Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULĖŽIŪRA, EVOLIUCIJA IR TEILHARD DE CHARDIN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DAMBRIŪNAS   
Ir mūsų visuomenėj pasirodžius susidomėjimo P. Teilhard de Chardino idėjomis, dedame dar vienų straipsni šiuo klausimu. Savo paties pažiūrų redaktorius yra glaustai pareiškęs šio žurnalo 1968 gegužės numery. Red.

1. Pasaulėžiūros sudaromieji elementai Nors ir sakoma kartais, kad pasaulėžiūra negali būti mokslinė, nes jai sudaryti nepakanka mokslo duomenų, dar nieko nesakančių apie pačios būties esmę, tačiau pasaulėžiūra negali ir nepaisyti mokslo, be kurio ji galėtų būti vadinama mitu ar kuo kitu, bet ne pasaulėžiūra. Racionalios pasaulėžiūros iš tikrųjų negalima susidaryti be mokslo duomenų ir be filosofijos, kuri tuos duomenis interpretuoja metafizinių principų požiūriu. Todėl pasaulėžiūra, susidaryta pasiremiant paskirų empirinių mokslų duomenimis ir filosofija, ir galima vadinti moksline ar bent mokslu pagrista pasaulėžiūra. Jai susidaryti gali būti reikšmingas dar ir trečias šaltinis — religija, kuri atbaigia moksliniu pagrindu susidarytą pasaulėžiūrą. Vadinas, pasaulėžiūrai susidaryti gali būti reikšmingi trys veiksniai — empiriniai mokslai, filosofija ir religija. Empiriniai mokslai deda pasaulėžiūrai pagrindus, t. y. sudaro jos apatinę pakopą, filosofija daro išvadas, pasiremdama bent iš dalies paskirų mokslų duomenimis, ir religija tas išvadas atbaigia.

Gali būti klausimas dėl šių veiksnių palyginamo svarbumo pasaulėžiūrai susidaryti. Galima, gal būt, sakyti, kad pasaulėžiūra galima susidaryti ir be religijos (ateistinė pasaulėžiūra), tačiau vargiai įmanoma rimta pasailėžiūra be mokslo ir filosofijos. Kadangi filosofija remiasi tikrovės patirtimi, tai galima sakyti, kad pasaulėžiūros būtiną pagrindą sudaro patirtiniai tikrovės duomenys, kuriuos atskleidžia paskirų sričių mokslas. Juo labiau filosofija negali prieštarauti paskirų sričių mokslams, nes tokia filosofija būtų nemoksliška ir nereali. Kas pasakyta apie filosofiją, tinka ir religijai, kiek jos doktrinoj (Apreiškime) reiškiamos pažiūros vienu ar kitu patirtinės tikrovės klausimu. Tokios pažiūros taip pat negali prieštarauti mokslui. Pavyzdžiui, nei filosofija, nei religija negali nesiskaityti su geologijos mokslo duomenimis, kurie mūsų žemės amžių matuoja milijonais bei milijardais metų, antropologijos duomenimis, kurie žmogaus amžių matuoja irgi milijonais metų, ar kosmologijos duomenimis, kurie ne per seniai privertė geocentrinę sistemą pakeisti'heliocentrine sistema ir 1.1.

Filosofija ar religija negali, pavyzdžiui, neatsižvelgti į tai, kad fizikoj medžiaga šiandien suprantama kitaip, nei ji buvo suprantama prieš keliasdešimt metų. Kai seniau medžiaga buvo aiškinama kaip kažkas daiktiška, pojūčiais patiriama, kaip inertiška masė, "pasyvi substancija", kaip priešybė dvasiai, tai šiandien sakoma, kad "į medžiagą galima pažvelgti tartum į koncentruotą (sutirštintą) energiją", kad "medžiaga savo esmėje yra psichinės prigimties . . . Atominė fizika kaip tik veda prie medžiagos sudvasinimo, o šis sudvasinimas toliau veda į idealistinę metafiziką".1 Jeigu taip, tai ar yra pagrindo taip griežtai medžiagą nuo dvasios atriboti, kaip iki šiol buvo daroma. Šiaip ar taip, medžiagiškumą ir dvasiškumą šiandien tenka kitaip aiškinti, nei tai seniau buvo daroma. O tai savo keliu negali būti nereikšminga ir pasaulėžiūrai.

Žinoma, ir moksle dar ne viskas ištirta. Yra teorijų bei hipotezių įvairiais klausimais, tačiau yra ir visuotinai pripažintų dėsnių, teorijų bei faktų, kuriems nei filosofija, nei religinė doktrina prieštarauti negali. Dėl to ir susidarant pasaulėžiūrą, filosofija bei religija neišvengiamai turi pasiremti empirinės tikrovės duomenimis. Tačiau visiems žinomas faktas, kad mokslas daro pažangą, žmonijos patirtis plečiasi, o dėl to ir pasaulėžiūra, kuri remiasi ta patirtimi, irgi turi kisti. Kadangi, pasiremiant tais pačiais faktais, galima pasidaryti skirtingas išvadas, tai ir tuo pagrindu sukuriamos pasaulėžiūros gali būti skirtingos, pvz., teistinė ar ateistinė. Tačiau ir tos pačios pasaulėžiūros rėmuose galimi pakitimai, nes patirtinė tikrovė plečiasi. Pavyzdžiui, teistinės pasaulėžiūros žmogui įdomu žinoti ne tik, kad Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų, bet ir kaip jį sukūrė — per 6 dienas ar kaip kitaip, iš molio ar iš ko kito. Kadangi tuos klausimus aiškinasi ir mokslai ir kadangi tas aiškinimas gali įvairuoti, tai suprantama, kad ir pasaulėžiūra tuo atžvilgiu gali būti daugiau ar mažiau skirtinga. Tai ir turėta galvoj, siejant pasaulėžiūrą su mokslu.2

2. Evoliucijos teorija

Pripažįstant mokslo reikalingumą pasaulėžiūrai susidaryti, kiekvienam neišvengiamai tenka išsiaiškinti, ką šiandien mokslas sako tokiu populiariu klausimu, kaip evoliucija. Šio rašinio tikslas nėra, žinoma, nagrinėti patį evoliucijos klausimą iš esmės, o tik parodyti, ką sako autoritetai tuo klausimu. Apie evoliuciją šiandien kalbama ne tik biologijoj. "Evoliucijos sąvoka vartojama beveik kiekvienoje mokslo srityje. Astronomai ir kosmogo-nistai, kuriems rūpi visatos ir žvaigždynų kilmė, kalba apie galaktikų ir žvaigždynų evoliuciją. Biochemikai kalba apie gyvybės evoliuciją iš negyvos substancijos. Chemikai ir fizikai kalba apie elementų evoliuciją. Geologai apie pasaulio (žemės) evoliuciją".3 Dėl to ir minint Darvino knygos apie evoliuciją — The Origin of Species šimtmečio sukaktį (1959) Čikagoje, tarptautinis mokslininkų suvažiavimas evoliuciją apibūdino kaip "ne-apgręžiamą besivystančių pasikeitimų procesą laike, kurio metu gimsta naujovė, įvairovė ir aukštesnio lygio organizacija. Tas procesas veikia visuose visatos fenomenų sektoriuose (pabraukta verčiant), tačiau pilniausiai aprašytas biologijos sektoriuje. Tad organiška evoliucija yra hipotezė (prielaida), kad 1,4 milijono augalų bei gyvulių rūšių (apimant ir žmogų), dabar suklasifikuotų, išsivystė natūraliu procesu iš vienos ar kelių organiškų formų, gal būt, dviejų bilijonų metų laikotarpyje".4

Čia, žinoma, gali būti klausimas, kokiu būdu toji evoliucija vyko. Esama įvairių pažiūrų — vitalistinė (Lamarcko) ir mechanistinė (Darvino). Pirmoji sako, kad pačiame organizme glūdi aktyvus vitalistinis evoliucijos principas; pastaroji — kad svarbiausias kitimo veiksnys yra aplinka. Dabar daroma abiejų pažiūrų sintezė (Huxley, Simp-son, Dobzhansky). Kai kurie tai sieja su metafizika bei teologija (Bergsonas, Drieschas). Dėl to ir evoliucijos teorija gali būti vadinama teistinė Teilhard de Chardin), panteistinė (Morganas) ai ateistinė (J. Huxley), priklausomai nuo to, ar evoliucijos pradininku laikoma transcendentinė priežastis (Dievas), ar ne. Katalikams, be abejo, čia gali būti svarbu, ką sako katalikai specialistai tuo klausimu ar oficialūs Bažnyčios aprobuoti leidiniai. Todėl trumpumo sumetimais pateikiame tik Bažnyčios aprobatą turinčio kolektyvinio mokslo leidinio pasisakymą. Naujausioje Amerikos katalikų enciklopedijoje rašoma:
"Nuo to laiko (evoliucijos) teorija tapo vienu iš esminių modernaus mokslo principų. Ji jau priimama nebe kaip aiškinamoji hipotezė ar net kaip teorija įprastine prasme, bet kaip mokslinis faktas (cituojant pabraukta), be kurio žinomoji realybė negali būti suprantama".

Antra citata: "Kaip žmogaus evoliucijos mokslinis tyrinėjimas rodo, kūno vystymasis iš žemesnių gyvių, apimant ir žmogų, yra lygiai gerai įrodytas, kaip ir kiekvieno gyvulio filogenija. Tuo būdu žmogaus fizinės evoliucijos faktas yra tikras, ir toji evoliucija yra priimta kaip faktas šių dienų fizinių bei kultūrinių antropologų".5

Taip apie evoliuciją kalba mokslo autoritetai. Bet paklausus eilinį kataliką, ar jis tiki evoliucija, ypač žmogaus išsivystymu iš žemesnio gyvio, nevienas atsakys, kad netiki. To netikėjimo priežastys gali būti dvejopos. Viena, visos tiesos, dėsniai, teorijos visuomenėje įsigali ne staiga, o pamažu. Tas persiorientavimas irgi vyksta evoliucijos keliu. Po Koperniko ir Galilėjaus mirties dar daug kas netikėjo jų atradimais. Natūralu, kad ir šiandien kai kam priimtinesnė pažiūra, kad pats Dievas vyrą sukūrė iš molio, o moterį iš vyro šonkaulio, negu teorija, kad žmogus galėjo išsivystyti iš žemesnio gyvio. Antra, katalikams tiek ilgai buvo kalama, kad evoliucija yra bedieviškas mokslas, jog kai kam ir šiandien dar sunku patikėti, kad tas mokslas nieko bendro su ateizmu neturi.

Šio rašinio autorius įdomumo dėliai išdalino 40-ai lietuvių lapelius su tokiais trim klausimais: ar tiki evoliucija visatoje, ar tiki evoliucija biologijoj, ar tiki žmogaus išsivystymu iš žemesnio gyvio? Atsakymas į kiekvieną klausimą galėjo būti trejopas: taip, ne, abejoju. Daugumas atsaky-tojų buvo su aukštuoju mokslu, išskyrus kelis su viduriniuoju. Į pirmus du klausimus teigiamai atsakė (tiki evoliucija visatoje ir biologijoje) 74 nuošimčiai, kiti netiki arba abejoja. Į trečią klausimą teigiamai atsakė (tiki žmogaus išsivystymu iš žemesnio gyvio) 50 nuošimčių. Kiti abejoja ar netiki. Abejojančių buvo keliais daugiau. Čia įdomu pažymėti, kad dalis tų, kurie pasisakė tikį evoliucija biologijoj, vis dėlto sakėsi netikį žmogaus kilme iš žemesnio gyvio. Žmogui jie daro išimtį. Antras įdomus dalykas, kuris autoriaus patirtas ne iš anketos, o iš privataus pasikalbėjimo su paskirais žmonėmis, yra tas, kad evoliucija daugiau tiki jaunesni akademikai, o skeptikų daugiau vyresniųjų akademikų tarpe.5a

Kad pažangioj bei liberalioj visuomenėj, kaip Amerikoj, gali būti ir labai konservatyvių pažiūrų žmonių, rodo vadinamoji "beždžionės byla" (monkey trial). 1970 spalio mėnesį mirė John T.Scopes, kuris būdamas jaunas, dėstė Daytono (Tennessee valstijoj) valdinėje mokykloje Darvino evoliucijos teoriją ir už tai buvo teismo nubaustas šimto dolerių bausme. Mat, protestantiškos fundamentalistų bendruomenės pastangomis 1925 m. buvo toje valstijoje išleistas Įstatymas, kad valdinėse mokyklose negalima dėstyti "jokios teorijos, kuri neigia pasakojimą apie dievišką sukūrimą žmogaus, kaip pasakojama Biblijoj, ir vietoj to mokyti, kad žmogus kilęs iš žemesnės rūšies gyvių". Tas įstatymas panaikintas tik 1967 m.

Plačioji visuomenė aplamai yra konservatyvi. Tačiau mokslo pasauly šiandien evoliucijos teorijai biologijoj rimtų oponentų nėra. Ir minėtame suvažiavime Čikagoje jų nebuvo. Net ir minėtoji katalikų enciklopedija evoliuciją biologijoj vadina, kaip matėm, teorija, net faktu. Todėl kai sakome, kad pasaulėžiūra turi remtis tikrove, bent jai neprieštarauti, tai ji neturi prieštarauti ir tam, anot enciklopedijos, evoliucijos faktui. Kas jam norėtų prieštarauti, pirmiau turėtų įrodyti, kad tokio fakto nėra.

3. Evoliucijos mokslo istorija
Evoliucijos mintis nėra nauja. Net Genezės knygos pasakojimas apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas jau implikuoja evoliucijos mintį. Vokiečių teologas Ernstas Benzas6 parašė net knygą, kurioje dėsto evoliucijos minties raidą nuo seniausių iki mūsų laikų. Iš pradžių evoliucijos mintis buvo taikoma krikščionių išganymo istorijai ar apskritai istorijai kaip priešybė revoliucijai, tik paskui toji mintis pritaikyta gamtos moksluose. Įdomus tuo atžvilgiu, pavyzdžiui, XII a. vienuolis teologas Jokimas (Joachimas) Fiorietis, kuris istoriją siejo su evoliucija ir pažanga. Jis skyrė tris istorijos laikotarpius, siedamas juos su trimis Trejybės asmenimis.

Vėliau vokiečių filosofas Franz von Baader evoliucijos terminą ėmė taikyti ne tik istorijai, bet ir gamtai. Jis kalbėjo net apie "evoliucijos Kristų" panašiai, kaip vėliau ir Teilhard de Char-din. Kai Darvinas evoliuciją pritaikė gamtos mokslui, susidarė dvi priešingos pažiūros į žmogų — nuvertinanti ir iškelianti. Darvinizmas antropologijoj įvedė tokį pakeitimą, kokį Kopernikas prieš keletą šimtmečių įvedė kosmologijoj. Anksčiau žmogus ir žemė buvo visatos centras, dabar žmogus staiga kildinamas iš beždžionės. Koks pažeminimas! Bet kartu ėmė skambėti ir optimistinė gaida — evoliucija reiškia kilimą, tobulėjimą, todėl galįs išsivystyti naujas žmogus, antžmogis.

Darvinistinės pažiūros iš tiesų neabejotinai turėjo įtakos ir Nietzschės pažiūrai apie antžmogį susidaryti. Darvino knygą apie rūšių kilmę tuojau pasigriebė Marksas ir Engelsas, kuris Marksui savo laiške rašė: "Skaitau Darviną, kuris yra puikus. Vienas teologijos bastionas buvo dar nepalaužtas. Dabar jis krito".7 Visų denominacijų krikščionių elgesys pradžioje buvo apgailėtinas. Jie gynė ne tik
Dievą, kaip visatos kūrėją, bet ir tą seną "religijos drabužį", statinę pasaulio sampratą, kaip ji atpasakota Genezės knygoje: Dievas paskirais kūrimo veiksmais sukūręs visas gyvių rūšis, kaip jos atrodo šiandien. Tas konfliktas krikščionybei, kaip pažymi J. V. Koppas, buvo katastrofiškas, nes buvo priešinamasi ne tik materialistinei evoliucijos interpretacijai, bet ir evoliucijai apskritai.

Tačiau jau XIX a. Amerikoj atsirado teologų, kurie evoliuciją ėmė aiškinti krikščioniškai (Minot Judson Savage, Henry Drummond ir kt.), visai panašiai, kaip po keliasdešimt metų aiškino Teilhard de Chardin. Drummondas (1851 - 97), pavyzdžiui, rašė: "Iki šiol evoliucija neturėjo ateities. Tai buvo kolona su nuostabiais raižiniais, kurie kuo aukščiau, tuo buvo gražesni, bet ji neturėjo viršūnės; piramidė su plačiu pagrindu neorganinėj medžiagoj, kylanti vis aukštyn, aukštas ant aukšto, gyvybė ant gyvybės, dvasia virš dvasios, kaskart tobulesnės struktūros ir simetrijos, bet tuo pat metu paslaptingesnė savo siekimais. Smalsios akys, žvelgdamos aukštyn, nieko nematė. Tai, ką žmogus norėjo pamatyti, buvo paslėpta. Amžių darbas neturėjo viršūnės. Bet darbą, kurį pradėjo gamta, baigė antgamtė. Krikščionybei uždangą atskleidus, žmonės praregėjo nuostabų dalyką. Evoliucijos siekimas yra Jėzus Kristus".8

4. Teilhard de Chardino evoliucijos interpretacija
Naujausias ir bene žymiausias evoliucijos aiškintojas .krikščionišku požiūriu yra jau minėtas jėzuitas Teilhard de Chardin. Jis buvo mokslininkas paleoantropologas ir dėl to savo pagrindiniame veikale "Žmogaus fenomenas" kalba apie žmogų kaip apie patirtinės tikrovės faktą — fenomeną. Tą fenomeną betgi sudaro visas žmogus — kūnas ir dvasia. Dėl to T-as tariasi galįs kalbėti apie visą žmogų moksliniu požiūriu. Vietomis jis pereina į filosofines bei teologines spekuliacijas, bet tokiu atveju jis dažnai ir pažymi, kad čia jis pereina į kitą sritį.

Kadangi apie T-ą mūsų spaudoj jau buvo rašyta, tai čia nesileisime į smulkmenas, trumpai tepaliesdami jo pažiūrų esmę. Anglų gamtininkas Julian Huxley savo pratarmėj T-o knygai apie žmogaus fenomeną rašo, kad ta knyga siekiama trejopos sintezės: medžiaginio bei fizinio pasaulio su proto bei dvasios pasauliu; praeities su ateitimi; ir įvairumo su vienumu, daugio su vieniu. Tai jis pasiekia, tyrinėdamas kiekvieną faktą evoliucijos požiūriu. Dėl to jis viską vaizduojasi ne kaip statinį mechanizmą, bet kaip procesą. Kaipo mokslininkui antropologui ir kaipo kunigui T-ui negalėjo nekilti tokie klausimai, kaip iš kur atsirado žmogus, kur jis eina ir kokia jo paskirtis visatoje.Į tuos klausimus turime seną Šventraščio atsakymą, bet mokslininkų atsakymai čia dažnai būna skirtingi. Daugelis tą konfliktą pergyvena palyginti ne per sunkiai — pagalvoja, paabejoja, nusprendžia, kad čia dar viena neišspręsta problema, ir nueina sau prie kasdieninių darbų. T-as tuo nesitenkino. Jis ryžosi tą problemą išspręsti— suderinti mokslą ir religinį tikėjimą. Jau minėtas mokslininkas Huxley rašo: "Sujungdamas platų mokslinį žinojimą su giliu religiniu jausmu ir aiškia vertybių sąmone, jis verčia teologus pervertinti savo idėjas naujoje evoliucijos perspektyvoje ir mokslininkus įžvelgti savo žinojimo dvasines implikacijas. Jis nušvietė ir kartu sujungė vienumon mūsų tikrovės viziją. To naujo supratimo šviesoje nebegalima galvoti, kad mokslas ir religija turi reikštis uždarose minties srityse ar rūpintis atskirais gyvenimo sektoriais — abu jie svarbūs pilnai žmogaus egzistencijai".9

Kalbant konkrečiau, tenka paminėti gal patį svarbiausią T-o moksle dalyką — jo savitą evoliucijos aiškinimą. Ligi šiol mokslininkų bei filosofų paprastai būdavo griežtai skiriama medžiaga ir dvasia kaip dvi visai skirtingos, nieko bendro neturinčios sritys, T-as teigia, kad medžiaga ir dvasia nėra dvi viena kitai antagonistinės substancijos, bet du tos pačios kosminės substancijos aspektai. T-as, kaip ir kiti mokslininkai, evoliuciją mato ne tik biologijoj, bet ir neorganinėj medžiagoj, taigi visoj visatoj. Kyla pagrindinis klausimas, kas yra tos kosminės evoliucijos priežastis, spiritus movens? Tiems, kurie medžiagą griežtai atriboja nuo dvasios, kurie medžiagą laiko inertiška, negyva, bedvase, evoliucija visatoje nesuprantama, neišaiškinama, nes inertiška, "negyva" medžiaga negali vystytis. Pagal T-ą (bei kitus gamtininkus) evoliucija yra ne tik kitimas, bet ir kitimas kaskart didesnio sudėtingumo linkme. Kosminė medžiaga koncentruojasi į kaskart sudėtingesnes formas. T-as to kitimo akstinu laiko medžiagos vidinę savybę, arba medžiagos sąmonę (the "within" or "consciousness" of matter), kuri yra ne kas kita, kaip dvasinė medžiagos pusė. Tokia prielaida yra būtina, norint kaip nors paaiškinti kitimo priežastį: keisti gali tik tas, kas pats yra aktyvus ir laisvas, O tokia tegali būti dvasia. Ir ta dvasia yra persunktas visas vadinamasis fizinis pasaulis — nuo atomo iki žmogaus, nors ir nevienodu intensyvumu. Ryškiausiai ji pasireiškia žmoguje, mažiau gyviuose ir dar mažiau neorganinėje medžiagoje, tačiau visur ji reiškiasi kaip kitimo akstinas. Dvasinis intensyvumas didėja kartu su medžiagos sudėtingumo didėjimu. Žmogus yra dvasingiausias, nes ir jo fizinė struktūra (nervai ir smegenys) sudėtingiausia. Turėdamas tai galvoje, T-as daro išvadą, kad viskas pasauly, neišskiriant ir žmogaus, egzistavo pradine forma nuo laiko pradžias. Tai kosminė embrio-genezė. Tuo būdu visa evoliucija, o ypač gyvybės evoliucija, yra milžiniško dvasios išsiskleidimo rezultatas. Tai, anot T-o, gali būti pagrindas metafiziniam dvasios primatui teigti, nes evoliucija yra pirmiausia dvasinis vystymasis, kurio rezultatas yra kūno sudėtingumo didėjimas.

Kaip minėta, dvasiškumas ryškiausias yra žmoguje. Bet jis čia skiriasi nuo gyvulio dvasiškumo ne tik intensyvumo laipsniu, bet ir savo esme. Mat, čia dvasiškumas padarė žymų šuolį, pasiekė savisąmonės laipsnį. T-as tai aiškina vandens pavirtimo garais pavyzdžiu. Iki 99 laipsnių C vanduo yra vanduo, bet nuo 100 laipsnių C vanduo verda ir virsta garais, nauju pavidalu. Panašiai ir dvasia, nuolat intensyvėdama, peržengė biosferos ribą ir pasiekė noosferą, arba savisąmonės sritį. Tuo būdu žmogus esmingai išsiskiria iš visų kitų gyvų būtybių ir suteikia prasmę ankstesniems evoliucijos tarpsniams. Jo atsiradimas įprasmina kiekvieną akmenį, augalą, gyvulį ir visą visatą.

Savaime suprantama, kad prileidus evoliuciją praeityje, nėra pagrindo ją sustabdyti dabartyje. Dėl to ir T-as kalba ne tik apie žmogaus atsiradimą evoliucijos keliu, bet ir apie tolimesnį jo kelią, nes evoliucijos procesas nėra baigtas — žmogus ir jo savisąmonės sfera vystosi toliau. Pasiekusi žmogaus tarpsnį, noosferą, evoliucija tapo sąmoninga. Žmogus savo valia gali tą evoliuciją intensyvinti, spartinti, žmogus gali vystytis į aukštesnį žmogiškumo laipsnį, į antžmogį. Tam dar yra daug laiko. Nors žmogus jau egzistuoja apie milijoną metų, bet tai tėra tik jo ankstyvasis laikotarpis — jo biologinis amžius dar truks milijonus metų. Tolimesnė evoliucija vyks "planeti-zacijos" linkme, t. y. visų žmonių šioje planetoje glaudesnio bendravimo linkme. Mūsų planetos ribotumas, žmonių joje daugėjimas, komunikacijos priemonių tobulėjimas neišvengiamai veda prie so-cializacijos intensyvėjimo. Mąžtant rasiniam, nacionalistiniam bei kitokiam ekskliuzyvizmui, kaskart stiprės žmoniškumo ir bendruomeniškumo sąmonė. Evoliucijos šia kryptimi ženklas yra šio meto įvairios tarptautinės organizacijos, kurių tikslas skatinti pažangą į bendrą žmonijos tikslą. Tai savo keliu intensyvins noosferą, žmonijos savisą-monę. Bet tai jokiu būdu nesilpnins asmens, kuris taip pat vystysis į aukštesnę pakopą, į ant-asmeninę būseną. Visos tos evoliucijos siekimas yra Omega punktas — visos žmonijos ir asmens vienybė, kurioje paskiro asmens sąmoningumas pasiekia aukščiausią laipsnį, nes kiekviena "vienybė diferencijuoja".10

Nurodęs Omegos punktą, kaip evoliucijos tikslą, T-as faktiškai palieka mokslą ir pereina į religijos sritį. Jis prisipažįsta, kad Omega sutampa su Kristumi ir kad jis nebūtų galėjęs suformuluoti tos hipotezės protu, jeigu jos nebūtų turėjęs savo sąmonėje kaip tikintysis.11 Tuo būdų Kristus yra visos evoliucijos tikslas, traukos centras. Istoriniame Kristaus asmenyje Omega pasirodė konkrečiai suvokiama pirmą kartą. Kosminiu požiūriu Kristaus įsikūnijimas nėra paradoksas. Milijonus metų pasaulis ruošėsi malonei priimti. Dievas įsikūnijo, kad įsijungtų į evoliucijos atbaigimą. T-as išėmė Kristų iš siaurų istorinių rėmų ir pastatė jį kosminės evoliucijos centre.12 Tuo būdu T-as glaudžiau susiejo', mokslą su religija, su krikščionybe, kuri, anot jo, yra aukščiausia religijos forma. Anot T-o, mes baigiame religijų amžių ir žengiame į Religijos erą, tai yra į krikščionybę, į Kristų.
Tokios yra pagrindinės T-o mintys. Kas tad čia iš tikrųjų naujo? Kaip krikščionis, jis nieko čia iš esmės nepakeitė. Krikščionybė teigia, kad viskas išėjo iš Dievo ir viskas grįžta pas Dievą. Tą patį teigia ir T-as. Naujas dalykas čia tėra tik tas kelias, kurį žmogus turi pereiti nuo jo sukūrimo pradžios iki jo grįžimo pas Dievą. Tą žmonijos kelią T-as stengėsi pagrįsti šių dienų mokslo duomenimis ir tuo būdu religinį tikėjimą suderinti su mokslu, arba su moksliniu tikėjimu.

Pats T-as savo tikėjimą formuluoja šitokiais trumpais keturiais sakiniais, įrašytais jo knygelės "Kuo aš tikiu" pradžioje:

Aš tikiu, kad visata yra evoliucija. Aš tikiu, kad evoliucija vyksta dvasios link. Aš tikiu, kad dvasia yra pilnai realizuota asmenyje. Aš tikiu, kad aukščiausias asmeniškumas yra Universalus Kristus.13

5. Evoliucija ir filosofija bei teologija
Mokslas, filosofija ir teologija nors ir yra skirtingos sritys, kurios tyrinėja būtį skirtingais požiūriais, vis dėlto jos yra, kaip jau minėta, tarpusavy susijusios jau vien tuo, kad tyrinėja tą pačią būtį. Tos trys sritys nėra viena nuo kitos atskirtos kokia hermetiška siena, o yra "organiš-susijusios — aukštesnė atsiremia žemesniąja. Žinoma, galima kurį nors specifinį mokslo klausimą tyrinėti ir siauruose rėmuose, visai jo nesiejant su kita sritimi. Bet kai mokslas siekia giliau ir plačiau, kai siekiama mokslo duomenų apibendrinimo — sintezės, jis neišvengiamai susiliečia su filosofija, o ši pastaroji panašiai susisiekia su teologija.
Evoliucija siauresne prasme kalba apie gyvių rūšių išsivystymą, o evoliucija platesne prasme kalba ir apie gyvybės išsivystymą iš negyvos medžiagos. Tai kol kas neįrodyta hipotezė, ir dėl to čia mokslas jau pereina į proto spekuliacijas, vadinas, į filosofiją. Mokslas taip pat kalba ne tik apie medžiagos savybes, bet ir apie jos esmę ir čia jis susisiekia su ontologija. Mokslas pagaliau susisiekia ir su teologija, kai kalbama apie pasaulio bei žmogaus sukūrimą. Jis teigia, kad žmogus atsirado žemėje ne prieš kelis ar keliolika tūkstančių metų, o prieš milijoną ar kelis milijonus metų, kad pirmieji žmonės nebūtinai turėjo būti viena pora, kad kultūriškai jie buvo primityvūs, nuolat tobulėjo ir t. t. Teologija neišvengiamai turi atsižvelgti į tokius mokslo duomenis ir su jais derinti Šventraščio pasakojimą apie pasaulio bei pirmųjų žmonių sukūrimą, apie rojų, gimtąją nuodėmę ir kt.14 Šventraštis nėra mokslo veikalas ir dėl to nėra reikalo jame ieškoti moksliško dalykų aiškinimo. Dėl to skiriamos bent dvi Šv. Rašto prasmės — tiesioginė (verbalinė) ir alegorinė, arba simbolinė.15 Eiliniam krikščioniui kaip tik ir svarbu žinoti, kas ten suprastina tiesiogine, o kas tik simboline prasme, kas yra faktas, įvykis, o kas tik simbolis ar mitas.

A. Maceina savo naujausioje knygoje16 kalba apie mitus dar ir kita prasme, būtent apie stebuklų nelaikymą stebuklais. Tačiau tos rūšies nuomonės liečia daugiau teologus, negu eilinius krikščionis, kurių daugumas tokiais stebuklais, kaip Kristaus prisikėlimas, Kristaus gimimas iš Mergelės Marijos Šv. Dvasios veikimu, neabejoja. Tačiau ir eiliniam krikščioniui rūpi žinoti, kiek tikra yra Šventraščio kosmologija bei antropologija. Ar pasaulis sukurtas "staigiu veiksmu", ar jis išsivystė per milijonus metų? Ar vad. rojus yra tikrovė, ar mitas, t. y. primityvių žmonių žmogaus kilmės aiškinimas? Ar pirmieji žmonės buvo tobuli ir tik paskui suprimityvėjo, ar priešingai — pradžioje buvo primityvūs ir tik pamažu vystėsi, kultūrėjo? Maceina teisingai pabrėžia, kad krikščionybės esmę sudaro ne idėja, bet įvykis, jo istoriškumas bei tikroviškumas. Tai tiesa, kiek tai liečia Kristų bei apskritai evangelijose pasakojamus įvykius. Bet ar viskas yra istoriška ir tikroviška visame Šventrašty?

Gal būt, su evoliucija siejasi ir dar vienas teologinis klausimas — kodėl Kristus atėjo į pasaulį taip palyginti vėlai? Ir visas Apreiškimas yra juk vėlyvas, tik istorinių laikų dokumentas. Mokslas sako, kad priešistorinių laikų žmogus buvo primityvus, kad praėjo koks milijonas metų, kol jis pasiekė istorinių laikų kultūros lygį. Apie Dievą jis kokį nors supratimą turėjo, bet apie Išganytoją Kristų jokio. Kodėl žmonės taip ilgai turėjo klaidžioti tamsybėse? Priėmus teoriją, kad pasaulis, kokį šiandien matome, ir žmogus sukurti ne kokiu staigiu veiksmu, o yra nuolat vystęsi, darosi suprantamas faktas, kodėl ilgą laiką žmonės gyveno be Apreiškimo. Primityviam žmogui užteko prigimties įstatymo. Rašytinis apreiškimas gautas, kai žmonės išmoko rašyti. Bet Senojo Įstatymo Apreiškimas yra žemesnio laipsnio nei Naujo Įstatymo Apreiškimas. Vadinas, reikėjo tam tikros kultūrinės evoliucijos, tam tikro kultūrinio žmonijos paruošimo, kad Kristaus mokslas galėtų būti paskelbtas. Apaštalo Povilo minima "laiko pilnybė" ir yra ne kas kita, kaip tam tikro kultūrinės evoliucijos tarpsnio pasiekimas, kada Kristaus misija galėjo būti suprasta ir toliau tęsiama. Religiniu atžvilgiu galima skirti tokius žmonijos vystymosi tarpsnius: a) natūralią religiją, b) apreiškimą per pranašus, c) apreiškimą per Kristų ir d) Kristaus misijos vykdymą per Bažnyčią. Iš to plaukia išvada, kad jeigu pirmieji žmonės buvo primityvūs, jeigu jie vystėsi kultūriškai, tai nėra ko daug stebėtis, kad jie turėjo vystytis ir biologiškai. Pagal T-ą, kaip matėme, dvasinis ir fizinis vystymasis vyko lygiagrečiai.

Su evoliucijos problema yra susijusi ir religijos filosofų kalba apie religijos išraiškos formų reliatyvumą. Religija, anot jų, savo išraiškos formų neturi ir dėl to reiškiasi kultūrinėmis formomis. Dėl to ir Šventraštis daugeliu atžvilgių tėra išraiška to meto, kada Šventraščio rašytojai gyveno. A. Maceina viename straipsnyj rašo: "Stebėdami atidžiau religijos apraiškas — jos tiesas, jos apeigas, jos organizaciją — randame, kad visos šios apraiškos yra įsivilkusios į kultūrinį, paties žmogaus sukurtą drabužį".17 Savaime suprantama, kad taip, kaip ano meto žmonės panaudojo savo laiko kultūrinį drabužį religinėms tiesoms išreikšti, taip ir mes turime naudoti savo laiko kultūrinį drabužį toms pačioms tiesoms išreikšti.
Bet koks pagrindinis ano meto ir mūsų laiko kultūros bruožas? Gal būt, apytiksliai galima sakyti, kad anuomet daug kas buvo vaizduojamas! ir suprantama statiškai, o mūsų laikais dinamiškai. Ano meto žmogui pasaulis buvo sukurtas, užbaigtas, pastovus, o mūsų laikų žmogus jį vaizduojasi kaip vykstantį procesą. Vadinas, evoliucijos samprata yra mūsų laikų kultūros sudedamoji dalis. O jeigu taip, tai ir toji naujoji kultūra, tas mūsų laikų kultūros drabužis su evoliucijos pamušalu tegali būti naudojamas religinėms tiesoms išreikšti, taigi ir pasaulio išsivystymui, gyvybės bei žmogaus atsiradimui aiškinti.

Buvo grynas nesusipratimas manyti, kad tas senas kultūros drabužis tinka visiems laikams ir dėl to naujas drabužis jokiu būdu nepriimtinas. Kaip visiems žinoma, Darvino prieš šimtą su viršum metų pasirodžiusi knyga apie "Rūšių kilmę" kai kurių krikščionių buvo smerkiama kaip bedieviška, nes aiškino žmogaus kilmę kitaip negu Šventraštis. Tada dar nebuvo suvokta, kad Šventraštis nėra mokslo veikalas ir kad negalima, juo besiremiant, leistis į ginčus mokslo srityje. Kai šiandien tai jau suprantama, kai evoliucija priimama kaip faktas, nebelieka nieko kito, kaip ir šitą kultūrinę medžiagą panaudoti naujam kultūriniam drabužiui religinėms tiesoms jvilkti. Tai kaip tik ir padarė Teilhard de Chardin. Kam jo interpretacija nepatinka, gali pasiūlyti kitą, geresnę. Viena betgi aišku — negalima palikti tuštumos, negali ignoruoti to, kas šiandien laikoma evoliucijos faktu, nes jaunimas mokyklose susipažinęs su tais faktais, į visą Šventraštį, kuris dalyką kitaip aiškina, pradeda žiūrėti kaip į mitų knygą. Kai šiandien skundžiamasi nukrikščionė-jimu, neužmirština, kad prie to gerokai prisideda ir tas senas krikščionybės drabužis.
(Tęsinys kitame numery)
--------------
Pravartu, gal būt, priminti, kad evoliucijos teorijos klausimu Lietuvos katalikuose nebuvo tokio "kalimo", nes visų pirma prof. Pr. Dovydaičio dėka buvo suprasta, kad tai mokslinio turinėjimo dalykas. Pats šiuo klausimu susidomėjęs jau nuo studento metų (1910), Pr. Dovydaitis skyrė pačią evoliucijos teoriją nuo įvairių jos aiškinimų. Gerbdamas Darvviną, jis tebuvo prieš vad. darvinistus, evoliucijos teoriją naudojusius grįsti materializmui ir pirminio žmogaus "gyvulinimui"
Red.


1. Lietuvių Enciklopedija, XVIII, 111.
2. Apie mokslo, filosofijos ir religijos santykius plg. N. Berdyaev, The Destiny of Man, skyriuj Philosophy, Science and Religion, Harper and Row. New York.
3. Raymond J. Nogar, O.P., The Wisdom of Evo-lution, New York, 1963, 219.
4. Nevv Catholic Encyclopedia, 1967, Vol. V, 685.
5. Ibid. 676 ir 683. Iš lietuvių dr. V. Litas teigia tą patį: "Evoliucijos teorija dabar turi bendrą gamtininkų pripažinimą" Žr. jo str. "Evoliucijos teorija ir krikščioniškoji pasaulėžiūra" (LKMA Suvažiavimo Darbai V, 365 - 385). Plg. dar A. Jakštas - Dambrauskas, kuris prieš daugelį metų rašė: "Šiandien jau rodos užtektinai paaiškėjo, kad jokia filosofija 'celnago znani-ja' yra negalima, atmetant tveriamosios evoliucijos principą, nepripažįstant kosmogoniškojo, geogoniškojo, biologiškojo ir historiškojo procesų, aiškiai parodančių, jog vyriausias tvarinijos dėsnis yra pantą rei, viskas yra in fieri, o nieko in esse. Net ir pati žmogaus logika nuo to nėra laisva" (St. Šalkauskis, Kunigas A. Dambrauskas — mano mokytojas ir kritikas. Logos, 1938, p. 38).
5a Pasirodė net vienas straipsnis spaudoj prieš evoliuciją (žr. Monsinjoras Leonardas Gižinskas: Po mokslo kauke, Darbininkas, 1972, Nr. 39 - 43). Tačiau tame gan ilgame straipsny autorius pateikia tik vieną mokslininko citatą prieš evoliuciją, bet ir tą neteisingą: joje žymus biologas evoliucionistas Julian Huxley padaromas evoliucijos priešu.
6. Ernst Benz, Evolution and Christian Hope, Anchor Books, Nevv York, 1968.
7. Joseph V. Kopp, Teilhard de Chardin — A New Synthesis of Evolution, Paulist Press, 1968.
8. Ernst Benz, Ibid., 159.
9. Pierre Teilhard de Chardin, The Phenomenon
of Man, Harper and Row, New York, 1961, 26.
10. Ibid., 262.
11. Ibid., 294.

12. Panašiai kalba ir A. Maceina: "Kristaus ryšys su pasauliu yra tad ne tik antropologinio, bet ir kosmologinio pobūdžio" (Dievo Avinėlis, 1966, 55).
13. Pierre Teilhard de Chardin, How I Believe. Harper and Row, 1969.
14. Plg. Anthony T. Padovano, Original Sin and Christian Antrhpology, Corpus Books, 1969; Nevv Cath. Encyclopedia, Vol. 11, 539.
15. Plg. Henri Daniel-Rops, What is Bible?, 1959. 99; Avery Dulles, Myth, Biblical Revelation and Christ. Corpus Books, 1968.
16. Didieji dabarties klausimai, 1971.
17. Antanas Maceina, "Kultūros prasmė krikščiony-
bėje", Aidai, 1963, Nr. 10, 428.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai