Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dr. JUOZAS JAKŠTAS (1890.IX.9 - 1989.VII.31) PDF Spausdinti El. paštas
alt

Šįmet liepos 31 d. mus amžinai paliko žymus lietuvių mokslininkas - istorikas, nepaprastai kuklus bei nuoširdus žmogus, Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius — dr. Juozas Jakštas. Jis mirė Clevelande.

Norint tinkamai apibūdinti velionio asmenį ir mokslinius darbus, reikia ilgesnio laiko ir specialisto istoriko žvilgsnio. Neabejoju, kad bus galima surasti asmenį, kuris Aiduose apibūdintų dr. Juozą Jakštą kaip mokslininką, patriotą ir tremtinį, mokėjusį kantriai bei ištvermingai pakelti emigracinius vargus bei nepriteklius. Šiuo metu galime jį pagerbti tiktai ribotu nekrologu.

Velionis gimė 1890 m. rugsėjo 9 d. Pabaisko vlsč., Ukmergės apsk. Baigė Ukmergės gimnaziją (1923) ir Lietuvos universitete Humanitarinį fakultetą — istorijos skyrių. Istorijos studijas gilino Berlyno ir Vienos universitetuose. 1938 m. VD universitete apgynė disertaciją tema "Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a." Prieš tai ir po to — iki 1944 m. — profesoriavo VD unversitete. Jo specialybė buvo viduramžių istorija. Labai daug parašė mokslinių straipsnių Lietuvos istorijos temomis. Uoliai bendradarbiavo Aiduose. Skaitant Jono Dainausko išsamų nekrologą Dirvoje (1989 m. rugpjūčio 10 d.), negalima atsistebėti, kaip velionis, iki pensininko amžiaus net dirbdamas fabrike, pajėgė tiek daug parašyti. Žinoma, lietuvių išeivijai neteikia garbės, kad tokie kūrybingi mokslininkai, kaip jis, dr. Pranas Skardžius ir kiti, emigracinių aplinkybių priversti, turėjo dirbti fabrikuose. Jie savo mokslo darbais daug būtų prisidėję prie Lietuvos kultūros, jeigu tautiečiai išeivijoje būtų jais rūpinęsi ir gelbėję nuo fizinio darbo fabrikuose. Bet tokia pagalba dar ir šiandien išeivijoje daugeliui tebėra nesuprantama. Matyt, toks jau mūsų, kaip išblaškytų paukščių, likimas.

Grįžtant prie garbingo velionio dr. Juozo Jakšto iškeliavime, ypač graudu Aidų redaktoriui, su kuriuo jis daugelį metų palaikė nuoširdų ryšį; niekad neatsisakė padėti žurnalui straipsniais; niekad nesiskundė senatve bei liga, kuri jį vargino. Mirties graudulį lengvina viltis, kad jis kaip mokslininkas savo darbais visuomet bus gyvas tautoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai