Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ LIETUVIŲ KALBOS ISTORIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Klimas   
Dr. Petras Jonikas: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje. Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Čikaga, 1972. 334 psl., kaina 5 dol. Leidė-o (PLI) adresas: 5620 So. Claremont \ve., Chicago, 111. 60636.
Lietuvoje kalbininkų eilės yra žymiai padidėjusios, bet užsienyje gyveną lietuviai kalbininkai vis dar jalima suskaityti ant vienos rankos pirštų.

Todėl yra labai džiugu, kad ir šie negausūs kalbininkai paruošia ir išleidžia stambių, reikšmingų veikalų. Vienas iš tokių darbų yra prof. dr. Petro Joniko veikalas Lietuvių rašomosios kalbos kūrimasis. Veikalo šleidimą finansavo Lietuvių Fondas. Tai stambus veikalas, specialiai ir labai detaliai nagrinėjąs tarmės ir rašybos pasirinkimo klausimus antrojoje XIX a. pusėje.

Visas veikalas suskirstytas į 3 pagrindines dalis: Įvadas (1 - 32), Tarmė (33 - 169), Rašyba (171 - 299); pagaliau Šaltiniai, literatūra ir išnašos (301 - 334).
Įvade rašoma apie patį nagrinėjamąjį laikotarpį, to laiko bendrinės kalbos supratimą bei jos kūrimąsi. Paliečiami tarmės ir rašybos santykiai.

Autorius pirmiausia duoda bendrinės kalbos sąvokos apibrėžimą: "Bendrine kalba apskritai galima vadinti visai tautai skiriamos kultūrinės bei civilizacinės kalbos rūšį" p. 1). Toliau nurodomi bendrinės kalbos santykiai su tarmėmis, skirtumai tarp bendrinės šnekamosios ir rašto kalbos. Autorius taip pat nurodo, kad jis ribosis laikotarpiu maždaug nuo XIX a. vidurio ligi "Aušros" sustojimo (1886 m.). Taip pat jis pabrėžia, kad ribosis Didžiąja Lietuva, nes Mažojoje Lietuvoje bendrinės kalbos rašyba tuomet jau buvusi nusistovėjusi.

Toliau nagrinėdamas duotą bendrinės kalbos apibrėžimą, autorius prideda, kad šis terminas turįs ir trūkumų. Ypatingai sunku esą nustatyti "bendrumo" sąvoką, nes to bendrumo turinčios ir atskiros šeimos kalba, ir kaimo, parapijos šnekta ir 1.1. Bet kaip terminus technicus — mes čia sutinkame su autoriaus nuomone — terminas bendrinė kalba yra priimtinas ir vartotinas.

Tik su vienu autoriaus teigimu, regis, reikėtų čia kiek pasiginčyti.
Jis rašo (p. 2): "Žinoma, tų bendrybių tėra juo mažiau, juo didesnė kalbinė bendruomenė, didesnis kolektyvas". Jeigu taikinsime šį teigimą vienai kuriai kalbai arba tarmei, tai jis bus visiškai teisingas. Bet jeigu kas jį mėgintų taikinti kelioms kalboms iš karto, tai jis būtų nevisiškai teisingas. Sakysime, nors lietuvių kalba kalbančiųjų skaičius yra daug mažesnis už rusų kalba kalbančiųjų skaičių, tačiau rusų kalboje apskritai yra daug daugiau bendrybių negu lietuvių kalboje, kitaip sakant, tarminiai rusų kalbos skirtumai yra, palyginti, labai nežymūs, o lietuvių kalbos tarmės viena nuo kitos žymiai daugiau skiriasi. Bet aš esu tikras, kad autorius turėjo galvoje tik pirmąjį atvejį.

Kadangi visas veikalas yra skirtas bendrinei rašomajai kalbai, tai autorius kiek sustoja prie šio bendrinės kalbos "porūšio". Jis rašo: "Jei kalba reiškiasi motoriniu akustiniu būdu — ji yra šnekamoji kalba, jei vizoriniu — rašomoji" (p. 4). Toliau autorius dar smulkiau analizuoja bendrinės rašomosios kalbos santykius su bendrine šnekamąja kalba. Jis pabrėžia faktą, kad, paprastai, kada žmogus griebiasi bet ką rašyti, nors ir paprasčiausią laišką, jis seka jo matytais, skaitytais, girdėtais pavyzdžiais, kurie daugiau taikosi prie bendresnių normų.

Kaip sunkiai kūrėsi lietuvių bendrinė rašomoji kalba, galima matyti ir iš vienos J. Jablonskio minties, cituojamos p. 11: (čia Jablonskis rašo apie lietuvių kalbos pamokas Marijampolės gimnazijoje, kur jos buvo įvestos, kaip neprivalomas dalykas, 1867): "Tuo metu daugio mokinių rimtai nemanyta, kad lietuvių kalba gali tikti bei iškilti į kultūrinę kalbą". Kaip ji "tiko ir iškilo" į kultūrinę kalbą, vaizdžiai parodyta šiame dr. P. Joniko veikale.

Mažojoje Lietuvoje jau nuo seno buvo išvystytos rašomosios lietuvių kalbos tradicijos, o Didžiojoje Lietuvoje tokių tradicijų nebuvo. Taigi, kiekvienas D. Lietuvos lietuvis — ir nelietuvis —, norėdamas ką nors rašyti lietuviškai, nežinojo, kurį modelį pasirinkti ir kaip juo sekti. Šiam dalykui pailiustruoti ir nušviesti autorius nepasitenkino vien citatomis iš spausdintų straipsnių, knygų, laikraščių, bet parinko apsčiai citatų iš ano meto šiuo klausimu besidominčiųjų laiškų. Iš laiškų kai kada net konkrečiau galima matyti šių rūpesčių priežastys ir siūlomieji planai. Mat, laiškuose, kurie skiriami dažniausiai vienam asmeniui, rašantysis dažnai atviriau ir asmeniškiau pasisako negu spausdiniuose, kurie visuomet yra skiriami didesnei būsimų skaitytojų grupei.

D. Lietuvoje reikėjo "išsiaiškinti ir susitarti", kuri tarmė ar tarmės turėtų būti pasirinkta bendrinei kalbai pagrindu. Nuo to priklausys ir rašomoji bendrinė kalba.
Tai labai gerai matyti antrojoje knygos dalyje: Tarmė (33 - 169). Čia kalbama apie tarmės ir bendrinės rašomosios kalbos santykius, apie D. Lietuvos bendrinės lietuvių kalbos susidarymą. Pirmiausia apžvelgiami teoriniai klausimai — nuo Šleicherio, Kuršaičio ligi "Aušros". Toliau šioje dalyje aprašoma, kaip įvairūs šiuo klausimu besidomi kalbininkai (Šleicheris, Kuršaitis, YVebe-ris, Jaunius, Karlovviczius, Baranauskas . . .), rašytojai (Daukantas, Ažukalnis, Valančius, Baranauskas, Mitelis, Miglovara, kiti aušrininkai . . . bei kiti krašto žmonės (Kitkevičius, Ugenskis, Gedgaudas, Raila, Spu-dulis, kiti aušrininkai . . .) mėgino parinkti geriausią, tinkamiausią tai-mę bendrinės lietuvių kalbos pagrindu. Čia rasime labai įdomių pavyzdžių, įvairių samprotavimų, labai retai kur sutinkamų citatų, kurios rodo, kaip sunku tuomet buvo pasirinkti vieną tarmę arba tarmių "kombinaciją". Aiškiai matyti, kad visų tuo klausimu besirūpinančių tikslas buvo tas pat: parinkti ir vartoti tokį bendrinės kalbos pagrindą, kurį visi lietuviai, kalbą įvairiomis tarmėmis, galėtų kuo lengviau suprasti ir juo naudotis. Kiek čia buvo sunkumų, matyti jau iš to, kad kalendorių leidėjas L. Ivinskis buvo parašęs net du straipsnius tuo klausimu. Jie rasti jo rankraštiniame palikime. Abu straipsniai parašyti lenkiškai kada nors po 1840 m. Ivinskis rašė, kad lietuvių kalboje esą daug tarmių. Kitų tautų kalbos rodančios, kad vienai tarmei "tenkanti laimė" tapti bendrine kalba. Ivinskis tad ir siūlo pasirinkti vieną tarmę. Įdomu, kad šiuose rankraščiuose yra nežinomo asmens pieštuku įrašytos pastabos, kuriose Ivinskio mintys yra kritikuojamos. Šis nežinomas Ivinskio straipsnių juodraščių kritikas siūlo pasirinkti ne vieną kurią tarmę, o vieną rašybą, kurią visų tarmių skaitytojai galėsią skaityti pagal savo tarmę. Cia šis nežinomasis remiasi prancūzų kalbos pavyzdžiu: "Prancūzų kalba vienaip rašoma visose provincijose, bet ne vienaip yra skaitoma, tad yra provincijų, kur garsiai skaitančio knygą prancūzo nesupranta paryžietis, kuris pats ją parašė" (p. 69).

Arba štai kad ir Baranauskas pastebi: "norint visai Lietuvai vienokią atatikti rašybą ir išpuola juotės la-biaus balses ne kaip siaudes sulyg žodžugiu rašyti", nes "Siaudes (con-sonantes), atskyrus dž, cz, 1, 1 (n), po visą Lietuvą vienodai išsitaria; visas tarmių išsiskirstymas ne iš kur kitur imasi, kaip tiktai iš ne viena-luomiško ištarimo balsių" (p. 84). (Pastaba: čia rašome dabartine rašyba. Baranausko žodžugis — kilmė-mokslis, etimologija; siaudė — priebalsis, priebalsė).

Visur matyti gilus susirūpinimas bendrinės lietuvių kalbos išugdymu. Kai kas norėjo sukurti tik bendrinę rašomąją kalbą, kiti gi norėjo turėti bendrinę šnekamąją ir rašomąją kalbą. Baranauskas, atrodo, pirmiausia norėjęs sukurti tik rašomąją kalbą. Jis tai vadina tiesiog rašyba: "Nepramaniau kalbos, bet kalbai lietuviškai pramaniau rašybą; arba juotės nė rašybos nepramaniau, bet jau esančią, ir žinomą pataisiau, kaip man regėjosi, kad pataisyti išpuola" .p. 87). Visgi Baranauskas "pramanė" ir bendrinę rašomąją kalbą, kuri turėjo didelės įtakos vėlesniems projektams ir planams. Kai kuriuos Baranausko "pramanytus" dalykus mes ir dabar dar vartojame.

Rašydamas apie Jaunių, autorius teisingai pastebi, kad tarmės parinkime Jauniui turėjęs įtakos jo mokytojas Baranauskas, nors savo rašyboje Jaunius daugiau buvo linkęs vartoti žemaičių tarmę. Dr. P. Jonikas rašo: "... ištisai išdėtos tokios pažiūros mano žiūrėtuose Jauniaus rankraščiuose bei jų nuorašuose ir neteko užtikti" (p. 93). Aišku, kad, ruošdamas šį veikalą, autorius dar negalėjo pasinaudoti 1972 m. Vilniuje išleistu Jauniaus rankraštiniu palikimu: Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas (parengė Stasys Skrodenis, spec. redaktorius Algimantas Lukošius, Vilnius, 1972). Čia viename laiške nežinomam asmeniui (skyrelyje d. Nežinomiems asmenims, Nr. 1), Jaunius jau gana sistemingai pasisako apie savo rašybą bei jo pasirinktą tarmę. Aiškindamas savo rašybos savotiškumą, Jaunius nurodo priežastis, dėl kurių jis tokią rašybą vartojąs: "Idant lietuviška rašyba būtum tikrai moksliška, gyvai ir būtinai reikia užlaikyti žodykilmišką ir tarmėmokslišką įstatymą" (p. 98). Toliau tame pačiame laiške Jaunius duoda pavyzdžių, kuriuose tam tikri garsai jau yra išnykę. Pavyzdžiui, reikią rašyti avjūn (avių), gerosjos (gerosios) ir t. t. Apie tarmės pasirinkimą Jaunius laiške rašo: "Todėl šiandieną tas tiktai lietuvis moksliškai tepar-mato savo žodžių sankravą, kurs žino, kaip ji išveizdi kitų lietuvių tarmėse" (op. cit., p. 100 - 101). Ir toliau laiške jis duoda pavyzdžių, iš kurių matyti, kad jo principai yra labai panašūs į Baranausko: rašyti reikią vienodai, rašte atspindint įvairių tarmių garsus, o kiekvienas te-skaitie pagal savo tarmės ištarimą. Sakysime formą puode reikią taip rašyti, kad telšiškiai galėtų tai skaityti poude, kauniškiai: puode, o Jauniaus tarme kalbą žemaičiai tai ištartų: pūde.

Trečiojoje veikalo dalyje Rašyba (171 - 287) smulkiai nagrinėjami -vairūs rašybos projektai: nuo Daukanto ligi aušrininkų. Ši dalis turi du pagrindinius skyrius: Raidynas (178 - 233) ir Rašybos dėsniai (234 -287).

Raidyno pasirinkimas mums dabar atrodo paprastas klausimas: imame lotyniškąjį raidyną ir pritaikome jį lietuvių kalbos garsams. Bet tas pritaikinimas ir sudaro visą eilę sunkiai sprendžiamų problemų. Jau Daukantas įveda nemaža naujų rašmenų: daugiausia tai yra lotynų alfabeto balsės su įvairiais diakritiniais ženklais: akūtu, graviu, cirkumfleksu, stogeliu, dvitaškiu, įkypu brūkšneliu, rutulėliu. Anot Daukanto, "žemaičių kalboje esą daugiau balsių kaip lotynų kalboje" (p. 179). Kiti to ir vėlesnio laikotarpio rašytojai tiek daug balsių neskyrė, tai ir jų vartotuose raidynuose yra mažiau rašmenų. Trumpoje recenzijoje sunku paminėti net svarbiausius raidyno projektus. Visuose šiuose mėginimuose aiškiai matyti noras turėti tokią suvienodintą rašybą, kokią jau tuomet turėjo beveik visos didžiosios
Europos tautos. Matyti, kad rašybos klausimai buvę tokie svarbūs, jog jie buvę diskutuojami net draugijų susirinkimuose.

Poskyryje Rašybos dėsniai (234 -287) duodami detalūs rašybos dėsnių pasirinkimo ir praktiško pritaikymo aprašymai. Čia matome, kodėl taip rašė įvairūs autoriai, ypač keli "didieji": Baranauskas, Šleicheris, Jaunius, aušrininkai.
Paskutiniame teksto skyrelyje (Apibendrinamasis žvilgsnis) labai gražiai susumuojamos ankstesnėse knygos dalyse detaliai išdėstytos mintys. Ypač įdomiai dr. P. Jonikas susumuoja priežastis, dėl kurių D. Lietuvoje nebuvo iš karto priimta M. Lietuvoje jau prieš porą šimtmečių beveik nusistovėjusi rašomosios kalbos tarmė ir rašyba: "Mat, tarp tų dviejų lietuvių gyvenamų sričių, atitvertų skirtingų valstybių sienomis ir kelis amžius gyvenusių skirtingą politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, nebuvo tada platesnio bei glaudesnio santykiavimo. Todėl D. Lietuvai iš esmės teko nagrinėjamuoju laikotarpiu pačiai spręstis bendrinės rašomosios kalbos problemą" (p. 288).

O kodėl D. Lietuvoje nebuvę vienos rašomosios lietuvių kalbos, autorius paaiškina keliomis svarbiomis priežastimis: 1. D. Lietuvoje buvo daug daugiau tarmių daug didesniame plote; 2. čia nebuvo kalbinio centro; 3. D. Lietuvoje nebuvo aukštesniosios mokyklos su dėstomąja lietuvių kalba (vienodi vadovėliai ir t. t.); 4. nebuvo periodinės spaudos; 5. nebuvo, bent nagrinėjamojo laikotarpio pradžioje, lietuvių kalbinin-kų.

Veikalas baigiamas dviem skyreliais: Šaltiniai ir literatūra bei jų trumpinimai (301 - 312) ir Išnašos (313 - 334).
Darbas parašytas labai rūpestingai, kruopščiai, detaliai. Panaudoti visi prieinami šaltiniai. Viskas smulkiai dokumentuota: vien išnašų veikale yra 786! Jose smulkiai nurodyti šaltiniai, dokumentai, veikalai, iš kurių duomenys yra imami.
Tai ilgų metų labai kruopštus darbas. Šis darbas yra didžiai svarbus ir svarus lietuvių bendrinės rašomosios kalbos istorijai, lituanistikai bei kalbotyrai apskritai. Antanas Klimas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai