Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZO APUČIO "VARGONŲ BALSAS SKALBYKLOJE" PDF Spausdinti El. paštas
1988 metais "Nemuno" žurnale (Nr. 4, 5) išspausdinta Juozo Apučio apysaka "Vargonų balsas skalbykloje" skamba kaip subtili muzika triukšmingame ir skubiai besikeičiančiame Lietuvos dvasiniame gamtovaizdyje.

Apysakos tema, pagrindinės situacijos jau dažnai matytos naujoje lietuvių literatūroje. Tai jaunystė siaubingaisiais pokario metais, jos kontrastas dabartinei stagnacijai; tai pastangos susigrąžinti tų jaunystės dienų skonį ir vertybes. Savitas tos temos traktavimas, Apučio stilistinis rūbas ir pasaulėvaizdis.

"Vargonų balso" pagrindinė melodija yra trijų jaunuolių — Beno, Jono ir Petrutės — istorija. Nors jie savo laiko belaisviai, jaunystės sparnais jie sugeba pakilti virš savo "kalėjimo". Vargonininkas — virtuozas Benas — ieško harmonijos muzikoje ir jaunystės prisiminimuose. Gyvu tos harmonijos pavyzdžiu, gerumo ir moralinio grožio židiniu tampa skurdžiame pusrūsyje gyvenančios skalbėja Jadvyga ir jos dukrelė. Beną nuolatos traukia į tą pusrūsį "pasivogti" nematomos ir neištiriamos sandaros medžiagos. Vėliau iš virtuozo Beno pirštų išspinduliuos dalis judviejų gyvenimo, muzika susilies su moraliniu grožiu.

Ta "šventa šeima", nuo jos grubiai atsiknojęs girtuoklis tėvas, jų apibendrinta aplinka, kupina simbolių ir aliuzijų, padvelkia Franzo Kafkos pasakojimų atmosfera. Apučio proza taip pat kartais priartėja prie pasakos — jis žino, ką galvoja ir jaučia arklys, slenkstis, stiklas, "smetonišku ir vokišku rašalu sulaistytas stalas".

Autoriaus pasaulis tiktai paviršiniai "tikroviškas" ir "buitinis". Jis jau išsivadavęs iš ekonominio ar politinio determinizmo — tikras menininko pasaulis. Kai per pokario kovas suliepsnoja sodybos, visas gyvenimas: gyvieji ir negyvieji, žmonės ir gyvuliai kaip sapne pakyla ten, kur prasideda medžių viršūnės. Krauju ir purvu padengti įvyiai virsta sakme.

Sis pasaulis nėra epiška besigrumiančių istorinių jėgų arena, kaip kai kuriuose tą laikmetį vaizduojančiuose romanuose. Tai iracionalus pasaulis, apimtas kažkokios baisios beprotystės, kaip dviejų siautėjančių rusų dezertyrų epizode; kupinas absurdo, kaip scenoje, kurioje antitarybiniai partizanai per klaidą nušauna medkirčius, ar nekaltos rusaitės Stasės Taisijos - Tasės žuvimo aplinkybėse.

Tačiau Apučio pasaulis nenugrimsta absurde, kuriam atsvara yra harmonijos siekis ir gerumo troškimas. Dvi neschematizuotos teigiamos veikėjos, Gapšienė ir Jadvyga, tampa atsvara baimei, nuolankumui ir niekšystei. Atsvara ir apysakos pagrindiniai simboliai — Balio Sruogos povyza Alpėse ar Beno atmintyje — išsilaikę mėlyni skudurėliai, kuriuos geroji Jadvyga prisiūdavo prie jos plaunamų Beno marškinių; skudurėliai primenantys vokiečių romantiko Novalio "mėlynąją gėlelę".

Apysakos forma primena improvizaciją vargonais. Autoriaus lyrinėse meditacijose sakiniai patvinsta vienas kitą, kaip fugoje, besivejančiais ilgais periodais. Gausu filmiškų vaizdų, keičiasi pasakotojų balsai, perspektyvos. Irzlesnis kritikas galėtų autoriui prikišti jo veikėjų per didelį iškalbumą, kai kur padrinkančią kompoziciją, nepilną muzikos temos išvystymą. Tačiau tai smulkmenos.

Intelektualinis apysakos finalas yra aktualus ir taiklus Beno dialogas su Jonu, kuris pasidavė dabarties pagundoms bei korupcijai ir jau prarado sąlytį su vaikyste. Jonas tapo vienu tų žmonių, kurie anot Apučio, "sugebėjo iškopti pasibaisėtinos karjeros laiptais, ir iškopęs gyvenimo, o pačių žmonių vardu ... jau ėmėsi mokyti kitus". Benas atskleidžia Jono ideologijos tuštumą, rodydamas jam, kad bendros idėjos, kuria Jonas grindžia savo karjerą ir pasaulėžiūrą, nėra — "yra tiktai jos fikcija, pavadinimas, falšyva iliustracija".

Apysaka baigiasi pakiliai Beno koncertu, kuriame Fellinio filme susirenka gyvi ir nebegyvi veikėjai, o Jadvyga tebekvepia buvusiais Beno marškiniais.

Dabar Lietuvos spaudoje daug kalbama apie dvasingumo stoką. Apučio apysaka yra kaip ta avinėlio pėda, iš kurios galima dvasingumo atsigerti. Ji primena kūdikio žvilgsnį, "kuriame telpa kelių kartų nuostaba, išmintis ir liūdesys". Mums, skaitytojams, kaip ir Apučio veikėjams, varganas Lietuvos provincijos peisažas nušvinta "nenusakomu keistu aiškumu"; mus užlieja "šiltas gerumas", užplūsta "kažkokia šventa praregėjimo šviesa, žmogiškumas".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai