Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIEKIANT SOCIALINIO TEISINGUMO EKONOMIJOJE PDF Spausdinti El. paštas


Dauguma lietuvių jau yra JAV, Kanados ar kitų Vakarų kraštų piliečiai. Jaunosios kartos gi yra pilnai įsijungusios į tų kraštų ūkinį, kultūrinį ir kitokį bendruomeninį gyvenimą. Lietuviai emigrantai, jų vaikai ir vaikaičiai yra neblogai ar net visai gerai įsitaisę gyvenime. Tačiau dauguma jų jaučia, kaip darbdaviai, turtingieji ir menadžeriai juos ir kitus darbininkus bei tarnautojus traktuoja be pagarbos ir su jais mažai skaitosi. Jie laikomi lyg kokia prekė, biznių, fabrikų menkas ratelis. Užtat jie nejaučia darbe dvasinio pasitenkinimo. Jie yra be nuotaikos, mato kitus be ūpo. Nejučiomis netenka domėjimosi aukštesniais dalykais ir nukrypsta į medžiaginius. Taip nejučiomis įsijungiama į konsumerizmo visuomenę, persiimama sekularistine, materialistine pasaulėžiūra. Palengva sumaterializėjama, nudvasėjama.

Tai vyksta dar stipriau bedarbiuose, mažai ar tik pusiau dirbančiuose, neturtinguosiuose, juoduosiuose, kai kurių tautų emigrantuose ir pabėgėliuose per žaliąją sieną . . .

Tie žmonės yra gera dirva kraštutinių ideologijų rasinei ir komunizmo propagandai, daug pigiai žadančiai, viliojančiai. Susidarius palankioms sąlygoms, pvz., kilus stipriai ekonominei ar politinei krizei, tos suvargusios, sukiršintos žmonių masės, vadovaujamos neskrupulingų vadovų, priešo ir komunizmo agentų, greitu laiku gali nusiaubti visą kraštą. Tai dvi grėsmes, du baisūs pavojai! Antroji grėsmė dar net didėja. Pasaulyje vis juk auga badaujančių ir iš bado mirštančių skaičius. Be to, komunizmo vilionėms dar labiau darosi prieinamos Centro Amerikos ir kitų Trečiojo pasaulio kraštų skurstančios masės. Ten "išlaisvinta" šalis po šalies krenta į komunizmo glėbį.

Mes, lietuviai, esame katalikiškos dvasios žmonės, ir patys ant savo kailio patyrę komunizmo "rojų" ir baisųjį terorą. Mūsų jaunoji karta yra prisiklausiusi iš savo senelių, tėvų ar prisiskaičiusi spaudoje iš pirmų šaltinių apie jį. Tad mes ir jie negalime į tuos dalykus tyliai žiūrėti, nieko nedaryti ir vien tik laukti, kas bus. — O kas darytina? Ką mes galime pataisyti?

Būtų galima trumpai atsakyti: teigiamai ir neigiamai veikti priešinga kryptimi. Neigiamai — kalbėti saviškiams, pažįstamiems ir kitataučiams, skelbti per spaudą ir kitas socialinio susižinojimo priemones (media) nežmonišką, baisią komuniz mo vergovę it jos stiprėjančią grėsmę jiems ir visiems. Nebijoti iškelti ir kapitalistinės santvarkos vykdomų neteisybių.

Teigiamai — prisidėti prie palaikymo bei stiprinimo krikščioniškosios dvasios žmonėse bei draug su kitais rodyti daug visokeriopų pastangų, kad pagrindinė, egzistencialinė sritis, ekonominis gyvenimas dirbančiųjų ir žemųjų visuomenės sluoksnių būtų geras, pragyvenimo lygis gana aukštas. Tai įgalintų ir savo šalies, ir Trečiojo pasaulio šalių, ir komunizmo pavergtų kraštų žmones matyti, kad laisvuose demokratiniuose kraštuose visiems mokamas geras atlyginimas už darbą, kad juose visos socialinės klasės ir sluoksniai yra maždaug vienodai traktuojami, ir visi įgalinami apsirūpinti reikiamomis medžiaginėmis gėrybėmis bei kultūrinėmis vertybėmis, būtinoms tikrai žmogiškam gyvenimui; vienu žodžiu, kad juose stengiamasi vykdyti socialinį teisingumą. Siame straipsnyje tad ir svarstysime socialinio teisingumo sampratą, jo reikalavimus, būtinumą ir įvairius praktiškus būdus vykdyti jį ekonominiame gyvenime.

Bažnyčios socialinis mokymas ir dorinis įpareigojimas ekonomijoje

Gera alga darbininkui, teisingas atlyginimas dirbantiesiems, žinoma, yra pirmiausia ekonominis dalykas, ūkinė kategorija. Tačiau tuo pačiu atlyginimas turi ir dorinį pobūdį. Sakome: tai teisingas atlyginimas, gera alga, neteisingas užmokestis darbininkui už darbą, tarnybą... Tikintiesiems žmonėms, katalikams autoritetas apie dorą, jos kriterijus ir normas yra Katalikų Bažnyčia, konkrečiau kalbant, jos socialinis mokslas ekonominiuose dalykuose. Tad ir šiame straipsnyje, studijuodami socialinio teisingumo įgyvendinimo klausimą ekonomijoje, daugiausia naudosimės Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis dėstomas popiežių socialinėse enciklikose ir panašiuose bažnytinės hierarchijos autoritetinguose dokumentuose.

Daug kam gali atrodyti Bažnyčios socialinį mokymą esant gana abstraktų, nieko ar mažai ką tesakantį apie ekonominį gyvenimą. Bet taip nėra, ypač mūsų laikais, kai jis stipriai pritaikomas atskiroms sociališkai ūkinio gyvenimo sritims ir paskiriems klausimams.

Bažnyčios visuomeninis mokymas yra perėjęs tris tarpsnius. Pirmame, klasikiniame periode, Bažnyčia socialiniame mokyme rėmėsi Dievo duotu Apreiškimu ir filosofiniais žmogaus prigimties svarstymais. Iš jų išvedamos pagrindinės tiesos, universalūs principai ir prigimties įstatymas. Pagal juos apsprendžiami įvairūs paskiri dalykai ir gyvenimo sritys, pvz., Leono XIII soc . enciklika "Berum Novarum" 1891 m. Antrame periode — II Vatikano susirinkimo tarpsnyje — panaudojamas dar kurios nors srities mokslinis pažinimas pagal socialinių mokslų ekspertų duomenis, pvz., JonoXXIII soc. enciklika"Mater et Magistrą" 1961 m. Trečiame tarpsnyje — povatikaniniame periode — dar naudojamasi antroploginių ir socialinių mokslų žinovų profesionaline patirtimi. Taip rašyta Pauliaus VI soc. enciklika "Populorum progresio" (1963). Bašydamas JAV vyskupų konferencijos ganytojišką laišką "Economic Justice for all: Catholic Sočiai Teaching and the US Economy" (1986), vyskupų ad hoc komitetas informavosi ir tarėsi su visu šimtu įvairių mokslų žinovų ir sričių profesionalų.1

Žinoma, tie mokslininkai ir profesionalai, dalyką tyrinėdami, prieina dažnai ir prie skirtingų išvadų. Taigi atsiranda idėjų, išvadų, nuomonių, metodų ir naudotinų priemonių įvairumas, daugumas, arba pluralizmas. Išryškinant, kuri išvada tikresnė, kuri priemonė šiuo metu tinkamesnė, tenka plačiai naudoti debatus, diskusijas. Taip palengva prieinama prie consensus — sutarimo. Užtat ruošiant anksčiau minėtą JAV vyskupų konferencijos ganytojišką laišką, buvo galutinai priimta tik trečioji jo redakcija.

Apie tokių dokumentų moralinį autoritetą, įpareigojantį tikinčiuosius, Amerikos vyskupai savo ganytojiškame laiške "The Challenge of Peace — Taikos iššūkis" (1983) įsakmiai pareiškia: "Mes nenorime tvirtinti, kad kiekvienas mūsų čia mokomas dalykas turi tokį pat moralinį autoritetą, kaip mūsų nuostatai apie moralinius principus ir formalų Bažnyčios mokymą, ar kai tuos principus jau pritaikome kartais specifiniams atvejams. Suprantama, kad protingai apsvarstytuose nuosprendžiuose anie moraliniai principai yra įjungti. Tačiau tie specifiniai atvejai yra susidarę tam tikrose aplinkybėse. Jos gali pasikeisti, ir geros valios žmonių gali būti morališkai kitaip interpretuojamos . O tačiau tiems mūsų daromiems moraliniams nuosprendžiams apie ypatingus atvejus, nors sąžinės ir neįpareigojantiems, katalikai turi teikti rimtą dėmesį ir apsigalvoti, kai jie nori apsispręsti, ar jų pačių moraliniai nuosprendžiai sutinka su Evangelija ar ne" (9 - 10 n.).2

Anksčiau minėtame laiške "Ekonominis teisingumas visiems" JAV vyskupai rašo: "Siame laiške svarstėme gana ribotą ekonominių dalykų skaičių. Mes tikiine, kad būtų gera ir net būtina išdiskutuoti ir rimtai morališkai įvertinti visus tuos dalykus, kurie rišasi su ekonominiu teisingumu. Tai padaryt raginame kitus. Tokia tam tikslui daroma refleksija, svarstyba apie ekonominės politikos programas ir pasirinkimus turi tapti sudedamąja mūsų sąmoningos elgsenos dalimi, kuria savo religinį tikėjimą surišome su kasdienos tikrove" (157 n., plg. 132 n.)

Lietuviai seniai norėjo turėti savo kardinolą. Tai ypač buvo jaučiama išeivijos spaudoje. Pagaliau beveik po 400 metų ir mes susilaukėme kardinolo. Gegužės 29 d. juo buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos administratorius vysk. Vincentas Sladkevičius. Tas paskyrimas liudija popiežiaus fono Pauliaus II ypatingą dėmesį bei palankumą mūsų tautai. Šia proga didžiojoje pasaulio spaudoje vėl suskambėjo Lietuvos vardas.

Šioje nuotraukoje kard. Vincentą Sladkevičių matome dešinėje kalbantį su popiežium, kai balandžio mėnesį Lietuvos vyskupai lankėsi Vatikane. Tai jų nuotraukos centrinė detalė.

Naujasis kardinolas gimė kukliose aplinkybėse — 1920 m. rugpjūčio 20 d. Kurionių kaime, Žaslių valsčiuje. Tėvai buvo tiek neturtingi, kad negalėjo sūnaus leisti net į vidurinę mokyklą. Dievo Apvaizda ateiti į pagalbą būsimajam kardinolui paskatino Žaslių parapijos kleboną kun. Matą Cijūnaitį. Jo remiamas, Sladkevičius baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir 1939 m. jėzuitų gimnaziją Kaune. Po mokslo Kauno kunigų seminarijoje 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas kunigu. Kelis metus veikė pastoracijoje, bet turėdamas teologijos licenciato laipsnį, 1952 m. buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesorium.

Negavus valdžios leidimo, Šv. Sosto specialiu potvarkiu vysk. Teofilius Matulionis kun. Sladkevičių slapta pakonsekravo tituliniu Aboros vyskupu ir savo pagalbininku, bet valdžia jam pareigų eiti neleido ir išsiuntė gyventi į Nemunėlio Radviliškį bei Paberžę. Ten kaip altarista gyveno 23 metus. Valdyti Kaišiadorių vyskupiją jam buvo leista tik 1982 m. Kardinoliškas insignijas jis iš popiežiaus gavo Romoje š. m. birželio 28 d.

Pagal vyskupus tai galioja visiems tikintiesiems: "Mūsų dienų vyrai ir moterys yra pašaukti atsiliepti j Senojo Testamento pranašų ir Jėzaus mokymą, išvystant savyje stiprią atsakingumo sąmonę už savo tautos ekonominį gyvenimą... Tokie nagrinėjimai ir svarstymai ves juos prie atitinkamų išvadų. Jos įgalins ir pačių asmenišką pasirinkimą, ir skatins paremti viešųjų programų įgyvendinimą" (68 n.).

Turbūt tai skatins diskutuoti, svarstyti dalyką, panašiai pasirinkti ir prisidėti prie doriškai sveikų svarbių programų. Tai buvo vienas svarbiųjų motyvų vyskupams rašyti ganytojišką laišką "Ekonominis teisingumas visiems": "Tie pagrindiniai moraliniai rūpesčiai veda mus, vyskupus, jungtis į dialogą, diskusijas, sudarant viso krašto ekonominės politikos planus" (267 n., plg. 321 n.).

Socialinio teisingumo samprata
Pagal Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą žmogaus teisės ir pareigos bendruomeniškai ūkiškame gyvenime kyla iš krikščioniškos žmogaus sampratos ir pačios žmogaus prigimties. Žmogus yra sutvertas pagal Dievo panašumą ir paveikslą. Jis yra Kristaus brolis - sesuo, jo mistinio, paslaptingojo kūno narys. Žmogus turi protą ir laisvą valią. Tad jis — asmuo, aukščiausia būtybė, didžiausia vertybė žemėje. Visi kiti Dievo sutverti kūriniai ir jėgos turi tarnauti visiems jo vaikams. Viskas turi būti rikiuojama į žmogų.

Žmogus iš pačios savo prigimties yra socialinė būtybė. Drauge su kitais jis apsirūpina pats ir padeda kitiems apsirūpinti žmogiškam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis. Iš to kyla bendruomeninio gyvenimo principai, kriterijai, teisės ir pareigos. Štai keletas jų:

—    visos gėrybės turi tarnauti visų žmonių labui (bendruomeninė nuosavybė);

—    bendruomeniškai atliekamas darbas turi siekti visų bendrojo labo, o ne kurios paskiros grupės ar žmogaus (bendrojo gėrio principas);

—    kiekvienas turi stoti už visus žmones ir visi už vieną (solidarumo principas);

—    ką padaryti gali pats žmogus ar nedidelė žmonių bendruomenė, tegu to nesiima daryti didesnė bendruomenė; tepadeda tik pagal reikalą (subsidiarumo dėsnis);

—    bendrai darbuojantis: atiduok kitam tiek, kiek jam priklauso (teisingumo įsakymas).

Socialinis teisingumas priklauso prie teisingumo. Yra tam tikra teisingumo rūšis, skirtinga nuo kitų. Stebint gerą, solidžią šeimą, yra bene lengviausia socialinį teisingumą suprasti. Joje visi nariai darbuojasi ir rūpinasi šeimos gerove; taip pat visi naudojasi ta gerove. Jeigu kuris šeimos narys yra ligotas ar šiaip nepajėgus dirbti, vis tiek kiti šeimos nariai rūpinasi juo ir jaučia pareigą padėti jam, o šis turi teisę naudotis bendrąja šeimos gerove ir kitų pagalba.

Panašiai ir tose didžiulėse žmonių šeimose — prigimtinėse, darbo ir kitokiose bendruomenėse — visi nariai (ir silpnesnieji) turi teisę gauti, kas jiems priklauso ir reikalinga; o kitų pareiga tai jam duoti. Šitai plaukia iš bendrojo gėrio ir solidarumo sąmonės reikalavimų. Tai ir yra socialinis teisingumas.

Socialinio teisingumo terminas ir samprata ypač išplito po pop. Pijaus XI socialinės enciklikos "Quadragesimo Anno" (1931) paskelbimo, kurioje ši sąvoka dažnai vartojama ir išreiškiama, pvz. :

—    Dėl to turtai, kurie ekonominės ir socialinės pažangos dėka nuolatos auga, turi būti taip skirstomi žmonėms ir luomams, kad būtų išlaikytas, kaip Leonas XIII sako, jų naudingumas bendruomenei arba, kitaip sakant, kad būtų apsaugota bendroji visuomenės gerovė. Šitas socialinio teisingumo dėsnis draudžia vienam luomui neleisti kitam luomui naudotis šituo gėrybių paskirstymu.3

—    Soc. teisingumui yra priešinga nederamai mažinti ar didinti darbininkų atlyginimą, siekiant vien asmeninės naudos ir nepaisant bendrosios gerovės (38 n.).

—    Kiekvienam turi būti duota, kas jam priklauso; reikia taip daryti, kad žemiškosios gėrybės būtų skirstomos pagal viešosios gerovės reikalavimus arba socialinės teisybės normas (31 n.).

Taigi soc. teisingumas yra savarūšis ir skiriasi nuo kitų "klasinių" teisingumo rūšių net keleriopai.

1.    Soc. teisingumo objektas yra bendrasis ekonominis gėris, olegalinio, arba įstatyminio, teisingumo objektas apima visokeriopą bendrąją gerovę.

2.    Soc. tiesingumo subjektas yra žmonės kaip kurios prigimtinės ar dirbančios bendruomenės (komiteto) nariai; o įstatyminio ir padalinamojo teisingumo — žmonės, kaip piliečiai.

3.    Soc. teisingumo reikalavimai ir apeigos galioja dar prieš atitinkamus įstatymus; taip pat ir ten, kur jie nepasiekia ar nenustato tų teisių ir pareigų.

4.    Jis skiriasi nuo mainų teisingumo, kuris griežtai įpareigoja tik abiejų asmenų ir abiejų pusių sutartam dalykui, pinigų sumai. Tačiau soc. teisingumas turi su juo bendra, nes jų abiejų materialinis objektas yra ekonominės gėrybės.

Nors katalikų filosofų ir sociologų tarpe esama net 5 skirtingų nuomonių, tačiau pagrindiniuose punktuose jie sutinka. Tad su William F. Drummong'u socialinį teisingumą taip galima aptarti: Tai sava teisingumo rūšis, skirtinga nuo mainų, padalinamojo ir įstatyminio teisingumo, kuri reikalauja, kad ekonominės gėrybės, net privačios nuosavybės, tarnautų visų bendrajam labui, visi gautųjų prideramąją jiems dalį.4

Nors soc. teisingumas yra savarūšis, tačiau daug kas griežtai neskiria jo nuo "klasikinių" teisingumo rūšių. Jį kartais vadina ekonominiu teisingumu, pvz., kad ir anksčiau minėtame JAV vyskupų konferencijos ganytojiškame laiške "Ekonominis teisingumas visiems". Tačiau su K. J. Čeginsku galima sakyti:

— Soc. teisingumas yra dinaminis dorinės visuomenės santvarkos pradas ir tuo pačiu visuomeninės pažangos, plėtotės, judrumo, reformų bei persitvarkymo variklis, semias energiją ne iš pozityvios valstybės teisės, bet iš prigimties įstatymo. Soc. teisingumo nešėjas pirmiausia yra asmuo (paskui — socialinės grupės — P. D.), pašauktas tarnauti visuomenei ir joje siekti tobulybės; turįs nenusavinamą prigimties teisę reikalauti paramos ir tokios visuomeninės būklės, kurioje, įnešdamas savąjį indėlį bendrosios gerovės kūrybon ir gaudamas sau priklausančią dalį, galėtų išskleisti visas savo galias ir siekti pilnutinio žmogiškumo. Social, teisingumo sąmonę papildo ir atbaigia krikščionybės skelbiamas socialinės meilės reikalavimas.5

Soc. teisingumas — bent savo esme ir dinamika — siekia ekonominių galimybių ir gyvenimo sąlygų lygybės visiems. Juk visi žmonės iš prigimties yra lygiateisiai. Mahatma Gandhi, dvasinis indų vadas, kovoje už Indijos išlaisvinimą kalbėdamas pranašiška Bažnyčios tėvų kalba ir nutraukdamas kaukę nuo nuodėmių prieš soc. teisingumą, pareiškė:

— Aš turiu prileisti, kad tam tikra prasme mes visi esame vagys. Jeigu aš pasiimu šį tą, ko nereikia mano paties asmeniškam naudojimui, ir tai pasilaikau — aš vagiu tai nuo kito, kuriam reikia.6

Tai taikintina ir turtingųjų socialinių grupių bei tautų elgesiams. Tačiau nėra nusikaltimo prieš soc. teisingumą, jei kas daugiau turi ar uždirba, kai tas "daugiau" vienokiu ar kitokiu būdu tikrai tarnauja mažiau pasiturinčiųjų labui.

Socialinis teisingumas — ekonominį gyvenimą tvarkantis principas
Pijus XI savo "Quadragesimo anno" enciklikoje šitaip iškelia socialinį teisingumą:

"Be abejo, konkurencija tam tikrose ribose yra teisėta ir tikrai naudinga. Tačiau ji niekada nebuvo ir nebus tinkama normuoti ekonominiam gyvenimui... Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingu bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvąją konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti... Beikalin-gi tad aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas būtent socialinis teisingumas ir socialinė meilė. Būtina, kad šis teisingumas apimtų pačias institucijas bei visą tautų gyvenimą, ir taip susikurtų sėkminga teisinė ir socialinė santvarka, kuri tvarkytų ir visą ekonomiką. Soc. meilė turi tapti lyg siela tokios santvarkos, kurią vyriausybė privalo energingai saugoti ir ginti" (41 n.).

Soc. teisingumas, tas nerašytas pagrindinis ekonominis įstatymas, savo reikalavimais ir suteikiamomis teisėmis apima įvairias ūkinio gyvenimo sritis. Kai kurias jau užsiminėme, o kaip kai kurias kitas jis tvarko, dabar kiek aprašysime.

Vienas pagrindinių jo reikalavimų yra, kad bendrai dirbamo darbo pirmaeilis uždavinys būtų dirbantieji prie jo žmonės, jų gyvybiniai, dvasiški, kultūriniai ir medžiagiški reikalai, o ne produkcijos, turto, kapitalo didinimas gaunamu pelnu. Tai darbo prieš kapitalą pirmenybės dėsnis.

Jį puikiai paaiškino ir stipriai iškėlė Jonas Paulius II savo soc. enciklikoje "Laborem exercens — Darbą dirbantysis" (1981). Mat darbas yra ne tik žmogaus kūno galių, bet ir visos žmogaus asmenybės reiškimasis. Turtas, kapitalas, t.y. įvairių darbo priemonių — piniąų ir kitų medžiaginių dalykų — suma, yra žemesnės vertės už žmogiškuosius — tad antraeilis dalykas.7

Pirmuose industrinio kapitalizmo tarpsniuose darbas buvo laikomas tam tikra "preke" tarp kitų prekių, reikalingų pirkti gaminių produkcijai. Dar ir dabar darbas praktiškai tebelaikomas gamybai reikalinga anonimine "jėga", "kai visą ekonominę problematiką sąlygoja materialistinio ekonomizmo prielaidos" — sako Jonas Paulius II.8

Praktiškai darbo prieš kapitalą pirmenybė vykdoma davimu gerų darbo sąlygų ir teisingu darbo atlyginimu. Šiaip darbo atlyginimas — alga nustatoma pagal mainų teisingumą (tiek dirbai, tiek duodu — moku už darbą). Tačiau mūsų laikais, kad atlyginimas būtų pakankamas būtiniausiems gyvenimo poreikiams (vital salary), kad vedęs dirbantysis galėtų išlaikyti savo šeimą (family salary), kad būtų mokami įvairūs socialinio draudimo įnašai — darbdavys turi patenkinti soc. teisingumo jam uždedamas pareigas. Gi geros darbo sąlygos įgalina dirbantįjį reikštis ir savo dvasinėmis galiomis, augti kaip asmenybė, bręsti kaip asmuo.

Toje enciklikoje Jonas Paulius II stipriai iškelia tai, kad gerom darbo sąlygom ir teisingam atlyginimui nustatyti didelę reikšmę turi netiesioginis darbdavys. Netiesioginis darbdavys — tai įvairūs specifiniai veiksniai, kaip ekonominės, socialinės, kultūrinės, finansinės, politinės ir valdžios institucijos bei asmenys su jų vis besikeičiančia veikla ir planais, i Suprantama, netiesioginio darbdavio atsakomybė yra mažiau tiesioginė. Tačiau ji yra tikrai didelė atsakomybė.

Darbdavio socialinio teisingumo pareigos mūsų dienomis vis labiau didėja. Mat vis stiprėja firmų, įmonių, žemės ūkio, amatininkų, transporto ir kitokių įstaigų priklausomumas nuo kredito, finansų, , vidaus ir užsienio prekybos, viešųjų ekonominių programų, valdžios politikos, tarptautinių institucijų ir t.t.

Todėl tiesioginiai ir netiesioginiai nusikalsta darbdaviai, neteikiantieji darbui pirmenybės prieš kapitalą; tie "kurie laikosi industrijoje naujos vizijos ir ekonominio modelio, užvaldžiusio mūsų visuomenę", — rašo savo dokumente Kanados Vyskupų konferencijos soc. reikalų komisija. "Pagal tą viziją kuriamas aukštosios technologijos kompiuterių amžius ir civilizacija. Kad gaminiai būtų labiau pajėgūs konkuruoti vidaus ir užsienio rinkoje, siekiama aprūpinti pramonę visai naujomis mašinomis ir kitomis priemonėmis. Taip pat kuriamos aukšto lygio industrijos formos, pvz., mikroelektronikos, petrochemikos, branduolinių jėgainių, naujausios technologijos medicinos instrumentų.Taip palengva išstumiamos daug darbo jėgos reikalaujančios pramonės firmos (tekstilės, rūbų, batų). Ji mėginama įgyvendinti, naudojant daug intensyvaus kapitalo, o vis mažiau darbo jėgos, stiprinant negyvosios energijos naudojimą — anglies, gazolino dujų... Tačiau ta energija turi būti imama iš nebeatnaujinamų energijos šaltinių, kurie gana greit išsisems. (Sakoma, jeigu viso pasaulio tautų žmonės naudotų tiek ang lies ir gazolino, kiek amerikiečiai, jų beužtektų tik šiai kartai ir gal kiek būsimai). Tokia industrija dažnai užsienio kontroliuojama, nes tomis pasirinktomis ekonominėmis pirmenybėmis ji rikiuojama labiau eksportui ir išoriniams prabangiškiems dalykams, negu pagrindiniams savo krašto žmonių poreikiams .9

JAV vyuskupai aname ganytojiškame laiške "Ekonominis teisingumas visiems" soc. teisingumo reikalavimus arba, kaip jie sako, "pagrindines visų asmenų ekononmines teises", išreiškia trimis būtinomis pirmenybėmis JAV ekonominės politikos siekiuose:

1.    Rūpinimasis žmogiškaisiais poreikiais ir didėjantis dirbančiųjų dalyvavimas ekonominėje gerovėje turi būti dvi pirmenybės, investuojant turtą, talentus ir žmogiškąją energiją (105 n., plg. 92 n.).

2.    Ekonominis "marginalizuotojų" (į kultūros ir didmiesčių pakraščius nustumtų suvargusiųjų) bendrajame gerbūvyje dalyvavimo didinimas turi pirmenybę prieš išsaugojimą privilegijuoto koncentravimo pajamų, galios ir turto. Reikia siekti to pilnesnio dalyvavimo ypač jų pačių darbu atitinkamose programose (104 n., plg. 91 n.).

3.    Rūpinimasis patenkinti pagrindinius neturtingųjų gyvybinius poreikius yra aukščiausia pirmenybė. Asmeniški apsisprendimai , socialinės ir ūkinės programos, įvairių ūkinių, socialinių ir politinių jėgų veikla turi būti vertinama pagal tai, kaip atsiliepia ir atsilieps į tuos, kuriems trūksta minimalinių galimybių maisto, buto, auklėjimo ir sveikatos srityse... Pirmenybę teikti neturtingiesiems yra ne tik krikščionio pareiga, bet ir reikalavimas, paremtas teisingumo sąmonės bei žmogiškos patirties (103 n., plg. 90 n.).

Juk pagal JAV Cenzo biurą 1982 m. 20% turtingųjų amerikiečių gavo viso krašto įplaukų beveik tiek, kiek 70% mažai pasiturinčiųjų. Gi tais pačiais 1982 m. 20% neturtingiausių tegavo vos 4% visų pajamų ir 40% neturtingųjų žmonių vos 13%. Be to, 5% turtingiausių amerikiečių šeimų turi 43% viso tautos turto, o 1% tų pačių turtingiausių šeimų turi net 20% turto. Tuo tarpu 50% visų amerikiečių šeimų teturi vos 4%.

Ir tos šeimos vis labiau skursta. Tų 20% turtingųjų amerikiečių įplaukos 1977 - 1982 m. padidėjo 7,5%. 1983 neturtingiausiųjų įplaukos buvo pačios mažiausios nuo 1947 metų.10 Toks turto padalinimas, toks neturtas tikrai pasiturinčioje amerikiečių visuomenėje yra socialinis ir moralinis skandalas. Jis turi būti pašalintas kiek tik galima greičiau (187, 202 - 204 n., plg. 183 - 185 n.).

Amerikos vyskupai toliau aiškina, kad pasirinkti ir vykdyti šias pirmenybes yra socialinio teisingumo pareiga ir atsakomybė įvairių ekonominių veikėjų ir institucijų: dirbančiųjų žmonių ir jų unijų, sindikatų; menadžerių, investuotojų, biznierių; kompanijų ir bankų; transnacionalinių ir tarptautinių veikėjų; piliečių ir valdžios; pačių vartotojų, bažnyčių ir 1.1.

Antroje to ganytojiško laiško "Ekonominis teisingumas visiems" dalyje vyskupai siūlo konkrečias priemones ir planus toms pirmenybėms vykdyti šiose srityse: nedarbo ir neturtingųjų sumažinimo, maisto ir žemės ūkio bei tarptautinės ekonomijos pagerinimo. Nors tai būtų įdomu ir net naudinga mūsų temos pilnesniam supratimui, bet tai šio straipsnio rėmuose neįmanoma padaryti.

Siūlymas naujo amerikiečių eksperiumento
Siame vyskupų ganytojiškame laiške aprašomos ir nurodomos pirmenybės, planai, ūkinės ir kitokios programos yra, sakytume, trumpalaikės, greitam soc. teisingumo vykdymui visiems, ypač mažiau uždirbantiems ir neturtingiesiems. Imdami ilgesnį laiko tarpą ir žvelgdami ateitin, vyskupai siūlo visiems daryti naują amerikiečių eksperimentą.

Senasis amerikiečių eksperimentas buvo iš įvairių kraštų Amerikon suvažiavusių emigrantų, labai nukentėjusių gimtuosiuose kraštuose nuo galingųjų ir valdžios, sukurti politinę ir socialinę lygybę visiems gyventojams. Tai buvo didelis užsimojimas, tais laikais beveik neįmanomas bandymas. Jie visi labai troško tos politinės lygybės, visaip jos siekė ir stiprino ją. Nustatė tam tikslui ir garsiąją Konstituciją, ir atitinkamus įstatymus. Sujungtomis jėgomis, stipriai tarpusavyje bendradarbiaudami, jos siekė ir pasiekė. Eksperimentas pasisekė.

Vyskupai aiškina: panašiai dabar reikia užsimoti naujam bandymui — stipriu bendradarbiavimu siekti ekonominės demokratijos, t. y. kad visi Amerikos gyventojai turėtų lygias ekonomines galimybes siekti savo ir kitų ekonominės gerovės ir gautų balsą ekonominėje srityje.

—    Bendradarbiavimas, dirbimas sujungtom jėgom, visu būriu, talka (team) nužymėjo, kaip kokiais stulpais, mūsų krašto istoriją ir kultūrą tiek pat, kiek ir asmeninė iniciatyva ir lenktyniavimo dvasia. Tokia didelė bendradarbiavimo dvasia turi atgimti dabar naujom formom, norint, kad ta pati privati iniciatyva ir konkurencija vėl tarnautų bendrajai gerovei.

—    Dabar nusilpo rūpinimasis bendruoju gėriu. O jam turime ir pareigų — ne tik teisių į jį. Prieita prie pilietiškumo krizės. Prarandama visos visuomenės labo sąmonė, jos vizija. Užtat stiprios grupės su savo privačiais interesais dabar gana lengvai praktikuoja veto teisę politiniuose ir ūkiškuose nuosprendžiuose, turinčiuose lemiančios reikšmės palaikyti žmogaus vertę ir teises. Tokios galios auga lyg ant mielių dar labiau, jeigu jos jau turi didelę ekonominę įtaką ir turtus (241, 242 n., plg. 296 n.).

—    Norint atsilaikyti prieš šį pavojų (ir išvengti baisios grėsmės — skriaudžiamųjų, neturtingųjų, rasinių ir etninių grupių nepasitenkinimo, prasiveržimo maištavimu, revoliucijomis ar civiliniu karu — P. D.), reikia Amerikai naujo eksperimento: visiems bendradarbiaujant, kurti drauge ekonominę demokratiją!

—    Toks bandymo užmojis turėtų ir kultūrinį bei moralinį aspektą — atnaujinimą ir iškėlimą žmonėse solidarumo sąmonės. Jis reikalautų ir iššauktų politinį ir insitucijų atnaujinimą, kuris stiprintų ir įgalintų visų dalyvavimą ūkinėse bendruomenėse ir dalinimąsi atsakingumu jose (242 n.; plg. 295, 297 n.).

Toliau vyskupai siūlo keletą krypčių, kuriomis toks bendradarbiavimas turėtų vystytis. Gana plačiai išdėsto kooperavimą tarp įvairių ūkinių ir socialinių veiksnių.

Pačiose firmose ir įmonėse bendradarbiavimas savininkų, vadovybės ir darbininkų yra labai svarbus. Apie tokį bendradarbiavimą ir darbininkų dalyvavimą aiškiai pasisakė II Vatikano susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes — Bažnyčia dabartiniame pasaulyje: "Įmonėse kartu dirba asmenys. Jie yra laisvi ir savarankiai žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Tad turi būti plečiamas visų dalyvavimas įmonės tvarkyme.11


Bendras atnaujintos Dievo Motinos šventovės priekio vaizdas
 
Amerikos vyskupai rašo, kad "naujojo eksperimento siekis įnešti demokratinius idealus j ekonominį gyvnimą šaukiasi rimtų tyrinėjimų, kaip tokį dalyvavimą įvesti". Bendradarbavimas gali turėti įvairias formas, kaip darbininkų dalyvavimą įmonių pelne, darbininkų ir tarnautojų įgalinimą tapti firmų šėrų (akcijų) savininkais, kur jie darbuojasi; darbininkų kooperatyvinę dirbtuvių, fabrikų, įstaigų nuosavybę; suteikimą darbininkams didesnės iniciatyvos, gerinant darbo sąlygas ir kokybę (243 - 249 n., plg. 298 - 306 .).

Keista, kad šioje vyskupų ganytojiško laiško vietoje (berods ir visame "Ekonominis teisingumas visiems" laiške) nieko nekalbama apie įmonių tarybas, kurios, pvz., Vakarų Vokietijoj tuoj po II pasaulinio karo įstatymu buvo įvestos visose įmonėse ir firmose.12 Nieko neužsimenama nė apie darbininkų ir tarnautojų tiesioginį dalyvavimą firmų valdyme. Gal dėl to, kad nesukeltų didelės audros Amerikos biznierių tarpe? Tuo tarpu tokia bendravaldystė (prancūziškai — cogestion) Europoje yra gana jau paplitusi. Vakarų Vokietijoje ji pradėta 1949 ir 1967 m. Bendravaldystė (Mitbestimmmungsrecht) įvesta kaip privaloma visose firmose, turinčiose virš 10.000 darbininkų ir tarnautojų. (Praktiškai ji vykdoma per aukščiausią įmonės valdymo organą — Aufsichtsrat — Priežiūros tarybą, kurios pusę sudaro darbdavių ir darbininkų atstovai. Be to, personalinio skyriaus direktorius yra darbininkų patikėtinis.13.

Skatinamajam naujam amerikiečių eksperimentui vykdyti vyskupai pateikia keturis metodus arba būdus, kad tikrai būtų vykdomas socialinis teisingumas ir atsakingumas.

1. Toli pažengusioje industrinėje ekonomijoje, kaip JAV, turi pozityviai ir veikliai bendradarbiauti visi bendruomenės veiksniai (įimant ir valdžios pareigūnus), sudarant ekonomines programas ir planus.


Bendras atnaujintos Dievo Motinos šventovės galinis vaizdas
 
2.    Formuojant krašto ūkinės politikos programas ir planus, reikia koordinuoti bei derinti priešingus elementus. Tai sunkus iššūkis. Tai pareikalaus, kad kai kurios visuomenės grupės pristabdytų pastangas apsaugoti savo trumpalaikius interesus dėl siekiamo bendrojo visų labo.

3.    Svarstyti, koks bus tų programų ir ekonominių planų poveikis neturtingųjų ir menkai uždirbančiųjų sluoksniams. Tai yra pirmasis kriterijus, sprendžiant jų socialinę ir moralinę vertę.
4.    Rekomendacija. Pats tų ūkinių programų planavimas tesuinteresuoja grupes, kurioms jos taikomos, ir tesiremia jų įnašais.

Toliau vyskupai rašo: "Mes tikime, kad pats tinkamiausias būdas pasiekti šiems tikslams yra palikimas galutinės atsakomybės demokratiškai išrinktų valdžios atstovų rankose. Yra siūlymų sudaryti sambūrius ar komitetus iš darbo, įmonių vadovybės ir valdžios pareigūnų (266 n.). Jie galėtų būti naudingi savo patarimais ir profesiniu patyrimu. Tačiau mes galvojame, kad atsakomybė už tokias ekonominės politikos programas piliečiams geriausia patiekiama, jei galutinis apsisprendimas už jas yra daromas išrinktųjų pareigūnų" (266 n.).

Nuostabu, kad čia netyčiomis ar sąmoningai neužsimenama visos eilės popiežių soc. enciklikose rekomenduojamų ūkinių ir profesinių atstovybių.14 Jos juk būtų išrenkamos demokratiškai visų toje ūkio šakoje ar profesijoje dirbančiųjų — darbininkų, tarnautojų, menadžerių, savininkų ir vartotojus atstovaujančių prekybininkų. Taip per savo išrinktus atstovus visi turėtų teisę ir bendradarbiautų tos ūkio šakos ar profesijos programų bei pelnų nustatyme, ir prisiimtų betarpišką atsakomybę už jų vykdymą. Suprantama, patys didieji, svarbieji ūkinės ir socialinės politikos dalykai liktų parlamento atstovų atsakomybėje. Tačiau taip būtų išvengta įvairių politinių užmačių ir siaurų partinių interesų. Reikalai liktų dalyką tikrai profesionališkai pažįstančių ir už juos asmeniškai bei finansiškai atsakingų žmonių rankose.
 
Galima sakyti, jog JAV Katalikų Bažnyčia su jos vyskupais praktiškai labai daug pasitarnautų, siekiant vykdyti naująjį Amerikos eksperimentą, o tuo pačiu ir soc. teisingumą, jei prie vieno ar keleto katalikų universitetų vyskupai pasirūpintų įsteigti Catholic Center for Alternative Economic — Kitokios ekonomijos katalikų studijų centrą. Jis galėtų būti toks ar panašus, kokį siūlo Joe Holand, buvęs vienas ilgamečių jėzuitų vadovaujamo Center of Concern (Washington) darbuotojų. Tai būtų vieta, kur

—    firmų vadovybės žmonės būtų mokomi požiūrio darbo pirmenybės prieš kapitalą;
—    iškeliamas unijų, sindikatų esminis svarbumas ir jų globalinis atsakomingumas;
—    būtų mokoma vadovauti kooperatyvams ir demokratijai darbovietėse;
—    būtų stiprinamas naujasis kooperatyvinis sąjūdis;
—    bandomos alternatyvios, kitokios technologijos ir ekonomikos (su mažesnio masto mašinomis ir priemonėmis) programos;
—    ir ypač būtų vystoma kūrybinga darbo teologi-ja-15

Išlaisvinimo teologija, sąjūdis ir soc . teisingumas
Pietų Amerikos ir kitose II Pasaulio šalyse už soc. teisingumą stoja ypač Išlaisvinimo teologija. Jos sukeltas išlaisvinimo sąjūdis ten yra vienas stipriųjų jo vykdytojų. Jis reikalingas ir kitose šalyse, taip pat ir JAV-ėse. Juk ir čia 20 milijonų neturtingųjų, skurstančios rasinės ir etninės grupės, vis nesulaukia jo vykdymo.

Tačiau Išlaisvinimo teologija bei jos sukeltas sąjūdis iki šiol turėjo nemažų išorinių sunkumų ir priešininkų. Mat Išlaisvinimo teologija vystėsi Pietų Amerikos šalyse, kur ypač daug skurdo, neteisybių ir priespaudos. Ji pradėta kurti prieš penkiasdešimt metų teologų J. B. Metz ir kitų. Palengva ji plačiai išvystyta Lotynų Amerikos teologų — peruviečio Gustavo Guttierez, urugvajiečio Juan Luis Segundo, brazilo Leonardo Boff ir kitų. Anot Maceinos, Išlaisvinimo teologija suvokia save kaip kritinį vargo, neteisybių ir priespaudos apmąstymą tikėjimo šviesoje.16

Ji savo kritikoje kai kada naudoja ir marksistinius terminus, sąvokas bei marksistinę visuomenės analizę. Kai kur nukrypsta net į marksistų klaidas. Jų pasitaiko ir tarp Išlaisvinimo teologijos šalininkų ir jos sukeltame išlaisvinimo sąjūdyje bei bazinėse krikščionių bendruomenėse (Communidades de base). Šios stipriai gyvuoja Brazilijoje, Filipinuose, Ispanijoje ir kitur.

Tai sukėlė daug priekaištų bei ginčų katalikų ir hierarchijos tarpe. Todėl prie Šv. Sosto esanti Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė dvi klausimą plačiai nušviečiančias instrukcijas — oficialius raštus. Jos nurodė Išlaisvinimo teologijos klaidas, jas pozityviai pataisė ir Išlaisvinimo teologijos dalykus įjungė į Katalikų Banžyčios mokymą.

Taip buvo prašalinti svarbieji tariami sunkumai.

Pirmoji — "Instrukcija apie kai kuriuos Išlaisvinimo teologijos aspektus" paskelbta 1984 m. rugsėjo 3 d. Ji labiau neigiamo pobūdžio. Antroji — "Instrukcija apie krikščioniškąją laisvę ir išlaisvinimą" (1986.III.22) teigiamai vertina Išlaisvinimo teologiją, nors ir nenurodo jos klaidų. Kai kas ją tačiau vadina "Išlaisvinimo teologija pagal Vatikano stilių".17

Pagal antrąją instrukciją asmuo yra laisvas, kai jis gali daryti, ką nori, jokios išorinės prievartos nekliudomas. Pirmoji ir pagrindinė išlaisvinimo prasmė, tuo pačiu ir išganomoji prasmė, yra žmogaus esminis išvadavimas iš blogio ir nuodėmės pančių. .. Tai pilnutinis išlaisvinimas. Be abejo, jis apima ir laikinąjį, žemiškąjį ir ekonominį išlaisvinimą, t. y. "apima visa, kas siekia užtikrinti sąlygas, reikalingas praktikuoti tikrąją žmogaus laisvę... Tačiau išlaisvinimas, kuris sudaro tik sąlygas laisvei reikštis, bet neapima išvadavimo ir paties žmogaus asmeninės laisvės, iš anksto pasmerktas pralaimėti".18

Kalbėdama apie tikrojo išlaisvinimo būdus ir priemones, ši instrukcija pažymi, kad "Bažnyčia skatina kūrimą ir veiklą darbininkų organizacijų, unijų, sindikatų, kovojančių už darbininkų teises ir teisėtus soc. teisingumo reikalavimus. Tačiau tuo Bažnyčia nepriima klasių kovos, kaip socialinio gyvenimo struktūrinio dinamizmo. Jų akcija yra kilnesnė — tai protinga kova už teisybę ir socialinį solidarumą" (77 n.)

Panašiai ir teologinė refleksija, priklausanti nuo paskiro žmogaus individualios patirties, (kaip tai daro Išsilaisvinimo teologai — P.D.) gali būti labai pozityvus įnašas į teologiją. Ji gali nušviesti kai kuriuos Dievo žodžio aspektus ir lobius, kurie iki šiol nebuvo pilnai suvokti. Bet teologai turi interpretuoti Šv . Rašto skaitinius ir tokias patirtis Bažnyčios mokymo ir patyrimų šviesoje (70 n.).

Taip pat ir naujosios bazinės bendruomenės (communidades de base) ir panašios organizuotos krikščionių grupės, kurios kilo liudyti Evangelijos dvasią, yra didelė viltis Bažnyčiai. Jeigu įsipareigoja veikti pilnutiniam žmonių išlaisvinimui, jos tampa lobynu visai Bažnyčiai (69 n.), o tuo pačiu ir soc. teisingumui įgyvendinti.

Ar revoliucija leistina, "ar mes, krikščionys, galime ir drįstame pasirinkti revoliuciją?" — klausia žymusis teologas moralistas Bernard Haering. — Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes suprantame revoliuciją. Jeigu mes ją suvokiame, kaip gilaus, radikalaus istorinio pasikeitimo vyksmą, o ne kaip keletą mažokų pakeitimų — tai dėl ištikimybės Sutvėrėjui ir pasaulio Atpirkėjui mes galime ir turime tapti revoliucionieriais! Ypatingai mūsų greit besikeičiančiame, revoliuciniame amžiuje yra Bažnyčios degantis uždavinys mokyti mus žodžiu ir pavyzdžiu tokios didžios revoliucijos. Ji siektų kiek galima geresnės santvarkos su dabarties žmonėmis, kurie yra drauge ir nusidėjėliai, ir atpirktieji. Reikia siekti tokios revoliucijos, kuri padarytų neprasmingas ir nebereikalingas kruvinas revoliucijas, turtą naikinančius maištavimus... Jie visi pasilieka neapykantos, savo tikrų ar tariamų priešininkų žudynių ir valdžios troškulio užburtame rate. Aišku, kad Evangelijos norima revoliucija nieko bendro neturi su fanatikais. Jie nori anarchija, chaosu, žudynėm ir prievarta  tuojau  sukurti  būsimą tobulą visuomene.19

Užtat antroje instrukcijoje teisingai rašoma:

—    Didelės neteisybės, skaudžios neturtingiesiems situacijos reikalauja giliai siekiančių reformų ir drąsių užmojų panaikint nepateisinamas privilegijas. Tačiau diskredituojantys reformų kelią ir stojantys už revoliucijos mitą (kurių yra ir Išlaisvinimo teologų, ir veikėjų tarpe — P. D.) ugdo tik iliuziją, kad blogos padėties panaikinimas yra jau tuo pačiu pakankamas sukurti žmoniškesnę bei teisingesnę visuomenę. Tuo jie netiesioginiai drąsina totalitarinių rėžimų susidarymą. Kova prieš neteisybes yra prasminga tik tada, kai turi prieš akis sudarymą santvarkos pagal teisingumo reikalavimus.

—    Tai galioja ir kraštutiniems atvejams, kai tenka griebtis ginkluotos kovos. Ją Bažnyčia prileidžia kaip paskutinę priemonę baigti su žmogaus teises ir bendrąjį gėrį sunkiai pažeidžiančia, užsitęsusią tironija... Tačiau dėl skaudžių tokios kovos pasėkų dabar rodomas kitas kelias — pasyvi rezistencija. Ji labiau sutinka su doros principais ir turi nemažiau pasisekimo šansų (78 -79 n., 80 n.). Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Medeline (1968) pataria dar kitą priemonę — konscientizaciją: "Teisingumui — todėl ir taikai — išsikovoti reikia dinamiškos akcijos, pažadinant populiarių visuomenės sektorių politinę sąmonę ir sąžinę (conscience) bei organizuojant juos, kad jie pajėgiai spaustų valdžios žmones. Šie be tokios liaudies paspirties nepajėgia vykdyti socialinių projektų".20

Po 10 metų Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Puebla mieste Meksikoje kalba, kad reikia panašaus įsisąmoninimo visiems krikščionims: "Mes drįstame tvirtinti: reikia atsivėrimo visai Bažnyčiai būtent pasirinkti pirmenybę, kuri neštų neturtingiesiems pilnutinį išlaisvinimą!"21

—    Tačiau nėra Bažnyčios ganytojų reikalas įsikišti į socialinio gyvenimo statymą ir organizavimą — rašoma toliau toje instrukcijoje. — Tai pasauliečių sritis, jų pašaukimo dalis. Jie savo pačių atsakomybe ir iniciatyva veikia drauge su kitais bendrapiliečiais. Jų socialinė akcija tebūnie vykdoma pagal evangeliškąją dvasią ir Bažnyčios mokymą.

Tuo būdu galima išvengti didelio Katalikų Bažnyčios supolitinimo pavojaus, kuris pagal prof. A. Maceiną labai stipriai glūdįs išlaisvinimo teologijoje ir sąjūdyje.22

—    Krikščionių, besidarbuojančių "meilės cvilizacijos sukūrime, tebūnie pirmutinis siekis gerai apgalvotos, didingos programos išdirbimas ir jos vykdymas. Ji siektų milijonų vyrų ir moterų sociališkai ūkiško išlaisvinimo iš nepakenčiamos ekonominės, socialinės ir politinės priespaudos. Ta akcija turi būti pradėta (geriau pasakius, eiti kartu — P. D.) su didžiulėmis pastangomis auklėti juos solidarumui ir darbo civilizacijai. Tai įgalintų prieiti ir naudotis kultūros ir ekonominės gerovės lobiais (81 n.).

Instrukcija baigiama atsišaukimu į visus žmones vykdyti soc. teisingumą:

—    "Sis dokumentas, nors ir nepilnai... nurodė keletą būdų ir sričių, kur reikia skubiai imtis pagrindinių reformų. Pirmutinis uždavinys, nuo kurio priklauso ir kitų pasisekimas, yra auklėjamasis. Meilė, kuri vedaįsipareigojiman, iššauks į gyvenimą naujų solidarumo formų... Šiuos siekius, labai stipriai įpareigojančius krikščionių sąžinę, skubiai vykdyti yra šaukiami ir visai geros valios žmonės" (99 n.). Antrosios   instrukcijos   bene   originaliausias požymis ir tikrai didelis nuopelnas yra išlaisvinimo temų įjungimas j pagrindinę katalikų socialinės minties srovę — į oficialų Katalikų Bažnyčios socialinį mokslą. Tuo pačiu tai suteikimas Išlaisvinimo teologijai universalios reikšmės.23 Ji teigiamai bei stipriai paveiks išlaisvinimo ir soc. teisingumo įgyvendinimą taip pat ir ūkiškai, kultūriškai atsilikusiuose, ir labai pažengusiuose industrialiniuose kraštuose.

*

Baigiant šiuos svarstymus apie siekius įgyvendinti soc. teisingumą ekonomijoje, reiktų skaitytojui pasidaryti atitinkamas išvadas ir ryžtus. Jie gali būti šitokie.

—    Kaip vaizdų soc. teisingumo pareigų ir teisių vykdymo pavyzdį reikia prisistatyti sau gerą, solidžią šeimą. Visi nariai dirba ir rūpinasi šeimos gerove. Kiekvienas turi teisę gauti prideramą dalį, net jei kuris silpnesnis ar ligonis. Jeigu negauna, tas nepatenkintas pyksta, kerštauja. Nyksta visų sugyvenimas, pasitenkinimas, ramybė. Panašiai yra, sakytume, tose didžiulėse šeimose — darbo bendruomenės (dirbtuvės, fabriko, įmonės, firmos, įstaigos) ir gyvenamosiose bendruomenėse (miesto, apskrities, valstijos, valstybės, visų žemynų). Tų bendruomenių nariai vienu ar kitu būdu visi prisideda prie jų bendrojo labo. Jie turi teisę gauti atitinkamą dalį. Jeigu negauna, vyksta įvairiai besireiškiantis nepasitenkinimas, paskirų asmenų ir soc. grupių konfliktai, streikai, pasidavimas klastingai propagandai, komunizmui... Ūkiškai, kultūriškai neišsivystę kraštai jaučiasi išnaudojami. Jie nori ir laukia tinkamos pagalbos iš industrinių, turtingųjų šalių. Prieita teisingos išvados: pagalba išsivystymui yra taikos kaina.

—    Reikia tą įgimtą artimo meilės ir teisingumo jausmą, sakytum, soc. meilės ir soc. teisingumo sąmonę, palaikyti ir išvystyti. Tenebūnie tai vienas kitas teisingumo veiksmas ir meilės darbas; tetampa jis geru įpročiu, teisingumo dorybe, teišsivysto į gyvą soc. teisingumo dvasią. Kad ji nenusilptų, dera, tarp ko kito, karts nuo karto įsivaizduoti, jog jis — skaitytojas — tampa kelis mėnesius ar metus bedarbiu, jog jo gyvenamąją vietą nusiaubia taifūnas, didelis gaisras ar potvynis, jog šalį labai vargina ilgalaikė saus ra, radikalių soc. grupių maištavimai, civilinis ar partizaninis karas. Kaip tokiu atveju jis visaip šauktųsi soc. teisingumo, lauktų kitų pagalbos, pyktų,mažai tesulaukdamas paramos!...

—    Stengtis ir ryžtis pačiam vykdyti soc. teisingumą: mokėti teisingas kainas, nenusukti įvairių mokesčių, įnašų ir 1.1., atsilyginti daugiau už geriau ar skubiau atliktą darbą, patarnavimą ir pan.

—    Jei jis turi daugiau turto ar daug pajamų, tesielgia kaip teisingas ir išmintingas užvaizdą (stewardship), o ne kaip išlaidus ar kietas, absolutus savininkas. Toks tepadeda įvairiais būdais neturtingiesiems, paramos reikalingiesiems, bedarbiams ir atsilikusių sričių bei šalių žmonėms — betarpiai ar per įvairias labdaringas ir misijų draugijas.

—    Pinigu, talentais, darbu ir veikla reikia jungtis į soc. teisingumo vykdymą, aktyviai dalyvaujant savo darbo, užsiėmimo unijose, sindikatuose atitinkamuose sambūriuose, remiant ir balsuojant už soc. teisingumo siekiančius atstovus į miesto ir apskričių tarybas, valstijos seimelius, valstybės parlamentą ir kitas įstaigas.

—    Prisidėti ar įsijungti į JAV Vyskupų konferencijos skatinamą Naująjį Amerikos eksperimentą ir mažesnio ar didesnio rango panašų užsimojimą siekti soc. teisingumo neturtingiesiems, suvargusiems, rasinėms ir etninėms grupėms, (sakysim, tokį, kaip Jesse Jackson organizuojamą ekonominį, soc. ir politinį Rainbow sąjūdį).

—    Remti savo krašte bei kitose šalyse žmogaus teisių ir išlaisvinimo sąjūdžius, ypač siekiančius vispusiško, pilnutinio žmonių išlaisvinimo.

Visa tai būtų nemažas prisidėjimas ir prie Lietuvos išlaisvinimo bylos. Kaip šio straipsnio pradžioje minėjome, ir šio krašto, ir kitų valstybių, ir komunizmo pavergtų šalių žmonės gėrėtųsi Amerikos piliečių geru gyvenimu ir jos gražia demokratine santvarka; jie nepasiduotų komunistų vilionėms, įkalbinėjimams ir siektų laisvės. Tai silpnintų Sov. Rusijos, o didintų Vakarų valstybių pajėgumą.

Be to, stipriai paremiant žmogaus teisių ir išlaispyktų, mažai tesaulaukdamos paramos! . . . šalių paramos kovoje už Lietuvos žmonių teises ir laisvę. Ir tai tuo labiau, jei taip darytų susijungę visų rusų komunistų pavergtų tautų emigrantai bei jų jaunosios kartos.

Išnašos
1.    Ziūr. Appendix I ir II prie Amerikos vyskupų ganytojiško laiško "Economic Justice for All: Catholic Social Teaching and US Economy — Ekonominis teisingumas visiems: katalikų social, mokymas ir JAV ekonomija"; visur cituota pagal 1-ją laiško redakciją, atspausdintą "Nat. Catholic Reporter", November 28, 1984, Kansas City. Straipsnį parašius ir vėliau gavus galutinę JAV Vyskupų konferencijos (NCCB) patvirtintą redakciją, palyginimui pridedama ir jos skyrelių numeriai šalia pirmosios redakcijos tiek pačiame straipsnio tekste, tiek išnašose, pvz.: 201 - 204 n.; plg. 183 - 184 n. Cituojama pagal atspausdintą "Chicago Catholic", Nov.l 28, 1986.

2.    The Challenge of Peace: God's Promise and Our Response, May 3, 1983, Washington, 1984; 6 edit. US Catholic Conference, 9-10 n.

3.    Pijaus XI soc. enciklika "Quadragesimo Anno", 31 n. Cit. pagal "Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir Pijaus XII kalhų rinkinį", Vokietija, Lux leidykla, 1949 m., 276 p.

4.    William F. Drummond, S.J., Social Justice, Milwaukee, 1955, p. 27, 55.

5.    K. J. Čg., Socialinis teisingumas, Lietuvių Enciklopedija, Boston, 1963, XXVIII t., 238 p.

6.    M. K. Gandhi, All Are Brothers, Life and Tought of Mahatma Gandhi as Told in his own Words, Unesco, Geneva, 1958, p. 130.

7.    Jonas Paulius II, hahorem exercens — Darbą dirbantysis, 1981; cit. pagal jos lietuvišką vertimą, "Enciklika apie žmogaus darbą", Typis polyglotis Vaticanis, 34, 35, 37 p.
8.    Ten pat, 21 p.

9.    Pig. Canadian Bishops' Commission Alternatives to Present Economic Structures; cit. pagal Origins, Jan. 27, 1983, p. 525, 526.

10. Pig. US Bureau of the Census, Series T-23, 1984; pig. ir Federal Reserve Board, Division of Research and Statistics, Survey of Conswnmer Finances, 1983, Washington, D.C., September, 1984; cit. pagal "Economic Justice for All," 201 - 204 n., pig. 183 - 184 n.

11.    Pastoralinė konstitucija "Gaudium et spes", 68 n.

12.    Pig. prof. Rainer Koehne paskaitos santrauką "La transformación de la empresa en una comunidad de rendimiento socioeconómico" knygoje Economía social de mercado en la experiencia alemana, Santiago de Chile, 1977, p. 79.

13.    Plačiau žiūr. autoriaus straipsnius "Solidaristinės santvarkos bruožai", Aidai, 1979, 193-197 p. ir "Solidarumo įgyvendinimas", "Laiškai lietuviams, 1981 spalis, 308 - 312 p.

14.    Ziūr. Pijaus XI ene. Quadragesimo Anno, 39 - 40 n., Jono XXIII enc. Mater et Magistrą, AAS 56 (1961), 419 p.; Jono Pauliaus II enc. Laborem exercens, 13, 14 n.

15.    Joe Holland str. "Toward an Alternative Economy", Center Focus, May, 1984, p. 6.

16.    Antanas Maceina, Išlaisvinimo teologija, Visuomeninio Bažnyčios įsipareigojimo pavojai. Torontas, 1986, p. 95.

17.    Editorial "Liberation Theology Vaticanstyle", National Catholic Reporter, April 18, 1956, p. 10.

18.    Ziūr. Instruction on Christian Freedom and Liberation, 32 n. Naudojuos Instrukcijos angliško vertimo atspaudu laikraštyje National Catholic Reporter, April 25, 1986. Kalbama, kad prie šio dokumento paruošimo stipriai asmeniškai prisidėjęs pats pop. Jonas Paulius II.

19.    Bernard Haering, Free and Faithful in Christ, Moral Theology for Clergy and Laity, Vol. 3, New York 1983, Crossroad, 276 - 277 p.

20.    Medelin, 2, 18-19; cit. pagal Promotio Iustitiae, January 1984, p. 1984.

21.    Puelbla, Final document 1134; cit. pagal Promotio Iustitiae, t. p.

22.    Pig. A. Maceina, t. p., ypač skyrelius "Politinis pobūdis" 82 - 85 p.; "įsipareigojimo pinklės", 113 - 118 p.

23.    Pig. Alfred T. Hennely, S.J., The Red-hot Issue: Liberation Theology, žurnale America, May 24, 1986, p. 425, 428.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai