|
|
IVINSKIO RINKTINIŲ RAŠTŲ ll - ĄJĮ TOMĄ PASITINKANT |
|
|
|
Neseniai pasirodė stambus prof. Zenono Ivinskio Rinktinbių raštų II-asis tomas (Roma, 1986, 723 psl.). Jį išleido Lietuvių Katalikų mokslo akademija, suredagavo Paulius Jatulis, spaustuvės išlaidas apmokėjo dr. Juozas Kazickas. Pirmuoju Z. Ivinskio Rinktinių raštų tomu ėjo Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978, 411 psl.), kurį taip pat suredagavo ir pasilikusias dėl autoriaus mirties spragas užkaišė tas pats Jatulis. Tą tomą esu plačiau aptaręs Draugo 1979 m. sausio 13 d. kultūriniame priede. Dabartinio tomo įžangos žodyje leidėjai sako, kad manoma išleisti dar bent keturius Z. Ivinskio rinktinių raštų tomus. Taigi prof. Z. Ivinskio smarkiai pasidarbuota per savo palyginti neilgą gyvenimą. Jis mirė 1971 m. gruodžio 24 d., vos tesulaukęs 63 metų.
Pirmąjį tomą buvo lengviau recenzuoti, nes tai yra vieningas veikalas, apimąs viduramžinę Lietuvos teritoriją. Ypač vertinga toje istorijoje buvo tai, kad ją rašydamas istorikas, atrodo, turėjo nuolat prieš akis ne tik lietuvį skaitytoją, bet ir Lietuvos kaimyną, kuris taip pat norės joje ieškoti istorinės tiesos. Kartais istorikai tai pamiršta, rašydami tik sau. Kaip žinia, Z. Ivinskis buvo užsimojęs parašyti visą Lietuvos istoriją, nors tai beveik neįmanomas uždavinys, ypač istorikui, gyvenančiam ne Lietuvoje. Šiandien istorijos mokslas yra taip išaugęs, kad labai sunku vienam žmogui jį aprėpti, nors apsiribotum tik nedidelio rašto istorija. Pasidarė sunku vienam žmogui ir gerą istorijos vadovėlį parašyti. Net ir darbštusis Ivinskis sugebėjo geriau ir giliau pažinti tik viduramžinę Lietuvos istorija.
Antrasis jo Istorinių raštų tomas taip pat daugiausia yra susijęs su ta viduramžine Leituvos istorija. Jame yra trys skyriai: Istorijos šaltinius tyrinėjant (3 -116 psl.); Lietuvos krikštas ir kaimynai (117 - 324 psl.) ir Senovės lietuvių tikėjimas ir kultūra (327 - 630 psl.). Be to, veikalas aprūpintas bibliografinėmis nuorodomis, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklėmis. Už rūpestingą jo suredagavimą ir atspausdinimą (nuostabiai nedaug korektūros klaidų!), be abejo, turime būti dėkingi prelatui Pauliui Jatuliui, kuris kartu su prof. P. Rabikausku ir kitais mūsų romėnais istorikais yra parengę daug labai vertingų Lietuvos istorijos šaltinių leidinių. Man atrodo, jie yra nusipelnę didesnio visų mūsų dėmesio ir truputį didesnės mūsų finansinės paramos. Teisingai prof. Z. Ivinskis rašo pačioje pirmoje šio tomo studijoje, kad Vatikano archyvai yra tikras aruodas Lietuvos kultūros istorijai pažinti. Ir ne tik kultūros!
Gal tik šio tomo redaktoriui būtų galima pareikšti pageidavimą, kad bibliografinės nuorodos ir išnašos būtų ne tomo gale, bet prie kiekvienos studijos ar straipsnio. Deja, tas turbūt pabrangintų veikalo išleidimą. Bet pinigų, bent čia Amerikoje, dažnai mes tiesiog nežinome, kur mėtyti. Užtat skaudu girdėti kartais mūsų romėnų istorikų nusiskundimą, kad jiems trūksta grašio net popieriui nusipirkti.
Lietuvos istorijos šaltinių tyrinėjimas buvo, galima sakyti, prof. Z. Ivinskio mėgiamiausia sritis, tikrasis jo forte. Gerai mokėdamas visas tas kalbas, kuriomis tie šaltiniai buvo rašomi (pvz., viduramžines lotynų ir vokiečių kalbas), Ivinskis turėjo visas tas kvalifikacijas, kurios reikalingos tokiam tyrinėjimui. Be Vatikano archyvų, jie smulkiai aprašė labai svarbų Lietuvos istorijai Karaliaučiaus archyvą, kurio nemaža dalis po II-ojo pasaulinio karo atsidūrė Gottingene (22-37 psl.). Tačiau dauguma šiame skyriuje sudėtų straipsnių paimti iš mūsų bostoniškės enciklopedijos, kurios vienas uoliausių bendradarbių kaip tik buvo prof. Z. Ivinskis. Gali kilti klausimas, ar iš viso tokius enciklopedinius straipsnius ir straipsnelius verta dėti į rinktinius raštus. Tiesa, tie Ivinskio straipsniai daugiausia labai vertingi, bet kiekvienas, kuris norės jais pasinaudoti, juos ras Lietuvių enciklopedijoje, kuri, esu tikras, yra daug labiau paplitusi negu Lietuvių Katalikų mokslo akademijos leidiniai. Būčiau nuomonės, kad rinktinių raštų leidėjai susilaikytų nuo tokių enciklopedinių straipsnių persispausdinimo. Ir šis tomas po to būtų perpus mažesnis ir pirkėjui lengviau įkandamas. Man atrodo, į tai turėtų atsižvelgti ir sekančių prof. Z. Ivinskio rinktinių raštų redaktoriai ir leidėjai. Gal tada pakaktų poros, o ne keturių tomų.
Antrąjį šio tomo skyrių galima būtų pavadinti istorine Lietuvos ir jos kaimynų geografija. Išskyrus gana plačią studiją apie Trakų Galvės ežero salos pilį ir keletą vertingų straipsnių apie Lietuvos vakarų sienas bei Mažąją Lietuvą, čia taip pat daugiausia surankioti Z. Ivinskio straipsniai ir straipsneliai iš mūsų bostiniškės enciklopedijos. Visa ta medžiaga bus naudinga tam, kas rašys istorinę Lietuvos geografiją.
Eiliniam skaitytojui galbūt bus pats įdomiausias trečiasis šių Rinktinių raštų skyrius, kuriame nagrinėjamas senasis lietuvių tikėjimas ir kultūra. Teisingai Z. Ivinskis pastebi, kad apie senąjį lietuvių tikėjimą (pagonybę) autentiškos žinios labai skurdžios. Be to, jos dažniausiai tendencingos, nes krikščioniškosios Europos metraštininkai žiūrėjo į pagonybę, kaip į "velnio karalystės padarą", su kuriuo būtinai reikėjo kovoti (327 psl.). Tame skyriuje ypač įdomūs du prof. Z. Ivinskio straipsniai: "Senasis lietuvių tikėjimas" (327 - 347 psl.), kuris pirmiausiai pasirodė Kultūros žurnale 1944 m., ir "Senosios lietuvių kultūros problemos" (457 - 469 psl.), kuris 1937 m. buvo atspausdintas Naujojoje Romuvoje. Turbūt šiandien maždaug visi sutiks su šio pastarojo straipsnio išvada, kad "toji pagonių lietuvių XIII, XIV, XV amž. kultūra nėra tokia nyki ir skurdi, kaip ją vaizdavo svetimtaučiai kronikininkai ir kartais dar vaizduoja svetimi istorikai" (469 psl.).
Dar prieš II-ąjį pasaulinį karą prof. Z. Ivinskis buvo užsimojęs parašyti plačią studiją apie "medžių kultą lietuvių religijoje", kurios tik įvadinė dalis buvo atspausdintą 1938 - 1939 m. Soter žurnale ir kurią dabar turime jo Rinktiniuose raštuose (348 - 408 psl.). Toje įvadinėje dalyje Ivinskis labai nuodugniai išnagrinėja visus šaltinius ne tik apie medžių kultą, bet ir aplamai apie visą senąją lietuvių religiją. Be to, jis kritiškai įvertina visų ligi tol (ligi 1939 m.) tyrinėjusių lietuvių ir jų giminaičių (prūsų ir latvių) pagonybę ir mitologiją raštus. Po to turėjo eiti paties to medžio kulto aprašymas, atremtas į tautosaką, vietovardžius, padavimus ir ypač į istorinius šaltinius. Esą, jam net buvo pasisekę rasti keletą naujų šaltinių, kurių nežinojo nei Vilhelmas Mannhardt'as (1831 - 1880), nei Antanas Mierzynskis (1829 - 1907), nei Aleksandras Brūckneris (1856 - 1939), pagrindiniai lietuvių mitologijos tyrinėtojai.
Deja, šia analitine šaltinių ir tyrinėjimų apžvalga ir pasibaigė prof. Z. Ivinskio studija apie medžių kultą senojoje lietuvių religijoje. Apskritai Z. Ivinskiui geriau sekėsi šaltinių ir istoriografijos analizė, negu pats istorijos rašymas. Šiuo atveju gal kartais Ivinskis ir per daug lengvai susidoroja su kai kuriais istoriniais šaltiniais, juos atmesdamas kaip gryną prasimanymą, ir su kai kuriais, ypač ankstesniais Lietuvos mitologijos tyrinėtojais, juos apkaltindamas šaltinių falsifikavimu.
Lietuvos mitologija jau nuo seno traukė rašytojus ir istorikus, gal vien dėl to, kad Lietuva buvo paskutinis pagoniškas kraštas krikščioniškoje Europoje. Kaip žinia, toks Teodoras Narbutas lietuviškajai mitologijai paskyrė ištisą savo Lietuvos istorijos tomą. Gal kiek ir per griežtai Z. Ivinskis jį visiškai nurašo į nuostolius, sakydamas, kad "daug naudingiau būtų, jei Narbuto Lietuvos istorijos pirmas tomas su ten esančiais išvedžiojimais kiek galima greičiau būtų užmirštas" (354 psl.). Kažin? Vienu metu (XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje) tarp istorikų buvo labai madingas užsiėmimas — falsifikatų ieškojimas. Kai kas dar ir šiandien ta liga serga. Ir tas pat Narbutas buvo apkaltintas ir grafo Kyburgo kelionės po Lietuvą, ir vadinamos Bychovco kronikos sufalsifikavimu. Šiandien jau Buchovco kronikai priskiriama daug daugiau istorinio svorio. Ji išversta į lietuvių kalbą ir gražiai išleista Vilniuje. Kai kas šiandien daug rimčiau žiūri ir į Jono Lasickio Žemaičių dievus, kuriuos taip pat daug kas (ir Z. Ivinskis) buvo visiškai nurašę į nuostolius. Pavyzdžiui, prof. A. J. Greimas Lasickį cituoja, kaip vertingą mitologinį šaltinį (žr. jo knygą Apie dievus ir žmones, Chicago, 1979 m.).
Gaila, kad Z. Ivinskis neužbaigė savo studijos apie medžių kultą, bet jau ir iš tos medžiagos, kurią jis paskelbė, neabejotinai galima tvirtinti, kad miškas ir medis pas senovės lietuvius buvo laikomas ypatingoje pagarboje. Ir ne tik pas senovės lietuvius. Ir Daukantui, ir Baranauskui, net ir Maironiui miškas buvo lyg Lietuvos laisvės ir stiprybės simbolis. Įdomu, kad jau XI a. vyskupas Adomas Bremeniškis sambus ir prūsus laiko humaniškiausiais žmonėmis (homines humnanissimi). Jis ir daugiau jiems komplimentų nesigailėtų, jeigu tik jie būtų krikščionys. Bet jis, atrodo, taip pat suprato, kodėl jie nenorėjo tų krikščionių prisileisti nei prie savo miškų, nei prie savo vandenų. Esą, jie bijojo, kad tie krikščionys galėtų ir tuos miškus, ir tuos vandenis ("Šaltinius") užteršti. Čia Adomas Bremeniškis pavartojo žodį polluere, iš kurio, kaip žinia, kilęs tas baisusis mūsų laikų žodis "tarša" ("pollution"), kuris reiškia ne tik miškų ir vandenų, bet ir oro užteršimą. O žinant, kaip labai tų prūsų ir sambų gerovė priklausė nuo miško ir vandens, galima lengvai suprasti, kokį pavojų tie neprašyti svečiai galėjo sudaryti. Nereikia pamiršti taip pat, kad jie buvo ne tik kitokios religijos (krikščionys), bet ir kitokios tautybės, kuri kažin ar moka gražiai elgtis su mišku ir su vandenimis. Užtat dabar galėtume pasakyti, kad problema buvo ne tik religinė, bet ir ekologinė.
Panašiai ir Petras Dusburgietis (XIV a.) kalbėjo apie prūsų šventąsias giraites, laukus ir vandenis, "kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti" (neseniai Vilniuje pasirodė Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika su labai geru Leono Valkūno vertimu į lietuvių kalbą ir išsamiais Romo Batūros paaiškinimais). Dabar jau tuos miškus ir tuos vandenis reikėjo saugoti ne tik nuo svetimųjų, bet ir nuo savųjų teršėjų. Į Dusburgiečio minimus krivius galima žiūrėti ne tik kaip į pagoniškosios Prūsijos dvasininkus, bet taip pat kaip į anų laikų girininkus arba gamtosaugos valdininkus. Ar neprimena anų laikų šventosios giraitės mūsų laikų nacionalinius parkus arba draustinius! O labai didelis realistas ir net racionalistas Motiejus Valančius savo Žemaičių vyskupystėje tiesiog rašė, kad nors "tiesa, jog tikėjimas tas buvo klaidus ir išganymo dūšioms atnešti negalįs, vienok Lietuvos kunigaikštystei dideliai geliavo, taigi, buvo naudingas (mano pabraukta). Raštai, II t. 412 psl. Žodis giliuoti arba geliuoti kilęs iš vokiečių kalbos gelten.
Būsimiems senosios Lietuvos mitologijos tyrinėtojams tas Ivinskio straipsnis apie medžių kultą, nors ir nebaigtas, bus naudingas ypač dėl to, kad jis pateikia ne tik visų svarbiausių šaltinių vertimus į lietuvių kalbą, bet ir pačius originalus lotynų, viduramžine vokiečių ir senąja rusų kalba (išnašose).
Atskirai reikia paminėti dar vieną prof. Z. Ivinskio darbą, kuris šiame Rinkinyje atspausdintas fotostatiniu būdu (471 - 630 psl.). Tai jo "Senovės lietuvių religijos bibliografija", kuri taip pat iš pradžių buvo spausdinama Soter žurnale, o vėliau (1938 m.) atmušta atskiru atspaudu. Joje suregistruota daugiau kaip pusantro tūkstančio atskirų leidinių, straipsnių ir straipsnelių, kurie tik bent kuo siejosi su senąja lietuvių religija. Kaip rūpestingai toji bibliografija sudaryta, galima spręsti kad ir iš tokios smulkmenos. 1931 m. Kėdainių gimnazijoje buvo pastatytos A. Mickevičiaus Vėlinės. Įvadu į tą vaidinimą skaičiau referatą apie lietuvių nekrokultą ir A. Mickevičių. Mokytojo (rašytojo Juozo Paukštelio) patariamas, pasiunčiau jį moksleivių žurnalui Šviesos keliai, kur jis ir buvo paskelbtas. Pasirodo, prof. Z. Ivinskis ir tą šeštoko gimnazisto referatą įtraukė į savo bibliografiją. Net juokinga.
Lauksime kitų prof. Z. Ivinskio raštų tomų. Tik, kartojame, kažin ar verta jo enciklopedinius straipsnius dar kartą persispausdinti. Jie ir šiaip visiems prieinami. Kitas daiktas jo visi kiti rašiniai, išbarstyti po įvairius žurnalus ir leidinius. Juos surinkti į vieną krūvą, rūpestingai suredaguoti ir išleisti būtų visiems labai naudinga. Lietuvių Katalikų mokslo akademija ir mūsų gerbiami ir darbštūs romėnai istorikai atliktų tikrai didelį ir naudingą darbą. Kad jie tą moka ir sugeba padaryti, rodo šis prof. Z. Ivinskio Rinktinių raštų tomas.
|
|
|
|