Gramzdino į daubas ir į juodų miško tankmę, kur po eglių šakom žybčiojo švento Jono vabalėliai.
214 p.
Meniškai, su jausmu ir spalvingai aprašoma Lietuvos vasara:
Saulė kilo ir leidosi. Troški, kvapi, įkaitusi, kaip šeimininkė prie ugnies, žėruodama rausvais veidais, praėjo šienapjūtė. Žemė buvo, kaip vaistinė, sutelkusi savin eibes vystančių žolių, lapų, žiedų ir šaknų skonius ir sultis. Žemė virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, prislopinusi kvėpsmą, tartum žvėris, prikritęs krūmų tankmėje. Apglėbusi milžinišku sparnu žalumos motinystėje gležnas, ką tik prasikalusias gyvastis. Stagaruojančias pūkais, geltonais snapais ir besotėmis gerklėmis. Ir padaiglius, mėginančius atsiplėšti nuo gūžtos ir pasiekti pirmąją šaką, kad nuo jos pasispyrus į saulę, į debesis, į mėlyną ir ištirpusį, kaip žiogo akis, dangų.
Marius Katiliškis
Pūtė vėjas pilnomis, minkštomis lūpomis ir blūsčiojo nuo jo, lyg įpūstas žaizdras, sidabriniu žalumu avižų laukas. Ir pūdymai užlieti skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios kvapties.
379 psl.
Poetiškai vaizduodamas bręstantį, pilną gyvybės javų lauką, Katiliškis artėja prie Hemingway:
Rugiai balo ant kalno. Balzgani lašai lipnaus ir otriai saldaus skysčio kabėjo varpų galuose, lyg skausmo ašaros, ištryškusios iš akuoto. Ant jų spiečiais krito vabalai ir peteliškės ir, įklampinę kojas ir sparnus, nebeištrūkdami iš saldžios mirties, suposi su varpa kartu, besvyrančia vis arčiau ir arčiau žemės. Rugiagėlių žvaigždės žibėjo balstančių stiebų šepetyje, kūkaliai kilo į aukštį, nenorėdami užsileisti rugio varpai ir laisvai pro ją apžvelgti apylinkę.
360 psl.
Žmogaus nuotaikų ir aplinkos santykiavimo vaizdavimas yra poetiška kūryba.
Šiuose trijuose vaizdeliuose aplinka ir vidinės žmogaus nuotaikos yra detališkai pagautos ir meistriškai atskleistos:
Tai buvo vakaras iš tokių, kurių metų bėgyje nepasitaiko daugiau, kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į laukų sėjai. Ir išleidžiant vaikus į platų pasaulį painiais klaidžiais keliais. Vakaras prieš didelius įvykius, kuriems nelemta pasikartoti. Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojanm mirtis. Aptraukiąs kaklą sūriais lašais, suliejąs pirštus drėgme ir odos ląsteles padarąs kraupiai jautrias ir imlias niekad nepatirtiems pojūčiams.
230 psl.
Plaukė varpas, liūliavo iš pašiurusios, kaitrų ir darganų nugaląstos varpinės, tarpais prislopdamas, varpininkui susimąsčius apie šienapjūtę ir kitus, po jos sekančius, darbus. Ir vėl pakylančiu gausti smarkiai ir nirtulingai kaip gyvenime žmogui — siūbuojant ir linkstant. Geras buvo ir, koks nebūt, visvien jau to yra užsipelnęs, kad pasikalbėtumei su juomi paskutinį kartą atsišliejęs varpinės sienos ir įsikibus į virvę. Ir varpininkas šventai tikėjo, kad mirusysis, kur jis nebūtų, turi girdėti jam skirto varpo balsą. Kur jis begulėtų — savo gimtojo kiemo pašaly ar už jūrių-marių, pamažu užgesęs, ar ištiktas svetimuose miškuose ir plynėse.
335 psl.
Ir žmonės, ir aikštė, ir varpai iš aukštų bonių dvelkė kuo tai tolimu ir primirštu. Tartum po daugelio nebuvimo metų, jis atrado viską savo vietose, tik spalvos jau apiblukusios ar sutirštėjusios ten, kur jų jau beveik nebebuvo likę. Tik šešėliai perstatyti ir kontūrai netekę aštrumo. Taip gal jaučiasi grįžę iš tolimų Lustų, palikę svetur didelę dalį savo gyvenimo.
402 psl.
Katiliškio pastabumas ir mokėjimas vaizduoti kasdienišką gyvenimą yra stebėtinas. Štai kaip aprašomas Lietuvos turgus:
Vežimuose bliovė veršiai surištomis kojomis, pasėstomis uodegomis, spurdėjo gaidžiai nusvirusiomis skiauterėmis, pamėlynavę kalakutai, snapus pražiodžiusios antys. Sėtuvėse tarp linpelių eilėmis sudėlioti kiaušiniai. Jų tiek daug, jog baugu pajudėti vežime, kad neįsivėlus į kiaušinienę. Vištos dėjo iš pasiutimo, sulaukusios pavasario. Ir karvės veršiavosi stačiai be tvarkos. Pieno ir mėsos išdirbinių tiek, jog šeimininkė tik rankomis begalėjo mostaguoti...
88 psl.
Po šeimyniškų vaišių taip atrodė apytuštis stalas:
Musės burbė mėsos dubenyje, klimpo į patežusį sviestą ir tomis pat kojomis rėpliojo sūrio riekutėmis. Kitos gi smaguriavo nusivadėjusiu alumi, tirštai apgulusios stiklinių kraštus ir pasigėrusios pešėsi ore, po dvi krisdamos ant blizgančio Jono pakaušio. Jis knarkė pasistriūbaudamas.
411 psl.
Rašytojas labai gerai pažįsta mūsų sodžiaus žmones, jų gyvenimo būdą ir galvojimą. Vienturtė Striūnų duktė Zuzana šitaip pavaizduota:
Ji buvo lygiai tvirta, kaip ir negraži. Nuo jos žingsnių dundėjo žemė. Pėdas statė į vidų, storom, suskirdusiom blauzdom ir per strėnas tokia plati, jog, eidama kamaron, tarpdury pasisukdavo skersa, kad neišverstų staktų. Ji galėjo turėti ir trisdešimt ir penkiasdešimt metų. Bjauriai raupų išėstas, tamsus ir platus, kaip duonkubilio dugnas, veidas nieko nesakė. Tik akys vartėsi dideliuose kaip slyvos baltymuose.
172 psl.
Labai vykusiai parodomas ir valsčiaus miestelio vaistininkas, būdingas ano meto valsčiaus inteligentas:
Vaistininkas pastūmė laikraštį į šalį, viena ranka jį prispaudė, lyg saugodamas, kad vėjas nenuneštų, o antrąja pakėlė akinius ant kaktos. Ir žiūrėjo iš pažemių, geru šypsniu susiaurindamas paraudusias akutes ir švitėdamas auksiniais dantimis, iš po stangių ir vešlių, kaip dvi vantos, ūsų. Atrodė, jog visi plaukai buvo susitelkę į jo žilstelėjusius ūsus, nepalikdami nė plaukelio niekur kitur. Jo palenkta galva klaikiai blizgėjo, mėtydama rausvus, žalsvus ir dar kitokius atšvaitus, susikryžiuojančius su spinduliais iš lauko ir nuo spalvingų stiklų.
200 psl.
Talentingas Katiliškis žavų, jaunos, užgautos mergaitės, paveikslą šitaip nutapė:
Ji kramtė lūpas ir tvardėsi, kad neišliejus viso skundo ir priekaištų viena srove. Ji jautė, kad taip būtų negerai. Jos šnervės išsiplėtė, skruostai užraudo. Ji buvo graži ir gaiviai švelni, kaip aušros užlieta eglės viršūnė. Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo, su gėlytėmis, išaugtinėje suknelėje. Aštuonioliktoje savo amžiaus vasaroje.
390 psl.
Rašytojas kreipia gilų žvilgsnį į kalbos stilių. Sakiniai labai išdailinti, įvairūs ir spalvingi. Autorius sugeba vienu sakiniu vaizdžiai ir daug pasakyti. Štai jų keletas:
Palšas rūkas pjovėsi tarp medžių. (25 p.)
Nykstant svaiguliui iš galvos, į krūtinę graužėsi nerimas, kaip kinivarpa į sausų medį. (76 p.)
Tirpo sakai, iš atsikniojusios žievės karpė žioptus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu augštyn. (105 p.)
Tai tokios esančios žiaunos, kad linų jaujų galėtų išminti jomis. (141 p.)
Miškas skardėjo paukščiais ir tvoskė vangarykščiomis taip stipriai, jog mėlynė tavaravo ir keli debesys vertėsi kūliais, lyg nugirdyti. (205 p.)
Moteriukės jau buvo sustygavusios savo įgižusius balsus ir pradėjo giesmę. (340 p.).
Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį, lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi ir teišplaunama tik šeštadienį pirtyje. (394 p.)
Trankios dainos plaukė Vilkija žemyn ir, atsimušusios eglynuose, grįžo rasotais vasarojais.
(467 p.)
Ji ėjo, panaudodama klastą ir visas įgimtas gudrybes: — buklumą, nuojautą, baltų dantų šypsnį ir orientaciją naktyje, audroje ir migloje, teužtinkamą tik pas laukinius žvėris ir moteris.
(417 p.).
Katiliškio kalba labai turtinga. Suskaičiavau keliasdešimt žodžių, kurių nežinojau. Jų reikšmes su paaiškinimais radau: "Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne".
Šių žodžių žodyne neradau:
nederla — neskirdami, kur draugas, o kur nederla (53 p.).
retuomiais — krasnodami sūrį ir patraukdami retuomiais iš viso pusbonkio (93 p.).
perkalas — skandino alksnynėlius, nunešdami lieptus, žuvų perkalus (117 p.).
ledeka — ji prašė neaugštai (supti), nes jai sukantis galva ir ledeka darąsi (145 p.)
pliutinti — o ar atsimeni, kai pas mano tėvą žalmarges pliutinai? (165 p.)
šniūrinė — aš iš tolo skiriu valstybinę (degtinę) nuo šniūrinės (166 p.)
perstapas — suvirinsiu perstapo šaknų su krišpolu (170 p.)
lederga — atuoretis — per tą ledergą supūtų atuoretis pradalgėse (179 p.).
mikūlos — jau taip apie mikūlas, močia susirinko švęstu žolių ir pagavo ją smilkyti (179 p.)
čereslas — bet sunkus čereslas, jai tėvų patikėtas, nėjo menkyn (184 p.)
vangarykščia — miškas skardėjo paukščiais ir tvoskė vangarykščiomis taip stipriai (205 p.)
Kuočes — o su kitu kuočes, tai niekad negali žinoti (211 p.)
grebežius — virve pririštus grebežius (220 p.) 377
šipšynas — ten gyvačių šipšynai, verdenės, akivaras ir liumpuoją liūnai (224 p.)
liūgnelis — liūgneliai tiško (236 p.)
krapenti — krapeno atgal į savo kambarį (314 p.)
pudurėlai — stangiai sužėlę pudurėliai (363 p.)
šuorelis — lietaus šuorelis (366 p.)
nesustembusi — žirnių ankštys, dar dorai nesustembusios (398 p.)
nudreižti — Jonas su savo draugu buvo nudreižę kaip prigulint (411 p.)
liurškalas — jis liurškalas, nėra ko juomi pasikliauti (431 p.)
nedirgti — linai pakloti dirvonuose nedirgo (451 p.)
govėda — visa linksmųjų vyrų govėda pleškėjo kitame krašte (451 p.)
kraupulys — jis buvo prisipildęs kraupulio (472 p.).
Užvertus paskutinį puslapį knygos "Miškais ateina ruduo", skaitytojas pajunta šio rašytojo kūrybinę galią* Išėjęs iš lietuviškojo kaimo, Katiliškis išsinešė į tremtį lietuvių kalbos brangmenis ir meistriškai įamžino raštuose. Be to, reikia atsiminti, kad Katiliškio vaizduojamo kaimo Lietuvoje jau nebėra. Knyga "Miškais ateina ruduo" 1960 metais išleista ir okupuotoje Lietuvoje.
VIDA KRIŠTOLAITYTĖ KENNEBUNKPORTO PAJŪRY]E (1973) (aliejus)
|
|
|
|