Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JOGAILA — KARALIUS VLADISLOVAS II PDF Spausdinti El. paštas
Iš rinkinio "Balsai iš anapus", laimėjusio Ateitininkų Federacijos poezijos konkurse pirmąją premiją.

Jogailos biustas Krokuvos katedroje

Rinkinyje "Balsai iš anapus" daugiausia ryšium su Lietuvos krikštu ir kryžiuočių puolimais savo sielvartus išsako anų šimtmečių popiežiai, Lietuvos valdovai (karaliai, kunigaikščiai, karalienės, karalaitės), vyskupai, kriviai, vaidilos. Suskamba ir Jogailos bei Vytauto balsai. Čia girdėsime Jogailą.

Jogaila — gana tragiška asmenybė. Vedė vėlai jaunutę karalaitę, prievarta atskirtą nuo mylimo sužieduotinio, pats būdamas jau vyresnio amžiaus (II). Apsikrikštijęs ir tapęs Lenkijos karaliumi, kartu su Vytautu nutarė apkrikštyti ir Lietuvą. Lietuvių kaltinamas dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. Ano meto lenkų kaltintas, kad Lietuvą labiau mylėjęs už Lenkiją ir daugiausia dėl to nemylimas. Vedė keturis kartus. Senatvėje susilaukė sūnų, bet sklido gandai, jog jis ne jų tėvas (X, XI). Jogailą slėgė Vytauto dinamiška asmenybė, lyg grėsmingo paukščio sparnais dengdama jo taką. Bet juodu vieningai atliko du svarbius žygius: sutriuškino kryžiuočių galybę prie Žalgirio ir apkrikštijo Lietuvą. Pagaliau prieš mirtį Vilniuje jie susitaikei Vytautas sutiko savo karališką vainiką po mirties perleisti logailos sūnui (XIV). Jogaila buvo pamaldus krikščionis ir jautrios sielos žmogus. Sakoma, kad prie atviro lango ilgai besiklausydamas lakštingalų giesmės, persišaldęs ir miręs (XV).

I
Aš kanklių atbaigiau gadynę,
Vargonais Kristų atlydėjau.
Per mano praregėjimą šviesybių angos atsivėrė
Ant aukurų, vaidilų ir šventųjų girių.

Reikėjo dieviškos jėgos akims atplėšti,
Ilgai vidurnakčių glėby nakvojus.
Vokus įlaužę buvo sunkūs amžiai,
Vyzdžius apraibinus sapnų galybė.

Per mano praregėjimą vargonų fugom
Šventa Dvasia atvėrė širdis.
Nauja gadynė — Dievo dvelksmas —
Vaidilų žemę atgaivino.

II
Ten verkė žemė be karaliaus,
Ten klykė nuotaka be sužieduotinio. —
Širdie, kodėl veržeisi į tą pusę,
Lyg paukštis rudenį į audrą?

Nuo marių kilo baugūs debesys,
Perkūnas trankėsi po lygumas,
Ir balsas mano išsvajotosios,
Praradusios vaikystės numylėtinį,
Su debesim, audrom, perkūnais grūmėsi.

Širdie, tu man šaukei:
Skubėk per kraują, ugnį, vandenį
Į visagalio Tėvo pažadėtą žemę!
Skubėk! Beliko tik akimirka,
Ir tuoj Perkūnas sudaužys
Sapne statytą pilį.

III
Tik atskubėjęs, pajutau,
Kaip aš tai žemei reikalingas.
Tai ji, tai ji,
Lyg nuotaka našlaitė,
Mane skubėti šaukė.

Su tokiu ilgesiu
Neatsivėrė ji pavasariams,
Su tokia pagarba
Nesilenkė ji rudenims. —
Užskleidus veidą mirusio karaliaus gedulu,
Ta žemė laukė atgajaus.

Mačiau man suneštas
Karališkas insignijas,
Loketkų - Mieškų sostą,
Žvelgantį iš tamsio lyg vaiduoklį,
Ir šiurpuliai supurtė visą kūną,
Palietus nežinią.

IV
Bet vėl pradėjo aušti menės,
Žibėti sostas, šaukti minios,
Kai pašventė vanduo man galvą,
Atnaujino aliejai sielą.

Dabar, jie tarė, esi vertas
Paliesti lūpom nekaltybę,
Nešioti ant galvos valdovišką vainiką,
Ant piršto karalijos žiedą
Ir spinduliuot garbe per amžius.

Dar nebuvau tiek meilės jautęs,
Kaip po to švento atgimimo,
Nors jau ir tolinos jaunatvė,
Ant veido rodės metų žymės.

V
Mane jie gintaru apsmilkę
Ir psalmėm apgiedojo.
Per Viešpaties malonę aš tapau
Ir smilkalu, ir giesme
Naujajai savo genčiai.

Senoji liko širdyje,
Kaip gintaro šventovėje, vaitojanti.
Ją raminau artėjančiu vandens stebuklu,
Teisiųjų nuopelnais,
Malonių upėmis...

Turtinga buvo mano siela
Šventosios Dvasios dovanom —
Lyg Baltija turtinga gintaru,
Naktis — lakštingalom.

VI
Esu užgimęs tarp ikonų,
Tarp aukurų augintas.
Dvi šventugnės jaunystėj mano švietė,
Bet nesušildė.

Viena liepsna aukse paveikslo,
Kita gamtos šventovėje...
Aš nežinau, kodėl jos man širdies neuždegė,
Žemynos garbint nepaklupdė.

Ir štai senųjų aukurų globėjas,
Sukniubęs prieš altorių,
Maldaus, kad Kristaus žiburėlis
Apšviestų krivių žemę.

VII
Nebuvo neapykantos
Skrajūnams aitvarams nei Gabijai,
Kai sugrįžau į Lietuvą su kryžium rankoje.
Ji laukė, lyg dirva, nugeltus pjūčiai,
Lyg obelis, atbudusi žydėjimui.

Ji laukė šimtmečiais,
Po riterių kardais kraujuodama,
Šventosios Dievo tunikos;
Ji geidė būt baltesnė už balčiausią obelį
Ir geltonesnė už brandžiausią varpą.

Sykiu sėja, sykiu branda
Po sausmečių aplankė Lietuvą.
Jai parnešiau lauktuvių "Tėve mūsų" maldą —
Palaimą sėjai, paguodą pjūčiai.

VIII
Valdžiau malda labiau nei ginklais,
Sveikamarijom skyniau pergales.
Dangaus ir žemės Karalienė man padėjo
Veidmainiškus kareivas sutramdyt.

Vedžiau į Žalgirį minias,
Ištroškusias ne kraujo, o tiesos.
Nebuvo dar trimitai davę kovai ženklo,
Kai pergalė viešėjo palapinėje.

Vieni gi karvedžiui dėkojo,
Kiti mane už ilgą maldą gyrė. —
Dangaus ir žemės Karaliene, Tu padėjai
Kovoj patiesti slibiną
Ten, prie Žaliųjų girių.

IX
Vėlai išsirpo mano meilė,
Vėlai prinoko džiaugsmui vaisius.
Šalna jau tiesė pievoj drobes,
Su giriom atsisveikinėjo paukščiai,
Kai aš dėkojau Viešpačiui už dovanas.

Už dovanas, už atnašas,
Už paskutini spindulj saulėlydy,
Kuris paauksino su vaisiumi šakelę
Ant amžino gyvybės medžio.

Paauksino, palaimino, sušildė,
Ir ji laiku prinokt suspėjo. —
Kam šaipotės, jog tai ne mano vasara,
Ne mano meilės vaisius?

X
Mainyti žiedus keturis sykius,
Prisiekti meilę keturis sykius —
Per daug, per daug vienam gyvenimui
Nors ir karališkas jis būtų.

Prikelt palaužtą klevą keturis sykius,
Apvilkt žaliais drabužiais keturis sykius —
Per daug, per daug vienam pavasariui,
Nors jis ir stebuklingas būtų.

Per daug man, Viešpatie, to gedulo,
Per maža saulės ir žydėjimo.
Karste užkaltos meilės priesaikos,
Į brėkšmą pavertė gyvenimą.

XI
Gimiau tautos širdy,
Užaugau jos glėby —
Tyliausius meilės virpulius girdėjau.
Man jie kalbėjo Vilijos Vilnelėm,
Senolių kapo akmenų tyla.

Jau ir tada jaučiau,
Kokia dalia gyvenimą lydės,
Neleisdama prisnūst nė amžinoj nakty!
Apkaltins Vilijos vilnis ir antkapio akmuo,
Kad nemylėjęs Lietuvos,
Išdavęs motiną.

Bet juk mokėjau aš mylėt,
Tylėt, kentėt, atleisti —
Ar tai ne mano motinos dorybės?
Jos širdgėloj ramins, vienatvėje paguos,
Lopšinę dainą atkartos...

XII
Retai mane belankė sapnas,
Žvaigždė pro langą bežiūrėjo —
Ta mano laimės prasikalusi žvaigždė
Ant Paukščių Tako.

Ant Paukščių Tako jau net širdj kruviną
Praeidama aušra paspyrė,
Ir klausiau Viešpatj, kuo nusidėjau,
Jei taip esu nemylimas.

Tylėjau, niekam nesakiau, kad naktys mano
Už prarajas baugesnės buvo.
Tylėjau, nors jutau krūtinėj sopulj,
Lyg būtų persmeigta širdis.

XIII
Jei kartais sapnavau —
Tai tik erelį,
Kuris man saulę uždengė sparnais.
Ant jo sparnų regėjau išrašytą
Dviejų tautų likimą.

Likimą giminių ir gentkarčių —
Lelijų, užsivėrusių ankstyvoje šalnoj;
Likimą Lietuvos — nukritusios žvaigždės
Į Visagalio delną.

Deja, buvau žmogus beraštis —
Dangaus ženklų skaityti nemokėjau —
Ir baiminausi, kai erelio sparno tamsis
Ant mano žingsnių puolė.

XIV
Vėl karalystės raktai rankoje —
Didysis brolis juos man sugrąžino.
Gyvenimas jau baigiasi —
Saulėlydis paliudija,
Naktis patvirtina.

Dabar jau Lietuvą, kaip lobių skrynią,
Galiu atidaryt, gėrybėm pasidžiaugt,
Į ją sukrautos visos mano godos —
Jaunystės viesulai,
Senatvės posapniai.

Abu sugniužom po lemties galybe,
Žmogaus ir Dievo teismui palikti.
Štai mūsų žygi — atgaivinti gentį —
Skelbs Dievo kryžiai,
Vėliavos, varpai...

XV
Žinojau, kokias įkapes užvilksite
Ir kokį antkapį iškalsite. —
Sykiu su manimi ilsės karališkos insignijos:
Vainikas, žiedas, kryžius,
Sykiu su manimi...

Dabar galės per naktį suokt lakštingalos —
Prie atvirų langų nepersišaldys jau karalius:
Mane ten šildys marmurinės įkapės,
Keturgubos meilės liepsna.

Aš būsiu ir žmogus, ir marmuras,
Vidurnakčių pragiedrulys, vidurdienių šešėl
Karališkas vainikas, žiedas, kryžius,
Sustingę marmuro sapne,
Sykiu su manimi ilsės,
Sykiu su manimi dūlės.


Jogailos antkapis Krokuvos katedroje
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai