Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. JABLONSKIO TAISYMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
J. Jablonskis yra didžiausias mūsų kalbininkas praktikas. Jo svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo mūsų kalbos kultūra: nuo Aušros laikų ligi pat savo mirties jis be atvangos dirbo mūsų bendrinės rašomosios kalbos tobulinimo darbą. Bendrinę kalbą suprasdamas kaip sistemą, ne kokį palaidą atskirų tarmių mišinį, jis kalbos vartoseną stengėsi grįsti žmonių kalbos dėsniais, ne aklai kopijuodamas liaudies kalbą. Visus vartojamuosius dalykus spręsdamas konkrečiai, kalbiškai, jis daug kur sugebėjo pelus atskirti nuo grūdų, iškelti aikštėn būdingų mūsų kalbos reiškinių ir tuo būdu bendrinę vartoseną padaryti taisyklingesnę, tvarkingesnę, tinkamesnę.

Visa, ką J. Jablonskis yra padaręs mūsų bendrinės kalbos kultūrai ir kas liko jo nepadaryta, aš, naudodamasis J. Balčikonio redaguotais jo penkių tomų raštais, bendrais bruožais esu aprašęs savo straipsnyje /. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba (Archivum Philologicum, 1937, VI, 12 - 35). Čia tarp ko kito esu nurodęs, kaip jo rūpesčiu iš raštų kalbos buvo pašalinta daugybė nereikalingų skolinių (pvz. jomarkas, kuknia, kvartūkas, liekarsta, svodba ir kt.), visa eilė nevykusių naujadarų buvo pakeista tinkamesniais dariniais (pvz. vietoj atvirlaiškis, atvirutė, gerbūvis, lygsvara, paišelis, pirmyneiga, skaitlinė, viršžmogis ir kt. atsirado atvirukas, gerovė, pusiausvyra, pieštukas, pažanga, skaitmuo, antžmogis), buvo apsčiai sudaryta gerų naujų žodžių (pvz. antraštė, bendradarbis, daiktavardis, garbėtroška, kūrinys, nesąmonė, paraštė, pirklys, priesaga, savimyla, skersmuo, turinys, teismas, uždavinys, veiksnys ir kt.), daugelio žodžių reikšmės buvo griežčiau vienos nuo kitų atskirtos (pvz. daina ir giesmė, eisena ir eitynės, kaina ir prekė, mėgti ir mylėti, narys ir sąnarys, reikšmė ir prasmė, talpa ir turinys, vartoti ir naudoti, žinoti ir mokėti ir kt.), daug iškelta aikštėn būdingų sintaksės dalykų (pvz. mokyklos yra žmonėms šviesti, ne dėl žmonių apšvietimo; jų nekvietė į lietuvių vakarą, ne ant lietuvių vakaro; bankas įteikė pinigus nurodytu adresu, ne ant nurodyto adreso) ir tt. Tuo būdu J. Jablonskis lietuvių rašomąją kalbą yra gerokai sukultūrinęs, patobulinęs. Bet jis tai padarė ne vienu metu: iš pradžios jo raštų kalba nedaug kuo skyrėsi nuo ankstyvesnės kitų raštų kalbos. Pvz. tuomet jis teikė velys "velionis", kirptuvė "kirpykla", pamokslinę "sakykla", pinigynas "iždas", pirkinys "prekė", tvirtuma "tvirtovė", viršila "viršaitis" ir kt., bet vėliau šių darinių vietoje buvo pradėta vartoti velionis, kirpykla, sakykla, iždas, prekė, tvirtovė, viršaitis. Dabar pirkinys (gyvas žmonių kalbos žodis) vartojamas "pirkto daikto", o viršila — "feldfebelio" reikšme. Viršaitis prieš karą buvo pasidaręs "valsčiaus viršininku".

Neturėdamas geresnių parankinių šaltinių. J. Jablonskis kalbos dalykus ilgai turėjo svarstyti, tik remdamasis savo turimomis žiniomis ir atsitiktinai surinktais duomenimis. Bet, turėdamas blaivą kalbos supratimą ir aštrų kalbos jausmą, jis daugelį dalykų galėjo nuspręsti gana vykusiai, ir didelė jo spręstųjų dalykų dauguma įsigalėjo; tik tam tikras skaičius jo neteiktųjų žodžių vėliau buvo pateisinti ir toliau vartojami, pvz.: esybė, ištvermė, išvaizda, pasekmė, keliauninkas, kitatautis, noriai, nuodugniai, nuosavybė, padėtis, pasekmė, priderančiai, priklausyti nuo ko, protėvis, skriauda, sueiga, svetingas, ūpas, užsigeisti ir kt.

Beveik po 33 metų nuo mano straipsnio pasirodymo Arnoldas Piročkinas, jaunosios kartos kalbininkas (gimė 1931.11.25), yra sumanęs plačiau įvertinti J. Jablonskio taisymus. Tai jis daro savo populiarioje knygelėje Jono Jablonskio leksiniai taisymai (Kaunas, 1970, 96 psl.), kuri skiriama mokytojams ir lietuvių kalba besidomintiems skaitytojams. Čia daugiausia svarstomi J. Jablonskio taisytieji žodyniniai ir darybiniai dalykai. Tam tikrą tokių taisymų dalį aš jau esu aikštėn iškėlęs savo minėtame straipsnyje, todėl, nebenorėdamas kartoti, čia toliau paliesiu tik kai kuriuos A. Piročkino svarstymus.

Visų pirma daugelis J. Jablonskio taisymų, autoriaus nuomone, dar ir dabar tebėr tinkami, pvz.: pagerbti Čiurlionio atmintį (=atminimą), deginamas ( = opus, gyvas, labai svarbus) klausimas, paeiti (=būti kilusiam) iš šeimynos, pilnai (=visai, visiškai) suprasti, myli ( = mėgsta) muziką, pildyti ( = vykdyti) sutartį, pildyti ( = atlikti) pareigas, studentai skaitomi ( = laikomi) visuomenės nariais, užvesti (=pradė-ti, iškelti) bylą, išrišti (=išspręsti) klausimą, tampresni (=glaudesni) santykiai, skaitlingas (=*= gausus, gausingas, apstus) susirinkimas, kariškas ( = karo) laivas, organizacijinis ( = organizacijos, organizacinis) komitetas, užganėdinti ^patenkinti, pakakinti) kieno norą, jis labai žingeidus (=smalsus), netaktiškas (=netaktingas) žmogus, talentuota, nervuota (=talentinga, nervinga) mergaitė, reikia dėtis atmintin (=dėtis galvon, dėmėn), miestas randasi (=yra) prie upės ir tt.
Daugelį kitų J. Jablonskio taisymų autorius svarsto įvairiai: arba pritardamas, arba kiek abejodamas, tariamai, arba tik pažymėdamas, kad šis ar kitas jo taisymas vėliau neįsigalėjo. Štai J. Jablonskis, kuris būdvardžiu gilus nebuvo linkęs žymėti laiko senumo, gilių senovę taisė į senų senovę, ir autorius tam taisymui beveik pritaria, tik su tam tikra pastaba: "Jei ko šiuo nepatenkintų lietuvių kalbai toks būdingas stiprinamasis kilmininkas, galima būtų vartoti būdvardžius žila arba tolima, įvardį pati" (15 p.). Man rodos, gali būti vartojama ne tik žila, tolima, bet ir gili senovė: gilus gali būti ir perkeltinės reikšmės "tolimas, atstus", t. y. gali žymėti ką einant ir į tolumą, į tolimus laikus. Todėl DLKŽ rašo visai pagrįstai: gili senovė.
Reikšmėmis skirdamas žinoti nuo mokėti (dėl to dabar visi sutaria), J. Jablonskis reikalavo ir žinovą skirti nuo mokėtojo arba mokovo; bet dabar žinovas baigiąs išstumti mokėtoją, nes pastarasis žodis esąs homonimas (plg. mokesčių mokėtojas). Dėl mokovo autorius nieko nepasako, nors vienur kitur jis tebevartojamas (plg. DLKŽ). Taip pat sinonimais tampą ir mokslas su žiniomis, todėl, sako autorius, vargu būtų tikslingas žygis dabar tuos daiktavardžius vieną nuo kito skirti. Bet iš tikrųjų mokslas, kaip tam tikrų žinių sistema (an. science, vok. Wissenschaft), pasilieka skirtingas ir todėl negali būti visai suplaktas su žiniomis; žinios arba Žinija "žinių arba pažinčių visetas" (an. knovvledge, vok. Wissen) tik iš dalies tesutampa su mokslu, kuris šnekamojoje kalboje dar reiškia ir "mokėjimą, mokymąsi". Pagal DLKŽ Žinija yra "kurios nors srities sukauptų žinių visuma".

J. Jablonskis mokęs taisyklingai vartoti tokius žodžius, kaip apskaita, apskritis, galybė bei galia, įvesti bei įsteigti (įtaisyti), sąrašas, sąskaita, vyriausybė bei vyresnybė ir kt. (šie žodžiai dabar yra jau įsigalėję), bet jam nepavykę pakeisti aiškaus vertimo užsiimti (rus. zanimat'sia), visuomenę įtikinti, kad vystyti tegalįs būti vartojamas konkrečia reikšme ("supti vystyklais") ir kad draugas turėtų būti griežčiau skiriamas nuo bičiulio arba priešas nuo priešininko. Dėl to štai kas pasakytina. Lietuvių kalboje yra gana populiarus veiksmažodis užimti (pvz.: jis užėmė butą, tie baldai užima daug vietos, jam užėmė kvapą ir kt.), todėl nebesunku buvo įsigalėti ir sangrąžiniam veiksmažodžiui užsiimti "kuo verstis, turėti kokį darbą, profesiją", juo labiau, kad jam nebuvo visai tinkamo lietuviško pakaito. Pvz. šviežias yra aiškus slaviškas skolinys (plg. rus. svežij), bet jį daug kas dabar vartoja dėl visai tinkamo lietuviško pakaito nebuvimo. Mūsų tarmėse pažįstamas būdvardis ūmas arba ūmus "žalias, nedžiovintas; šviežias" (iš čia yra kilusi. ūmėdė "ūma budis , rus. syroježka"), bet jis nebuvo pradėtas plačiau vartoti bendrinėje kalboje, nes kirste kertasi su ūmus "staigus, greitas, smarkus". Vaižganto raštuose vartojamas sviegas "šviežias" etimologiškai iš dalies galėtų būti jungiamas su slavų atitikmeniu (plg. latvių svaigs "šviežias"), bet tai veikiausiai yra jo paties padaras, nes šis žodis lig šiol iš niekur kitur nepaliudytas; plg. E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 954. O draugas "kas ką drauge daro, ką bendro turi, bendras" (pvz. mokslo, kelionės draugas) skiriasi nuo bičiulio "bitininko; artimo, gero draugo"; ilgainiui šių žodžių reikšmės galėjo kiek suartėti — draugas šalia savo tiesioginės reikšmės dar yra iš dalies įgijęs ir bičiulio reikšmę. Taip pat ir priešas "kas prieš ką kovoja už priešingus reikalus, an. enemy, foe, vok. Feind" savo reikšme skirtinas nuo priešininko "kas kitam priešinasi, ginčijasi iš principo, oponuoja, an. adversary, opponent, vok. Gegner"; šios reikšmės ypač skirtinos intelektinėje, specialinėje kalboje, nors šiaipjau jos šnekamojoje kalboje dažnai ir maišomos.

Dabartinėje literatūrinėje (bendrinėje) kalboje veiksmažodis priklausyti įsigalėjęs tokia reikšme, kuriai J. Jablonskis nepritaręs. "Matyt, — rašo autorius, — jo nuomone, tas veiksmažodis galėjęs reikšti "iki valios klausyti" arba "būti nuosavybe, priderėti kam", o priežasties ar išeities santykiui reikšti turėjęs būti vartojamas pareiti (nuo ko) (24 p.). Bet vietoj priklausyti nuo ko dabar kartais tebevartojamas ir pareiti nuo ko. DLKŽ šalia "einant sugrįžti; parvykti; tilpti" šiam veiksmažodžiui duoda ir reikšmę "priklausyti": tas dalykas nuo manęs nepareina. LKŽ II, 1096 pareiti nuo ko teduoda iš raštų, o pareiti ant ko — iš Tauragės (brangumas pareina ant sviesto) ir iš J. Jablonskio raštų (kad ant didumo pareitų, karvė kiškį pagautų). Pareiti su ant dažnai vartoja Fr. Kuršaitis: tai ne ant manęs p a r e i t i s "das hangt nicht von mir ab", vislab pareitis ant tikėjimo "es kommt alles auf Glauben an". Didž. Lietuvoje, išskyrus paprūsę, pareiti nuo ko ir ypačiai pareiti ant ko, rodos, nepažįstama; čia tėra gerai žinomas tik priklausyti nuo ko. Taigi, iš geografinės vartosenos ir reikšmės raidos lyg atrodo, kad pareiti ant ko yra ne kas kita, kaip vertimas iš vokiečių kalbos, o J. Jablonskis pagal Kuršaitį šalia pareigos "priedermės" iš pradžios bus pradėjęs vartoti pareiti ant ko, o vėliau, gal pagal priklausyti nuo ko, ir pareiti nuo ko. Visa tai turėdami galvoje, prieškariniai kalbininkai buvo daugiau linkę vartoti priklausyti nuo ko, ne pareiti nuo ko. Plg. Gimt. Kalba, 1936, 160 - 62.

Žodį aras J. Jablonskis patarė keisti ereliu, nes tai jam atrodė poetų prasimanymu; bet, kaip vėliau buvo patirta, šis žodis iš tikrųjų yra A: Juškos žodyno ir dainų atgalinis (retrogradinis) darinys, būtent — aras sudarytas iš tariamo mažybinio tarminio daiktavardžio arelis (norminė lytis yra erelis) tuo pat būdu, kaip pvz. barsas iš barsukas ar barsiukas, gegė iš gegužė, kumė iš kumelė ir kt., žr. BRR II, 73 ir ŽD 21. Arui paplisti raštuose daugiausia davė progos V. Krėvės raštai, ypač jo Daina apie arą. Bet bendrinei vartosenai, ypač kaip terminas, teteikiamas senovinis erelis, ne aras ar eras, kuris šiaipjau nepažįstamas nei šnekamojoj kalboj, nei senuosiuose raštuose. A. Piročkinas dėl to rašo: "Žinoma, dabar ir kalbininkams reikia atsiminti, kad aras, vartotas beveik 80 metų, įgijo tam tikrų pilietinių teisių, ypač grožinės literatūros kalboje, bet visuomenei derėtų suprasti, kad ne visi grožinės literatūros kalbos dalykai yra tuo pačiu literatūrinės (t. y. bendrinės. P. S.) kalbos faktai. Vadinas, arą galėtume laikyti grožinės literatūros, ypač poetinės kalbos žodžiu" (29 p.). Žinoma, tai yra visai galimas dalykas: stilistiniais sumetimais rašytojai, ypač poetai, gali vartoti ne tik arą (arba erą), bet ir gegę, kumę, taip pat barsą, kapšą, kančią (iš tariamo mažybinio kančiuko) ir kt. DLKŽ pagrindiniu žodžiu vartoja erelį ir į jį tik nurodo arą kaip poezijos žodį.
Toliau autorius rašo: "Ryštingiausiai ir šiandien reikėtų taisyti Jablonskio išpeiktą daiktavardį ainis (=vaikaitis, vaikų vaikas, palikuonis) . . . Šis žodis, bene Basanavičiaus, išvestas iš atainis (=at-eivis). Nors ainį yra vieningai peikę visi kalbininkai, tačiau jis yra dažnas mūsų spaudos kalboje, o kartais vartojamas ir poezijoje" (30 p.). Čia dar galima pridėti, kad ainis ir iš jo sudaryta ainija vartojama ir mūsų bažnytinėje kalboje. Bet panašių dalykų yra ir daugiau; pvz. spaudos kalboje dar vis pasitaiko obalsis, kuris verstas ir iš tikrųjų nebaigtas versti iš lenk. ogtos (paliktas pradinis a- iš lenk. o-). Dėl to autorius rašo:
"Jei mes, tik didelio reikalo spiriami, įsileidžiame į savo kalbą vertinius . . . , tai juo labiau nereikalingas toks hibridas (t. y. obalsis. P. S.). Vis dėlto tas nevykėlis atkakliai laikosi mūsų spaudos kalboje, nors tam reikalui gali gražiausiai tikti visiems žinomas šūkis (Jablonskis dar siūlė pošūkį) arba lozungas" (28 p.). Bet spaudos kalboje dar vis galime sutikti gresia (=gresia), įgrįso (=įgriso) ir kitų panašių įmantrybių. Tai tik rodo, kad spaudos kalboje kartais pasireiškia tam tikras įner-tinis aplaidumas, ir tai nesudaro jokios taisyklės.

J. Jablonskis buvo linkęs taisyti abstraktu? padėtis (=būtis, būvis, būklė, padėjimas) ir užduotis ( = uždavinys). "Tie žodžiai, — sako autorius, — Jablonskiui bus netikę dėl jų artimumo rusų kalbos žodžiams položenie ir zadanie. Šiaip ar taip aiškintume tuos žodžius, šiandien jie yra įsigalėję mūsų literatūrinėje kalboje, ir jų atsisakyti nėra jokio reikalo. Be abejo, vartotini ir Jablonskio teiktieji žodžiai" (31 p.). Padėtis "padėjimas; padėlys" yra gyvas žmonių kalbos žodis ir labai įprastos darybos; plg. papuoštis "papuošimas", paspirtis "parama, pagalba", papiūtis "pa-piova" ir kt. (žr. ŽD 326), todėl kalbininkai jau prieš karą to žodžio nebevengė ir jį patarė vartoti. DLKŽ padėtimi vadina "kieno nors buvimo vietą; padėjimą, situaciją" ir "būklę, kurią lemia įvairios aplinkybės". Iš žmonių kalbos nepažindamas užduoties, J. Jablonskis sudarė visai tinkamą naujadarą uždavinys (yra ir pavardė Uždavinys), plg. kliūti, kliuvo - kliuvinys "kliūtis" . parduoti, pardavė — pardavinys "parduodamas daiktas", plauti, plovė — plovinys "plovimas; plaunamas drabužis" ir kt. Dėl galėjimo gali būti sudaryta ir užduotis, kurios reikšmė gali būti "uždavimas; uždavinys", plg. būtis "buvimas, būvis" ir buvinys "buvimas, buvyvė", kliūtis "priekabė, kliautis" ir kliuvinys "t. p." ir kt. DLKŽ skiria uždavinys "pavestas darbas; klausimas, reikalingas sprendimo, atsakymo; matematikos pratimas, kurį reikia išskaičiuoti, išspręsti" ir užduotis "užduotas darbas, Jo kiekis". Bet tiek uždavinys. tiek užduotis visų pirma yra "užduotas darbas", ir todėl abu šie žodžiai yra arba gali būti gana artimos reikšmės, beveik sinonimai.

Su priesaga -ėjas paprastai sudaromi žodžiai iš pirminių (daugiausia iš nepriešdėlinių) veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno (plg. davėjas, kirpėjas, siuvėjas, virėjas ir kt.), todėl kaip J. Jablonskiui, taip ir mūsų autoriui rodos, kad šios priesagos vediniai nesudaromi iš daiktavardžių (pvz. prekėjas "pirklys") arba iš antrinių prie-saginių veiksmažodžių (pvz. rašyti — rašėjas "rašytojas"). Bet prekėjas, kaip ir prekijas, yra senas kalbos faktas, jau pažįstamas J. Bretkūno, J. A. Giedraičio, S. Daukanto bei kt. ir vienoj kitoj dabartinėj tarmėj (pvz. Endriejave). Dėl darybos plg. medėjas "medžioklis" (šį darinį mini ir DLKŽ) šalia medė "medžioklė", taip pat S. Daukanto talkėjas "talkininkas" bei talkėti "talkininkauti" ir kt., žr. ŽD 83t. Kad ir retai, daugiausia tautosakos kalboj, pasitaiko vedinių, su priesaga -ėjas sudarytų iš priesaginių veiksmažodžių, pvz. kratėjas "kratytojas", rašėjas "rašytojas", taisėjas "taisytojas" ir kt.,(žr. ŽD 83t.), ir vienas kitas iš jų yra net patekęs į šių dienų raštų kalbą, pvz. rašėjas "menkas rašytojas, rašeiva". Daug daugiau iš priesaginių veiksmažodžių yra sudarytų priesagos -ikas vedinių, pvz. biržikas "biržytojas", kratikas "kratytojas", lopikas "lopytojas", prašikas "prašytojas", romikas "romytojas", skalikas "medžioklinis skalijantis šuo, skalytojas", vaikštikas "kas mėgsta, gali vaikščioti, vaikščiotojas" ir kt., žr. ŽD 128, LKG I 321.

Iš LKG I 392 autorius mini tik du priesagos -onas darinius įrankiams žymėti: kaponas "peilis mėsai kapoti" ir žiūronas "optinis instrumentas žiūrėti į daiktus iš tolo", ir toliau rašo: "Jablonskis buvo visai teisus, neteikdamas vartoti valdono (=valdovo), kurį išrado kažkoks naujadarų mėgėjas" (38 p.). Bet iš tikrųjų valdonas gerai pažįstamas jau nuo seniausių mūsų raštijos laikų ir gali būti sudarytas iš valdoti "valdyti" (dar S. Chilinskio ir K. Sirvydo pažįstamo veiksmažodžio) visai panašiu būdu, kaip pvz. kiūto-nas "kas tyliai kiūto kur įlindęs" šalia kiūtoti "lindėti, tūnoti", kupronas "kuprys" šalia kupra, kuproti, niūronas "paniurakis" šalia niūroti "būti paniurusiam" ir kt., žr. BRR II 371t., ŽD 272tt. ir E. Fraenkel, Lit. etym. WB 1189. Taigi valdonas yra ne kokio nors naujadarų mėgėjo pramonė, bet senas, gerai paliudytas darinys (plg. prūsų ualdūns "paveldėtojas" ir latvių valduons "valdovas"), ir be jokios abejonės prireikus gali būti šalia valdovo vartojamas kaip sinonimas; jį mini ir DLKŽ.
Senovinėje raštų kalboje ir vėlyvesniuose šaltiniuose vartojamas mokytinis "mokinys", kurį J. Jablonskis, remdamasis žmonių kalba, bendrinei kalbai teikė "mokyto žmogaus, inteligento" reikšmę, bet autoriaus tvirtinimu šis žodis pastarąja reikšme neprigijęs literatūrinėje (bendrinėje) kalboje (38 p.). Kiek atsimenu, mokytinis "mokytas žmogus, inteligentas" prieš karą buvo jau plačiai vartojamas raštų kalboje; mokytinį "mokytą žmogų, inteligentą; mokinį" duoda DLKŽ ir LKŽ VIII 326 (čia šis žodis minimas ne tik iš J. Jablonskio raštų, bet ir iš A. Juškos žodyno bei Ramygalos).

J. Jablonskis buvo įsitikinęs, kad, nesakydami kalbiškis, moksliškis, tautiškis, negalime sakyti nei dvasiškis, ir jis šį darinį siūlė keisti į "kunigą, dvasios žmogų, dvasininką". Šis siūlymas mūsų autoriui pasirodė visai pateisinamas, nes "priesaga -iškis šiuo atveju turėjo netikti dėl to, kad su ja sudaromi asmenų pavadinimai pagal vietą ir priklausomybę, o dvasiškis, kariškis reiškia "profesiją, žmonių veiklos pavadinimus" (41 p.). Nors dvasiškis ir kariškis esą vieno galo žodžiai, bet periodinėj spaudoj jie abu vartojami netgi dažniau už dvasininkų ar karį. Bet DLKŽ ir antrosios laidos LKŽ II 942 pagrindiniu žodžiu duoda dvasininkų "kas rūpinasi tikinčiųjų dvasios reikalais, kunigą", o "dvasiškį tenurodo į dvasininkų. Aš pats savo straipsnyje Kunigas ir dvasininkas (dvasiškis) (Aidai, 1953, V, 215-223) esu nurodęs, kad tiek dvasininkas, tiek dvasiškis "dvasinio luomo narys, dvasios žmogus, an. clergyman" yra visai gerai sudaryti, tinkami žodžiai, ir jie abu iš tikrųjų žymi ne kiekvieną, kas rūpinasi dvasios reikalais arba dirba dvasinį darbą, bet tik tą, kuris, be to, dar turi tam tikrą pašaukimą ir tam tikromis apeigomis (šventimu ar įžadais) yra įvestas į dvasinį luomą. Nėra jokio pagrindo dvasininkų be atodairos smerkti ir degraduoti į spiritistą, kaip kad savo laiku darė A. Dambrauskas-Jakštas ir dar dabar tebegalvoja L. Dambriūnas. Plg. dar Draugas, 1972, nr. 183.

Savo laiku J. Jablonskiui nepatiko nei piniguočius, nei turčius, nei turtuolis, ir šių žodžių vietoje jis siūlė vartoti didžiaturtį, didžiatūrį, didžturtį, taip pat turtininką, didžpinigį ir kt., bet šie "Jablonskio siūlyti pakaitalai neįstengė išstumti nei turtuolio, nei piniguočiaus su turčiumi. Ypač plačiai įsigalėjo turtuolis, kuris iš tikrųjų nėra visai įprastos darybos" (42 psl.). Kodėl šis žodis nėra visai įprastos darybos, autorius iš savo pusės nepaaiškina, tik pasitenkina nurodydamas į LKG I 346. O čia, toje gramatikoje, manoma, kad su priesaga -uolis žymiai rečiau esą iš daiktavardžių daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, kuriais daugiau žymimi daiktai, ne asmenys, ir šios priesagos duodami trys pavyzdžiai: meduolis "saldus, su medum gamintas kepinys", raguolis "riestas paplotėlis, sklindis; ragaišio kepalas" ir turtuolis "kas turi daug turto, didžturtis". Daugiau duodama pavyzdžių su -uolė: grūduolė "grūdinė kanapė", snieguole "darželiuose auginama pirmoji pavasario gėlė" ir kt. Bet iš tikrųjų su priesaga -uolis sudarytų žodžių iš daiktavardžių yra žymiai daugiau, negu minima anoje gramatikoje, pvz.: bernuolis "berniokas, vaikinas", bičiuolis "bičiulis", drauguolis "draugas; vyras", krikštuolis "krikšto sūnus", varguolis "vargšas" ir kt., žr. ŽD 190. Taigi turtuolis yra paprastos, įmanomos, kad ir kiek retesnės darybos, ir todėl lengvai gali būti paaiškinamas jo įsigalėjimas.

Priesagą -ietis J. Jablonskis taikė tik vediniams, reiškiantiems asmenų pavadinimus pagal jų gyvenamąją vietą (pvz. Kaunas — kaunietis), ir todėl varpietį, pasaulietį jis taisė į varpininką, pasaulininką, o darbiečių vyriausybę — į darbo žmonių vyriausybę. Dabar, kad ir rečiau, šia priesaga dar žymima priklausomybė kolektyvui, žmonių grupei ir pn. (pvz. giminietis, tautietis ir kt., žr. LKG I 412), todėl, autoriaus nuomone, galėtų būti pateisinamas varpietis ir darbietis; bet kadangi jau esąs įsigalėjęs visai geras varpininkas ir vartojamas tarptautinis leiboristas, tai nebesą jokio reikalo grįžti prie varpiečio ir dar-biečio (46 p.). Taip, prie varpiečio nebereikia grįžti, nes varpininkas, kaip ir aušrininkas, jau nuo seniai vartojamas ir yra didžiai populiarus, o leiboristas, visų pirma paskolintas iš rusų lej-borist, atsirado Lietuvoje tik po karo, prieš karą jis ten buvo visai nepažįstamas ir, rodos, užsieniečių lietuvių beveik nevartojamas. Tai yra naujas rusiškas skolinys, tos pat rūšies, kaip pvz. televizorius ir kt. Darbietis "darbo partijos narys" savo reikšme visai sutinka su an. labourite, ir todėl kalbiškai yra daug patogiau ir įmanomiau jį vartoti, ne skolintinį, neakivaizdų leiboristą, kuriam dabartinėj Lietuvoje duota speciali tarybinė reikšmė: "reformistinės darbininkų partijos narys Anglijoje" (člen anglijskoj reformistskoj opor-tunističeskoj buržuaznoj partii).

Su priesaga -ija, sako autorius, nedaroma žodžių iš būdvardžių, todėl Jablonskis nepritaręs naujadarui bendrija, sudarytam iš būdvardžio bendras (47 p.). Bet šalia būdvardžio bendras, -a yra dar ir daiktavardis bendras, -ai "draugas, bendrininkas", iš kurio jau lengvai galėjo būti sudaryta bendrija "draugija, draugystė". Antra vertus, yra kiek žinoma ir būdvardinių šios priesagos darinių, pvz. pilnija "pilnatis", plynija "plynuma", taip pat pievos vardas Dubija, upėvardis Juodija ir kt., žr. ŽD 82.

Reikiamybės dalyviai sudaromi su priesaga -tinas: bartinas, duotinas, minėtinas, neštinas ir kt. Bet su šia priesaga, sako autorius, iš viso nesą būdvardžių, esą tik panašių būdvardžių su priesaga -inis, sudarytų iš neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių, ir todėl Jablonskis tokius netaisyklingus būdvardžius kaip atsitiktinas, dirbtinas, išimtinas, priverstinas taisęs į atsitiktinis, dirbtinis, išimtinis, priverstinis, o mirtinas, stebėtinas, žavėtinas keitęs į mirtingas, nuostabus, žavus (57 p.). Man rodos, kai kurie priesagos -tinas dariniai savo reikšmėmis maža arba beveik niekuo nesiskiria nuo neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių arba būdvardžių, pvz. abejotinas "abejojamas", būtinas "labai reikalingas; (žem.) tobulas", mirtinas "mirštamas, mirtinis" ir kt. Stebėtinas visų pirma yra toks, kurį reikia stebėti arba kuriuo reikia stebėtis, o stebėtinas daiktas ilgainiui jau galėjo pasidaryti ir nuostabus, įstabus daiktas. A Senno ir A. Salio žodyne stebėtinas vokiškai verčiamas "notig bzw. wert zu beobachten, be-achtenswert, bemerkensvvert" ir "erstaunlich, \vun-derlich, ūberraschend" (t. y. nuostabus, įstabus); DLKŽ autoriams stebėtinas irgi tėra "nuostabus". Plg. dar ŽD 244. Bet bendrinėje kalboje, žinoma, reikėtų skirti pvz. atmintinas "kurį reikia atminti" ir atmintinis "iš atminties sakomas", kartotinas "kurį reikia kartoti" ir kartotinis "kartojamasis, iteratyvinis" ir kt.

Priesaga -auninkas J. Jablonskiui rodėsi skolintinė, todėl keliauninką jis tarė galėjus atsirasti pagal tokius skolinius kaip vendrau-ninkas, pulkauninkas ir kt. Visai nenagrinė-damas šios priesagos darinių darybos, K. Būga pirmas nurodė, kad šalia keliautojo ir keleivio lietuvių kalboje jau nuo seniau plačiai vartojamas ir keliauninkas (BRR II, 16). Vėliau aš mėginau įrodyti, kad priesaga -auninkas gali būti savarankiškai susidariusi lietuvių kalboje,ir jos vartoseną pavaizdavau gausiais senųjų raštų ir dabartinių tarmių pavyzdžiais: drąsauninkas, kariauninkas, kerštauninkas, smarkauninkas, ūžauninkas ir kt., žr. Švietimo Darbas, 1927, I, 58-61 ir ŽD 148-49. Su tuo sutikdamas, J. Palionis JRR II, 530t, mano, kad bendrinės kalbos reikalui esą parankesni ir teiktinesni plačiau gyvojoje kalboje vartojami žodžiai keliautojas ir keleivis, ne keliauninkas, o LKG I 333 pastebi, kad priesagos -auninkas dariniai bendrinėje kalboje arba visai nevartojami, arba suvokiami kaip tarmybėv Mūsų autorius, visa tai konstatuodamas, savo nuomonės nepareiškia. Man vis dėlto rodos, kad tiek karininkas, tiek keliauninkas be jokios sunkenybės gali būti vartojami raštų kalboje, jei ne kaip norminės lytys, tai bent kaip tam tikri būdingi semantiniai variantai. Pvz. kariauninkas "mėgstantis su kuo kariauti, karingas žmogus, kariautojas" skirtinas nuo dabartinio karininko "alkieriaus", o keliauninkas, jau vartojamas senųjų raštų bei tautosakos kalboje ir daugely dabartinių tarmių, gali būti gana pravartus kaip keleivio ir keliautojo sinonimas. DLKŽ irgi skiria kariauninką "kas mėgsta kariauti, kariautoją" nuo karininko.

Šia proga dar pastebėtina, kad J. Jablonskis iš pradžios buvo linkęs karininką laikyti "karo žmogumi", bet savo amžiaus pabaigoje jis jau ne-bevengė ir karininko "aficieriaus". Kiek vėliau karininką "karo žmogų" dar mėgino teisinti J. Balčikonis (GK 1935, 86-87); bet man pakartotinai teko nurodyti, kad šis žodis tiek formaliai, tiek semantiškai gali būti pateisinamas ir todėl vartotinas, žr. GK 1935, 11-13 ir 87-89 ir ŽD 589.

Iš kaina buvo sudarytas veiksmažodis kdi-noti "nustatyti kainą, vertinti", ir J. Jablonskis tai siūlė vartoti, o kainuoti keitė į kaštuoti, mokėti, kainoti ir atsieiti. Bet kaip anksčiau J. Palionis JRR II 523tt., taip dabar ir mūsų autorius (64 p.) pastebi, kad pastaraisiais laikais visuomenės plačiausiai vartojamas tas Jablonskio taisytasis kainuoti "turėti vertę, kaštuoti", o kiti šio veiksmažodžio pakaitalai nejsigalėję, nes kaštuoti esąs skolinys, mokėti nepriimtinas dėl daugiareikšmiškumo (jis reiškia "atsilyginti" ir "atsieiti, kaštuoti"), o kodėl neįsigalėjo atsieiti, jis aiškiai nepasako. J. Palionio nuomone, veiksmažodis mokėti irgi dėl daugiareikšmiškumo esąs linkęs užleisti vietą veiksmažodžiui kainuoti. Man rodos, daugiareikšmiškumas yra didžiai svarbus, bet ne vienintelis pagrindas kuriam žodžiui vartoti ar nevartoti kalboje, net bendrinėje. Kad kainuoti ilgainiui plačiau įsigalėjo, negu kainoti, visų pirma reikia aiškinti tuo, kad šis pastarasis veiksmažodis (kainoti), iš tikrųjų vėlyvas naujadaras, platesnei visuomenei nebuvo labai populiarus nei savo kirčiavimu, nei daryba, ir todėl gana greit buvo priskirtas veiksmažodžių -uoti kategorijai; pvz. šalia banga yra pažįstamas veiksmažodis bangoti, bet plačiausiai vartojamas banguoti. Šalia naujai atgaivintos labai senos kainos pradėtas vartoti kainuoti vėliau jau nesunkiai galėjo nukonkuruoti mokėti, kuris intranzityvine reikšme "atsieiti, kaštuoti" (pvz. tie daiktai brangiai moka) gyvojoje žmonių kalboje ne plačiausiai pažįstamas i plg. LKŽ VIII, 316) ir, be to, lengvai kertasi su mokėti "gebėti ką daryti, žinoti".

Gana savotiškai autorius pasisako dėl naujadaro [vardas "terminas": šis darinys nesąs geras savo daryba, nes, J. Jablonskio žodžiais tariant, "šalia daiktavardžių įtėvis, įsūnis, įkalnė, rodos, negalim turėti žodžių [tėvas, įsūnus, įkalnas" (72 p.). Taip, įtėvo, įsūnaus neturime, bet mūsų kalboje vis dėlto pasitaiko įklodas "vežimo dugnas, dugninė" šalia klodas, įmoksiąs "įmokymas" šalia mokslas, taip pat įsaulė "vieta prieš saulę", įtar-mė "patarlė, priežodis" šalia tarmė ir kt., taigi dėl galėjimo gali būti ir įvardas šalia vardas.

Prisieiti "tekti, gauti, reikėti, atsitikti, atsieiti", kurį J. Jablonskis daug kartų taisė, esąs aiškus rusų prichodit'sia vertimas, bet labai paplitęs mūsų spaudoje, o ypač šnekamojoje kalboje. "Turint šiam reikalui tiek daug sinonimų, — sako autorius, — rodos, nebūtų reikalo vartoti nebūdingo lietuvių kalbos sistemai žodžio" (79 p.). Bet vis dėlto šis nereikalingas vertinys tebevartojamas, ir ne tik spaudos kalboje, bet iš dalies ir tarmėse, pvz.: kad sveikas gyvensiu, dar prisieis ir Kaunan važiuoti (Tauragnai), prisiėjo mums vargti, kol prasigyvenom (Raseiniai) ir kt.; toliau žr. LKŽ VIII, 1101. Šiuo atveju visuomenė elgiasi beveik panašiai, kaip ir vartodama vergišką vertinį obalsis ir kt.

Autorius teigia, kad J. Jablonskio taisytasis žodis sueiga (=kuopa, saneiga, vyrija, vyrybė) vis dėlto įsigalėjęs, nors, galimas daiktas, "jis padarytas rusų schod pavyzdžiu" (81 p.). Bet tai netikėtina: šalia eiga "ėjimas, eisena" su priesaga -ga tiesiogiai iš šainies galėjo būti sudaryta ir daugiau priešdėlinių daiktavardžių, pvz.: apeiga "apėjimas; apyvoka; apeinamasis plotas" (sunku tikėti, kad šis žodis būtų sudarytas pagal rus. obchod), toliau išeiga "išėjimas; eisena, eiklumas", pareiga "perėjimas; priedermė", prieiga "priėjimas" ir kt., žr. ŽD 102.

Autoriaus nuomone, niekatroji giminė esanti "Jablonskio visai teisingai pasmerktas žodis" (90 psl.). Bet kodėl tai padaryta, jis nepaaiškina. Gramatiniu terminu šį žodį (niekatroji gimė) ėmė vartoti K. Jaunius, o vėliau jį (niekatroji gimtis arba giminė) vartojo K. Būga ir kiti kalbininkai. Pats įvardis niekatras, -a reiškia "nei vienas, nei antras" (plg. dar priev. niekatraip "nei vienu, nei antru būdu", niekatrul "nei į vieną, nei į kitą pusę, niekur") ir savo reikšme sutinka su lot. neuter "nei vienas iš dviejų" (iš ne- ir uter "kuris iš dviejų, katras") bei gr. oudeteros "t. p.", taigi niekatroji giminė at liepia lot. genus neutrum ir gr. genos oudeteron. Mūsų kalboje niekatrosios giminės tėra išlikusių būdvardinių, skaitvardinių ir iš dalies įvardinių lyčių, pvz. gera, gražu šalia geras, -a, gražūs, -i, tarm. tąja "vis tiek" (iš niek. giminės kamieno *ta ir pastur-dėlio -ja) šalia vyr. giminės tąsia "tas pat" ir mot giminės toja "ta pati". Prūsų kalboje šios giminės yra dar išlikusių ir daiktavardžių, pvz. median (liet. medžias "miškas, giria; medis"), meddo "medus" (iš *medu) ir kt. J. Jablonskio, LKG I 478 ir kt. vartojamoji bevardė giminė "genus neutrum" yra gana blankus, nereikšmingas terminas. DLKŽ šalia bevardės giminės tolygiai vartoja ir niekatrąją giminę.

Iš visa, kas aukščiau sakyta, matyti, kad J. Jablonskio labai daug kas taisyta, daugelis jo taisymų įsigalėjo, o palyginti maža dalis liko be atgarsio. A. Piročkinas, apibendrindamas savo apžvalgą, pastebi, kad kalbos mokslo požiūriu J. Jablonskis beveik visada buvęs teisus; visiškai nepagrįstų dalykų esą maža. Ir toliau jis rašo: "Ne visa, ką teikė Jablonskis, buvo visuomenės ir net kalbininkų priimta. Tai nulėmė daugiausia kiti, vadinamieji ekstralingvistiniai faktoriai, t. y. tokios aplinkybės, kurios susijusios ne su kalba, bet su visuomene, pavyzdžiui, taisomųjų žodžių paplitimas ir įsigalėjimas kalboje, pavėluotas jų taisymas, nepakankamas jų netikimo aiškinimas ir iš to kyląs taisymo tikslų ir principų nesuvokimas. Jablonskio taisymai buvo paremti tam tikrais principais.

"Ryškiausiai iškylantis Jablonskio taisymų principas — tai reikalavimas, kad literatūrinės (t. y. bendrinės. P. S.) kalbos branduolį ir jos tolesnio augimo pagrindą sudarytų liaudies kalba .. . Jablonskis liaudies ir literatūrinės kalbos santykio problemą suprato ne taip siaurai, ne kaip mechanišką liaudies kalbos elementų perkėlimą Į literatūrinę kalbą. Jis buvo drąsus ir ryžtingas literatūrinės kalbos kūrėjas, bet ne kompiliatorius. Iš Jablonskio taisymų matyti, kad ne visa, kas yra liaudies kalboj, vartotina literatūrinėje kalboje: čia reikalinga tam tikra atranka. Todėl jis, atrinkdamas iš liaudies kalbos tam tikrus žodžius, jų darybos būdus, tipus, kėlė kitą, svarbesnį už pirmąjį principą — kalbos sistemingumo principą. Jo raštuose labai aiškiai matyti, kaip jis visą laiką baiminosi, kad literatūrinė kalba netaptų nesiste-mingų įvairių tarminių elementų kratiniu . . . Šis Jablonskio principas rodo jį ne tik buvus kalbininką praktiką, bet sugebėjus labai giliai apibendrinti literatūrinės kalbos reiškinius" (95 t.).

Ne labai seniai L. Dambriūnas rašė: "Kaip dabar visiems gerai žinoma, ir Jablonskis nebuvo absoliutus ir neklaidingas. Nors ir daug kas jo anuomet klausė ir nurodymų laikėsi, bet netrūko ir jo kritikų . . . Dažniausiai tie puolimai buvo nepagrįsti ar ne visai pagrįsti, bet šiek tiek racijos jie turėjo. Mat, Jablonskis laikėsi "gyvos" žmonių kalbos pagrindo, žiūrėjo, kaip kalba, anot Jakšto, kaimo artojas ar koks skerdžius. Tuo tarpu kitiems buvo aišku, kad kultūros gyvenimui (mokslui, menui, publicistikai) kaimiečių kalbinio modelio neužtenka. Kultūros kalba netilpo liaudinės kalbos rėmuose ir juos sprogdino. Rezultatas buvo tas, kad gal apie 80 - 90 nuošimčių Jablonskio mokslo išliko ir tebegalioja lig šios dienos. Vis dėlto jeigu bent 10 nuošimčių Jablonskio teikiamų dalykų visuomenė nepriėmė, tai tas rodo, kad ir toks milžinas, kaip Jablonskis, nebuvo neklaidingas" (Draugas, 1972, nr. 130). Ir toliau, norėdamas savo nuomonę patvirtinti, iš šios A. Piročkino knygelės jis mini visą eilę Jablonskio neteiktųjų žodžių, kurie ilgainiui įsigalėjo, arba. priešingai, kai kurie jo teiktieji žodžiai neįsigalėjo. Tai darydamas, jis nei žodžiu neprisimena, ar A. Piročkino teigimai bei abejojimai visi vienodai yra pagrįsti, kaip reikiant atvaizduoja faktinę padėtį.

Lyginant šiųdviejų autorių pasisakymus, tuojau krinta į akį tam tikras skirtumas. A. Piročkinas mano, kad J. Jablonskis kalbos mokslo požiūriu beveik visada buvęs teisus; kai kurie jo taisymai ilgainiui visuomenės ar kalbininkų nebuvę priimti daugiausia dėl ekstralingvistinių faktorių, ir bendrinės kalbos jis aklai nekopijavęs iš liaudies kalbos, nebuvęs jos kompiliatorius, bet drąsus ir ryžtingas jos kūrėjas, sugebėjęs labai giliai apibendrinti tos kalbos reiškinius. O L. Dambriūnas, priešingai, visų pirma nori įteigti, kad Jablonskis, tas milžinas, nebuvęs neklaidingas, tesilaikęs kaimiečių kalbos pagrindo, ir tik žiūrėjęs, kaip kalba artojai ar skerdžiai. Bet kultūros kalba sprogdinusi visą šį liaudinį pastatą . . .
Man rodos, J. Jablonskis buvo savo laiko žmogus, ir apie jo kalbinę veiklą, ypač apie jo taisymus, galime kaip reikiant spręsti tik iš laiko perspektyvos. Jis yra pirmas mokytas lietuvių kalbininkas specialistas, kuris savo kalbinį darbą pradėjo dar Aušros laikais, kada lietuvių raštų kalba buvo didžiai svetimos įtakos sutrėkta, jos rašyboje, žodžių, ypač naujadarų, daryboje, žodyne ir sintaksėje buvo daug palaidumo, netvarkos; kada dar nebuvo beveik jokios bendrinės vartosenos, daug kas savaip galvojo ir ėjo įvairiais keliais. Apsišarvojęs kalbos mokslu ir jau susipažinęs su kai kurių kitų tautų kalbos kultūros darbu, jis pirmas sistemingiau, pagal tam tikrą programą, ėmė tvarkyti raštų kalbą, kad ji geriau tiktų visų lietuvių reikalams (spaudai, literatūrai, mokyklai, bažnyčiai ir kt.). Jis tai darė gana sunkiose gyvenimo aplinkybėse, kada, be Fr. Kuršaičio ir K. Jauniaus darbų, nebuvo daugiau naujesnių šaltinių, ir todėl daug ką jam reikėjo pradėti beveik nuo pat pradžios. Vienintelis geriausias ir patikimiausias šaltinis jam buvo gyvoji žmonių kalba, ir jis ja daugiausia naudojosi. Pvz. jis iš pačių žemaičių gerai žinojo, kad jų kraštas nuo seniau vadinamas Žemaičiais, o Žemaitija tik vienur kitur pasirodydavo anuometiniuose raštuose, ir todėl šios pastarosios vietoje bendrinei vartosenai teikė Žemaičius. Iš žmonių kalbos nežinodamas pavyzcJžių, kuriais būtų sudaromi veismažodžiai su -auti iš priesaginių daiktavardžių, jis nesiūlė vartoti ir mokytojauti, nors jau anais laikais buvo sakoma girtuokliauti, kulikauti, padegėliauti ir kt. Lygiai taip pat nežinodamas būdvardžio norus, jis ilgai vengė ir prieveiksmio noriai. Priešdėlį pro- jis iš pradžios suprato esant tos pat reikšmės, kaip ir dabartinį prielinksnį pro (pvz. provėža, prošvaistė, protarpis ir kt.), ir todėl vengė tokių darinių, kaip protėvis, prokalbė ir kt. Tas pat buvo su atsakomybė, esybė, nuosavybė, nuodugnus, svetingas, ūpas ir kt. Bet autentiški kalbos duomenys jam buvo svarbiausi, ir todėl, ilgainiui patyręs kalboje esant kitokių pavyzdžių, negu kad buvo linkęs manyti, jis dažnai pakeisdavo savo ankstyvesnę nuomonę. Pvz. man 1927 m. įrodžius, kad prieveiksmis noriai jau M. Daukšos vartojamas ir pažįstamas dabartinėse tarmėse, jis tuojau pareiškė, kad to jau daugiau nebelaikysiąs klaida. Taip pat patyręs, kad protėvis, prosenolis ir kt. yra tikri kalbos faktai, paskutiniaisiais laikais pripažino, kad ir prokalbė galinti būti geresnė už senkalbę. Ir tt. Taigi negalima pasakyti, kad J. Jablonskis būtų per siaurai galvojęs ar buvęs koks vienašalis užsispyrėlis ir griežtai laikęsis vien artojų ar skerdžių kalbos. Ne, būdamas įžvalgus ir gerai pasiruošęs kalbininkas, jis visų pirma stengėsi susekti žmonių kalbos dėsnius, jos žymesnes ypatybes ir tuo grįsti, doroti bendrinę vartoseną, kuri galėtų geriau tikti ne tik kasdieniniams, savitarpiniams, bet ir kultūriniams reikalams. Ir šiuo atveju jis yra labai daug padaręs: jis mūsų dabartinei bendrinei kalbai yra padėjęs tvirtus pagrindus, kuriais ji sėkmingai ir toliau plinta. Tuo keliu prieš karą ėjo Lietuvių Kalbos Draugija ir jos leistoji Gimtoji Kalba, toliau tęsdama, papildydama ir tobulindama J. Jablonskio pradėtąjį darbą. Tuo keliu dabar einama ir Lietuvoje: tai labai aiškiai rodo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno antroji laida, kur rūpestingai sukaupti visi ankstyvesni geriau pagrįsti mūsų bendrinės kalbos kultūros pasiekimai; pvz. jame randame panaudotą didžiausią 1937 m. Bendrosios filosofijos terminijos dalį, kaip antai: at-žanga, atžangus, įmėgis, jaudas, jautulys, lyta, pagava, pagrindus, prievartus, rega (regėjimo pojūtis), savimonė ir kt. Tas faktas, kad kai kurie J. Jablonskio teiktieji dalykai ilgainiui neįsigalėjo arba neteiktieji įsigalėjo, nei kiek nesumažina jo vertės: juk tašant visados atsiranda skiedrų, kurios ir žemėn nubyra. Antra vertus, tokios sąvokos, kaip klaida, apsirikimas, siaurumas ir kt., yra ne visuotinės, amžinos, bet dažnai sąlyginės, reliatyvinės. Kas mums dabar, turint daugiau šaltinių ir duomenų, atrodo klaida ar netinkamas dalykas, anuomet pagal turimuosius faktus ir supratimą buvo geriausia. Pagaliau naujo žodžio ar posakio įsigalėjimas ar neįsigalėjimas priklauso ne tik nuo jų gerumo ar taisyklingumo, bet, kaip jau teisingai ir A. Piročkinas yra pastebėjęs, dažnai ir nuo kitų aplinkybių: nuo paties visuomenės inertingu-mo ar aplaidumo, vartotojų nuotaikos, nuo mados, nuo darinio akivaizdumo ar jo neganėtino motyvavimo ir kt. Pvz. ainis ir obalsis, kaip jau minėta, yra tikri nevykėliai, bet jie dar vis pasitaiko spaudos kalboje. Aušros laikais sudarytas paišelis yra nelabai prasmingas darinys, už jį daug geresnis yra jablonskinis pieštukas, bet kasdieninėje kalboje vis dar gali išgirsti ir šį aušrinį darinį. Bendrinėje kalboje beveik visuotinai jau yra įsigalėjęs skaičius, bet šen bei ten pasitaiko ir skaitlingas, kuris, sudarytas iš bendrinėje kalboje nevartojamo skaitliaus, pagal savo darybą turėtų reikšti "turintis daug skaitlių", ne "gausus, gausingas, apstus"; ši pastaroji reikšmė veikiausiai yra verstinė (plg. rus. mnogočislennyj). Arba štai vėl K. Būgos ir kt. vartotasis geras naujadaras būtovė "praeitis, senovė; istorija" ilgainiui plačiau neįsigalėjo, ir jo vietoje dabar visuotinai tevartojama istorija; tačiau žmonių kalbos žodis istorininkas "kas daug visokių atsitikimų, istorijų žino, pasakoja", kuriuo J. Jablonskis bandė pakeisti istoriką, irgi neįsigalėjo — liko tarptautinis istorikas. Taigi šitie ir kiti panašūs dalykai rodo, kad dėl tam tikrų žodžių ar posakių įsigalėjimo ar neįsigalėjimo tuojau negalima lengvai įtarti J. Jablonskį "klydus". A. Piročkino knygelė, kuria L. Dambriūnas savo straipsny Visuomenės kova su kalbininkais (Draugas, 1972, nr. 130) remiasi savo teigimams paremti, tėra, kaip teisingai A. Salys pastebi, "istorinio pobūdžio studijėlė ir liečia mūsų rašomosios kalbos raidos jau nueitą kelią, o ne dabartį" (Aidai, 1972, VIII, 379). Antra vertus, vėlyvesnį kalbininkai, eidami J. Jablonskio pramintuoju keliu, pagal naujus gyvenimo reikalavimus ir turimuosius gausesnius šaltinius bei duomenis nemaža ankstyvesnių dalykų yra pataisę, papildę ir daugybę naujų aikštėn iškėlę arba naujai sudarę, formulavę. Tai iš tikrųjų ir yra mūsų bendrinės kalbos pažanga.

Santrumpos: BRR=K. Būga, Rinktiniai raštai (Vilnius, 1958 - 62); DLKŽ = Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2-ji laida (Vilnius, 1972); GK=Gimtoji Kalba; JRR=J. Jablonskis, Rinktiniai raštai (Vilnius, 1956 - 57); LKD=Lietuvių kalbos gramatika (Vilnius, I, 1965); LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1956tt.); ŽD = Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba (Kaunas, 1943).


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai