| |
|
|
|
LEMTINGAS ŽMONIJOS POSLINKIS: NUO MITO Į ISTORIJĄ |
 |
 |
 |
Keturios Žemės tautos yra laikomos žmonijos genijais. Trys iš jų yra tautos su gilia praeitimi: judaizmas — žydai, graikai ir senoji Romos imperija — romėnai. Ketvirtoji yra šiuolaikinė, dar tik gimstanti Siaurinės Amerikos žemyne — amerikiečiai.
Žydai yra žmonijos genijus tikėjimu, graikai — meile išminčiai — filosofija, romėnai — dėmesiu teisėtvarkai — teisei, o amerikiečių genijus yra išradimai ir pomėgis juos naudoti mažmožiams. Žydų genijų — tikėjimą atspindi Sv. Raštas. Būdinga, kad jame neatskiriamai siejama tikėjimas su istorija, pasakojama apie Dievo įsijungimą į istoriją ir palaipsniui kuriama tikėjimo savimonė. Per įvykius Dievas apreiškia save, palaipsniui išryškindamas savo užmojį; per įvykius žmogus pažįsta save, aptaria savo būtį ir likimą. Trys dalykai mus domina:
1. Atmintis ir istorija.
2. Artimieji Rytai — pasaulis, kuriame Dievas įsijungė į Žemės istoriją ir kūrėsi tikėjimo savimonė.
3. Tikėjimas Dievu istorijoje.
I. ATMINTIS IR ISTORIJA
Lietuvos himnas yra būdingas: "Iš praeities tavo sūnūs [ir dukros]..." tesemia stiprybės. Žmogui įgimta prisiminti ir pasakoti. Sis polinkis yra reikšminga, žmogų praturtinanti savybė. Žmonija, atminties padedama, įprasmina dabarties vargus ir džiaugsmą, pajėgia gyventi viltimi ir kurti ateitį.
Būti asmeniu reiškia turėti asmenišką gyvenimo apybraižą — istoriją. Asmeniškoji istorija palaipsniui išryškina asmens savitumą. Užtat, norėdami pažinti kitą asmenį, teiraujamės apie jo, arba jos, gyvenimą ir praeitį.
Istorija padaro savitus ne tik pavienius asmenis, bet ir tautas. Tautinė savimonė remiasi atsiminimu įvykių, kurie duoda tautai tapatybę ir suburia tautą ateičiai. Mums yra brangus Mindaugas, Gediminas, Vytautas Didysis, Motiejus Valančius, laisvės kovų atsiminimas, nes jais remiasi mūsų tautinė savimonė. Šventėme mūsų tautos 600-ųjų metų Krikšto sukaktį, nes Krikštas yra mūsų religinės savimonės ištaka. Gėrimės "Kronikos" drąsuoliais, nes jie puoselėja tautinę ir religinę tautos savimonę. Tautinė ir religinė savimonė įgalina mus gyventi ateities viltimi sunkioje dabartyje. Būti lietuviu nebūtina gimti Lietuvos žemėje, bet būtina dalintis — gyventi lietuvių tautos savimone.
Atminties turinys. Atminties turinį sąlygoja dvi sritys: gamta bei aplinka ir įvykiai. Gamta — vieta ir laikas — įsakmiai prašnekina žmogų: šviesa ir diena, naktis ir tamsa, mėnulis ir mėnuo, saulė ir metų laikai — pavasaris, vasara, ruduo, žiema.1 Žmonijos atmintis liudija, kad žmogus prisijaukina gamtą, duodamas jai vardą, savo kultūra ir civilizacija. Pradžios knyga turi skaitinį apie Sodą ir Adomą — Žmogų didžiąja raide, kuris prisijaukina Sodo aplinką, duodamas jai vardus (žr. Pr 2,18-25).2 Sis skaitinys yra iš Saliamono amžiaus — X a. prieš Kristų. Tiesa, jis turi buitinį žemdirbių gyvenimo foną bei atspalvį, tačiau jo prasmė yra taip plati, kaip plati žmonija, nes apima visos žmonijos būtį bei poreikius kultūra ir civilizacija prisijaukinti erdvę ir laiką.3
Atmintis ir gamta. Įdomus dalykas! Gamta nuolat kartoja metinį laiko ratą. Tuo tarpu žmogus yra daugiametis ir neišsitenka gamtoje. Žmogus, turėdamas daugiametę gyvenimo trukmę, įsilieja į daugiaamžę žmonijos istoriją ir raidą. Tempiamas ant dabarties kurpalio, jis veržiasi anapus metinio laiko rato. Tačiau ištrūkti nepajėgia. Metinis laiko ratas vėl jį grąžina į pradžią, nes gyvenimas gamtoje kasmet kartojasi. Mitas yra pasakojimas, kuris aptaria kolektyvinę žmogaus savimonę pagal įžvalgą į kasmet besikartojantį gamtos ciklą. Mito savimonė žmogui ateities nežada, nes ateitis pagal ją turi tik metinę užsklandą. Tiesa, ji įpareigoja žmogų rūpintis gamtos ciklo palaikymu, tačiau žmogaus mitas nepatenkina.4 Kankina nerimas.
Atmintis ir įvykis. Sv. Raštui yra būdingas dėmesys įvykiams. Lemtingasis poslinkis nuo mito į istoriją yra Ekzodas — likiminis hebrajų išėjimas iš Egipto. Išėjimo knygoje pasakojama:
Tuomet Jahvė sakė Mozei: 'Parašyk pasakojimą apie šią pergalę [Perėjimą per Jūrą]. Tegul ji būna atsimenama...' (Iš 17,14)
Įvykis yra svarbus ir prasmingas atsitikimas asmens ar tautos gyvenime. Įvykius kasdien aprašo dienraščiai, radijas, televizija. Tokiu būdu susipažįstama su dienos įvykiais, dienos įvykių kronika. Būdinga prisiminti svarbiausius ir prasmingiausius atsitikimus, surinkti gijas ir duoti joms ataudus — požiūrį. Požiūris gali būti įvairus: karinis, politinis, ekonominis, idėjinis, tikėjiminis. Cia jau rašoma istorija. Virvelė, surišanti įvykius į istorinį pasakojimą, yra požiūris, kurio šviesoje įvykiai darosi suprantami ir vra reikšmingi. Istorikas neduoda atskaitos už kiekvieną praeities įvykį, nes jis nėra nei jų filmuotojas, nei gyvenimo garsų įrašytojas. Istoriko pasakojimas yra perdėm atrankus, — jis daro atranką įvykių, kurie arba jam pačiam, arba jo visuomenei yra prasmingi ir svarbūs.
Istoriko požiūris nepaneigia įvykių istoriškumo. Pavyzdžiu galima imti Trylikos Siaurinės Amerikos kolonijų 1776 metų revoliuciją. Skaitydami Anglijos istoriją, susiduriame su požiūriu, kuris iš esmės skiriasi nuo požiūrio Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje. Anglams 1776 metų revoliucijos įvykiai buvo išdavystė, o kolonistams tie patys įvykiai buvo kova už nepriklausomybę. Ir mūsų tauta didžiuojasi 1941-ųjų metų įvykiais — sukilimu prieš svetimųjų jungą. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga į tuos pačius įvykius žiūri savitu požiūriu.
Mitas ir istorija. Gamta — erdvė ir laikas žmogų prašnekina. Žmogaus pokalbis su gamta yra labai spalvingas. Senovės kultūra ir civilizacija — gamtos prijaukinimas reiškėsi mitu ir magija. Magija buvo senovės mokslas, o mitas — senovės filosofija. Mitas nėra tik pasaka. Mitas yra pasakojimas, kuris įkūnija žmonių kolektyvinę pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.5 Ir mitas, ir istorija yra pasakojimas. Būdami pasakojimu, jiedu gali būti vienas į kitą panašūs. Tačiau mitas iš esmės skiriasi nuo istorijos savo kilme. Mitas yra pasakojimas, kuriuo išreiškiama įžvalga į gamtą, o istorija yra pasakojimas, kuriuo išreiškiama svarbių įvykių prasmė.
Šv. Rašto istorijos — pasakojimo požiūris yra tikėjiminis, — įvykiai įaudžiami į pasakojimą tikėjimo Dievo įsijungimu į istoriją šviesoje. Be to, svarbu turėti omenyje, kad Sv. Rašto pasakojimas apie Dievą istorijoje yra triaukštis, — turi tris aukštus: viršutinis sudaro pasakojimą apie Dievą ir jo visuotinį planą kūrinijoje, vidurinis — apie Dievo tautą, judaizmą ir krikščionybę, o trečiasis turi pasakojimus apie asmenis, — Abraomą, Izaoką, Jokūbą — tikėjimo protėvius; Mozę ir Jozuę — vadus; teisėjus, karalius, pranašus...Triaukštė Sv. Rašto istorijos samprata padeda suprasti II Vatikano Susirinkimo mokymą, kad "Pasinaudodamas žmonėmis, Šventajame Rašte Dievas kalba žmonių būdu. Todėl šventųjų knygų aiškintojas, norėdamas įžvelgti, ką tąja kalba jis nori mums pasakyti, privalo stropiai ištirti, ką šventieji autoriai iš tikrųjų turėjo mintyje ir ką Dievas teikėsi jų žodžiais išreikšti... Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį į to meto galvojimo, kalbėjimo, pasakojimo būdą ir to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius.6 Taigi Senasis Testamentas nėra pasakojimas vien apie pavienius asmenis, apie žydų kultūrą bei istoriją; nėra vien pasakojimas apie karus, tautų kraustymąsi, kultūrinę pažangą bei nuosmukį. Jis yra tikėjimo istorija ir žydui, ir krikščioniui, nes per ją "tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas norėjo pateikti... mūsų išganymui".7
Pranašas Izaijas. Bareljefas benediktinų vienuolyne Souillac, Prancūzijoje, iš VI a. po Kristaus.
Ekzodas — istorinė judaizmo takoskyra. Pakartoto Įstatymo knyga įamžina tikėjimo išpažinimą apie Dievo įsijungimą į istoriją:
Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuvedė savo šeimą gyventi į Egiptą. jie nebuvo gausūs kai atėjo, bet išaugo ten į didelę, stiprią ir gausią tautą. Egiptiečiai elgėsi su mumis grubiai ir padarė mus vergais. Tada mes šaukėmės į Jahvę, — savo protėvių Dievą. Jis mus išklausė ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir skurdą. Savo didžia jėga ir galybe jis išvedė mus iš Egipto — su dideliu siaubu, per ženklus ir nuostabius darbus. Ir įvedė mus į šią vietą, ir davė mums šią žemę, sruvenančią pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, Jahve, man davei (Įst 26,5-10)
Išėjimas iš Egipto — Ekzodas yra istorinė judaizmo takoskyra. Ir nūdien žydų tauta supranta save šio įvykio šviesoje. Apeiginių būdu švęsdama Išėjimą iš Egipto, ji eina iš nūdienio "egipto" per nūdienę "dykumą" į nūdienę "Pažado žemę". Sis įvykis lieka nuolat likiminis žydų tautai, nes per jį tampama bendrija su istoriniu pašaukimu. Išėjimo įvykis — Ekzodas yra modelis bet kokiam sekančiam išganymo įvykiui Sv. Rašte. Ir evangelistas Lukas aprašo Jėzaus Kristaus mirtį-Prisikėlimą ekzodo įvaizdžiu. Ant Taboro kalno Mozė, Elijas kalba apie Jėzaus "eksodos.. Jeruzalėje" (Lk 9,31).8
Kultūra ir civilizacija liudija, kad žmonija nesiliauja ieškoti, surasti, užtikrinti bei aptarti žmogaus vietą plačiame pasaulyje. Gamta — erdvė ir laikas — nepajėgia duoti žmogui gyvenimo prasmės ir laimės, — žmogus-ieškotojas tampa metinio gamtos ciklo belaisviu. Artimųjų Rytų — Egipto, Mesopotamijos, Palestinos žmogus ieško atsakymo į likiminius klausimus gamtoje, kurią jis sudievino.
II. ARTIMIEJI RYTAI — PASAULIS, KURIAME DIEVAS ĮSIJUNGĖ Į ŽEMĖS ISTORIJĄ
Dievo ieškojimas Egipte. Senovės Egiptas ieškojo ir rado Dievybę savo pasaulyje. Nilo slėnis buvo saugus ir našus. Topografinė padėtis ir klimatas nešė Egiptui ir saugumą, ir našumą. Anot Herodoto, "Egiptas yra Nilo dovana".
Metinis Nilo potvynis, patręšdamas slėnį našiai pjūčiai, įkūnijo gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklą, kuris egiptiečiams buvo dievas Ozyris. Pradžioje, pasak Egipto religiją, Ozyris buvo Egipto faraonas.9 Setas, pavydus ir klastingas Ozyrio brolis, — senovės egiptiečiui jis įkūnijo nuožmią dykumą su savo žudančiu vėju, — Ozyrį nužudo ir užima jo sostą. Ilgainiui Ozyrio kūną jūros bangos nuneša į Byblos miestą Finikijos pajūryje. Izidė, ištikimoji Ozyrio žmona, ieško jo kūno. Suradusi, pargabena į Egiptą ir slapstosi kartu su vyro kūnu Nilo deltoje. Jai pasiseka Ozyrį šiek tiek atgaivinti ir tapti nuo jo nėščia. Setas, smagindamasis medžiokle mėnesienoje, užtinka savo pusgyvį brolį Ozyrį, sukapoja jį į gabalus ir išmėto po visą Egiptą. Izidė — žmona gedule — kaip aitvaras ieško Ozyrio kūno gabalų visame Egypte. Atradusi palaidoja, įsteigdama toje vietoje Ozyrio šventovę. Atėjus gimdymo metui, Izidė pagimdo sūnų Horus, kuris egiptiečių mituose yra tapatinamas su sakalu. Suaugęs Horus atkeršija už tėvo nužudymą dievų teisme. Seto pasmerkimu, Horus tampa teisėtu Egipto valdovu. Nuo dabar gyvasis faraonas yra vadinamas Horus, o mirusysis — Ozyriu. Ilgainiui kartu su sakalo tapatybe Horus gavo ir tapatybę su saule.
Nuo pat istorijos pradžios plėšrūs paukščiai ir saulė buvo faraono simboliai. Mat plėšrūs paukščiai ir saulė gali vienu žvilgsniu aprėpti ir prižiūrėti visą Egipto kraštą, greitai atskubėti tramdyti sąmyšius, apvaisinti žemę. Faraono asmenyje jėgos buvo pajungiamos valstybės ir teisingumo poreikiams religinių simbolių ir apeigų pagalba. Ozyris buvo nemarus, — Nilas kasmet atgaivindavo Egitąpo sausros.
Egiptas ir pomirtinio gyvenimo geografija. Egipto religijai buvo būdinga pomirtinio gyvenimo samprata. Faraonas mirdamas tapdavo Ozyriu, o jo įpėdinis — Horus. Būdamas Ozyriu po mirties, faraonas mėgavosi amžinu, laimės ir malonumų gyvenimu. Amžių būvyje, didikai, o vėliau ir Egipto liaudis pradėjo dalintis Ozyrio tapatybe per prašmatnų laidojimąsi ir kapų priežiūrą. Ozyrio pomirtinis gyvenimas įgijo demokratinį pobūvį. Būdinga, kad pomirtinis gyvenimas buvo siejamas su doru gyvenimu žemėje. Iškiliausia egiptiečių dorybė buvo Ma'at — teisingumas, vaizduojama kaip moteris su svarstykėmis ir plunksna. Teisme po mirties, mirusysis apklausinėjamas, o jo darbai — širdis sveriama ant Ma'at — teisingumo svarstyklių. Pasmerkimo atveju, šlykšti, j krokodilą panaši pabaisa laukia pasmerktojo.
Topokosminė religija. Egipto dievai buvo gamtoje. Religijų istorikai ją vadina topokosminė,10 — vietos (topos) ir pasaulio sąrangos (kosmos) junginiu. Topokosminė religija davė senovės Egiptui optimizmo, pastovumo ir savimi pasitikėjimo, nes dievai, žmonės, gyvūnai ir negyvoji gamta buvo topokosmoso, — tos pačios pasaulio sąrangos dalyviai.
Dievo ieškojimas Mesopotamijoje. Kas kita buvo su Mesopotamija. Egipte kosminė darna turėjo būti žmonių sukurta, derinant aibe gamtos jėgų, — kosminė pasaulio darna turėjo būti įgyvendinta skirtingų, o kartais net priešiškų, valių suderinime šeimoje, visuomenėje, valstybėje.11 Mesopotamietis kosminę pasaulio darną laikė daugelio valių sąranga. Žmonių sukurtos darnos viršūnėje buvo karalius. Tačiau karalius nebuvo kaip faraonas, — karalius buvo mirtingas, nes silpnas žmogus. Dievai aukštai virš žemės buvo tikrieji žemės valdovai. Jų valia buvo nesuvokiama ir nepastovi, nes atspindėjo nepastovų ir grasų Mesopotamijos klimatą. Ir čia, kaip ir Egipte, dievai buvo tapatinami su gamt i — gamtos veiksniais: vyriausias dievas buvo Anu, dangaus skliausto viešpats, jį sekė Enlil, audros ir padangių viešpats. Anu ir Anlil buvo pagrindiniai dievai ir politinėje bei karinėje plotmėje. Enki buvo žemės dievas. Jis reiškėsi kaip vanduo, tekąs virš žemės ar po žeme, o ne sykį tampąs ir baisiu potvyniu. Ir pati žemė buvo dievas-moteris — Ninhursaga. Ji buvo vaisinga, bet pasyvi. Enki, vandens dievas, ją kasmet pavasarį apvaisindavo.
Žemėje - dievų dvaras. Mesopotamiečių karalius laikė save dievų dvaro užvaizdu. Žmonės jį laikė turint Enlil — padangių ir audros dievo užduotį. Karalius turėjo pareigą palaikyti ryšį su dievais prašmatniu Naujųjų metų šventimu — Kūrimo mito Enuma eliš (Kai aukštai...) inscenizacija. Naujųjų metų apeigomis dievai buvo pakinkomi metinio gamtos ciklo poreikiams.
Pesimizmas mesopotamiečių religijoje. Mesopotamiečių religija buvo perdėm pesimistiška. Mat gyvenimas yra pilnas vargingų pastangų, o mirtis — gyvenimo pabaiga nieko nežada. Gilgamešo epas rodo, kad mesopotamiečiai bijojo mirties, nes gyvenimas, anot jų, baigiasi šiapus kapo.
Gilgamešo epe aprašoma Uruko (Uruk) karaliaus Gilgamešo kelionė į kraštą anapus Saulėlydžio — anapus "Mirties jūros". Kelionė — Mesopotamijos odisėja yra spalvinga ir pilna nuotykių.12 Siduri, smuklės mergina, pataria Gilgamešui nesivarginti, nes
Gyvenimo, kurio ieškai, nerasi.
Dievai, kurdami žmoniją,
mirtį žmonėms paskyrė,
o gyvenimą sau pasilaikė.
Tu, Gilgamešai, būk nuolat sotus,
linksminkis dieną ir naktį.
Kiekvieną dieną
paversk švente;
kiekvieną naktį
šok ir smaginkis!
Tebūnie tavo rūbai švarutėliai,
plaukai išplauti.
Nusimaudyk vandeny!
Rūpinkis mažąja rankute,
kuri tavosios ieško,
leisk savo mylimajai džiaugtis
tavo glėbyje.
Tokia yra žmogaus dalia!13
Kanaano - Palestinos religija. Kanaanas — Palestina yra lyg tiltas tarp Egipto ir Mesopotamijos. Palestinos religija buvo žemdirbių religija. Senasis Testamentas ją vadina Baalų ir Aštartų garbinimu (žr. Ts 2,13; 10,6; 1 Sam 7,4; 12,10). Žemdirbių religija irgi buvo gamtos religija. Buvo tikima, kad derlingumo jėgos — Baalas (vyriškoji) ir Astartė (moteriškoji) — reiškiasi gamtoje. Gamta žmogų stebina ir patraukia dėmesį savo paslaptingomis jėgomis. Lietui sudrėkinus dirvoje žemę, ima dygti pasėliai. Pavasario saulei išvijus iš laukų pašalą, pradeda želti žolė. Pasak žemdirbių religijos, žemė yra dieviškų jėgų veiklos laukas, kuris priklauso nuo Baalo ir Astartės lytinio santykiavimo. Nuostabą keliantis gamtos atbudimas pavasarį turi savo ištaką Baalo ir Astartės lytiniame santykyje — hierogamos (šventojoje moterystėje). Dievai turėjo lytį. Dievai buvo lytiškai garbinami, — pakinkomi metiniam atgimimo ciklui.
Religinė žemdirbių kultūra neleido žmogui likti tik gamtos vyksmo stebėtoju. Vyras ir moteris turėjo imtis atsakomybės už metinį gamtos atbudimą. Apeiginis hierogamos (šventosios moterystės) pamėgdžiojimas buvo religinė technika — magija prikelti dievus — Baalą ir Aštarę — naujam metiniam ciklui. Magija — religinė technika buvo Kanaano — Palestinos žmogaus mokslas.
III. TIKĖJIMAS DIEVU ISTORIJOJE
Istorinis Senojo Testamento fonas rodo, kad Artimųjų Rytų religija reiškėsi mitu ir magija. Religinė pasaulėjauta ir pasaulėžiūra rėmėsi prielaida, kad žmogus — vyras ir moteris, pamėgdžiodami dievų veiksmą gamtoje, pakinko dievus gamtos atbudimui. Pavyzdžiu galima imti lietaus šokį ir lietaus kūrėją sausros metu. Šokio triukšmu pamėgdžiojama perkūno audra; vandens pylimu iš medžio — lietus. Tikima, kad pamėgdžiojimu paveikiamos gamtos jėgos užbaigti sausrą.
Šv. Rašto hebrajų religija buvo perdėm sav#a. Anot Senojo Testamento, ne hebrajai surado Dievą gamtoje, bet Dievas surado hebrajus jų istoriniame raizgyne (žr. Iš 3,1-14; Įst 26,5-10; Joz 24).
Jahvė kreipėsi į Abraomą:
"Išeik iš savo žemės, palik savo gimtinę ir tėvų namus; eik į žemę, kurią aš tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą, laiminsiu tave ir išaukštinsiu — tu būsi palaiminimas" (Pr 12,1-3)
Pasakojimas apie hebrajų religijos kilmę pasiekė mus per ilgaamžį tikėjimo kraičio perdavimą žodžiu. Žodiniu perdavimu buvo išreiškiamas tikėjimas, kad Dievas — asmeniškas Dievas, o ne gamtos jėgos, sukūrė pasaulį, jį valdo ir rūpinasi žmogumi. Išėjimo knyga išryškina šią tikėjimo tiesą:
Jūs patys matėte, kaip pasielgiau su egiptiečiais ir kaip nešiau jus ant aro sparnų, atsinešdamas jus čia (prie Sinajaus kalno) sau... — jūs būsite mano karališka kunigija ir šventoji tauta (Iš 19,3b-6)
Skaitinys aiškus: ne gamta yra vieta, kurioje hebrajai atrado Dievą, bet susitiko su Dievu, kuris pats įsijungia į istorją per įvykius. Šv. Raštas nuolat primena, kad Dievo apreiškimas netekėjo gamtos vamzdžiais, bet vyko per istorijos raidą ir istorinių veiksnių sampyną. Trys Dievo bruožai itin svarbūs:
1. Dievas — hebraiškai Jahvė —Jis-Yra apsireiškia kaip įvykių Viešpats. Dievas yra Istorijos Viešpats. Savo užmojį išganyti, savo rūpestį žmogumi Dievas apreiškia per įvykius. Šis Dievo bruožas yra pats svarbiausias lūžis ir pervarta religinėje žmonijos istorijoje. Hebrajų kaimynai — Artimųjų Rytų pasaulis tikėjo ir garbino dievus, kurie buvo nuvokiami gamtos jėgose ir visuomenėje. O hebrajai tikėjo ir garbino asmenišką Dievą, kuris apsireiškė Ekzodo — Išėjimo iš Egipto įvykyje. Apreikšdamas savo rūpestį žmogui per vienkartinį Išėjimo įvykį, Dievas apreiškė per jį ir istorinį žmogaus pašaukimą bei gyvenimo prasmę.
Jahvė — Šv. Rašto Dievas nėra gamta, bet yra gamtos Viešpats. Užtat jo apsireiškimą galima aprašyti perkūno ir žaibų audra virš Sinajaus kalno (žr. Iš 19). Kadangi Dievas yra gamtos Viešpats, jis padarė taką savo tautai per Nendrių jūrą ir nelaimėmis pamokė egiptiečius, kad "visa žemė priklauso [jam] " (Iš 9,29).
2. Jahvė — Dievas "mylėjo" (Įst 7,8). Šv. Raštas nuolat ir nuolat primena, kad Dievas padarė pirmąjį žingsnį, — įsijungė į žmogaus gyvenimą ir žmonijos istoriją, nes "mylėjo". Hebrajų tikėjimas, kurį paveldėjo krikščionys, moko, kad šventasis Dievas, kuris yra tolimas — anapus žmogaus akiračio, yra taip pat artimas — čia pat prašnekina per įvykius. Šis tolimas-artimas Dievas kreipiasi į žmogų su kvietimu į Sandoros santykį. Šv. Rašte santykis su Dievu nėra vergo santykis su savininku, bet "pirmgimio sūnaus" santykis su tėvu. Dėkingumas už išvedimą iš Egipto, — krikščioniui už "išvedimą" iš nuodėmės ir mirties, — yra svarbiausias akstinas atsakyti į Dievo prašnekinimą tikėjimu.
3. Jahvė yra vienas ir vienintelis Dievas. Pirmasis Dekalogo įsakymas yra besąlyginis: "Neturėsi kitų dievų..." (Iš 20,3; Įst 5,7). Tikėjimas vieną ir vienitelį Dievą yra iškiliausias lūžis religijos istorijoje. Jis paneigia daugiadievystę — politeizmą. Šv. Rašto Dievas neturi žmonos, moteriškos lyties antrininko; Artimųjų Rytų dievai turėjo savo antrininką. Šv. Raštas nudievino gamtą ir mokė suprasti Dievo ir žmogaus santykį — religiją istoriniu modeliu.
Antrasis Dekalogo įsakymas atspindi dar gilesnį religinį lūžį ir pervartą: "Nedirbsi sau drožinio..." (Iš 20,4; Įst 5,8). Hebrajų kaimynai buvo įpratę savo dievus sudabartinti žmogaus ir gyvulio pavidalu, drožiniu, lydiniu. Jų dievai buvo išreikšti vyro, moters, jaučio, liūto... statulomis. Senovės žmonių įsitikinimu, dievybės paslaptis veržiasi į žmogaus buitį per gamtos — gyvuliškas ir žmogiškas jėgas. Jahvė — Istorijos Viešpats yra Jis-Yra tolima-artima Paslaptis, kurios neįmanoma išreikšti drožiniu ar lydiniu. Pradžios knyga turi vieną iškilią išimtį: 'Adam-Žmogus. Vyras ir moteris — 'Adam ( žr. Pr 1,26-27) — yra sukurti pagal Dievo "paveikslą", nes turi atstovauti Dievui pasaulyje.
*
Vakarų pasaulio žmogui įprasta skaityti du pasakojimus — odisėjas: graikiškąją apie Odisėją ir Penelopę, hebraiškąją apie Abraomą ir Sarą. Abi odisėjos kalba apie žmonijos pirmavaizdžius.
Jiedu yra panašūs, ir skirtingi. Odisėjas palieka tėviškę vienas. Penelopė lieka namie. Abraomas ir Sara palieka tėviškę ir keliauja kartu. Tik Odisėjas yra pakeliui. Penelopė audžia ir ardo.
Vienišas Odisėjas ir Abraomas su Sara iš esmės kitaip išgyvena kelionę. Graikas Odisėjas grižta namo nieko neparsinešdamas iš kelionės, — grįžta visiškai nuogas! — gyvas, pasiryžęs grumtis su Likimu, nešinas tėviškės ir šeimos meile.
Graikiškoji odisėja yra Likimo pasmerkimas grįžti, — gyvenimo kelionė yra tik grįžimas! Iš namų į namus. Graikai nepajėgė išsiveržti iš ciklo varžtų. Abraomas ir Sara yra saviti. Abu girdiJ)ievo pašaukimą eiti į ateitį. Mesopotamija — Abraomo ir Saros tėviškė. Čia jie kūrė šeimos lizdą. Dievo prašnekinti, jiedu pakluso, — paliko savo tėviškę. Pakluso, nes pasitikėjo Dievu, kuris veda iš mito į istoriją. Abraomas ir Sara yra tikėjimo modelis — pašaukimo eiti į nežinomą, bet pažadėtą ateitį.
Išnašos
1. Henri Frankfort et al., Before Philosophy. The Intellectual Adventure of Ancient Man. Baltimore, MD: Penguin Books, 1964, pp. 11-36; Mircea Eliade, The Sacred and the Profane. The Nature of Religion. New York, NY: Harper & Row, 1961, pp. 9-16; 20-65; Roland DeVaux, The Early History of Israel. Philadelphia, PA: Westminster Press, 1978, pp. 144-152; William F. Albright, From the Stone Age to Christianity. Baltimore, MD: John Hopkins Press, 1957, pp. 127-199.
2. Žr. Eugene H. Maly, "Genesis" veikale The Jerome Biblical Commentary, kurį redagavo Raymond E. Brown et al. Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall, 1968, pp. 7-9; Bernhard W. Anderson, Understanding the Old Testament. Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall, 41986, pp. 158-163; Etienne Charpentier, How to Read the Old Testament. New York, NY: Crossroad, 1986, pp. 39-41; Antanas Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1983, II, pp. 62-64.
3. Žr. Albright, ten pat.
4. Žr. James B. Pritchard (red.), Ancient N ear Eastern Texts Relating to the Old Testament. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1955, pp. 60-99.
5. Zr. Mircea Eliade, Myth and Reality. New York, NY: Harper & Row, 1963; Cornelius Loew, Myth, Sacred History, and Philosophy. New York, NY: Harcourt, Brace & World, 1967, pp. 1-7. Taip pat Frankfort, ten pat.
6. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, vertė V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1967, Dogminė konstitucija "Dieviškasis apreiškimas", III, 12.
7. Ten pat, III, 11.
8. Lietuviškai verčiama ".. Jėzaus gyvenimo pabaiga".
9. Žr. Plutarcho De hide et Osiride, vertė į anglų kalbą Concerning Isis and Osiris J. Gwynn Griffiths. Cardiff, Wales: University of Cardiff Press, 1970; Henri Frankfort, Kinship and the Gods. Chicago, IL: University of Chicago Press, 1948, pp. 36-47.
10. Žr. Theodor H. Gaster, Thespis: Ritual, Myth and Drama in the Ancient Near East. New York, NY: Harper Torchbooks, 1966, p. 24.
11. Žr. Thorkild Jacobsen, "Mesopotamia: The Cosmos as a State" H. Frankfort et al. veikale Before Philosophy, pp. 125-128.
12. Žr. Pritchard, ten pat, pp. 72-99.
13. Ten pat,p. 89s.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
