Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZO KELIUOČIO "DANGUS NUSIDAŽO RAUDONAI" PDF Spausdinti El. paštas
alt
Nepriklausomoje Lietuvoje daugelis žinojo Juozą Keliuotj ir jo redaguojamą bei leidžiamą žurnalą Naująją Romuvą", kurioje spausdinami rašiniai, straipsniai, recenzijos atkreipdavo dėmesį ar net turėjo įtakos.

Kai gimnazijos laikais paskiros mano recenzijukės buvo atspausdintos įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, kilo įžūli mintis: pabandyti Naująją Romuvą. Nedrąsiai nunešiau kažin kokio leidinio apžvalgą. Prie rašomojo stalo, ne per daug apkrauto popieriais, sėdėjo Juozas Keliuotis. Priėmė šaltokai, žadėjo perskaityti.

Neilgai trukus tasai rašinėlis buvo atspausdintas. Mano "markė" kilstelėjo. Po kiek laiko vėl parašiau. Šį kartą J. Keliuotis prie manės pradėjo sau vienas skaityti. Ir tyliu, kiek užkimusiu balsu kalbėjo lyg šiaip sau, be pakilesnių žodžių. Prisimenu, pasiūlė vertinimuose, palyginimuose vartoti svetimų žodžių, nes tokių lietuvių kalboje neturime, atrodys įtikimiau. Tada tylėjau, o ir dabar tebemanau, kad nėra svarbu dangstytis svetimų kalbų žodžiais ar tarptautiniai žinomais. Lietuviams reikia stengtis, jei galima, išsiversti lietuviškais žodžiais, tiktai išimtinais atvejais dangstytis svetimybėmis.

Su Juozu Keliuočiu niekad nebuvom susibičiuliavę. Man jis atrodė kažkaip svetimas, šaltas, uždaras, neieškantis bendravimo. Jis, aišku, bendravo su vyresniais, aukštesnio išsilavinimo asmenimis, artimesniais jo galvosenai bei pasaulėžiūrai.

Kaip redaktorius, Juozas Keliuotis buvo sąžiningas, doras, tolerantiškas: niekad neišbraukė mano rašiniuose stipresnių ar kiek neįprastų pasisakymų, neįrašydavo savo žodžių ar minčių. Deja, pasitraukus iš Lietuvos, užsienio spaudos lietuviai redaktoriai dažnai elgiasi neleistinai, išbraukydami jiems nepatinkančias vietas ir tenai netgi įrašydami savo nuomones.

Keliuotis buvo įgijęs pasitikėjimo ir kitų tautų rašto ar minties žmonėse. Tai turėtų paaiškėti bėgant metams. Prieš keletą metų mačiau Lenkijoje išleistą knygą apie Lietuvą, Vilniją, kur platokai rašoma apie Juozą Keliuotj, Naujosios Romuvos patalpose vykusius pokalbius lietuviškomis, kultūrinėmis temomis. Norintiems supažindinti su Keliuočio veikla, jo paskleistomis idėjomis, netgi įtaka — svetimųjų pasisakymai ypač svarbūs, jų galėtų būti nemaža.

Europoje pradeda dundėti Antrasis pasaulinis karas. Vokietija puola Sovietų Rusiją. Lietuviai partizanai veja lauk Lietuvos okupantus rusus — komunistus, juos išguja. Nelaimei, Lietuvą okupuoja Hitlerio valdoma Vokietijos kariuomenė. Vokiečiai žino, kad lietuviai nekenčia rusų - komunistų. Bet vokiškieji naciai ima persekioti lietuvius, netgi terorizuoja, gaudo, grūda į savo kariuomenę. Vokiškieji naciai nori sugauti ir Juozą Keliuotj, nes jis, kaip ir kiti lietuviai kultūrininkai, nepritaria lietuvių tautos niekinimui. Slapstosi, šiaip taip išlieka.

Karas pakrypo bolševikijos per-galėn. Daug lietuvių bėga nuo artėjančių Sovietų Rusijos kariškų, enkavedistiškų jėgų. J. Keliuotis nutaria pasilikti Lietuvoje. Skaitome:

"Bet nacinė Vokietija — piktas ir nepermaldaujamas Lietuvos priešas. Ji ketveris metus teriojo mano tėvynę. Naciai ketveris metus mane persekiojo, o pastaruoju metu uoliai stengėsi mane sugauti. Ir aš dabar turiu ieškoti prieglaudos pas savo pikčiausius priešus. Taip man elgtis būtų ir nelogiška, ir neetiška.

"Logikos neieškokite gyvenime, ji puiki tik knygose.

"Bet tragišką valandą aš nenoriu atsiskirti nuo savo tautos ir pabėgti iš kraujais pasruvusios savo tėvynės. Jei reikės mirti, tai mirsiu su savo tauta, o gimtoji žemė priglaus mano palaikus. Ji mane pagimdė, tai tegul ji mane ir palaidoja". (44 p.)

Atšliaužus bolševikams ir Lietuvą vėl okupavus Sovietų Rusijai, diena iš dienos darėsi blogiau. Keliuotis vėl slapstėsi, prieglobsčio ieškojo pas artimuosius.

Po truputį pradeda aiškėti, kad jam pražūtį planuoja ne rusai, bet išgamos lietuviai, netgi rašytojai, kultūrininkai. Štai "A. Venclova ir A. Churginas čia man rengia mirtiną smūgį. (70 p.)

Juozą Keliuotį atleidžia iš tarnybų, išmeta iš Rašytojų sąjungos. Taip jis paliekamas be priedangos.

"Tuo metu visoje Lietuvoje vyko barbariškiausias bolševikų teroras ir žiauriausias partizaninis karas. Šaunūs Lietuvos jaunuoliai atsisakė įsijungti į bolševikų kariuomene. Jie nestojo ir į nacistų kariuomenę. Jie puikiai žinojo, jog ir nacistinis vokiečių militarizmas, ir bološevikinis rusų militarizmas yra mirtini Lietuvos priešai, kurių visomis priemonėmis reikia vengti". (73 p.) Partizaninis karas užtruko dešimtį metų. (74 p.).

Ramus, tolerantiškas, kultūringas lietuvis, kaip Juozas Keliuotis rašo, kad visoje aplinkoje junta baisų bolševikišką siutimą:

"Ir dabar Lietuva pilna sadistų, visur beieškančių dorų žmonių, kuriuos galėtų sučiupti ir išniekinti, apkaltinti ir nuteisti, juos nužudyti ir gerti dar karštą nekaltą jų kraują". (81 p.)

Laikinai Keliuotis prieglobstį randa Kaune, arkivyskupo rūmuose, bet tenai sargas (lietuviškas tvarinys?) yra komunistų padlaižys, bjaurus niekšas. Jis ant išėjusio pavaikščioti Keliuočio užsiundo enkavedistų agentus. Net penki valkatos, tarpusavy kalbėję žydišku, rusišku bei lenkišku žargonu sugauna. (84 p.) Įkiša į kalėjimą. Kaliniai daugiausia visiški savanaudžiai. "Pasirodo, jog sunkiausias žmogui uždavinys — tai mylėti savo artimą". (87 p.)

Dėl Lietuvos kančių, tautos ir krašto naikinimo eile atvejų kalti lietuvių kilmės žmonės. Lietuvių tautoje buvo daug niekšų, išgamų, parsidavėlių, tautinių išsigimėlių. Kalbėjo su nelaiminguoju, kurį išdavė klasės draugas.

Kankinimai vyksta. "Norisi balsu rėkti, dangaus keršto reikalauti". (89 p.) Kampe tupi bolševikų įkištas šnipelis — net kalėjime seka, klausosi, gal neatsargų žodį išgirs, niekšas galėtų pranešti enkavedistams sadistams. Baudžia už tai, kad nieko blogo bolševizmui nepadarė, nagus nulupinėjo, elektra kankino.

Išvedus tardyti, prisėlinę du vyrukai pasisako esą saugumo budeliai, jiems vienas malonumas kankinti kalinius, jei tik palieps.

Pagrindinis Juozo Keliuočio tardytojas (o prakeikime!) pasirodo esąs lietuvis A. Gudaitis - Guzevičius, dabar garsinamas kaip žymus rašytojas. (Apie tą asmenį rasite Lietuvių Enciklopedijos XXXVI tome, 242 p.) Niekšiškumo pastiprinimui apsivilkęs paradine generolo uniforma. Keliuotis sau mintyse nutaria: "Dievas sutvėrė kiaulę, bet aš jai nenusilenksiu!".

Tardo ir rusas generolas Gladkov, kuris Keliuočio galvą daužo į sieną, iš galvos pasipila kraujas. Prikamavę, liepia įmesti į vienukę, neduoti nieko valgyti, neleisti užmigti, tegul padvesia! (109 p.) Keliuotis tamsioje vienutėje taip nusilpo, kad neturi jėgų nei stovėti, nei kalbėti.

Gyvenimiška realybė: "Politika nesidomėjau, bet socialistinei santvarkai simpatizavau. O dabar neapkenčiu visko, kas tik bolševizmu kvepia. Pasirodė, jog bolševizmas neturi jokio teisingumo jausmo. Jis tik kaip apokalipsinė bestija ryja viską, kas pasaulyje yra gražaus ir tauraus. Aš dabar savo gyvenimui jau radau tikslą — kovoti su šia apokalipsine bestija". (113 p.)

Rusai, matyti, nori sunaikinti visą lietuvių tautą. (114 p.) Įspūdingi kankinimų aprašymai. "Ir be galo skaudu, kad mano tautiečiai tokie pikti ir taip ištroškę mano kraujo. Pasirodo, jog jie daug piktesni ir žiauresni už rusų čekistus. Tai niekšai ir sadistai, idiotai ir išsigimėliai." (121 - 122 p.) Jį nori užverbuoti kontržvalgybai — išdavinėti lietuvius. Nesutinka! Sovietinis teismas — tik farsas, teisingumo parodija. Neradę kaltės, Juozui Keliuočiui jie paskiria tris metus darbo ir pataisos lagerio.

Sename, purviname, tamsiame kambaryje laiko sugrūdę apie 200 kalinių. Nėra vietos nė stovėti, trūksta oro.

Vedant iš kalėjimo, jau koridoriuje kriminalistai užpuola politinius kalinius, po vieną, iš jų atima ryšulėlius, nurengia geresnius rūbus, nuauna, palieka be nieko ar su skarmalais. Kalėjimo sargybiniai tik juokiasi. Tie plėšikai nei vienas nežino nė vieno lietuviško žodžio. (156 p.)

Sugrūdami į vagoną: nei suolų, nei langų. Tikisi, laukia, gal lietuviai partizanai išlaisvins. Čekistai paskiria vagono seniūną, kuris yra žinomas galvažudys, plėšikas, vagis, galvažudžių atamanas. Aplink jį susispiečia apie trisdešimt kitų banditų, jie valdo vagoną, jie pradeda iš naujo nurenginėti, atimti drabužius, daiktus. (170 p.)

Keliuotis skausmingai apgailestauja, kad Lietuva, gerai progai atsiradus, neatsiėmė Vilniaus. (Su tokia mintimi sutinka dauguma užsienyje gyvenančių lietuvių.) "Viena klaida neišvengiamai gimdo kitą klaidą." (178 p.)Tolesniuose puslapiuose ragina naujus veikėjus nesibijoti teisės gintis ir kurti. Ir laimėti.

Bevažiuojant, vagone jį nutveria banditai, sumuša. Gal gyvybę išgelbėjo atamanas, kuris girdėjo, kad Keliuotis gali nusakyti praeitį, net ateitį.

Po kančių, atsiduria Pečioros lagerio ligoninėje. Jį gelbsti graži mergaitė, kuri pasirodo esanti lietuvaitė, taip pat tremtinė, paskirta prie ligoninės. Nori gerti, bet tenai vanduo nuodingas. Tenai nuodų ir prakeikimo karalystė, žmonės piktesni už žvėris, kai kurie kaliniai darosi panašūs j savo kankintojus, pamiršta net žmonių kalbą, jie tik rėkia, žviegia, bliauna, švaistosi negirdėtais keiksmažodžiais. Prakeiktas kraštas! (206 p.) Ten turbūt ir gėlės virsta gyvatėmis. (208 p.)

Mirtinai iškankintų palatoje yra keli kaukaziečiai — vienas gruzinas, vienas armėnas, vienas azerbaidžanietis ir vienas lezginietis.

"Jie visi baisiai nekenčia rusų. Jų neapkenčia gaivališkai, tiesiog fiziškai. Jie šios savo neapykantos niekuo nemotyvuoja, o tik neapkenčia visa savo būtybe. Si neapykanta yra jų kraujyje, jų kauluose, visoje jų nervų sistemoje. Atrodo, ji paveldėta, gauta drauge su motinos pienu..

"Rusai pavergė šiuos laisvus kalnų arus, ir šie mirtinai neapkenčia savo pavergėjų. Ir kiekviena proga didžiuodamiesi demonstruoja šią savo neapykantą. Kiekvieną rusą, pasipainiojusį jiems po kojų, jie visada paspi-(ia, stumteli, gribšteli arba bent palydi piktu keiksmažodžiu. Rusai tai gerai žino ir visomis priemonėmis jų vengia. Jie nebando su jais muštis, nes kaukaziečiai visada juos nugali. Jie kaukaziečius tik vadina "žvėrimis". Jei rusas nori pasakyti, jog tai kaukazietis, tai visada sako, jog tai "žvėris" — ir visiems aišku, apie ką kalba. Kaukaziečiai būna dažniausiai gražūs augaloti vyrai, juodais garbanuotais plaukais ir aštriais, kiaurai žmogų perveriančiais žvilgsniais, — šiuo atžvilgiu rusai iš tolo su jais negali lygintis. Pabaltiečius kaukaziečiai traktuoja su pagarba, bet artimesnių santykių su jais neužmezga. Tarp kaukaziečių ir pabaltiečių santykiai korektiški ir pagarbūs." (219 - 220 p.)

Galvojasi: ar lietuviai nėra per daug draugiški rusams ir kitokiems sovietiniams tvariniams? Dėl lietuvių nuolaidumo ir dėstymų būti geriems, mylėti artimą ir 1.1. — kas gavosi? — Atsirado "stribų", kitokių išgamų, niekšų, masės šnipų, išdavikų, savanoriškai kenkiančių lietuviams, padlaižiaujančių...

Lietuviams reikia skirti savus nuo priešų. Griežtai atskirti!

Nukankintas, miršta šalia gulėjęs Kęstutis. Staiga pašoka iš savo guolio kitas lietuvis, pakyla didžiuliu ūgiu, šoka prie durų, stengiasi sulaikyti, lietuvis visa jėga surinka: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus!" ir negyvas krinta ant žemės. (223 p.)

Atrodo, mūsų kuklus, ramus, taikus kultūrininkas Juozas Keliuotis, tolimose kankinimų apystovose, kelionėse pažino rusus. Jo stebėjimo išvados:

"Su rusų jaunuoliais būdavo visiškai kitokio pobūdžio pokalbiai. Jie vaizduodavosi esą nepaprasti herojai. Jie pagyrūniški, didžiuodamiesi pasakodavo savo gyvenimo nepaprastus nuotykius. Savo pasakojimuose neišvengdavo melo ir pasigyrimo. Ir jų veiksmai būdavo sklidini klastos, nuolatinės apgaulės ir įvairiausių "kombinacijų". Klastingumas ir melas, nuolatinis apgaudinėjimas ir begalinis "kombinavimas", avantiūrizmas ir "heroizmas" atrodė jiems įgimtas, gaivališkai plaukiąs iš jų "plačios sielos". Ir man atrodė, jog jie nemoka ir negali būti nuoširdūs ir tyri, sąžiningi ir taurūs, Ir jie nesiliauja didžiuotis savo neišsenkama klasta ir avantiūristine išmone. Avantiūrizmas ir klastingumas, tuštumas ir "heroizmas" man atrodė įgimtas, gaivališkas, natūralus mano sutiktiems rusų jaunuoliams. Ir aš supratau, jog iš šių ypatybių — avantiūrizmo ir klastingumo, tuštumo ir "heroizmo" — ir gimė jų svajonės apie "pasaulio revoliuciją", jų troškimas "užvaldyti visą pasaulį". Nemoka padoriai apsirengti, nemoka savo batų raištelių pasirišti, nesugeba savo kambario susitvarkyti, neįstengia civilizuotų sodybų įsirengti, o planuoja "visą pasaulį pertvarkyti", svajoja apie "pasaulinę reovoliuciją", apie "naujos visuomenės", "naujo žmogaus" sukūrimą. Atrodo, jog visos šios "didelės idėjos" gimsta iš rusų barbariškumo, iš jų laukiniškumo, tuštumo, klastingumo, avantiūrizmo. Ir visame pasaulyje atsiranda žmonių, kurie jais tiki ir jais žavisi, kurie jų klauso ir jiems padeda. "Kvailių yra daugiau negu žmonių", — sąmoningai yra pasakęs vokiečių poetas Heine" (225 p.)

Šisai lietuvių kultūrininko Keliuočio apmąstytas pareiškimas apie tuolaikinius rusus vertas panaudoti dėstant tautų charakteristikas, galvoseną, netgi kultūrą ir filosofinę sampratą.

Rusiškai rašęs M. Gorkis buvo nunuodytas. (227 p.) Beveik mirtinai susirgusį J. Keliuotį pagydė lietuvis dr. Garelis (232 p.), taip pat bolševikų ištremtas. Apie šio kilnaus lietuvio, dr. Stasio Garelio, pasišventimą, lietuvių kalinių gelbėjimą, plačiau parašė kitas lietuvis kankinys — Jonas Kreivėnas, vertingoje knygoje Mirties lageriuose ir tremtyje (Čikaga, 1981). Tenai apie dr. Garelį jautriai paliudyta 103 - 109 p. Į tai verta atkreipti dėmesį mūsų romanistams, dramaturgams, dailininkams.

Kankinamas, niekinamas Keliuotis vėl ir vėl pakliūva plėšikams, žmogžudžiams, atamanams, kurių vienas nutaria jį nužudyti, "pasigailėjęs" išdegina tiktai vieną akį. Banditas bus paskubėjęs, nes ilgainiui toji deginta akis pagydoma.

Ką žmonijai žada sovietinis bolševizmas? — "Nebežinos, kas jie dabar yra, praras savo individualybes, išsižadės skirtingų savo tikslų ir įsilies į bendrą, vergišką, anoniminę žmonių masę, kurie bus panašūs daugiau į klusnius, ramius naminius gyvulius, negu į laisvus, išdidžius ir savarankiškus žmones. Ir vėl milijonai vergaus naujiems dievams, šiems "liaudies vadams", demagogams, kaip šimtmečius vergavo carams ir feodalams. Ir dėlei nepaprastų mokslo ir technikos laimėjimų jiems bus daug sunkiau išsivaduoti iš šių demagogų vergijos. Juk ką reiškia milijonai žmonių prieš saujelę moderniškais ginklais apginkluotų banditų? Ką reiškia genijus prieš šią milžinišką racionalizuotą, automatizuotą visuomeninį mechanizmą? Ir vienas moderniškai ginkluotas banditas lengvai galės terorizuoti milijonus beginklių žmonių. Ir paskutinis kvailys ir nemokša, įsisavinęs modeminę techniką, galės mulkinti milijonus ir užgniaužti burną visiems šviesiems žmonėms. Galbūt visi neapkęs šio apokalipsinio bestijos, bet visi drebės prieš jį, tarnaus jam ir visais balsais jį šlovins, gyvam statys jam paminklus, rašys jo garbei poemas ir simfonijas, skirs jam didžiausius savo mokslo darbus, apsimetę laimingais, šoks ir dainuos jam ir ekstazėj bučiuos žemėj paliekamas jo pėdas. Tai bus šlykščiausios vergijos ir apgaulės, didžiausio pamišimo ir baisiausio suidiotėjimo, beribio tamsumo ir dar neregėto veidmainiavimo epocha. Ir jos niekas negalės įveikti, ir kvailiams atrodys, kad jos viešpatavimui nebus galo. Bet vieną gražią dieną ar naktį jinai pati save sunaikins, pati sugrius ir nugarmės į juodąją istorijos prarają, liks tik jos griuvėsiai, tik padavimuose ir legendose bus apie ją kalbama kaip apie siaubingą žmonijos košmarą." (262 p.)

Šios ir panašios Juozo Keliuočio mintys aiškiai pasako, ką pergyveno autorius. Laisvame pasaulyje gyvenantieji gali džiaugtis, kad tasai rankraštis pasišventėlių buvo atgabentas į Vakarų pasaulį. Lietuviškas ačiū / Laisvę Fondui, išleidusiam šią atsiminimų knygą.

Iškankintas, keletą kartų vos vos išlikęs gyvas, Juozas Keliuotis atvyko į Vilnių. Bet ir čia sovietiniai okupantai. Siaučia rusai. Kai kuriems lietuviams išplauti smegenys. Jie jau negali žmoniškai galvoti; jie jau "internacionalistiniai bolševikai". Šlykščios jų pavardės, nesinori vardinti.

Jau kelios dešimtys metų net Vakarų pasaulyje kai kurie lietuviai, išsimokslinę amerikiečių ar kitų aukštosiose mokslo įstaigose (kartais lyg mechanizuotose dirbtuvėse), ilgainiui tiek prisisiurbė "lygybės taurumo", nutautinėliškai suplakto "internacionalizmo", kad tokiems lietuviškas patriotiškumas, lietuviška kultūra ar letuviškumas visuotine prasi ne atrodo tarsi būtų pereito šimtmečio seniena, neturinti ateities.Tokie jau yra žuvę lietuvių tautai, nes jie galvoja, rašo, kalba tarptautiniškai. Lietuviškumas gi yra savita tautybė, turinti būti visiškai atskirai nuo tarptautiniškumo. Nenorintieji to suprasti — žudo lietuvių tautą, įskaitytinai patys save, vaikus...

Tokioje lietuviškumą slopinančioje aplinkoje stengiamasi daug ką nutylėti, o jei pasakyti, tai švelnių švelniausiai, neužgaunant "internacionalistų", kokiais yra, daug amerikiečių, sovietai ir kitokie. Nesutinku su tokiais dėstymais, nesvarbu, ar daug kas man pritaria. Džiaugiuosi, kad savo knyga man pritaria Juozas Keliuotis. Linkęs manyti, tokių yra daug, gal okupuotame krašte jie gausesni kaip užsienyje.

Juozas Keliuotis savo knygoje visiškai neužsimena apie lietuvių tautai turinčias priklausyti žemes — teritoriją. Tarsi nebūtų prūsų, tarsi jie nebūtų gyvenę Nemuno — Vyslos srityje. Jis dukart rašo apie kalinamo latvio karininko priekaištą, esą, 1919 metais nepriklausomybės kovose Lietuvos kariuomenė sutikusi pagelbėti Latvijos kariuomenei išstumti bolševikų kariuomenę iš Daugpilio su sąlyga: Lietuvai perleisti Daugpilį. J. Keliuotis rašo, kad tam latvių pulkininkui "lageris bus iš galvos išmušęs vieną šulą". Keliuotis atkirto: "Priešingai, mes už pajūrio gabalėlį jums atidavėme daug didesnę Alūkstos sritį, kur gyveno nemaža lietuvių." (326 p.)

Kai ruošiau Lietuvos žemėlapį, knygą Tikroji Lietuva, įvairių lietuvių mokslininkų klausinėjau patarimų, laukiau pasiūlymų, kritikos, pastabų. Tarp jų, buvęs mano profesorius dr. Jonas Puzinas man 1977 m. gruodžio 2 d. laiške rašė:

"Po to, mano manymu, nagrinėtinas reikalas turėti teisingas ir valstybės ūgiui reikalingas sienas. Nepriklausomoje Lietuvoje tesiribota Vilniui Vaduoti sąjungos ir Vakarų sąjungos pastangomis, pati valstybė nebuvo pajėgi kelti sienų klausimo revidavimo savo didiesiems kaimynams, kurie, žinoma, nebūtų nė sutikę tuo reikalu kalbėtis. Tesusitvarkyta su latviais, bet ir tai paliekant nemaža lietuvių už Lietuvos ribų. Tik tremtyje iškilo sienų nustatymo klausimas, kai Lietuva ir anksčiau lietuvių bei jų genčių gyvenamieji plotai buvo svetimųjų okupuoti".

Taigi, prof. dr. J. Puzinas taip pat mano, kad lietuviai per daug lietuviškų žemių paliko latviams.

Juozo Keliuočio atsiminimų knyga Dangus nusidažo raudonai yra gyva pavergtųjų lietuvių pergyvenimų dokumentacija. Užsienio lietuviai tą realybę stengiasi primiršti, o dar blogiau — užmiršti. Rusai - bolševikai pavergtoje Lietuvoje tokių dalykų neleidžia priminti. Tenai stengiamasi brukti rusiškai - sovietinį galvojimą, melagingai nuaustą praeitį. Mūsų aptariamoje Keliuočio knygoje yra tiesioginiai adresuotų pasisakymų, išsireiškimų, žodžių, kurių reikia, kalbant apie okupantus rusus - bolševikus. Gaila, kad kai kuri užsienio lietuvių spauda netgi stengiasi išsiversti be griežtesnių pasisakymų apie sovietus. Tai ne kas kita, kaip pataikavimas lietuvių tautos naikintojams - bolševikams rusams.

Ačiū a. a. Juozui Keliuočiui už jo vertingą atsiminimų knygą Dangus nusidažo raudonai. Manau, kad toji knyga bus išversta į svetimas kalbas.

Juozas Keliuotis: DANGUS NUSIDAŽO RAUDONAI. 359 psl. / Laisvę Fondo leidinys, nr. 18. Pasiekiama kreipiantis į platintoją: Alf. Pargauskas, 8908 W. Butterfield Lane, Orland Park, Illinois 60462, USA.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai