|
|
KOVOS DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS 1918 - 1919 |
|
|
|
Parašė Stasys Raštikis
|
Kazys Ališauskas: KOVOS DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS 1918 - 1919. I tomas, 490 psl. Redaktorius Pranas Čepėnas, Lietuvių veteranų sąjungos Ramovės leidinys Nr. 5. Kaina $12.00.
Veikalo apimtis Pik. Itn. Kazio Ališausko knyga, pasirodžiusi 1972 m. pabaigoje, apima ne visas 1918 - 1919 metų kovas, bet tik mūsų karą su bolševikais ir bermontininkais. Tuo pačiu laiku ir vėliau vykusios kovos su lenkais žada būti aprašytos II tome. Atskiros kautynės iš mūsų nepriklausomybės kovų jau buvo ne vieną kartą aprašomos įvairių autorių, tačiau vieno bendro didesnio veikalo apie tas kovas iki šiol dar nebuvo. Dabar pik. Itn. K. Ališauskas užpildė tą spragą Lietuvos kariuomenės istorijoje.
Knygos pirmoje dalyje (1 - 121 psl.) aprašoma Lietuva ir lietuvių veikla I pasaulinio karo metu, lietuviai kariai ir jų karinės dalys Rusijoje, lietuvių karių veikla Mažojoje Lietuvoje, Anglijoje ir Amerikoje. Aprašoma Lietuvos kariuomenės užuomazga 1918 m. Vilniuje ir vėlesnis 1919 m. Lietuvos kariuomenės dalių steigimas Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Aprašytas ir pirmasis bolševikų kariuomenės žygis į Lietuvą. Visi tie įvykiai maždaug jau gerai žinomi. Knygoje jie aprašyti tik bendram vaizdui ir į-žangai į ginkluotųjų kovų aprašymą papildyti.
Pati didžiausia, svarbiausia ir visai nauja knygos dalis yra antroji (125 -318 psl.) — kovų (kautynių) su bolševikais smulkūs aprašymai. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie knygos trečiosios dalies III - VI skyrius (387-428 psl.), kuriuose aprašomi mūsų kariniai veiksmai prieš bermontininkus.
Jėgų santykis 1919 m. bolševikų buvo sutelktos Lietuvoje tokios karinės pajėgos: Vakarų (XVII-oji) šaulių divizija — 145 ir 146 šaulių pulkai ir 5-as Vilniaus pulkas, kuri II batalione buvo daugiau lietuvių komunistų. Pskovo divizijos I-oji brigada — 1-sis ir 2 šaulių pulkai. Vėliau ta divizija buvo pavadinta Lietuvių šaulių divizija. Bolševikų duomenimis, 1919.111.20 toje divizijoje buvo trys brigados (7 pulkai) — 7405 kariai, apie 40 raitininkų, 104 kulkosvaidžiai, 12 artilerijos pabūklų, 6 lėktuvai.
Internacionalinė divizija — 39-as, 41 ir 47 šaulių pulkai. Vėliau į tą diviziją buvo atsiųsti dar 6 ir 10 šaulių pulkai. Toje divizijoje Šiauliuose buvo suorganizuotas F. Baltušio - Žemaičio vadovautas "Žemaičių pulkas", turėjęs 900 (?) karių savanorių (?).
Bolševikų jėgos Lietuvoje savo skaičiumi buvo žymiai didesnės negu lietuvių. Be to, jos visą laiką buvo papildomos Rusijoje mobilizuotais kariais. Tačiau, koks iš viso bolševikų karių skaičius tada buvo Lietuvoje, knygoje nenurodoma. Bermontininkai Latvijoje ir Lietuvoje turėjo apie 40,000 vokiečių karių ir apie 11-12,000 rusų (391 psl.). Didesnė tos kariuomenės dalis buvo sutelkta ne Lietuvoje, bet Latvijoje, vien prie Rygos buvo apie 30,000 bermontininkų. Lietuva 1919.1.16 turėjo 3000 karių. Tais pačiais metais lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenėje buvo jau apie 25,000 karių (apie 10,000 savanorių, kiti mobilizuoti). Kautynėse su bolševikais dalyvavo apie 16,000 mūsų karių, vėliau prieš bermontininkus buvo pasiųsta apie 12,000, kiti tuo metu buvo palikti priedangoje prieš bolševikus prie Dauguvos ir lietuvių - lenkų fronte, pagaliau likučiai buvo dar palikti atsargoje.
Mūsų kariuomenė tada susilaukė aktyvios paramos frontuose dar iš Joniškėlio, Biržų, Panevėžio, Žemaitijos ir kitų vietovių lietuvių partizanų ir šaulių. 1919 m. vokiečiai buvo palikę Lietuvoje vadinamuosius saksų savanorius — 18-tąjį, 19 ir 20 pulkus, po 2 batalionus kiekviename, ir vieną atskirą batalioną Raseiniuose. Kovose su bolševikais kartu su lietuviais dalyvavo tik 18 ir 19 saksų pulkų keturi batalionai. Kiti tose kovose nedalyvavo, o Raseiniuose buvęs saksų batalionas vėliau buvo perkeltas į Šiaulius ir tarnavo bermontininkams. Saksų savanoriai padėjo lietuviams kovoti su bolševikais tik iki Kupiškio ir Utenos užėmimo (butelio 1 - 2). Nuo čia jie pasitraukė fronto ir vėliau išvyko j Vokietiją.
Jėgų įvertinimas Lietuvoje veikusios 3 bolševikų divizijos ir 15 pulkų tik savo pavadinimais buvo imponuojantieji. Iš tikro tai nebuvo tikros divizijos ir pulkai, kokius matėm pas bolševikus prieš II pasaulinį karą ir to karo metu. Tačiau iš to negalima daryti klaidingų išvadų ir neįvertinti mūsą priešų. Bolševikų kariuomenės apginklavimas tada nebuvo geresnis, kaip pas mus. O jų tiekimas ir aprūpinimas buvo net labai blogi. Iš Rusijos jie negaudavo pakankamai nei maisto, nei pašaro ir turėjo naudotis lietuvių vietinių gyventojų ištekliais. Bolševikų karių nuotaika bu-v o prislėgta, mobilizuoti kariai nenorėjo kariauti. Tik kariai komunistai, ypač latviai, buvo atkaklūs.
Bermontininkų kariuomenė susidėjo iš vokiečių savanorių I pasaulinio karo dalyvių ir savanorių rusų, p-er tą karą buvusių vokiečių nelais-- r. Į Lietuvą įsiveržusios bermontininkų jėgos (korpusas) savo skaičiumi buvo nedaug didesnės, negu prieš juos kovojusi mūsų kariuomene. Bet ta jų kariuomenė buvo labai Zrrai apginkluota: turėjo daugiau artilerijos, automatinių ginklų, aviacines, šarvuočių, ryšių irtransporto priemonių. Bermontininkai turėjo saugų užnugarį ir galėjo lengvai manevruoti ir telkti savo jėgas reikiamoje vietoje.
Lietuviai prieš bolševikų ir bermontininkų korpus, divizijas ir pulkus galėjo pasiųsti tik kelis savo uninkų pulkus ir daugiausia savo atskirus sustiprintus batalionus ir partizanų bei šaulių būrius. Tačiau didžiausia lietuvių jėga buvo moralinė — patriotizmas, savanoriškumas, didelė vietos gyventojų lietuvių parama ir bendras visos mūsų tautos pakilęs pasiryžimas apginti Laisvam gyvenimui prisikėlusią tautą nuo įsibrovėlių iš rytų ir vakarų.
Karo vadovybė Įsiveržusios į Lietuvą bolševikų divizijos neturėjo vieno bendro karo i o. Internacionalinė divizija veikusi šiaurinėje Lietuvos dalyje, priklausė bolševikų latvių kariuomenės grupės vadui, kurio žinioje buvo ir į Latviją tuo metu įsiveržusios dvi bolševikų divizijos. Pskovo, arba vėliau vadinamoji Lietuvių divizija priklausė Rusijos Vakarų armijos vadui. Vilniuje veikusi Vinco Mickevičiaus - Kapsuko "Lietuvos revoliucinė vyriausybė" neturėjo jokios įtakos į bolševikų kariuomenės karinius veiksmus. Daugiau įtakos turėjo Rusijos (RSFSR) karinė revoliucinė taryba, bet ir ta įtaka galėjo eiti tik per Rusijos vyriausiąjį kariuomenės štabą ir per atskirų armijų štabus. Kariniai ryšiai tarp į Lietuvą įsiveržusių bolševikų divizijų buvo labai silpni.
Bermontininkų vadovybė buvo vokiečių generolo von Goltzo ir Ber-monto - Avalovo žinioje. Bermontininkų ryšių tinklas buvo gerai sutvarkytas. Lietuvoje karo vadovybės klausimas buvo gana sunkus, ir, prasidėjus bolševikų invazijai, vieno savo karo vado dar neturėjome. 1918 m. pabaigoje iš Ukrainos buvo atvykęs į Vilnių generolas S. Žukauskas, ir gruodžio 19 jis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru, tačiau tų pareigų jam beveik neteko eiti, nes buvo labai suvargęs, susirgo šiltine ir po kelių dienų, gruodžio 24, išvyko gydytis iš pradžių į Gardiną, o paskui į Varšuvą. Kariuomenė vėl liko be karo vado. Prasidėjus karo veiksmams, jiems vadovavo krašto apsaugos ministras su savo padėjėjais. 1919 sausio - vasario mėn. karo veiksmams vadovavo krašto apsaugos viceministras karin. St. Zaskevičius. Kovo mėnesį pradėjus ministeriauti karin. A. Merkiui, viceministras nebuvo paskirtas, ir nuo kovo 1 karo veiksmus tvarkė Atskiros brigados vadas karin. St. Nastopka. Tik balandžio mėnesį Lietuvos kariuomenė susilaukė prityrusio vado generolo Silvestro Žukausko. Pasveikęs ir grįžęs iš Lenkijos, jis balandžio 26 buvo paskirtas Lietuvos generalinio štabo viršininku, o gegužės 7 d. vyriausiuoju karo vadu, ir juo buvo iki kovų su bolševikais pabaigos. Kaip Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, taip ir vėliau, mūsų kariuomenės vadovybė buvo labai nepastovi — turėjome net 12 kariuomenės vadų, ir net tas pats gen. S. Žukauskas buvo skiriamas ir atleidžiamas iš kariuomenės vado pareigų net keturis kartus.
Kautynių aprašymai 1918 - 1919 m. okupuodami daugiau kaip pusę Lietuvos, bolševikai atliko tuos karinius žygius beveik be jokio mūsų karinio pasipriešinimo, nes mes tada dar nebuvome suorganizavę savo karinių pajėgų. Tik vienur kitur tada įvyko nedideli susirėmimai tarp rusų ir mūsų. Tikri karo veiksmai prasidėjo vėliau. Beveik toks pats reiškinys buvo ir mūsų kovoje su bermontininkais. Didesnių ir mažesnių kautynių su bolševikais buvo gana daug. Štai tik kai kurios iš jų: Kėdainių kautynės, Šėtos, Jiezno, Alytaus, Pagirių, Ukmergės, Kurklių, Panevėžio, Utenos. Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Alūkstos, Kaukonių, Gryvos ir kt. Su bermontininkais svarbiausios kautynės buvo prie Radviliškio ir Šiaulių. Pik. ltn. K. Ališauskas aprašo visas kautynes gana smulkiai, nurodydamas visus įvykius, tačiau nedarydamas jokių savo išvadų bei įvertinimų, palikdamas tai kitiems istorikams. Jis rašo labai sąžiningai ir bešališkai. Jei vienur kitur tie jo aprašymai yra gal ne visai pilni, už tai negalima daryti priekaištų knygos autoriui, nes tai įvyko tik dėl istorinės medžiagos trūkumo. O tos medžiagos jis surinko tiek, kiek tik galima buvo surinkti sunkiose išeivijos sąlygose. Visus savo aprašymus autorius yra patikrinęs surinktais dokumentais ir gyvųjų liudininkų, t. y. aprašomųjų kautynių dalyvių, atsiminimais ir parodymais.
Karo veiksmų įvertinimas Iš Lietuvos priešų ir mūsų karinių jėgų santykių matėme, kad mūsų mažesnei kariuomenei teko kautis su žymiai didesnėmis ir stipresnėmis bolševikų ir bermontininkų jėgomis. Didžiausia mūsų persvara buvo mo'ralinė jėga. Be jos, buvo dar keli kiti kariniai faktoriai, nulėmę mūsų laimėjimą.
Pirmiausia, tuo metu Lietuva kariavo ne su vieninga stipria Rusija, bet su I pasaulinio karo ir bolševikų revoliucijos išvarginta ir tuo pačiu meru kovojusia su keliais išoriniais priešais ir net pačioje Rusijoje su stipriomis kontrrevoliucinėmis armijomis. Į Lietuvą pasiųsti bolševikų pulkai ir divizijos buvo taip pat pavargę, be entuziazmo ir blogai vadovauti. Lietuvoje jie buvo labai plačiai išbarstyti iki smulkių dalinių.
Tuo tarpu lietuviai, daugiausia savanoriai, karštai gynė savo tėvų žemę nuo įsiveržėlių, buvo labai gerai ir sumaniai vadovaujami, nebarstė ir nesmulkino savo kariuomenės, bet gražiais manevrais ir sutelktinėmis jėgomis (dažniausiai sustiprintais batalionais) energingai puldavo išsibarsčiusius rusų karinius dalinius ir visur laimėdavo.
Lietuviai labai vykusiai sugebėjo vienu ir tuo pačiu laiku kariauti ne su visais savo priešais (bolševikais, bermontininkais ir lenkais), bet, palikę stiprią karinę priedangą prieš vienus du priešus, visas savo galimas jėgas telkdavo prieš trečiąjį priešą ir tokiu būdu sugebėdavo laimėti. Taip gražiai buvo vadovautos mūsų kovos prieš bolševikus ir bermontininkus per visus 1919 metus.
Vertinant mūsų priešų ir mūsų kariuomenės karo veiksmus 1919 metais, jokiu būdu negalima tai vertinti nei dabartinėmis sąlygomis, nei lyginti su kariniais įvykiais Lietuvoje 1940 metais.
Priešų ir mūsų nuostoliai Kiekvienas karas reikalauja aukų. Buvo jų ir mūsų ginkluotose kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais. Gaila, kad pik. Itn. K. Ališauskas, turįs taip daug surinktų istorinių žinių apie tas kovas, nepažymėjo visų tų nuostolių vienoje vietoje, ir jie liko išsklaidyti įvairiose knygos vietose. Nurodysime nors kai kuriuos iš jų.
Vadinamoje Zarasų operacijoje (1919.VIII.25 - 1919.1X6) lietuvių II-oje brigadoje, kurią tada buvo sudarę 2 pėst. pulkas ir Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio atskiri batalionai, buvo nukauti 2 karininkai ir 17 kareivių, 5 karininkai ir 101 kareivis buvo sužeisti, 18 kareivių dingo be žinios. Apie I-osios brigados nuostolius per tas pačias kautynes neteko surinkti žinių, išskyrus 1 pėst. pulką, kuriame buvo nukautas vienas karininkas ir 11 kareivių, 9 kareiviai dingo be žinios. Tuo pačiu laiku Vilniaus batalionas kautynėse neteko net 33 nukautų karių. Čer-vonkos kaimo (Latvijoje) kapinėse buvo palaidota 30 lietuvių karių, daugiausia iš Atskiro Panevėžio bataliono. Ir kitose Latvijos vietose, Su-bato, Bebrinės, Alūkstos, Šventės ir Gryvos kapinėse yra palaidota Lietuvos kariuomenės karių, gynusių Lietuvą ir Latviją nuo bolševikų įsiveržėlių.
Turėjome nuostolių ir kautynėse su bermontininkais. 1919 m. lapkričio 21 Radviliškio kautynėse 2-jo pėst. pulko I-sis batalionas neteko 2 nukautų karininkų ir 14 kareivių, o 3 karininkai ir apie 30 kareivių buvo sužeisti. Iš tame batalione buvusių 8 karininkų buvo likę rikiuotėje tik 3. Atskiras Vilniaus batalionas kovose su bermontininkais neteko 7 užmuštų karių. Pasvalio komendantūros daliniai kovose prie Saločių neteko 2 nukautųjų ir per 30 sužeistųjų. Gen. H. A. Nisselio santarvininkų karinė misija apskaičiavo, kad vien tik prie Šiaulių bermontininkai buvo padarę lietuviams vietiniams gyventojams tokių nuostolių: 33 žmones nužudė, 124 sužeidė, 171 namą sudegino, iš gyventojų atėmė 1324 arklius, 1644 kiaules, 1,252,569 markes pinigų ir daug kitokių daiktų.
Apie bolševikų patirtis nuostolius Lietuvoje knygoje nurodytas tik vienas pavyzdys, būtent: nuo rugpiū-čio 25 iki rugsėjo 6 mūsų kariuomenė paėmė nelaisvėn 9 rusų karininkus ir 505 kareivius. Mūsų karo grobis buvo: 1 šarvuotis, 3 kulkosvaidžiai, 1 bombosvaidis, 14 arklių, 1 lauko virtuvė, daug šautuvų, šaudmenų ir telefono laidų.
Saločių kautynėse mūsų buvo paimti i nelaisvę 138 bermontininkai ir dar 6 kulkosvaidžiai, 9 arkliai, 7 vežimai, 74 šautuvai ir kt. Ypač didelis karo grobis pateko į mūsų rankas Radviliškio kautynėse: 7 patrankos, 1 haubica, 2 priešlėktuvinės artilerijos pabūklai, 10 patrankų pirmagalių — sviedinių dėžių, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, apie 50,000 artilerijos sviedinių, 30 lėktuvų, apie 50,000 lėktuvų bombų, 21 lėktuvų motoras, 50 propelerių, 8 automobiliai, 13 vežimų, 32 arkliai, 5 lauko virtuvės, 1 garvežys, 1 elektros stotis, keli milijonai šovinių, raketų ir daug kitokio karinio turto. Kiek kovose žuvo bolševikų ir bermontininkų — nežinoma.
Taikos sutartis Manevrinio karo kautynės su bolševikais truko iki 1919 m. rugsėjo pradžios. Per Dauguvos upę mūsų kariuomenės nesikėlė. Čia frontas sustingo vietoje. Vėliau į čia buvo atsiųstas mūsų 3-čias pėst. pulkas ir dar šiame fronte buvo palikti Joniškėlio ir Ukmergės atskiri batalionai ir viena artilerijos baterija. Visos kitos mūsų kariuomenės dalys buvo perkeltos į frontą prieš bermontininkus. 1920.VII. 12 Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos - Sovietų Rusijos taikos sutartis. 1920.VIII.6 ji buvo ratifikuota. Tos sutarties I-asis ir svarbiausias straipsnis buvo toks:
Remdamasis Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atidairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą su visomis iš to pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link.
Taikos sutarties II-uoju straipsniu buvo nustatyta siena tarp Lietuvos ir Rusijos, vadinamoji 1920 metų siena, su Vilniumi ir Vilniaus kraštu. Deja, vėliau Sovietų Sąjunga sulaužė ir tą taikos sutartį kartu su visomis kitomis iškilmingai pasirašytomis sutartimis, ir 1940 m. okupavo Lietuvos valstybę.
Po taikos sutarties pasirašymo Lietuva tuoj paleido visus rusus karo belaisvius. Tuo tarpu lietuviai karo belaisviai Sovietų Sąjungoje dar beveik metus buvo laikomi bolševikų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Aš pats tada būdamas bolševikų nelaisvėje, po taikos sutarties pasirašymo buvau pasiųstas iš Tūlos koncentracijos stovyklos į Maskvos kalėjimą ir tik beveik po metų, t. y. 1921 balandžio mėnesį, kartu su kitais lietuviais kaliniais buvau grąžintas į Lietuvą. Bermontininkų avantiūra pasibaigė 1919 metų pabaigoje. Po mūsų karinių laimėjimų prie Radviliškio ir Šiaulių, santarvininkų karinei misijai (gen. H. A. Niessel) reikalaujant, karo veiksmai buvo sustabdyti ir paskelbtos paliaubos. Mūsų kariuomenei spaudžiant, bermontininkai turėjo pasitraukti į Vokietiją.
Baigiamosios pastabos 1919 metais vykusios ginkluotos kovos už Lietuvos nepriklausomybę sudarė vieną iš garbingiausių puslapių Lietuvos valstybės istorijoje. Pik. itn. K. Ališausko gerai aprašytos tų metų kovos ir pridėtos atskirų kautynių schemos duoda knygos skaitytojui vaizdą, kaip tie karo žygiai ir atskiros kruvinos kautynės vyko. Tas vaizdas būtų buvęs dar aiškesnis ir įspūdingesnis, jei knygoje būtų dar viena didesnė schema, vaizduojanti ir apibendrinanti visų tų kautynių bendrą eigą. Pasigendama ir vienos ar dviejų palyginamųjų lentelių apie lietuvių, bolševikų ir bermontininkų karinių jėgų dydį, jų apginklavimą ir apie patirtus nuostolius bei aukas. Knygos tekste tie duomenys nurodyti, tačiau jie išbarstyti ir todėl nesudaro tokio įspūdžio, koks būtų buvęs, jei jie būtų surinkti ir parodyti vienoje vietoje. Visos knygoje išspausdintos schemos (jų yra net 43) labai geros, aiškios ir vaizdingos. Tik aiškumo dėlei būtų pageidaujama, kad visose schemose vienodai šiaurė rūtų pažymėta kiekvienos schemos viršuje.
Visos fotonuotraukos, daugiausia vyresniųjų vadų, yra geros. Trūksta tik daugiau nuotraukų iš žemesnių-jų vadų ir kareivių veiklos ir gyvenimo fronte. Per tas kovas mūsų karininkai, puskarininkiai ir kareiviai daug kartų yra parodę labai didelio drąsumo, pasišventimo ir pasiaukojimo pavyzdžių, kurie oficialiai buvo atžymėti Vyčio Kryžiais. Bent kai kurių tokių pasižymėjimų aprašymai būtų labai pagyvinę knygos turinį. Pagaliau, knygos pabaigoje būtų labai pageidaujama baigiamųjų išvadų santrauka.
Pulkininkas ltn. K. Ališauskas surinko labai daug karinės medžiagos ir ją gražiai apdorojo savo knygoje. Tai yra jo ilgų metų didelis darbas ir labai vertingas įnašas į laisvos Lietuvos kariuomenės istoriją. Stasys Raštikis
|
|
|
|