Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Novalis — Mėlynosios gėlės poetas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
1
Šįmet suėjo 200 metų nuo ankstyvojo romantizmo poeto Novalio gimimo. Šia proga dera kiek arčiau susipažinti su mėlynosios gėlės kūrėjo gyvenimu ir kūryba.1
Novalis — tikroji pavardė Friedrich von Har-denberg — gimė 1771 gegužės 2 Obenvieder-stedto pilyje, netoli Mansfeldo, Saksonijoje. Jo tėvas buvo baronas, VVeissenfelso druskos kasyklų viršininkas. Novalis gimė pirmuoju 11 vaikų šeimoje, kur buvo stipriai įsigalėjęs pietizmas. Motinai anksti mirus, pietistinis vaikų auklėjimas teko tėvui, kuris to režimo laikėsi kraštutiniškai griežtai. Iš prigimties 'Novalis buvęs silpnas, o būdamas devynerių metų vos nenumiręs dezinterija. Iš tiesų, visi Hardenbergų vaikai buvo palyginti trumpaamžiai, vidutiniškai teišgyvenę 28.5 metų.2

Kadangi Novalis nenorėjo lengvai pasiduoti tėvo pergriežtam pietistiniam auklėjimui, buvo išsiųstas pas dėdę į dvarą netoli Braunschweigo. Čia kaip tik pateko į aplinką, kurioj vyravo pasaulietiška dvasia. Dėdė norėjo Novalį paruošti valdinės tarnybos karjerai. Bet Novalį labiau traukė mokslas, literatūra. Būdamas 17 metų, ypač susidomėjo antikiniu pasauliu. Tas susidomėjimas dar labiau padidėjo, lankant Eislebeno gimnaziją. Pirmieji Novalio literatūriniai bandymai buvo vertimai iš Homero, Pindaro, Vergilijaus, Petrarkos.
Tėvas ragino Novalį studijuoti teisę ir išsiuntė į Jeną. Bet čia Novalį ypaž sužavėjo istorijos profesorius Schilleris. Studijavo čia Fichtės ir Kanto filosofiją, nors pastaroji tapo jo vidinių konfliktų akstinu. Kas kita Schilleris — filosofas ir poetas, kuris Novalį ir nukreipė į kūrybos kelią. Lyg atsidėkodamas, Novalis gynė Schillerio "Graikų dievus" nuo kritikų puolimų (dėl tariamo ateizmo).

Nieko neišėjus su teise Jenoj, tėvas Novalį siuntė į Leipzigą to mokslo studijuoti, bet sūnus vis vien labiau mėgo meną. Čia kaip tik sutiko dar F. Schlegelį, kurs Novalį įvedė į literatūrinį gyvenimą, į klasikinę senovę, į dionizinį Elados pasaulį. Bet būta ir susikirtimų, prieita kone iki dvikovos. Vėliau susitaikė.
Teisės studijas Novalis baigė VVittenberge. 1794 rudenį jis jau ėjo teisės valdininko pareigas. Tenn-staedte. Išvykęs rinkti mokesčių, Grueningo pilyje sutiko Sofiją von Kuehn, kuri turėjo lemiamos reikšmės jo tolimesniam gyvenimui ir kūrybai. Sofija tada tebuvo nepilnų 13 metų, 10 metų jaunesnė už Novalį. Ji pavergė Novalį savo vaikiška prigimtimi, būdo švelnumu, šarmu. Per jos 13-jį gimtadienį juodu slaptai susižiedavo. Nors po metų Sofija nepagydomai susirgo, jų sužieduotuvės buvo paskelbtos viešai per jos 14-jį gimtadienį. Ji mirė, vos praėjus kelioms dienoms po jos 15-jo gimtadienio. Novalis ėmė ieškoti savo sužieduotinės savo sielos gelmėse taip, kaip Orfėjus ieškojo Euridikės požemyje, Dantė — Beatričės danguje.3 Novalis bandė pasekti mylimąją po metų. bet buvo skirta kitaip. Sofijos mirtis Novaliui tapo jo kūrybinio atgimimo akstinu.

Po 9 mėnesių po Sofijos mirties Novalis, artimųjų skatinamas, išvyko į Freiburgą studijuoti kalnų akademijoj, kurią baigęs dirbo VVeissenfelso druskos kasyklų prižiūrėtoju. Bestudijuodamas susipažino su akademijos inspektoriaus von Charpentier dukterimi Julija, su kuria susižiedavo. Tačiau ši meilė nesiekė Sofijos sferos. Nelemta jai buvo ir realizuotis dėl Novalio mirties.

Novalio darbas jį ypač suartino su gamta. Tą suartinimą dar papildė filosofų, kaip Plotino, Spinozos, Hemsterhuiso studijos ir jo profesorių gamtininkų paskaitos. Tatai turėjo žymios reikšmės Novalio kūrybai. Svarbus momentas kūrybai buvo susitikimas su L. Tiecku Jenoje. Ten dar gyveno broliai Schlegeliai, filosofas Schellingas, apsilankydavo Goethė. Dabar Fichtę Novaliui pakeitė Schleiermacheris, Hemsterhuisą — mistikas Boehme. Tuo metu Novalis sukūrė "Himnus nakčiai", "Dvasines giesmes", parašė traktatą "Krikščionija arba Europa", rašė romaną "Henrikas von Ofterdingen", kurį turėjo sudaryti 7 romanų serija.

Netrukus Novalis buvo paskirtas Tiuringijos distrikto druskos kasyklų inspektorium ir ruošėsi vedyboms. Weimare aplankė rašytojus Jean Paulį, Herderį, Goethę. Bet jau 1800 vasarą buvo džiovos paguldytas į lovą 7 mėnesiams. Prie jo mirties pagreitinimo dar prisidėjo jaunesniojo brolio prigėrimas upėje. Po to ėmė nesulaikomai silpti ir po kelių dienų, 1801 kovo 25 akis užmerkė amžinai.
Kaip Novalio gyvenimas, taip ir jo kūryba liko fragmentinio pobūdžio.

2
Nors kai kas Novalio kūrybos pradžia laiko jo "Žiedadulkes" (Bluetenstaub), aforizmų bei literatūrinių minčių rinkinį, tačiau jo pats svarbiausias ankstyvasis poetinis darbas yra "Himnai nakčiai".4 Prie jų šliejasi "Dvasinės giesmės".
"Himnai nakčiai" parašyti betarpiškai po Sofijos mirties. Tai vientisas, ne fragmentinis, 6 himnų kūrinys, parašytas poetine, muzikalia proza su rimuotos poezijos intarpais, kas kiek primena Dantės Naująjį gyvenimą. "Himnai nakčiai" prasideda himnu šviesai. Šviesa kuria visus daiktus, bet naktis yra motiniška išmintis (dangiškoji Sofija, sužadėtinės transfigūracija). Išminties duktė — meilė. Gyvybė ilsisi miege, o miego išdava — sapnas, vidinė vizija, kuri suartina su mylimąja, su aukštesniuoju pasauliu.

Dulkių debesiu virto kalva -— pro debesis aš pamačiau nuskaidrintą savo mylimosios veidą. Jos akyse glūdėjo amžinybė — aš paėmiau jos rankas, ir ašaros pasidarė žibančiu, nepertraukiamu kaspinu. Prie jos krūtinės aš verkiau naujo gyvenimo palaimingomis ašaromis. (Iš 3-jo himno).

Mirtis tėra pabudimas naujame gyvenime — Kristuje ir Sofijoje. Kristus simbolizuoja kosminę meilę, Sofija — žemiškąją. Mirtis antikiniam pasauliui buvo neišsprendžiama mįslė, chaosas harmonijoj. Su Kristumi prisikėlė visa žmonija. Kristus atvėrė nakties paslaptį, jis tikrasis Orfėjus.5 Prisikėlė Logos, įvyko Unio sacra ("alcheminių vedybų" simbolis). Pagaliau grįžimas pas Tėvą, į kurį kelią parodė Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu.6
Pas sužadėtinę einu,
Pas Jėzų numylėtą:
Tiems brėkšta vakaras, kurių
Mylėta ir liūdėta.
Ir sapnas pančius mums nuims —
Ant Tėvo kelių pasodins. (Iš 6-jo himno).

"Himnuose nakčiai" sukaupta daug alegorijų, simbolikos, filosofinių svarstymų. Žemiškojo gyvenimo problemos išreikštos prozine forma, o aukštesniojo gyvenimo sferos pavaizdavimui panaudota klasikinė poezijos forma. Tai kartu ir Novalio "Dvasinių giesmių" forma.7

"Himnai nakčiai" buvo jau anksti išversti į kai kurias Europos kalbas. Į lietuvių kalbą pirmą kartą išvertė poetas Balys Sruoga ("Gairės", 1924).
Novalio "Dvasinės giesmės" buvo taikytos naujajai krikščionybei, apie kurią kalbama jo traktate "Krikščionija arba Europa". Tai mistinė kūryba, išreikšta paprasta, vietom kone vaikiška kalba, kuri prašosi daugiau giedama, kaip skaitoma. Nėra čia tos "Himnų nakčiai" metaforų bei simbolių gausos. Tai vaiko - motinos dvasios išraiška. 13 pirmųjų giesmių sudaro bažnytinių metų ciklą, pradedant Adventu ir baigiant Sekminėmis, o likusios dvi priklauso marianinei poezijai.

Šių giesmių ryšys su "Himnais nakčiai" ypač ryškus Prisikėlimo giesmėj, kur išnyra Sofijos motyvas. Sekančioj giesmėj apgiedamas piligrimo kelias iš dienos į naktį. Tik "Himnuose nakčiai" buvo eita nuo Sofijos į Kristų, o čia — atvirkščiai. Yra čia ir centrinė giesmė, kaip ir "Himnuose nakčiai". Tai laisvų ritmų "Himnas", skirtas Didžiojo Ketvirtadienio misterijai — šv. Komunijai.

Nemaža šių giesmių jau anksti perėjo į protestantų giesmynus. Viena jų (Sekminių giesmė) perkurta iš XVII a. katalikų giesmyno. Mariani-nėms giesmėms atsirasti įtakos turėjęs Novalio susižavėjimas Rafaelio Sikstine Madona Dresdeno galerijoj. Iš daugybės kitur matytų Marijos vaizdų vienas susikūręs ir poeto sieloje:
Paveikslų tūkstančiuos išvydau
Tave, Marija, aš, tačiau
Kas gali atvaizduoti tokią,
Kaip savo sieloj pamačiau?
("Aušros žvaigždė", 1954)

3
Svarbiausias Novalio prozinės kūrybos veikalas — romanas "Henrikas von Ofterdingen", kurio antroji dalis liko nebaigta, ir tik L. Tieckas vėliau paskelbė jos fragmentus ir numatytą planą. Tai stipriai romantiškas kūrinys, kurio pagrindinis tikslas — poeto misijos atskleidimas. Veikalui atsirasti akstino davę Goethės "WilheImo Meisterio mokslo metai". Goethę Novalis ypač gerbė, ne kartą juo sekė, bet šįkart jam buvo nepriimtina veikalo tendencija — stoka romantiškumo, poetiškumo, kaip pats Novalis sakė. Dėl to reikią Goethę pralenkti, "pataisyti".
Draugo paskatintas, Novalis žvilgsnį nukreipė į viduramžius, į pasakiško Tiuringijos riterio Henriko yon Ofterdingeno laikus, kai tas minezingeris 1207 m. rungęsis Wartburgo pilyje su kitais 5 minezingeriais, jų tarpe su \Valteriu von Vogel-weide ir Wolframu von Eschenbachu.

Padavimas sako, kad Henrikas poetines varžybas pralaimėjęs ir turėjęs mirti, bet šaukęsis krašto valdovės grafienės Sofijos užtarimo. Bet ir į iškviesto vengrų minezingerio Klingsoro klausimus VVolframas atsakęs teisingai. Tolimesnis Henriko likimas liko nežinomas.

Romano branduolį sudaro pasakojimas apie 20 metų jaunuolio Henriko von Ofterdingeno kelionę iš Eisenacho į Augsburgą, t. y. iš tėvo į motinos tėviškę, apie šv. Joną. Toj kelionėj per sapnus pabunda Henriko poetinis talentas. Ši evoliucija pavaizduota ne realistiškai ir psichologiškai, bet simboliškai. Nėra čia asmenų charakteristikos, nėra nė draminio įtempimo. Pats vyriausias veikėjas
— ne koks modernus romantikas, bet pasakos figūra. Idealūs veikėjai priešpastatyti abejotinai dabarčiai, — aiški meilė viduramžiams.
Romano veikėjai — simboliai. Taip su Henriku keliaują pirkliai simbolizuoja praktinį gyvenimą, rytietė — Oriento paslaptis, kalnakasiai
— žemės bei gamtos paslaptis, vienuolis atsiskyrėlis — praeitį.
Henriko kelionės tikslas — surasti mėlynąją gėlę, kuri turės būti jo kūrybos aukščiausioji viršūnė.8 Tai ilgas evoliucinis procesas. Dėl to į romano veiksmo eigą įpinta visa eilė šalutinių epizodų — sapnų ir pasakų. Čia ir pasaka apie graikų dainių Arioną (panašų į Orfėjų), ir apie Atlantidos karalių, ir apie Erodą ir Fabulą (meilės ir poezijos simbolis). Į prozinį tekstą įterpta visa eilė skambių eilių.
Kompoziciniu atžvilgiu pirmoji "Henriko von Ofterdingen" dalis sudaryta iš 9 skyrių (viduramžių mėgiamas skaičius 3x3). Šeštajame romano skyriuje Henrikas išvysta sapne mėlynąją gėlę, iš kurios pasirodo Matildos veidas. 9 Tai kaip tik įvyksta prieš Henriko ir Matildos, Klingsoro dukters, vedybas. Sapnas turi virsti tikrove.

Sekančiame skyriuje išdėstyta Novalio poezijos samprata, pagal kurią svarbiausia tinkamai išbalansuoti protą ir jausmą ir deramai apvaldyti inspiraciją. Harmoningas poezijos ir meilės suderinimas — aukščiausia kūrybos išraiška, mėlynosios gėlės pilnas atsiskleidimas. Meilės tikslas — vesti prigimtį į tobulesnį laipsnį, surasti žemiškąją ir dangiškąją jungtį, kad Dievas apsireikštų žmoguje. Religija ir yra amžinoji mylinčiųjų jungtis (Sofijos motyvas).

Iš tolimesnio "Henriko von Ofterdingen" plano matyti, kaip Henrikas pereina įvairias evoliucines fazes, kol atgimsta pilnam mėlynosios gėlės atsiskleidimui.
Matildos netekimas — Henriko pabudimas aukštesniam gyvenimui. Tai, be abejo, Novalio ir Sofijos atvejis, romane subtiliai išreikštas:

Gili mėlyna upė spindėjo iš žalios lygumos. Lygiu paviršiumi plaukė laivelis. Matilda sėdėjo ir vairavo. Ji buvo papuošta vainikais, dainavo paprastą dainelę ir žiūrėjo į jį su gailiu liūdesiu. Jo krūtinė buvo suspausta. Jis nežinojo, kodėl. Dangus buvo giedras, upė rami. Jos dangiškas veidas atsispindėjo vilnyse. Iš karto laivelis pradėjo skęsti. Jis sušuko jai išgąstingai. Ji šypsojosi ir padėjo irklą į laivelį, kuris dar vis skendo. Begalinė baimė suėmė jį. Jis puolė į srovę, bet negalėjo paplaukti, vanduo nešė jį. Ji pamojo, lyg norėjo ką sakyti, laivelį jau sėmė vanduo. Bet ji šypsojosi neapsakomu nuoširdumu ir džiugiai žvelgė į sūkurį. Staiga jis ją panardino. Lengvas vėjelis dvelktelėjo viršum srovės, kuri taip pat ramiai ir spindėdama plaukė, kaip ir prieš tai. Baisus išgąstis atėmė jam sąmonę. Širdis nebeplakė. Jis atsigavo, pasiekęs sausą žemę. (Iš I dalies 6-jo skyriaus).
Henriko paguodai pasirodžiusi mergaitė (antrųjų Novalio sužieduotuvių simbolis) veda jį namo, nes filosofija tai troškimas, kaip būti "namie" visur. Mėlynoji gėlė visu pilnumu atsiskleidžia tik tada, kai dr. Silvestras Henriką pamoko apie sąžinę kaip Dievo pasireiškimą žmoguje. Kaip Klingsoras per savo dukrą Matildą Henrikui parodė tikrąją meilės prigimtį (pirmasis mėlynosios gėlės atsiskleidimas), taip dr. Silvestras jį pamoko apie dieviškosios prigimties balsą žmoguje. Širdies nekaltybė leidžia Henrikui tapti ne tik poetu, bet ir pranašu. O tai ir yra aukščiausias poezijos tikslas — mėlynosios gėlės atsiskleidimas. Iš Fichtės Novalis buvo išmokęs, kad žmogus gali pakeisti savo pojūčius aukštesniam pažinimui. -pažinti, susirasti Dievuje kaip tik ir yra aukščiausias siekimas. Mėlynosios gėlės atsiskleidimas — susijungimas su savo aukštesniuoju aš, tapimas gyvąja laisvės (sąžinės esmės) ir meilės (dieviškosios išminties) dvasia. Šiuo atžvilgiu Novalio "Henrikas von Ofterdingen" ir tapo "ankstyvosios romantikos poetine suma".10
Tas savęs ieškojimas siauresniu mastu buvo pavaizduotas jau ankstesniame, proziniame ir fragmentiniame Novalio kūrinyje "Studentai Saise", kuriuo bandyta prasiveržti į gamtą ir jos paslaptis. Kadangi moralinė laisvė valdo gamtą, žmogus gali pažinti savo aukštesniąją prigimtį. Vienam iš studentų ("mokytinių") pavyksta atidengti deivės Izidės šydą senajame Egipto Saise. Bet paaiškėja, kad vietoj deivės jis pamato save, t. y. savo aukštesniąją prigimtį.11

Šiame kūrinyje aiški Goethės, kaip mokslininko, ir Schillerio, kaip laisvės filosofo, įtaka. Ir Rafaelio Madona Dresdeno galerijoj turėjusi reikšmės, antikinį mitą perkeliant į aukštesnę tikrovę.

4
Sukūręs "Himnus nakčiai", Novalis bemaž tuo pačiu metu, t. y. 1799 m. rudenį, parašė kitą savo darbą, savo rūšies traktatą "Krikščionija arba Europa". Tą raštą jis skaitė savo draugams Jenoj, kurie į jį reagavo neigiamai. Jiems nebuvo priimtina nedalomos krikščionybės idėja, viduramžių iškėlimas, teigiamas atsiliepimas apie katalikybę. "Grįžti į nešventus laikus?" pasakęs Schleier-macheris. Dėl to darbas nebuvo atspausdintas nė Athenaeume", kuriam buvo skirtas. Praleistas jis buvo ir pirmuose Novalio raštų leidimuose (pradedant 1802). F. Schlegelis jį paskelbė tik po 25 metų po Novalio mirties, bet Tieckas ir vėlesniuose Novalio raštų leidimuose jo neįdėdavo. Tik XIX a. pabaigoj jis buvo išspausdintas su kitais raštais.

"Krikščionija ir Europa" — Schillerio ir Her-derio idėjų, filosofijos istorijos studijų rezultatas. Užgriebiami XVIII a. pabaigos įvykiai Europoje, kai įvyko Prancūzų revoliucija, kai Napoleonas kopė į Prancūzijos imperatoriaus sostą. Tai metas, kai ir didžioji Lenkijos - Lietuvos valstybė dėl nelaimingos unijos griuvo: pirmasis jos padalijimas — Novalio gimimo metai.

Be Schillerio ir Herderio, šiam darbui įtakos dar turėjęs Lessingas su Schleiermacheriu. Čia Novalis pasirodo kaip ateities pranašas pagal Lessingo "trečiojo amžiaus" (Šv. Dvasios) idėją. Ii Schillerio Novalis bus pasiėmęs istorijos kaip "evangelijos" sampratą. Traktatas darosi artimas pasakai, jo stilius — poetinio kūrinio. Giliau žvelgiant, iškyla 7 punktai kaip ir "Himnuose nakčiai" (religinis septynžvakės žvakidės simbolis).

Pradžioj keliama Europos viduramžių krikščionybės ir popiežiaus kaip "žemiškosios valdžios vikaro" reikšmė.
Buvo puikūs spindintys laikai, kai Europa buvo viena krikščioniška šalis, kai viena krikščionija buvo apgyvenusi šią žmogiškai suformuotą pasaulio dalį; didis bendruomeniškas interesas jungė tos didelės dvasinės valstybės provincijas. Be didelių pasaulinių turtų valdė ir jungė dideles politines jėgas viena vyriausioji galva. (Iš I-jo skyriaus).

Kai nuoširdų tikėjimą ir meilę pakeitė žinojimas ir turtai, žmogus pasirodė nepribrendęs Dievo karalystei žemėje. Vienybę dar labiau sugriovė reformacija, kuriai nepajėgė atsispirti nė kontrreformacija, kad grąžintų pirmykštę padėtį. Liuteris tapęs politikos žaislu, įvedęs naują elementą — filologiją — į religiją. Jėzuitų ordinui, nepaisant milžiniškų pastangų, nebepavykę atstatyti idealinės krikščionybės. Be to, liuteranizmas Bažnyčiai atėmęs jos misterinį pobūdį. Bet protestantizmas (pagal Novalio sampratą nesąs priešingas būsimai krikščionybei (tai, kaip matom, rodo ir šių dienų ekumeninis judėjimas).

Šimtmečio galas Europą paskandino į dar didesnę gelmę: racionalizmas ("apšvieta") buvęs apostazijos apostazija. Žmogus nusigręžė nuo Dievo, Dievo paveikslą žemėje ėmė kurti mašina! Pasaulis liko lyg malūnas su tarškančiomis girnomis, be malūnininko.

Bet Novalis šioj chaotiškoj būklėj pramato naują gimimą: modernusis netikėjimas (čia, be abejo, įeina ir "moksliškasis" ateizmas) gali žmoniją grąžinti "iš pragaro į dangų". Iš anarchijos kaip tik turi kilti religinis renesansas. Kai nebėra jokių ryšių, žmogų vėl kažkas ima traukti į dangų. Racionalizmas užleis vietą naujam apreiškimui, kaip pagonybė užleido vietą krikščionybei. Iš to turės gimti Jungtinės Europos valstybės. Bet vien pasaulio jėgos, be aukštesnės galios, to nepasieks. Nebus ir taikos tarp priešingų jėgų. Taika tebus tik iliuzija, ginklų paliaubos. Karai bus neišvengiami, kol Kristus nebus žmonijos vadas. Šventajai Dvasiai veikiant, turės pasirodyti naujo pavidalo krikščioniškoji Bažnyčia, vienos vyriausios galvos (popiežiaus) vadovaujama. Tik krikščioniškoji religija išgelbės Europą.

Krikščionija turi vėl tapti gyva ir veikli ir sudaryti matomą Bažnyčią, nepaisant kraštų ribų; ji turi į savo prieglobstį priimti visas antgamtinio gyvenimo ištroškusias sielas ir būti senojo ir naujojo pasaulio tarpininkė. Ji turi išlieti palaimos gausybės ragą ant visų tautų. Nuo garbingo europinio konsiliumo šventųjų kelių vėl atsistos krikščionija ir religijos žadinimą vykdys pagal visuotinį, dievišką planą. Niekas nebeprotestuos prieš krikščionišką ir pasaulinę prievartą, nes Bažnyčios esmė bus tikroji laisvė, ir visos reikalingos reformos bus pravestos jai vadovaujant kaip taikūs ir formalūs valstybiniai procesai. Kada tai bus? Tik kantrybės, o šventasis amžinosios taikos metas vis vien ateis.

Nors filosofas Schellingas buvo parašęs satyrines eiles "Heinz Widerporst", parodijuojančias Novalį, ir tą kūrinį nusiuntęs Goethei, bet Goethę jo neatspausdino, o apie Novalį kita proga atsiliepė teigiamai. Gaila, sakė jis, kad Novalis mirė jaunas, ypač kad jis savo metui padarė malonumą ir tapo kataliku.12

5
Novalio kūryba glaudžiai susijusi su jo filosofinėmis studijomis. Tačiau, kad ir rimtai domėjosi filosofija, filosofinės sistemos jis nekūrė. Novalis pasiliko poetinės kūrybos ribose. Net ir jo filosofinės nuotrupos "Žiedadulkėse" ar "Tikėjime ir meilėj", kurių itin apsčiai prisirinko, perpintos literatūrinėmis pastabomis.13
Kadangi Novaliui nebuvo pakeliui nei su racionalistiniais empirikais, nei su idealistiniais dogmatikais, jis pats susidarė vad. "magiškojo idealizmo" doktriną, kurią identifikavo su galia "ro-mantizuoti". Tas romantizavimas Novalio suprantamas kaip kokybinis prigimties pakėlimas į aukštesnę bazę, kai žemesnioji prigimtis tebelieka identifikuojama su aukštesniąja. Romantizavimas yra imaginacijos aktas. Tačiau pats Novalis niekad nevartojo "romantizmo" ar "romantinės mokyklos" sąvokų.

Magiškojo idealizmo sąvokai susikurti Novalis bus gerokai skolingas Fichtei. Fichtės kūrybiškasis "aš" yra galia, kuri pajėgi pakeisti sąmonę. Toji galia, pasireiškianti meile, valdo (patraukia) lytis, kaip ir kosminiame pasaulyje žvaigždes. Tai mintys, kurias savo kūryboje jau anksti išreiškė Dantė, o vėliau kartojo ir Goethe savo "Fauste".

Magiškasis idealizmas pagal Novalio sampratą yra tikėjimas dvasios galiomis daryti stebuklus ir burtus. Praktiškai jis tai buvo patyręs prie savo sužadėtinės kapo, kai, ekstazės pagautas, pergyveno magišką sielos egzistenciją po mirties ir mirusiųjų jungtį su gyvaisiais.

Novalio magiškojo pergyvenimo galimybę dar labiau sustiprino Boehmės ir Plotino studijos, kurios jį mokė, kaip nusigręžti nuo juslinio pasaulio ir pasiduoti ekstatiniam visumos regėjimui, tam tikros rūšies išsivadavimui iš regimojo pasaulio. Dabar Novaliui buvo aišku, kad magiškasis elementas glūdi visame, kas gyva. Kadangi tai kūrybinės jėgos, jos gali prasiskverbti pro daiktų užtvaras, pro matomąjį pasaulį, ir sukurti naujus dvasinius ryšius. Toliau vystant tas jėgas, vien magiškosios jėgos pagalba būsią galima pakeisti ir daiktų pasaulį. Išdils riba tarp sapno, fantazijos, pasakos ir tikrovės.

Fichtės ir Plotino paveiktas, Novalis tikėjo, kad, dvasines jėgas vystant, bus galima pasiekti pirmapradžio ryšio su gamta, magiškos vienybės su visuma, su antgamtiniu pasauliu. Kaip Dantė savo Beatričę susirado aukščiausiose teologinėse aukštumose, taip Novalis per žemiškąją Sofiją tikėjosi pasiekti dangiškąją Sofiją — dieviškąją išmintį.

Su tuo ieškojimu susijęs ir mėlynosios gėlės ieškojimas — savo asmenybės susiradimas aukštesniojoj, dieviškojoj būsenoj. Grįžimas pas Sofiją ir Kristų paskutiniajame "Himnų nakčiai" himne kaip tik ir simbolizuoja grįžimą į naują gyvenimą, į kūrybinį pasireiškimą, kuriam Novalis ir paskyrė tris paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Tas antgamtinis ryšys dar aiškiau parodytas "Henrike von Ofterdingen", kur vyriausias veikėjas tampa orfėjišku "burtininku". Henrikas, metęs žemiškumą, ima "romantizuoti", t. y. tam, kas paprasta, duoti nepaprastumo paslaptį, tai, kas žinoma, apvilkti nepaprastumu, o tam, kas lygstama, teikti nelygstamumo išvaizdą. Tai ir buvo aukščiausias romantiko uždavinys.14



1. Novalis tuo vardu pasivadinęs pagal vieną giminaičių dvarą. Dar viduramžiais kai kurie jo protėviai vadinęsi de Novali ( = Naujakuriai). Dabar priimta tarti Novalis, nors pats poetas tardavęs N6valis. Plg. F. Hiebel, Novalis, der Dieh-ter der blauen Blume. Bern, 1951, p. 8.
2. Plg. H. Ritter, Der unbekannte Novalis. Goettingen, 1967, p. 286.
3. Novalio ir Dantės paralelei plg. F. Hiebel, Novalis, der Dichter der blauen Blume. Bern, 1951, p. 46 - 49, arba to paties autoriaus Novalis, German poet, European thinker, Christian mystic. Chapel Hill,2 1954, p. 22—23.
4. Pirmą kartą atspausdinti Athenaeum, 1800, Bd. 3, 2. Stueck, p. 188 - 204. Rankraščio ir Athenaeum versijas plg. Novalis Schriften, hg. von P. Kluckhohn u. R. Samuel, Bd. 1. Stuttgart 1960. Iš tikrųjų turėjo būti 7 himnai.
5. W. Rehm, Orpheus, der Dichter und die Toten; Sebstdeutung und Totenkult bei Novalis, Hoelderlin u. Rilke. Duesseldorf, 1950, p. 115.
6. 6-tajam himnui antraStę davė Fr. Schlegelis savo nuožiūra klaidingai. Turi būti: Grįžimas pas Tėvą. Plg. F. Hiebel, op. cit. 1951, p. 195.
7. Lyginamosios literatūros atžvilgiu Novalio Himnas nagrinėja A. Closs, Medusa's mirror, studies in German li-terature, London, 1957, p. 134 - 146.
8. Mėlynosios gėlės vardas buvęs žinomas ir Novalio
tėviškės liaudžiai. Henrikas eina jos ieškoti į kalnus Jv. Jono
vakare. Plg. F. Hiebel, op. cit. 1951, p. 275. Lietuvių liaudis
paparčio žiedo ieškodavo irgi šv. Jono naktį.
9. Tas pats motyvas kartojasi Novalio "Studentuose Saise".
10. L. Signer, Deutsche Literaturgeschichte. Luzern, 31951. p. 348.
11. Alegorinį paslapčių atidengimą nagrinėja B. HaywoodL Novalis, the veil of images. 's-Gravenhagen, 1959.
12. Plg. W. Malsch, "Europa", poetische Rede des Novalis. Stuttgart, 1965, p. 1.
13. Daugiau apie Novalio filosofiją K. Hamburger. Phi-losophie der Dichter: Novalis, Schiller, Rilke. Stuttgart, 1966.
14. Plg. E. M. Zimmermann, Heinrich von Ofterdingen: a striving towards unity (Germanic review, v. 31, nr. 4, 1956, p. 269 - 274).



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai