Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mūsų mokykla PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MIKELINSKAS   
Mes tada turėjome iš eilės dvi lietuvių kalbos pamokas ir rašėme kontrolinį darbą. Nelabai man patikdavo tokie darbai: žinodamas, kad turiu nemaža laiko, aš visuomet ilgai žiūrėdavau pro langą, o paskui labai skubėdavau, nebaigdavau ir pridarydavau aibes, anot mokytojų, "žiopliškų" klaidų.
Kartu su skambučiu atėjo ir mokytojas. Jis buvo linksmas, be priekaišto išlygintomis kelnėmis, pasitempęs. Ir žvalus. Kaip visada. Klasė ij karto pamiršo kiemo ir koridorių triukšmą ir nekantriai laukė, ką mokytojas parašys lentoje. Jis paskubomis, bet linksmai mus peržvelgė ir paėmė gabalėlį kreidos. Pakrapštė jį nagu ir didelėmis, labai ryškiomis raidėmis parašė:

Musų mokykla

Paskui trumpai paaiškino temą ir atsistojo prie lango, savo įprastoje vietoje.
Visa klasė palinko prie sąsiuvinių ir švarių lapelių (tikrus sąsiuvinius tik retas kuris iš mūsų tada turėjo). Visi dar galvojo. Netrukus vienur kitur pasigirdo drovus plunksnų šnarėjimas: stropiausi mokiniai jau pradėjo savo darbą.

O aš dar nežinojau, kaip bus su manim. Man atrodė, jei mokytojas atsitrauktų nuo lango ir paliktų savo įprastą vietą, aš savo darbą parašyčiau dvigubai greičiau ir geriau. Tegul jis atsistoja prie krosnies arba šiukšlių dėžės, tenueina prie stalo, pagaliau teriogso šalia mano suolo ir težiūri į mano baltą lapą . . . Tik toliau nuo to lango. Aš tada tikriausiai pakaušiu jausčiau jo šiltą kvapą, matyčiau nublizgintus batus, bet žinočiau, kad jis nieko nepastebi už lango. Tada ir man, gal būt, prieš akis nežiojėtų išrausti apkasai prie tų trijų eglių, nesišieptų patrankos vamzdis, nestyrotų pajuodęs ir ilgas kaminas ten, kur seniau buvo dvaro kalvė, nedryksotų tie tanko vikšrai, kurių per gimnastikos pamokas mes nepajėgėme nutempti toliau nuo lango: jie buvo labai sunkūs. Paskui užėjo žiema, vikšrai įšalo žemėje, ir mes juos palikome. O dabar jau pavasaris: pro gležną sodo žalumą, tamsias eglių viršūnes matyti mėlyni it stiklinės šukės dangaus lopai, ir nuo saulės blizga patrankos vamzdžio galas.

Paskutinė pamoka — fizinis lavinimas. Aš jau apmečiau planą, kaip mes nuvilksim toliau nuo mokyklos lango tuos sunkius vokiečių tanko vikšrus, kurie tiek mus prikamavo. Nepaliksime ir patrankos — jos tamsios žiotys tiesiog spokso man į veidą.

Kad nors vieną žingsnį žengtelėtų mokytojas į šalį, tada aš nebematyčiau iš daugelio gabalų sudurstyto lango ir pradėčiau galvoti apie mūsų mokyklą.
— Valiūnai! Mūsų akys susitiko.
— Kodėl nerašai?
— Aš . . . galvoju, drauge mokytojau. Visuomet mano ausyse keistai nuskamba tas
"drauge mokytojau". Koks jis man draugas? Jei būtų draugas, atsitrauktų nuo lango ir duotų man rašyti apie mūsų mokyklą. Jis — ponas.
"Pone mokytojau, pone mokytojau, — piktai kartoju mintyse ir atkakliai žiūriu pro langą. — Ponas . . .".
— Ar ne per ilgai, Valiūnai, galvojame? Jau praėjo penkiolika minučių.
— Aš tuoj rašysiu . . . pone . . . drauge mokytojau.
Mokytojas šypteli ir vėl nusisuka į langą. Bet aš esu tikras, kad jis mane puikiausiai mato. Ir ne tik mane.

Ant patrankos vamzdžio nutupia juodas, žvilgantis varnėnas. Ir ima giedoti. Gieda linksmai, azartiškai, praskleisdamas ir vėl suglausdamas sparnus, pasistiebdamas. Aš matau jo geltonas žiotis, mažytį liežuvėlį, juodas akiplėšiškas akis.
— Jau praėjo dvidešimt minučių.
Aš sukandu dantis, plunksnakotis trakšteli mano pirštuose. Pažvelgiu į ranką: ji raudona, suskirdusi, vietomis prasisunkęs kraujas — visą žiemą aš kapojau žabus, ir man buvo gaila pirštinių, su kuriomis vaikštau į mokyklą.
— Drauge mokytojau, ar galimi lyriniai nukrypimai? — atsistoja savo suole Birutė.
— Kodėl ne. Prašau: čia laisva tema.

Lyriniai nukrypimai! Iš kur ji ir ištraukė tokį išsireiškimą? Ji visuomet ką nors sugalvos. Kartais tiesiog žmogus nežinai, kaip su ja elgtis, kaip kalbėtis. Anądien Birutė man pasakė: "Filmas "Šeštą valandą po karo" labai subtiliai atskleidžia tarybinio žmogaus vidinį pasaulį ir jo platų jausmų diapazoną". Ji mokytojo duktė ir geriausia klasėje lituanistė.

Niekas mūsų klasėje nežino, kad Birutė man patinka. Kai ji į mane pažvelgia, man ištisą dieną būna šilta krūtinėje, ir aš net per didelius šalčius galiu kapoti žabus be pirštinių.

Patrankos vamzdžiu atsargiai kopia katine pats rudasis Graibienės smaližius užmiegotomis akimis. Man atrodo, kad aš girdžiu, kaip jo minkštos letenėlės paliečia šiltą metalą. Bet ant vamzdžio galo varnėnas! Jis nieko negirdi, o tik plėšo gerklę.
— Škėc! — vos nesušunku ir tučtuojau su-spaudžiu lūpas.
— Ką pasakysi, Valiūnai?
— Aš . . . nieko.
— Rašykite.
Varnėnas nuskrido. Katinas tupi ant pat patrankos vamzdžio galo ir žiūri tiesiai į mane.
Aš parašau pirmą sakinį: "Mūsų mokykla randasi netoli upės, kuri pavasarį plačiai išsilieja iš krantų".

Perskaitau, ka parašiau. Man nepatinka žodis "randasi". Kodėl? Nežinau. Jis kažkoks negyvas ir valdiškas. Stengiuosi prisiminti, kur jį girdėjau. Prisimenu, kaip vėlų rudenį surašinėjau didelėse knygose, kiek valstiečiai turi vaikų, arklių, karvių, veršelių, avių, žąsų ir vištų. Ir trobesius, ir vaismedžius, ir "motinines" kiaules tąsyk surašinėjau. Aš daug ką dabar prisiminiau. Net ir tai, kad "Tiesoje" vienas garbingas rašytojas pavartojo žodį "šutvė", kuris nežinia kodėl mane labai linksmai nuteikė. Aš susiradau to rašytojo portretą sename žurnale ir kamputyje parašiau "šutvė". Ne, man nepatinka tas žodis "randasi". Atsargiai išplėšiau lapą ir suglamžiau. Nenoriu, kad tas negyvas žodis man lįstų į akis. Suglamžau, atsargiai įdedu į suolą ir vėl žiūriu pro langą. Katinas tupi ant vamzdžio galo ir rūpestingai prausiasi, tarsi jis varnėną jau būtų sudorojęs. Jaučiu, kaip mokytojas atsargiai išsiima laikrodį ir labai tyliai padeda jį ant stalo. Aš nieko prieš, jei jis išmestų laikrodį ir sudaužytų.

"Mūsų mokykla — tai tie buvę dvaro rūmai, kurių raudonas stogas iš toli šviečia pro juodas eglių viršūnes".
Šitas sakinys man atrodė kur kas geresnis už pirmąjį. Gal būt, todėl, kad jame nėra ano sprangaus ir negyvo žodžio.
Parašęs pirmąjį sakinį, aš rašau antrą, trečią . . . Jie limpa vienas prie kito, kaip paseilėti.

Įsigilinu ir nebepastebiu ne tik mokytojo, kuris vis dar stūkso prie lango, bet ir to, kad klasėje staiga sutemsta. Aš atitokau tik tuomet, kai akinamai blykstelėjo ir. . . driokstelėjo. Tarsi patranka būtų iššovusi. Nuo lubų pabiro tinkas. Aš dirstelėjau į langą: katino nebebuvo. Į sudurstytą stiklą paptelėjo stambus lašas. Jis ištiško ir subyrėjo. Paskui antras lašas, trečias . . . Vėl tvykstelėjo žaibas. Birutės plaukuose kažkas sublizgėjo. Ji pakėlė savo gražią juodą galvą. Jos sąsiuvinio lapas buvo pilnas lygių dailių eilučių. Man visada patinka žiūrėti į protingą Birutės raštą. Ji būtinai nori, kad visi ją pastebėtų. "Ar galimi lyriniai nukrypimai?" Ir sugalvok tu man! Jos tėvas mokytojas ir, sako, atsikėlęs iš didelio miesto. Bet tai nesvarbu. Aš norėčiau būti karo lakūnas ir, skrisdamas į frontą, numesti jai meilės laišką. Birutė jį pakeltų nuo žemės ir perskaitytų. Paskui pažvelgtų į juodą tašką danguje ir nusišypsotų. Nusišypsotų tik man vienam.

Audra su perkūnija užklupo netikėtai. Suošė juodos eglių viršūnės, tartum girti pradėjo griuvinėti vešliai sužaliavę agrastų ir serbentų krūmai. Piktas vėjas lankstė, purtė juos, ir jie negalėjo nuo jo pabėgti nei pasislėpti. Iš pradžių už lango skraidžiojo medžių žiedai, lapai, paukščių plunksnos ... Ir juodos plėnys per karą sudegusių namų. O paskui gūsiais šniokštė įstrižos vandens čiurkšlės. Atrodė, kad mokyklos langus užgriuvo Niagaros krioklys.

— Bėga! — pašoko suole Birutė ir skėstelėjo rankomis.
Ant jos sąsiuvinio lapo nuo lubų vėl paptelėjo didelis lašas. Aiškiai buvo matyti dvi mėlynos dėmės, kurios, atrodo, tuoj tuoi susijungs viena su kita. Birutės akys buvo kupinos išgąsčio ir. . . nuostabiai gražios. Aš norėjau, kad dar keletas didelių lašų tėkštelėtų ant jos sąsiuvinio.

Netrukus nuo langų pusės ir prie krosnies pasiliejo vandens latakai. Lubos buvo šlapios keliose vietose.
Mes paskubomis išardėme tvarkingas suolų eiles ir išsislapstėme, kur nelašėjo ant galvų. Bet tokių vietų buvo nedaug. Tada mokytojas įsakė susėsti į dviviečius suolus po tris. Kazėnas išliejo rašalą ir išėjo iš klasės "susitvarkyti". Uždarydamas duris, jis man mirktelėjo: aš žinojau, kad jis nebegrįš, todėl jo lapą pastūmiau po lašais ir žiūrėjau, kol jis visas nusidažė mėlynai.

Mes ilgai negalėjome pradėti rašyti. Dairėmės Į grindis, į lubas, į sudurstytus, braškančius langus, ir visi, tur būt, mąstėme apie tą patį. Ne, ne visi.
Birutė parašė paskutinį sakinį, pakrapštė plunksnakočio galu paausį ir pradėjo skaityti savo kūrinį nuo pradžios. Ji mąstė apie penketą ir mokytojo pagyrimą,
Mokytojas jau seniai pasitraukė nuo lango ir stoviniavo palei šiukšlių dėžę. Staiga jis ištiesė ranką, parodė į vandens klanus ir tarė:
— Suprantama, mūsų mokykla ne vien tai. Mes jam tylomis pritarėme. Švystelėjo žaibas ir uždegė jo negyvą akį. Nuskambėjo skambutis pertraukai. Pasigirdo
linksmas klegesys, ir kažkur labai toli, tarsi pasaulio gale, dusliai pokštelėjo į sieną durys. Mes vėl įnikome rašyti.
Už lango šniokštė audra, dažnai žaibavo. Protarpiais sugirgždėdavo suolas, cyptelėdavo plunksna, sušlamėdavo verčiamas lapas.
Tyliai prasivėrė klasės durys, ir pasirodė direktoriaus veidas. Jo akys apžvelgė audros sudarkytas suolų eiles. ! — Dirbat?
— Dirbam, — už visus atsakė mokytojas, ir vėl jo viena akis sublizgėjo.
Durys be garso užsidarė.
Aš vėl pamačiau ištiestą mokytojo ranką ir dar kartą išgirdau jo žodžius: "Suprantama, mūsų mokykla ne vien tai".

Ir tada ... aš pirmą kartą išvydau . . .
Aš pamačiau buvusio kumečio Andriulio dvynius, kiekvieną rytą po trejų metų pertraukos brendančius per gilų sniegą, senį "zimagorą" Daukšą, kuris už surūdijusias pačiūžas pirko iš manęs dukteriai seną anglų kalbos vadovėlį. Graibienę, išeinančią su džiaugsmo ašaromis iš mokytojų kambario ... Ir daug daug kitų . . . Man atrodė, kad jie jau sužinojo, kas yra mūsų mokykla.
Pajutau nekūrentas klases, pamėlusias rankas, kurias pūsčiojo linksmos ir patiklios burnos . . . Išvydau pirmąjį montažą greitomis mūsų pačių sukaltoje scenoje, sausakimšą salę, prakaito lašelius apšerkšnijusiuose jos kampuose ... Ir daugybę smalsių akių, jautrių ausų. Pamačiau ir mūsų mokytoją, kuris grįžo iš karo su stikline akimi.
— Beliko dešimt minučių.
Aš savo darbą buvau dar tik įpusėjęs.
— Laikas peržiūrėti, ką parašėte.
Mano plunksna skraidyte skraidė po baltą lapą.
Staiga aš pajutau, kaip pažįstama ranka atsargiai ima mano sąsiuvinį.
Jis skaitė, stovėdamas prie manęs. Aš užsikniaubiau ant suolo.
— Mes . . . per ilgai žiūrėjome pro langą, — išgirdau tylius, tolimus žodžius. — Mudu abu.
Man užėjo noras prisiliesti kakta prie rankos, kuri laikė mano sąsiuvinį.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai