Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMENYBĖS SUBRENDIMO PROBLEMA PDF Spausdinti El. paštas
Iš teoretinės psichologijos perspektyvos žvelgiant, žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį "aš". Žmogus yra tarsi visų tų dalinių "aš" panteonas, kurių kiekviena dimensija atranda progą užviešpatauti jo sąmonę ir pakreipti jo elgseną sava kryptimi.1 Toms dimensijoms plėtojantis ir jų viršūnėms besivaržant dėl pirmavimo, sunku tikėtis pasiekti pilnos integracijos, t.y. vidinių konfliktų išsprendimo ir harmoningos veiklos atsiekime Visapusiškas žmogaus subrendimas ir darnus jo pasireiškimas gyvenime yra nepasibaigiantis uždavinys. Šio straipsnio ribose pažvelgsime į subrendimo kelius bei jų vertinimo kriterijus, kaip juos apibrėžė žymieji psichologijos ir medicinos teorijos kūrėjai. Pradėsime su Freudu ir kitais psichodi-naminės teorijos atstovais ir užbaigsime su egzistencialistais ir humanistinės psichologijos kūrėju Karlu Rogers'u.

Zigmundas Freudas į subrendimo klausimą atsakė gana paprastai: "um lieben und arbeiten su konnen". Vienok šios jo frazės interpretacija nėra tokia paprasta. Sugebėjimas pamilti ir mylėti per visą savo amžių (kaip, pvz., tėvai myli savo vaikus ar žmona vyrą) nėra jau taip lengvas at-siekimas. Įsigijimas savo talentams tinkamų kompetencijų ir ilgametis našus darbingumas bet kurioje srityje yra taip pat didelis atsiekimas. Pagal Freudą tai galima pasiekti tik Edipo konfliktą (vaiko - tėvo/motinos seksualinę patrauką) galutinai išrišus, tik giliai identifikuojantis su savo tėvu (jei sūnus) ar motina (jei duktė), taip pat sublimuojant didelę dalį libido (t. y. seksualinės) energijos ir įgyjant didelio ego (vidinio "aš") stiprumo, kuris įgalintų testuoti įvairias realybės dimensijas ir atsižvelgti į jų reikalavimus.2 Skirtingus ir didelius reikalavimus stato tėvai, vyras ar žmona (ir vaikai), lygiai kaip ir darbdaviai, visuomenė, mokykla, tautybė ir galop pati kultūra. Visuomenės ir kultūros reikalavimai ateiviams yra dar sunkesni, nes jie gyvena dviejų kultūrų (ir dviejų visuomenių) sąlytyje ir turi atsiliepti į jų abiejų pareikalavimus, jei nori išsaugoti nesužalotą savo identitetą;

Paskaita, skaityta V-ame Mokslo ir kūrybos simpoziume Chicagoje. Čia dedama papildyta versija.

Alfredas Adler'is galvojo, kad jeigu yra išvystoma daug socialinio intereso, tai toks asmuo yra psichologiškai sveikas, nes neurotikui paprastai trūksta Gemeinschaftsgefūhl, todėl jis yra pilnas narcisizmo ir siekia dominuoti ir išnaudoti kitus. Subrendęs žmogus yra giliai suinteresuotas kitais asmenimis ir jų gerove. Pagal Adlerį žmogaus gyvenimas mažai turi vertės, jei jis neprisideda prie kitų gyvenimo gerovės ir prie ateinančios kartos formavimo. Socialiai naudingas žmogaus tipas atranda sau tinkamų visuomeninių uždavinių ir tuo jis   išreiškia pačią aukščiausią žmogiškumo formą* naudoja savo energiją ir kūrybingumą žmonijos gerovei ir tuo pačiu įgyja psichinį sveikatingumą; Tokia asmenybė siekia pilno savęs išpildymo,  kuris  savo  ruožtu  reikalauja tolimesnės plėtros ir subrendimo, o šie procesai yra palydimi vidine disciplina ir stresu.3 Pripažinkime, kad taip yra — žmogus atlieka socialinius vaidmenis — bet vėl klauskime, ar pakanka tik gerai vaidinti tėvo, motinos, sūnaus, dukros, darbininko, šeimininko, organizacijos nario ir kitus vaidmenis, kuriuos visuomenė yra suformulavusi. Ne, nepakanka, reikia žvelgti giliau ir įbrėžti savo individualumo žymes, reikia Kudirkos žodžiais tariant "palikti ženklą* kad žmogum buvus". Adleris gerai suprato, jog sinerginė bendruomenė yra gyvas visų žmonių reikalas. Be tikro bendradarbiavimo socialinės ar ekonominės pažangos tegali būti tiek, kiek jos matome Sovietų Sąjungoje.

Natūralus žmogaus plėtros siekis yra savęs realizavimas, kuris apima visų asmens dimensijų išvystymą ir ypač jų suderinimą; "Asmenybės vystymosi" knygoje Karolis Jung'as pabrėžia tezę, kad visapusiškas asmenybės išvystymas sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą* nes bet koks vienpusiškas vystymasis sukelia įtampą, stresą bei liguistumą; Pagal jį savęs aktualizacija vyksta individuacijos ir transcendencijos procesų pagalba. Individualizacijos keliu visos psichinės sistemos pasiekia aukštą diferencijavimąsi, o transcendencija reiškia visų sistemų integraciją link pilnumos, savęs pažinimo ir identifikavimosi su žmonija bei visata. Visapusiškas asmenybės išvystymas sukuria vidinę harmoniją ir sukelia žmoguje gilius pasitenkinimo jausmus. Ego yra ankstyvoji jungiamoji jėga psichėje ir jis glūdi sąmonės centre. Asmenybę realizuojant, veržiamasi į kolektyvinės psichikos gelmes, kuriose glūdi visai žmonijai bendri architipai, kaip antai persona ir šešėlis, animus ir anima ir daugelis kitų. Jų tarpe yra ir viską integruojantis pilnojo savęs pajutimas, kuris pilniau pasireiškia antroje gyvenimo pusėje. Dievas yra toj kolektyvinės pasąmonės gelmėj ir jo būsena yra universali visoje žmonijoje. Asmeninis savo dvasinės gelmės analizavimas ir aktualizavimas individuacijos ir transcendencijos būdu suteikia galimybę Jį pilniau pažinti ir garbinti, nes pagal Jungą nėra galimumo racionaliai įrodyti Dievo buvimą; Jo priėmimas remiasi giliu savo pasąmonės tyrinėjimu, ir tikėjimas Dievą yra reikalingas visapusiškai asmenybės harmonijai sukurti ir jai išlaikyti.4

Erikas Erikson'as bus bene pirmasis psichologas, kuris sujungė visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės. Pagal jo tezę, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis įgyja pasitikėjimo ja ir tuo pačiu įgyja bazę pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolimesnei asmenybės plėtrai. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais motina (bei tėvai) suteikia vaikui daug galimybės elgtis pagal savo norus ar motyvus, tuo jie padeda jam įgyti autonomijos ir vėliau parodyti daug iniciatyvos save išreiškiant, tuo užtikrindami vaiko savistovumą ir drąsą būti tuo, kuo jis yra. Mokykliniame amžiuje tėvai skatina vaiko darbštumą* kad jis įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus — skaityti, rašyti, skaičiuoti ir bendrauti su kitais asmenimis, ypač savo amžiaus. Jaunuomenės laikotarpyje, jaunuolio -ės pagrindinis brendimo uždavinys yra atrasti save, apibrėžti save ir sukurti savo identitetą. Laiko tėkmėje identitetui sustiprėjus, tokio asmens esminiu uždaviniu tampa intymus santykiavimas su kitais, sugebėjimas pilna psichikos giluma rištis su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas intymiai santykiauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą* nes jis dabar žino, kas jis yra ir todėl savęs nepraranda, nors ir giliuose ar painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą sau ir kitiems yra pasėka Eriksono aštuonių krizių pozityviame išsprendime visoje gyvenimo eigoje: pasitikėjimas, autonomija, iniciatyva, veiksmingumas (darbštumas), identitetas, intymumas, produktyvumas ir galop senatvėje integralumo pajutimas.5 Intymaus santykiavimo atveju sugebama santykiauti su Tavimi tokia, kokia Tu dabar esi, o ne tokia, kokia aš norėčiau, kad Tu būtum. Pagrindinis dalykas mudu liečiąs yra štai koks: kaip bendrauti su Tavimi, koks aš esu ir pasitenkinti Tavimi tokia, kokia Tu esi. Šio santykio sėkmingai eigai aš noriu būti pilnu savimi ir priimti pilną Tave.6 Subrendimas intymumui sudaro bazę veiksmingumui, produktyvumui bei kūrybingumui. Juk vidinio išdegimo jausmas "burned-out" pajuntamas, kai nėra pakankamo savo talentų panaudojimo gyvenimo eigoje; kai nėra prasmingų santykių išvystymo, tuomet "jau per vėlu" jausmas užvaldo tuos asmenis, kuri nesukūrė savo identiteto pastovumo ir nesusijungė su kitais intymaus jausmo ryšiais.

Sekant Eriko Berne'o transakcinės analizės teorija,7 subrendimo galimumas yra apribojamas tinkamo skripto sudarymu pirmaisiais penkiais gyvenimo metais bei vienos iš keturių, egzistencinių pozicijų pasisavinimo. Pagrindinai Berne'o analizėje yra trys ego stoviai ar padėtys, t. y. vaiko ego stovis, susiformavęs vaiko pergyvenimų eigoje, tėvo ego stovis, kuris remiasi ankstyvuoju vaiko mokymu bei jo šeimos dramos supratimu; ir suaugusio stovis, kuris remiasi protu ir logika ir funkcijonuoja tarsi geras kompiuteris, nepaliečiamas nei emocijų, nei aistrų. Šią struktūrinę psichės dalį papildo motyvacija veiksmams, kuri remiasi stimulio pripažinimo, struktūros bei įtampos alkiu — noru patirti pripažinimą iš kitų asmenų mandagaus pasisveikinimo, šypsenos, rūpesčio išreiškimo ir kitomis dėmesio formomis. Taigi, subrendimą pasiekęs asmuo pagrindinai reaguoja suaugusiam tinkama forma, yra objektyvus ir emociniai šaltas, tarsi nebūtų buvęs paliestas gyvenimo sūkurių ar krizių.

Liečiant Berne'o keturias egzistencines pozicijas, subrendusiam asmeniui yra priimtina tik viena jų: t. y. "I m OK — You're OK". Jis ar ji jaučiasi esąs savo gyvenime patyręs, kompetetingas ir laimingas, nes gyvenimas yra savyje vertingas. Jis pasitiki savimi, bet taip pat ir kitais. Bendrai paėmus, jis jaučia, kad kiti žmonės yra mieli ir draugiški, nes jis mato kituose, kas juose yra gera ir geriausia, o ne tik, kas juose yra bloga. Kiti žmonės nėra nei aukštesni nei žemesni už jį. Šioje pozicijoje žmogus elgiasi kaip suaugęs turi elgtis — jis yra atviras kitiems ir juos vertina pagal jų darbus ir atsiekimus, o ne pagal kokius nors ankstyvus apsisprendimus. Tai yra natūrali nesugadintos vaikystės gyvenimo pozicija su teigiamu "aš galiu" skriptu. Jis ar ji yra gimęs ir augęs laimėjimams, t. y. nesugadintas tėvų ar kitų ankstyvo auklėjimo įtakų. Tokie asmenys stato sau realius uždavinius ir aspiracijas ir juos palaipsniui realizuoja savo gyvenimo eigoje. Nežiūrint ankstyvųjų trūkumų, ši pozicija gali būti atsiekiama sąmoningu galvojimu ir apsisprendimu, kas reiškia, kad Bern'as pripažįsta sveiko protavimo jėgą ir bent dalinę laisvę apsispręsti. Pvz., šią poziciją reprezentuojančiam lietuviui nekristų taip dažnai į akį nei žydai, nei juodieji, nei frontininkai kaip kažkodėl nepatikimi žmonės, su kuriais negalima sugyventi ar vieningai veikti (arba kaip "Akiračių" bendradarbiai, kurie beveik visus kitus ir beveik visas organizacijas "plaka" jei ne viename, tai kitame savo numery). Remdamiesi praeitimi ar jausmais, ar siaura pasaulėžiūra, žmonės paprastai užima kurią nors kitą poziciją, kaip antai: "I'm OK — You're not OK", "I'm not OK — You're OK", arba blogiausiai: "I'm not OK — You're not OK".

Pilnam subrendimui pasiekti reikalinga didelė vidinė kontrolė. Juliano Rotter'io studija10 parodo, jog žmonės su stipria vidine kontrole jaučia, kad jie yra atsakingi už savo elgesį, už savo pasisekimus ir nepasisekimus. Sėkmę ir laimėjimus arba nesėkmę ir nuostolius nusprendžia jie patys, nes tai priklauso nuo to, ką jie daro, kaip jie pasiruošia, kokias pastangas jie įdeda. Gi tie asmenys, kurie turi dominuojančią išorinę kontrolę, jaučiasi esą likimo, žvaigždės ar kitų žmonių stumdomi, kad jiems esminiai nepadeda, ar jie daro dideles pastangas^ mažas. Pvz., jeigu jiems egzaminai nepasiseka, tai reiškia, kad egzaminai buvo per daug sunkūs ar kad mokytojas piktas, ar kad jis per daug reikalauja.

Suaugusiam žmogui netinka vien hedonizmu gyventi, t.y. ieškoti vien malonumų ir išnaudoti pasitaikančias progas. Vien moralinių impulsų pajutimo taip pat negana. Neužtenka būti geru berniuku ar pagirtina mergaite. Tai tebūtų tik L. Kolberg'o trečioji moralinio vystymosi stadija. Nepakanka vien pildyti įstatymus ir palaikyti tokią tvarką^ kokia ji yra, nes tai tėra ketvirtoji fazė. Moralinei brandai įgyti ir jai išreikšti reikia siekti šeštojo laipsnio moralės, pagal kurią vadovaujamasi savo giliai jaučiama sąžine ir visuotinės vertės principais. Universalių etinių dėsnių atpažinimas ir jų įkodavimas savyje į integralų moralės kodeksą yra didžiulis uždavinys. Vadovavimasis tokiu kodeksu (kuris transcenduoja egoizmą ir reliatyvumą) visuose savo siekimuose bei santykiuose su kitais asmenimis ir grupėmis yra vienas iš giliai prasmingų brandos požymių, kuris yra tik nedaugelio žmonių pasiekiamas.11

Gestalt psichoterapijos kūrėjas Frederikas Peris (Dr. Fritz'as) pabrėžia, kad progų ir galimybių nepanaudojant savo talentams atskleisti, paliekama tik "popierio" žmonėmis, kurie paprastai gyvena neužbaigtais projektais ir užsiėmimais, nuolat sunkinami senų problemų, kurios nebuvo laiku sprendžiamos. Neretai pasitaiko, kad, pvz., ir suaugę sūnūs bei dukros vis dar tebesiskundžia savo tėvais, kad jie jiems "neduoda gyventi". Daugelis atsiduria tarsi griovyje, kuriame klampojama, bet iš kurio negalima išlipti ir eiti savo keliu.12

Viktoras E. Frankl'is tvirtina, jog paprasto kasdieninio gyvenimo nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei negyvenama transcendentine prasme, jei nesiekiama ko nors aukščiau, jei įgimta valia prasmei atrasti neišsivysto į sėkmingą gyvenimo prasmės atradimą; Kai psichoanalizė jau neturi ko nors daugiau mums pasakyti, tuomet Frankl'io logoterapija savo kalbą tik pradeda. Ji atskleidžia tarsi kalnų viršūnes, į kurias reikia žmogui kopti, kad atradus dvasinius lobius, nes Frankl'io mintimi sekant, žmogus be Dievo — tai kompasas be magnetinio lauko.13 Apleidžiant dvasinį pasaulį, pajuntamas egzistencinis vakuumas — tuštuma, tampama tarsi tik lukštu be branduolio, kas nujaučiama kad ir tokioje dainoje kaip "What Kind of Fool Am I?". Nereikia būti jūreiviu, kad žinotum, jog "Joks vėjas nepadeda tam, kuris neturi savo paskirties uosto".

Pagal Jung'ą; Goldstein'ą; Maslową ir Rogers'ą; aukščiausiąją žmogaus vystymosi dimensiją sudaro palaipsnė savęs realizacija — natūralios pastangos išvystant savo gabumus, talentus ir viską savyje, kas yra žmogiška, tikra ir vertinga, kas yra gera, gražu, teisinga, dora ir šventa. Tai būtų, sakytume, apoloniškas gyvenimo būdas, remiamas protu ir išmintimi, tvarka ir saikingumu, gera valia ir taikingumu. Kai žemieji norai ir aistros yra pilnai apvaldomos, tuomet galima atrasti savo kaip individo idealą ir sukurti asmenišką gyvenimo stilių. Rogers'o mintys apie pilnai funkcionuojančią asmenybę nurodo tą subrendimo galimumą;14 Jis klausia: "Ką Tu darai su savo talentais ir visu potencialu?" Reikia naudotis galimybėmis ir daryti, kas įmanoma, kad teigiamieji asmenybės savumai būtų pilnai vystomi ir išreiškiami gyvenimo eigoje.

Kadangi Rogers'o indėlis į humanistiškąjį orientavimąsi neturi sau lygaus, kiek ilgiau sustosime prie jo pagrindinių minčių. Pagal jį savęs realizavimas vyksta pozityviai, kai asmuo yra atviras visoms savo išgyvenimo sferoms tiek pojūčių, tiek jausmo, tiek proto. Jos visos tarnauja subrendimui siekti, jeigu žmogus joms pasitiki, jei jis jas simbolizuoja ir integruoja į savojo "aš" sąvoką. Besąlyginiai pozityvus tėvų nusistatymas yra reikalingas vaikui augant ir jaunuoliui bręstant, kad būtų galima pajusti savąją vertę ir kad savęs suvokimas nebūtų iškreiptas ar kitaip pažeistas. Pilnas savęs supratimas yra paprastai atrandamas šeimos ir artimųjų tarpe, kai vaiko ar jaunuolio emocijos bei mintys yra pajuntamos visoje gilumoje ir tas pajutimas yra jam ar jai komunikuojamas.

Pilnutinio identiteto sukūrimas, kuris įjungia šeimos istoriją* etniškumo šaknis, tikėjimą bei profesiją* padeda egzistenciniam savęs realizavimui: būti sau tikrais ir, save pilnai išreiškiant, parodyti savo autentiškumą — sugebėjimą būti tuo, kuo mes esame savo prigimtimi, o ne tuo, kuo mus kiti nori matyti ar padaryti. Išsilaisvinusi savitam gyvenimui, nesibaiminanti ateitimi ir nenusilenkdama prieš kitų galią ar spaudimą, pilnai funkcijonuojanti asmenybė išlieka tebeaugančia asmenybe, siekiančia psichinės sveikatos ir pilnutinio savęs išsipildymo. Visapusiškai save išreikšdama, tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes bei idealus, kuriuos ji stengiasi pažinti jungtinėmis proto ir jausmo galiomis.

Rogers'as tvirtina, kad jeigu žmogui yra duodamas pilnas pasirinkimas, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą* o ne stovėjimą vietoj ar judėjimą atgal, nes jis yra pastoviai motyvuojamas savęs aktualizavimo tendencijos, glūdinčios žmogaus prigimtyje. Savęs aktualizavimo jėga apima visas asmens dimensijas, bet kiekvienas asmuo turi parinkti savo geruosius bruožus realizavimui, o ne bloguosius (kuriems paprastai stimuliacjos netrūksta). Taigi ir be blogųjų palinkimų realizavimo, žmogus gali būti pilnai išsivystęs ir subrendęs, nes blogieji polinkiai iššaukia tik naujus konfliktus ir ardo jo vidinę darną;

Jeigu visi žmonės turi savęs realizavimo tendenciją* tai kodėl tik maža jų dalis pasiekia pilnutinės plėtros ir subrendimo? Pagal Rogers'ą atsakymas slypi tame, kad ne visi turi reikiamas sąlygas. Ankstyvos plėtros ir brendimo metu reikia, kad tėvai ir kiti artimieji išreikštų tokius bruožus kaip besąlyginis vaiko priėmimas, tikrumas (genuineness) ir gilus jo emocinis supratimas. Motina ar tėvas turi rodyti savo vaikui besąlyginę meilę ir priėmimą* nes jis ar ji yra jos ar jo sūnus ar duktė.15 Tėvai turi parodyti vaikui jo vertingumą ir jo emocinį supratimą* tuo sukurdami sąlygas pilnai vaiko plėtrai teigiamąja kryptimi. Tokiose aplinkybėse vaikas jaučia laisvę būti savim pačiu ir save išreikšti (o ne tik pretenduoti ar kurį nors vaidmenį atlikti).

Esant tinkamom sąlygom, rytojaus asmenybė rinksis, kas konstruktyvu ir gera, o ne kas bloga ar destruktyvu. Save kurdama, ji keliaus vingiais ir lūžiais, kuriuos pats gyvenimas atskleis, gyvens egzistencialiu būdu su tuo, kas yra, o ne kas turi būti, pasitikės savo nuojauta ir visu savimi — tuo būdu ji bus pilnai autentiška, be psichinių gynimosi varžtų, be apgaulės, be kaukės ir be fasados. Ji vertina žmones aukščiau negu institucijas ir sveikus santykius su kitais asmenimis — labiau negu materialines gėrybes. Savo sąmonės gelmėj ateities asmenybė patirs vienybę ir harmoniją su visa visata; ji ieškos gyvenimo prasmės ir dvasinio gyvenimo gilumos bei vidinės ramybės.1B Ateities atžvilgiu Rogers'as išreiškia optimizmą* nes visa kame, o ypač moksle ir technikoj, yra daroma didelė pažanga. Tokią pat pažangą galop padarys ir žmonija, savo kūrybine jėga sukurdama naują į asmenį centruotą kultūrą* kurios kontūrus Rogers'as vaizduoja savo knygoje "A Way of Being", išleistoje 1980 metais.

Žvelgiant į istorinę perspektyvą* reikia prisiminti, ką mus moko klasikinė graikų išmintis: Pažink save, tapk tuo, kuo esi. Autentiško žmogaus būties atsiskleidimas turi būti gyvybiškai atviras, dinamiškas ir kūrybiškai naujas. Šitoks būties atsiskleidimas pasireiškia ieškojimu atsakymų į egzistencijos keliamus klausimus, galop visapusiškame savęs realizavime. Pagal Valdemarą Cukurą'7 ši asmenybės išsivystymo pilnatvė "nėra vien abstrakti schema, kaip koks architekto išbrėžtas planas, kurį žmogus yra pašauktas įvykdyti, bet kažkas daugiau, tai yra, žmogų dinamiškai masinanti, kviečianti, užangažuojanti galimybė pilnutinai save išreikšti konkrečių gyvenimo situacijų sudarytoje aplinkoje". Iš teologinės perspektyvos žvelgiant, tai yra "Dievo kvietimas, apeliuojantis į patį žmogiškojo asmens centrą — čia ir šiuo metu — malonės apdovanotu momentu" rasti laisvą ir brandų atsakymą; Rollo May mintimi laisvė yra visų vertybių motina ir be jos nėra tikro vertinimo.18 Būti laisvu reiškia būti pačiu savimi. Sekant Antanu Maceina, žmogus yra pašauktas laisvei ir tik joje jis atranda savo egzistencinę prasmę ir galimybę siekti savo pagrindinio pašaukimo, t.y. amžinybės.19 Cukuras pabrėžia, kad laisvė yra toji nuostabi galia žmoguje, kuri jam suteikia dvasinės kultūros pradą ir humanistinį polinkį, lygiai kaip ir galią surasti vis tobulesnį savęs atskleidimą ir pilnesnį savo galių panaudojimą; Sugebėjimų išvystymui, kaip ir asmenybės plėtrai, nebėra ribos. Kompetencijos įgijimas įvairiose plėtros sferose yra viso gyvenimo uždavinys. Pridurtina, kad net ir labai brandus didelių kūrybinių galių išreiškimas retai susilaukia pakankamo įvertinimo. Pvz., Z. Freud as negavo Nobelio premijos, nors buvo kandidatu tris kartus, o ir Bob Hope vis dar neturi "oskaro".


Rūta Lee
 
Gyvenimo eigoje tapti autentiškai subrendusia asmenybe nėra lengva, todėl ir šį laipsnį pasiekia tik ribotas asmenų skaičius. Kodėl taip yra? Subrendusio asmens lygį pasiekti reikia geros pradžios — nesužalotų genų ir subrendimu bei jautrumu vaikui pasižyminčių tėvų, klasiškų moters ir vyro modelių. Labai esminga laiku atrasti savo talentus ir kitus išteklius ir, galimybėms atsirandant, juos išugdyti bei panaudoti. Remiantis egzistencialistų ir humanistų mintimis, būtina gyventi atvirai ir egzistencialiai, o dar svarbiau save dvasiniai ugdyti, kad atradus pilną gyvenimo prasmę. Atrodo, kad vien pajutimo "I'm OK — You're OK" nepakanka, o reikia siekti didelio individualumo ir aukšto laipsnio unikalumo. Gilus vidinis pasitenkinimas paprastai lydi tik autentišką gyvenimo stilių, ką pabrėžia Binswanger'is, Frank'-lis, Maslow'as ir Rogers'as savo giliomis mintimis apie žmogaus egzistencijos esmę ir prasmę.

Mažesne ar didesne dalimi mes tebesame tuo, kuo mes savo gyvenime esame kada nors buvę: kūdikiais, vaikais, jaunuoliais . . . Daugelis suaugusiųjų tebežaidžia savo vaikystės svajonėmis ar neribotomis jaunystės aspiracijomis. Matomai, žmonių dauguma niekada pakankamai neišsilaisvina iš praeities pinklių, ir todėl nesubręsta; jie tik pakeičia žaisliukus, mažus — dideliais, negyvus — gyvais. Gal todėl ir mūsų organizacijose, ir visuomenėje nėra sugyvenimo ir darnos, trūksta brandaus ir pilnai inteligentiško problemų sprendimo, trūksta altruizmo ir gilaus supratimo bei atjautimo tų žmonių, kuriems reikia vienokios ar kitokios paramos ar paskatos atlikti savo gyvenimo uždavinius.

Apibendrinant galima sakyti, kad subrendęs žmogus pasižymi dideliu savarankiškumu, aukšta kompetencija ir sugebėjimu buities eigoje patenkinti savo poreikius; kad jis mato visas realybės dimensijas ir jas testuoja, stoiškai priima save ir kitus su jų geromis ir blogomis savybėmis, moka atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių, pažįsta blogį ir kovoja su jo apraiškomis, giliai žvelgia į savo ir kitų asmenų problemas ir jas kūrybiškai sprendžia, yra giliai įsitikinęs universalinėmis vertybėmis ir, siekdamas jų realizavimo, sugeba mylėti; kad jis išgyvena gausius dvasinio pakilimo ir entuziazmo momentus, turi stiprų norą tapti tuo, kuo jis ar ji gali būti, t.y. artėti prie visapusiškos ir prasmingos savo unikalios prigimties realizavimo. Išgyvenimo ir patirties vienkartybė suteikia dramatiškumą daugeliui žmogaus sprendimų ir poelgių, vienok jo psichinė gelmė ir dvasiniai klodai turėtų palikti tuo neišsemiamu šaltiniu jo ar jos gyvenimo eigos progresui, ypač vingiuose bei lūžiuose. Gal būt daugumos žmonių problema yra ta, kad jie sustoja pusiaukelėj ir tarsi sustabarėja, palikdami idealus bei idealizmą ateinančiai kartai, prie kurios auklėjimo jie yra mažai kuo prisidėję.

Išnašos

1.    Ogilvy, J. (1979). Many Dimensional Man. New York: Harper & Row. Iškelia panteono analogiją; Trumpai šią problemą apibūdina E. E. Sampson (1985). The Decentralization of Identity. American Psychologist, 40, 1203-11.

2.    Freud, S. (1940/1964), An Outline of Psuchoanaly-sis. Standard Edition 23 t. London: Hogarth Press.

3.    Adler, A. (1956). The Individual Psychology ofAlfred Adler: A Systematic Presentation in Selections from his Writings, p. 154. H.L. & R. Ansbacher (Eds.). New York: Basic Books. Šios mintys taip pat randamos Ansbacher, E.L. (1984). (Ed.). Alfred Adler Revisited. New York: Praeger.

4.    Jung, C. G. (1943/1959). The Development of Per-sonality, Collected Works 17 t. New York: Princeton Univ. Press.

5.    Erikson, E. H. (1963). Childhood and Society, 2-oji laida. New York: Norton.

6.    Daniels, V. D. & Horovvitz, L.J. (1984). Being and Caring, 2-oji laida, p. 74. Palo Alto: Mayfield.

7.    Berne, E (1961). Transactional Analysis in Psycho-therapy. New York: Ballantine Books. Čia reikia prisiminti jo nepaprasto populiarumo susilaukusią knygą, išleistą 1964 m. — Gamės People Play. New York: Grove Press.

8.    Berne, E. (1976). Beyond Gamės and Scripts. New York: Grove Press.

9.    Harris, T. (1967). V m OK — You're OK. New York: Harper & Row.

10.    Rotter, J. B. (1966). Generalized expectancies for internal versus external control of reinforcement. Psychol. Monogr., 80, Nr. 609.

11.    Kohlberg, L. (1984). Essays on Morai Development, 2-as t. The Psychology of Morai Development: The Nature and Validity of Morai Stages. Cambridge: Harper & Row.

12.    Peris, F. S. (1973). The Gestalt Approach and Eye Witness to Therapy, p. 188. Palo Alto, CA: Science and Behavior Books.

13.    Frankl, V. W. (1967). Psychotherapy and Existentialism. New York: VVashington Square Press. Gyvenimo prasmės ieškojimas ypač atsispindi jo knygoje The Unheard Cry for Meaning: Psychotherapy and Humanism. New York: Simon and Schuster.

14.    Rogers, C. R. (1961). On Becoming a Person: A Therapist's Vieto of Psychotherapy. Boston: Houghton Mifflin. Pilnai funkcijonuojančios asmenyhės apybraižą galima rasti Rogers'o straipsnyje "The Concept of the Fully Functioning Person", Psychotherapy: Theory, Research, and Practice, 1963, I, 17-26.

15.    Erikas Fromm'as kalba apie sąlyginę tėvo meilę, kuri yra rodoma vaikui, įvykdant tą ar kitą tėvų reikalavimą (Fromm, E. (1963). The Art of Loving, p. 35. New York: Bantam Books).

16.    Rogers, C. R. (1980). A Way of Being, pp. 348-352. Boston: Houghton Mifflin.
17.    Cukuras, V. (1984). Situacinės - egzistencinės etikos grėsmė moraliniam religiniam gyvenimui LKMA Suvažiavimo darbai, X, 105-122 (ž. p. 120 ir 121).

18.    May R. (1981). Freedom and Destiny. New York: Norton. Argumentuoja, kad laisvė yra visų vertybių motina, kad vertinimas yra galimas tik laisvėje. Egzistencinė laisvė yra laisvė daryti taip, kaip apsisprendžiamą.

19.    Maceina, A. (1985). Dievas ir laisvė, p. 49. Chicaga: Ateities leidykla.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai