Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEISTINE MORALĖ PDF Spausdinti El. paštas
Šiais 600-aisiais Lietuvos krikšto metais oficialiojoje Lietuvos spaudoje reguliariai pasirodo straipsniai religijos temomis. Visi straipsniai ateistiniai. Palyginant su ankstesniomis primityviomis tiradomis, jų tonas šiek tiek mandagesnis ir ramesnis. Tačiau, kad tokie straipsniai skaitytojams nenusibostų, laikas nuo laiko ateistika paįvairinama pikantiškais vaizdeliais apie donžuaniškus kunigus, išnaudojančius vargšų tikinčiųjų tamsumą. Visuose straipsniuose tvirtinama, jog krikščionybė buvusi žalinga Lietuvos kultūrai; teigiama, jog religija žaloja moralę, o Lietuvos vaikus būtina auklėti "aukštos komunistinės moralės dvasia".

Sovietinėje Rusijoje tokios ateistinės monotonijos mažiau. Pasigirsta net ir dialogas tarp religiją vertinančiųjų ir ją niekinančiųjų. Pasirodžius Litertūroje ir mene pagirtam Čingizo Aitmatovo romanui "Ešafotas", jo "neapsakomai šlykštų... koketavimą su dievuliu" užpuolė filosofijos mokslų daktaras Kryvelovas dienraštyje Komsomolskaja pravda. O krikščioniškosios moralės klausimą labai įdomiai gvildeno prieš penkerius metus Maskvoj išspausdinta Jevgenijaus Davydovo "Meilės etika ir sauvalės metafizika".

Knygos autorius iš pagrindų kritikuoja vokiečių filosofą Nietzschę ir ateistinį egzistencializmo filosofijos sparną. Aišku, Maskvoje tokia "buržuazinio egzistencializmo" kritika nenaujiena, tačiau iki Davydovo knygos pasirodymo egzistencializmas paprastai būdavo apšaudomas iš marksistinių - lenininių patrankų. Davydovo perspektyva visai kitokia. Jis klausia, ar dorovė iš viso įmanoma be moralinių imperatyvų ir — ar visuomenė gali egzistuoti be tokios dorovės? Jo atsakymas į abu klausimus yra — "ne".

Anot Davydovo, panaikinus kategorišką dorovinį įstatymą "Nežudyk", išyra bet koksai moralinis kodeksas. "Tie, kurie paneigia šį įstatymą", rašo jis, "stoja prieš patį gyvenimą". Iš šio autoriaus tvirtinimo išplaukia neišvengiama išvada: Kas sutinka su principu "nežudyk", turi — iš principo — atmesti karą, revoliuciją ir mirties bausmę.

Kas gi tada išsaugos visuomenę nuo suirutės? Kas ją nuves altruizmo keliu? Kristaus atsakymas buvo — meilė. Toji meilė ir Davydovui yra moralės pamatas. O kas gi meile paremtas dorovės kodeksas, jei ne krikščionybė? Pasak Davydovo, meilė tolygi gyvasčiai — ji yra gyvenimą ištausojanti jėga plačiausia prasme. Meilės priešingybė — smurtas — yra "metafizinis mirties principas", nes jis naikina gyvybę ir patį gyvenimą.

Šios Davydovo knygos idėjos radikaliai prieštarauja marksizmui - leninizmui tvirtinančiam, kad smurtas esąs istorijos variklis ir nepakeičiamas pažangos veiksnys.

Knygos autorius Nietzschei priešpastato Dostojevskį, kurį jis aiškina ne kaip slavofilą, rusų šovinistą ar imperialistą, bet iš esmės krikščionį humanistą. Knyga, nors ir netiesiogiai, teigia, kad religija, krikščioniška moralė yra atsakymas į skaudžiausias pasaulio problemas.

Davydovo knygą 50,000 tiražu išleido "Jaunosios gvardijos" leidykla Maskvoje. Ji dažnai leidžia rusų nacionalistų knygas, kuriose kalbama apie būtinybę atgaivinti praeities vertybes ir pripažįstama religijos vertė. Kadangi rusų nacionalizmas toleruojamas, jo kanalais į rusų literatūrą bei gyvenimą kartais įplaukia ir religinės idėjos. Lietuvoje netoleruojamas lietuvių nacionalizmas ir netarybinis patriotizmas, o religijai durys į leidyklas ir spaudą aklinai uždarytos. Oficialiosios kultūros scenoje valdiniai ateistai kalbasi patys su savimi ir vienas kitam pritaria. Šiais 600-aisiais Lietuvos krikšto jubiliejiniais metais tarp uniformuotų netikinčiųjų su tikinčiaisiais jokio dialogo negirdėti. Priešingai — krikščionybę net užgauliojama kaip žalinga Lietuvos kultūrai. Čia norėtųsi klausti, o ant ko mūsų tautinė kultūra pastatyta, jeigu ne ant krikščionybės? Ant jos pagrindų per 600 metų išaugo raštas, mokslas ir menas. Net Vilniaus universitetas įsteigtas vadinamų "tamsybininkų" jėzuitų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai