Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IVASKO "BALTŲ ELEGIJOS" PDF Spausdinti El. paštas
Ivar Ivask: BALTIC ELEGIES. Norman, OK, World Literature Today, 1987.

Poetas, dailininkas, žurnalo "World Literature Today" (Pasaulio literatūra šiandien) redaktorius įvaras Ivaškas taip pat pasižymėjo kaip entuziastiškas Pabaltijo tautų vienybės skatintojas. Savo naujausiame anglų kalba parašytame kūrinyje, "Baltų elegijos", jis į darnų raštą įaudžia lietuvių, latvių ir estų jausmus, likimus bei gamtovaizdžius. Elegijos dedikuotos Nobelio premijos laureatui Česlovui Milašiui, kurio poezijoje taip pat ryškus atkurtos ir laiko nebepažeidžiamos praeities motyvas.

Gyvendamas Oklahomoje, Amerikos viduryje, Ivaškas tebegirdi Pabaltijo melodiją:

Kui palinksti Pubaltijo pusėn,
išgirsti avilio raudą,
išvysti po vandeniu gintaro rūmus
pastatytus iš skausmo dulkelių.

(. . .) Begalė balsų dūzga per jūras,
šimtai tūkstančių, miriadai dainų,
surinktų, nesurinktų, pamirštų, vėl atrastų
dainų, kartos dainuoja kartoms,
perduoda slaptažodžius, ateina ir praeina.

Rankos paspaudimas, palaiminimus, dovanos —
megztos pirštinės, daugiaspalvės juostos —
ir vėl prie plūgo, prie metų laikų lukštenimo
mįslėmis, legendomis, pasakomis, ir visad dainomis.

Anot poeto, dabarties ir praeities baltams nereikia mūsų užuojautos, nes jie išsilaikė — "dainų jų liudininkė".

Ivaškas jautriai apdainuoja savo estą tėvą ir latvę motinai Grįždamas į savo estišką vaikystę. prasleisdamas "melsvų atspalvių vaivorykštę". jis vėl mato savo tėvo akis ir išgirsta pirmuosius estiškus žodžius:

Mano eilėraščių kalba,
kurioj žiemų tikrai žiema,
pavasaris, vasara, ruduo mane apglėbia.
Pakeliui išmokau daug kalbų,
bet savo rieves skaičiuoju estiškai.


Latvijos gamtovaizdį formuoja ir jam viešpatauja "moteriškos esybės": gruodžio mėnesį poetą pagimdžiusi motina; jai mirus tą pačią žiemą, ją pakeitusi žindyvė; ir žmona, padėjusi jam "sukurti mūsų sielų geografiją". Iš Latvijos į poeto gyvenimą srūva "paguoda ir atlaidumas".

Devintoji elegija skirta poeto bičiuliui, 1970 metais mirusiam Henrikui Radauskui:

Stebuklingos atminties poete, lietuvių kalbos didmeisteri,
ironiškas metaforiškų ėjimų išradėjau:
lotyniškos kilmės žodžiais kovojai prieš demonus,
rimą atkirsdamas rimu, ir lygiai lengvai
sugebėjai pabėgti į savo tėvo sodą,
stebėti lietaus bėginėjimą stiklinėm kojom,
pavasario vėją, skelbiantį gėlės paslaptį —
BALTA, BALTA, BALTA!
Nuo aviganio lalala į epigramos branduolį
tiksliai judėjo tavo reikli ranka.
Šešiasdešimties metų bėgyje sukūrei keturias knygas:
Fontanas, Strėlė danguje,
Žiemos daina, Žaibai ir vėjai.
Tačiau tai neaprėpia
tavo proto vaivorykštės atspalvių,
Prie kiekvieno savo teiginio prisegdavai
tikslių citatų iš reikiamos poemos,
iš tiekos daugelio kalbų, tiekos klasikų,
kaip niekas kitas mano gyvenime: citavai
prancūzus ir vokiečius, lenkus ir rusus,
Valéry bei Rūkę, Tuvimą ir Pasternakų,
ir savo gimtosios lietuvių kalbos hegzametrais
nepalyginamąjį Kristijonų Donelaitį.
Henrikai, mes taip pat žaidėm tavo vardu,
skandavom Henry, Henri, Heinrich irEnrico,
bet Radauskas skamba karališkai.

Vertė A. L.

Elegija, gailaus praradimo ir skundo žanras, meditacija apie liūdnus dalykus, ypač būdinga išeiviams rašytojams. Ivasko "Baltų elegijos" išvengia tokią poeziją dažnai persmelkiančio ašaringumo ir pakyla į skaidresnę erdvę, kurioje susijungia praeitis ir dabartis, gimtinė ir išeivija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai