Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prūsų mitologija Grasso romane "Hundejahre" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RIMVYDAS ŠLIAŽAS   
Gūnter Grasso romanas Hundejahre (Šuns metai), kaip ir dauguma jo kitų romanų, vyksta Dancige ir jo apylinkėse. Gyventojai, jų vardai ir tradicijos atspindi tą tautybių, kultūrų ir mitologijų, — vokiečių, žydų, lenkų, kašubų, senųjų prūsų, — mišinį, kuris tai šaliai būdingas. Vysla kartu su visokiom atmatom plukdo ir atminimus, praeities įvykius, senus mitus, tarp jų ir prūsų dievus — perkūną, Pykulą ir Patrimpą — baltijos jūros link. Šiuo būdu jie lyg atplaukia iš praeities į dabartį.

Romane Grassas kritiškai žvelgia į mitus, į visas religijas ir mitologijas, kurios atitraukia nuo tikrovės ir uždengia jos baisenybes. Tokių mitų įtaka žalinga, nes jie nuveda Vokietiją į nacių glėbį. Kaip romano vardas nurodo, Grassas rašo apie pavojingo apakimo laikotarpį. Vokiečių prietaruose šuns dienos (Hunstage) reiškia nelaimių, epidemijų, išprotėjimo ir šunų pasiutimo sezoną. Kadangi prūsų dievai šiame žengime į nelaimę suvaidina tam tikrą rolę, įdomu pažvelgti, ką šios mistiškos pagoniškos būtybės reiškia Grassui ir koks jų vaidmuo visame romane.

Romane Grassas pasakoja apie vienos juodų šunų šeimos gyvenimą per kelias kartas ir lygiagrečiai apie kai kuriuos Dancigo gyventojus, ypatingai apie Eduard Amselį, menininką, tariamai žydų kilmės, gabų baidyklių dirbėją, ir Walter Ma-terną, žmogų nuolatos ieškantį ideologijos ir negalintį be jos gyventi. Ši paralelė tarp šuns ir žmogaus nedaro garbės žmogui, nes tuo išreiškiama, kad žmogus yra kaip šuo, kvailas ir paklusnus.

Ta ypatinga — tikriausiai negryna — juodų šunų šeima turėjo savo pradžią Lietuvoje. Autorius aprašo jų kilmę šv. Rašto žodžiais, kaip jie buvo naudojami Kristaus kilmei aprašyti: "Sen-ta, kilusi iš Perkun, pagimdys Harras. Harras, kilęs iš Perkun, sukurs Prinz. Prinz, kilęs iš Perkun - Senta - Harras (ir visiškai pradžioje buvo lietuviškos vilkės kaukimas), įžengs į istorijos puslapius" (pp. 35 - 36). Prinz tikrai tai padarė, nes jis buvo padovanotas Hitleriui ir tapo jo mėgiamiausiu šunimi.

Lietuva, iš kurios šie šunys buvo kilę, Grassui yra gan liūdna šalis: be kelių, pilna pelkių, kuriose gyvena pagoniškos piktos dvasios. Aišku, kad iš tokio krašto negalėjo kilti kas nors gero. Svarbu pažymėti, kad Perkun ( = Perkūnas), kuris pirmas atkeliavo iš Lietuvos į Dancigą, turėjo vardą dievo Perkūno, kuris pagal Grassą yra bauginantis ir pavojingas dievas.

Šunys reiškia blogį ir baltų, ir vokiečių prietaruose. Lietuviai tiki, kad šunys mato mirusiųjų vėles. Jie taip pat savo kaukimu praneša mirtį. Vokiečiai tiki, kad ypač juodi šunys praneša apie nelaimingus įvykius ir kad velnias dažnai pasirodo juodo šuns pavidalu. Ir Grasso nuomone juodi šunys neša nelaimę.

Vienas iš romano žmogiškų charakterių, Amse-lis, išreiškia įvykius ir jų paveiktus pasikeitimus žmonėse savo menu parodydamas juos baidyklės pavidalu. Jo gabumai, reikalingi šiam darbui, susideda ne tik iš lakios vaizduotės, bet ir iš gerų akių tikrovei. Nemeluodamas, bet ir ne-įreisdamas, jis sugeba savo baidyklėmis išreikšti atvaizduojamo žmogaus esmę. Buvo neįmanoma nuo tokio atpažinimo pasislėpti: "Ko joks ornitologas nesugebėjo, Amselis mokėjo: jis galėjo kaip individus atpažinti visus didžiausio žvirblių būrio narius, nors visi tiki, kad jie visi lygiai bespalviai . . . pagal jį (Amsel) jie buvo visi individualistai, nuduoda masinės visuomenės narius" (p. 182).

Žvirbliai matomi tik būriais ir gal geriausiai simbolizuoja beveidės masės narius. Autorius pats vėliau duoda raktą šiam simboliui atpažinti sakydamas, kad žvirbliai tai mieli ir kuklūs pasaulio piliečiai. Kaip tik šį pilietį Amselį priverčia pažvelgti į save ir į savo atsakomybę.

Vėl naudodamas šv. Rašto žodžius (Dievas sukūrė žmogų savo atvaizdu), Grassas nurodo, ką Amselio baidyklės vaizduoja: "Baidyklė, sukurta pagal žmogaus atvaizdą" (p. 32). Šios baidyklės sukelia nepaprastą žvirblių baimę; jie bėga išsigandę. Bet ir žmonės yra paveikiami, pvz. Maternas, kuris prisidėdavo prie keleto antižydiškų chuliganų ir lupdavo mokykloje Amselį, pasikeičia pamatęs baidyklę, kuriai jis buvo modeliu, ir pasidaro Amselio draugu. Tačiau ir čia jis neišlieka pastovus.

Amselio baidyklių stilius gali būti suskirstytas į tris laikotarpius lygiagrečiai su politiniu vystymusi, būtent su nacių Vokietijoje iškilimu. Prieš nacių iškilimą baidyklės yra realistiški Amseliui pažįstamų žmonių atvaizdai, — atrodo, lyg jos būtų gyvos. Čia matome atvaizduotą žmonių būdų ir rasių įvairumą, tačiau už to viso įvairumo aišku, kad visi padaryti iš tos pačios medžiagos. Amselis tuo metu padarė tik vieną klaidą: jis pradėjo maišyti žmogų su gamta ir pastatė baidyklę, pusiau gluosnį ir pusiau Materno senelę, kuri tokia baisi, kad turi ją sunaikinti. Senas ir išmintingas žmogus, vardu Kriwe, pamoko jį, kad gluosniai žmogui pavojingi, kad gamtos ir žmogaus nereikia maišyti. Šis gluosnių simbolizmas vėl Grasso paimtas iš prietarų. Vokiečiai laiko gluosnį prakeiktu medžiu, nes Judas ant jo pasikorė. Rytprūsiuose tikima, kad gluosnio šakos pavirsta į gyvates. Po Krivvės pamokymo Amselis grįžta į tikrovę ir daro savo baidykles gamtos pavyzdžiu, nemaišydamas žmogaus su augalu ar gyvuliu.

Antroji baidyklių laida atspindi Amselio mokytojo, Herr 01schewskio, įtaką. Šis mokytojas labiausiai mėgsta kalbėti apie dievus, buvusius ir dar gyvenančius, graikiškus, romėniškus, vokiškus ir prūsiškus. Dabar Amselis kreipia dėmesį į mitologiją ir vėl pradeda maišyti — šįkart žmogų su dievais. Jeigu pirmosios baidyklės buvo naudingos, liūdnos, juokingos ir panašios į baidykles iš kitų kraštų, tai šios naujosios yra vaizduotės ir senų mitų mišinys, kartu įdomios, bet ir baisios. Stebėtojai mato, kad čia iš naujo pražydėjo Šiaurės Europos paveldėjimas, kad čia nauja vokiška vikingų dvasios ir krikščioniško paprastumo simbiozė. Iš tikro tai jokia simbiozė, bet tas sujauktas pagonybės ir krikščionybės mišinys, kaip jį randame tame naujame barbarizme — nacizme. Šios serijos viršūnę Amselis pasiekia su viena baidykle, "Didžiąja Gegute", kuri išgąsdina ne tik paukščius, bet ir visus žmones. Belieka ją tik sudeginti ant laužo. (Vokiečių kalboj gegutė yra eufemizmas velniui).

Trečioji baidyklių laida, tai automatinės baidyklės, kurios rodo žmogų, kaip jį sukūrė naujoji nacių mitologija: jo galva padaryta iš kiaulės pūslės, ant kurios užklijuoti veidai. Įtaisytas užtraukiamas mechanizmas verčia juos atlikti tik du veiksmus: žygiuoti ir kelti dešinę ranką.

Senųjų prūsų dievai yra svarbūs antrajai laidai. Perkūnas, kurį kryžiuočiai nesėkmingai bandė sunaikinti ir kurio šventus ąžuolus iškirto, buvo Amselio grąžintas į gyvenimą. Amselis padarė šią baidyklę iš senų raudonų paklodžių, paimtų iš namų, kur numirė žmonės ir iš suskaldyto ąžuolo ir papiauto gaidžio plunksnų.

Grasso aprašyme Perkūnas (ugnis, ąžuolas, mirtis, papiautas gaidys) turi savyje būdingiausius šio dievo bruožus, kaip jie žinomi prūsų ir lietuvių mitologijoje. Perkūnas, dažnai lyginamas su Jupiteriu, buvo prūsų ir lietuvių žaibo ir griaustinio dievas, vadinas, pavojingas ir destruktyvus. Ąžuolai buvo jam pašvęsti, ir amžinos ugnys buvo kūrenamos prie šventų ąžuolų. Ten buvo aukojami gyvuliai užtikrinti dievo malonei ir geram derliui. Gaidžiai buvo naudojami baltų aukose, pvz., apsišvarinimo ceremonijose. Grassas nepamini, kad Perkūnas buvo ir geradaris, kuris pavasarį pažadindavo žemę ir nubausdavo piktadarius.

Pykulas Grasso aprašomas kaip prūsų mirties ir požemio dievas. Jis išbalęs ir stebi žmones, gulėdamas po žeme. Jis taip pat išliko, nors krikščionys bandė jį sunaikinti. Kaip Plutonas ar Hadas jis taip pat suteikia gerą derlių. Amselis padirbo šią baidyklę iš dalykų, paimtų iš apleistų namų, pvz., pasenusių vestuvinių suknelių. Ši baidyklė jungia savyje vestuvių ir mirties elementus. Įdomu, kad už ją Amselis gauna pačią aukščiausią kainą.

Ir Pykulo bruožai paimti iš prūsų mitologijos, kur "Pecols" ar "pickūls" buvo mirties ir požemio dievas. Kadangi jis gyveno požemy, tai gal ir turėjo ryšio su žemės derlingumu, nors gal šitą bruožą Grassas pridėjo dėl analogijos tarp Pykulo ir Plutono.

Trečiasis išlikęs prūsų dievas yra Patrimpas, kurį Grassas aprašo kaip linksmą vaikiną, valganti kviečius. Jis apsaugoja sėklą nuo ligų ir vabalų.

Prūsų mitologijoj Patrimpas buvo jūros ar tekančių vandenų dievas, lyginamas su Neptūnu. Žalčiai buvo jam pašvęsti. Iš istorijos žinoma, kad prūsai garbino žalčius ir šėrė juos pienu. Joninių papročiai Lietuvoje rodo, kad Patrimpas ir jo valdomi vandenys gydo ir atjaunina. Jo ryšys su laukų derlingumu irgi įmanomas. Palyginus su Perkūnu ir Pykulu, Patrimpas yra vienintelis dievas, kuris negresia žmogui. Tačiau už jį Amselis gauna pačią žemiausią kainą.

Baltų mitologijos šviesoje Krivvės asmuo ii viena mistiška scena, kai unguriai išlenda iš vandens ir geria karvių pieną, įgyja ypatingą reikšmę. Kriwės vardą Grassas tikriausiai parinko, žinodamas prūsų mitologiją. "Criwe" buvo prūsų aukščiausias kunigas. Jis turėjo teisę prieiti prie dievų stabų šventykloje, kuriuos slėpė uždanga, ir pakelti šią uždangą, kad pamaldieji patys galėtų stabus pamatyti. Jis saugojo amžinąją ugnį, pranašaudavo ir gaudavo žinių iš mirusiųjų. Kartu tai galėjo reikšti seną išmintingą žmogų.

Grasso Kriwe turi savyje prūsų kunigo ypatybių. Jis tarpininkas, nes jam priklauso keltuvas per Vyslą. Jis įveda Amselį ir Materną į gamtos paslaptis, pvz., išaiškindamas gluosnių pavojų arba nuvesdamas į pievas ir ten parodydamas ungurių šėrimą pienu. Jis stabdo Amselio iškrypimus, kai anas pradeda maišyti žmogų su gamta, ir patartajam sekti gamtos pavyzdžiu.

Baidyklė, sukurta pagal Kriwę, stovi amžino klausytojo pozicijoj su atdara burna ir palenkta galva. Ir tikrai atrodo, kad jis žino ir girdi daugiau negu kiti, pvz., jis pirmas atpažįsta, kad Amselio kūriniai yra baidyklės; jis pirmas baisiausią Amselio baidyklę pavadina "Didžiąja Gegute". Jis pagaliau užkuria laužą, ant kurio ši gegutė sudeginama.

Kriwe taip pat pažįsta liaudies mediciną, nes jis mėgina sumažinti savo dantų skausmą, paliesdamas juos mirusios moters pirštu. Vokiečių prietaruose mirusių pirštas buvo laikomas talismanu.

Taigi šis senas, odos spalvos vyras, kuris, grynai realistiškai jį interpretuojant, yra tik pilnas prietarų, kartu labai primena senųjų prūsų krivį: jis arčiau tiesos ir jos šaltinių negu kiti, jis skelbia tiesą, nurodo elgesio normas, jis užkuria švarinančią liepsną, kuri sunaikina gegutę. Tam tikra prasme jis praveda senųjų prūsų auką šiuo atveju ir kita proga, kai jis stebi ungurių šėrimą. Kaip jau minėta, prūsai garbino žalčius. Yra panašumo tarp žalčių ir ungurių, neišmokslintiems ungurys buvo vandens žaltys. Prūsams žalčiai saugojo sveikatą, į juos kreipėsi, norėdami vaikų. Mirusiųjų sielos apsigyvendavo žalčiuose. Prūsai džiaugdavosi, jeigu žaltys apsigyvendavo jų namuose, ir šėrė jį pienu. Šventyklose kunigai šerdavo pieną žalčiams. Taip pat buvo tikėta, kad žalčiai patys prislenka prie karvių ir išgeria iš tešmens visą pieną.

Ungurių scena gali būti suprasta grynai realistiškai, nes žinoma, kad jie išlieka gyvi ilgesnį laiką ant žemės. Tačiau jų pieno gėrimas, ta rolė, kurią prūsai skyrė garbinamiems žalčiams, turi savo šaknis prūsų mitologijoje. Ją Grassas čia gan vykusiai panaudoja, kad sukurtų sceną, kuri taip ir lieka prieblandoje tarp tikrovės ir mitologijos.

Grassas mini kitą antgamtinę būtybę, Tullą. kaip jis sako, Kęstučio dukterį. Ji knisasi po žemę ir gaudo peles arba šaukia iš Lietuvos pelkynų. Nors Kęstutis turėjo tris dukteris, Miklausą, Danutę ir Ringailą, istorija nenurodo, kad bent viena būtų atsidūrusi prie Dancigo. Tikriausia ši Tulla, kaip pats Grassas sako, kilusi iš Thula. tai laumė iš Košnavijos.

Kaip daugumoje savo romanų, taip ir čia Grassas gilinasi į netolimą Vokietijos praeitį parodyti, kaip kvailai ir neatsakingai pasielgė tas "paprastas, eilinis" pilietis. Parodyti, kaip barbariškos praeities mitai atbunda naciams kylant, Grassas panaudoja tris prūsų dievus ir dar kitų elementų iš jų mitologijos. Atrodo, kad jis susipažinęs su ta sritimi, tačiau tuos dievus jis panaudoja tik tiek, kiek jie reikalingi išryškinti autoriaus intencijai.

Literatūriškai žvelgiant, toks senų mitų panaudojimas sudaro įdomią tikrovės ir mitologijos kombinaciją, kurioje gyvenimo realistiškasis lygis jungiasi su po juo paslėptu tamsiu, barbarišku ir pavojingu pradu. Šis paslėptas pradas gali iškilti nekalto prietaro forma, bet gali taip pat išsiveržti visa jėga ir nuvesti žmoniją į naują barbarizmą.


Giinter Grass, Dog Years, trans. Ralph Manheim (New York: Harcourt, Brace & VVorld, Inc., 1965). Visi cituoti puslapiai iš šio leidinio.
E. Hoffmann-Krayer & Hanns Bachthold-Staubli, Hand-tvorterbuch des Deutschen Aberglaubens (Berlin: \Valter de Gruyter & Co., 1927 - 1941).
Jonas Balys, Lietuvių Tautosakos Skaitymai, II dalis (Tubingen: Patria, 1948).
Kazimieras Būga, Rinktiniai Raštai (Vilnius: Valstybinė Politinės ir Mokslinės Literatūros Leidykla, 1958 - 1961).
James George Frazer, The Golden Bough (London: Mac-millan & Co., 1920 - 1922).
Lietuvių Enciklopedija (South Boston: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1953 - 69).




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai