Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ TARPUSAVIO PAŠNEKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Petronėlė Orintaitė   
Visai neblogas dėsnis, kad autoriui nepridera į recenzijas atsišaukti: sutaupai laiką kam nors naudinges-niam. Bet mano "Liepalotų medynuose" apybraižos yra atremtos į tikrus faktus ir žmones, tad būtų nuodėmė palikti netiesią tiesą. Negaliu leisti, kad per mano knygą nukentėtų žymaus rašytojo, jau mirusio, asmuo.

, Pr. Visvydas (Aidų nr. 9) ryšium su apybraiža "Valstietis nuo Vabalninko" taip ištaria: "Sruogos anti-miesčioniškumas irgi tikriausiai į Lietuvą yra atkeliavęs iš slavų. Juk XIX amžiaus pabaigoje rusų liberalai rašytojai neapkentė miesčioniškumo. Čechovas pašiepė buržuazijos silpnybes. Aišku, kova prieš išsigi-musį miestų elementą atplaukė iš Vakarų, kaip viena maištingojo romantizmo apraiška".

Pr. V. minimas Rusijos liberalų an-timiesčioniškumas (gal ir iš Vakarų skolintas?) kilo kaip tos grupės doktrina, ideologinė veiklos gairė. O mūsų visuomenės klodai tuomet visai kitaip kristalizavosi, nes diduomenė ir miestai nutauto, o ir valdžia buvo svetima. Todėl meilė ir pagarba kaimui dygo iš kitų šaknų. Lietuvybę buvo atlaikęs vien artojo kiemas. Ir jei kas pajuto savy tautinę sąmonę ar norą lietuviška kultūra ugdytis, — savaime būtinai turėjo atsigrįžti į kaimo lopšį. Todėl mūsų rašytojams neprisiėjo iš Čechovo arba prancūzų romantikų mokytis vertinti sodietį.

Vien knyginiam teoretikui gali vaizduotis, kad B. Sruoga, aukštaičių dugne išaugęs ir visą gyvenimą tėviškės kraitį branginęs (palyg. jo dramų dialogus ir daineles, giesme) - kad jis turėjo iš rusų liberalų, gal niekad kaimiečiais nebuvusių ir tik paviršium jų buitį pažinusių, mokytis pamilti valstietiškumą su jo atributais. Sruogai tai buvo ne iš šalies paskolinta doktrina, o jo paties įgimta ir įaugta gyvybės dalis. Todėl jo raštuose ir reiškiasi kitaip: jis kaimiečio nešlovina ir užuojautom neglostinėja, šių temų neieško, bet - pats gyvena, galvoja ir jaučia tuo savo etninės kilmės būdu.

Gal būt, dėl to pas mus žemdirbio prastuolio įvertinimas (jo realiai nupelnytas, ne romantiška vaizduote sukurtas) jau buvo grožinės raštijos ryškioji žymė nuo pat pradžių. Kai kitur, Rusijoj ar Vakaruos, tas "at-sigrįžimas į liaudį" iškilo kaip laiko mada arba kieno įtaigota visuomenės ar literatūros srovė, tai mūsų tautoj buvo betarpiškai gyva, kone visuotinė tikrovė, nes tik valstietis tebealsavo lietuvybe, o kiti luomai, nu-svetimėję, mužiką su jo "litvomanija" išjuokė, iš jo tautinių pastangų žiauriai tyčiojosi ir jas gniuždė. Skurdus kaimietis betgi kietu atsparumu ir ištikimybe ištvėrė, pakęsdamas smūgius (baudžiavos rimbai, chamo ir pagonio pravardės, kalėjimas ir Sibiras), - vien jo dvasios jėga buvo išglo-botas senolių paveldo branduolys. Taip mūsų kaimietiškumas turi kitokia. daug gilesnę prasmę. O šiandien dievaži jau neverta jo baidytis ar neigti — vis viena nebeliko, kai Maskvos kolchozai tradicines sodybas išgriovė ir tą pastovų luomą visiškai sunaikino.

Mums tačiau pravartu prisiminti, kaip ši tema mūsų raštijoje verpėsi dar anksčiau ligi Sruogos, kad išvengtume įprastos pagundos vis ramstytis svetimais pastoliais. Dabai tai itin aktualu, kai reikia vis įžvalgiai nusijoti okupanto uoliai brukamas slaviškas tendencijas visose lituanistikos srityse: iškreipta tiesa urmu iš ten atplūsta ir nevieną mūsų netyčiom suklaidina.

Jau 18 a. Donelaitis itin gėrisi patriarchalinių būrų dorybėm ir sykiu piktinasi atėjūnais bei įvairiais ponais, nes "netekdamas savo kalbos, papročių, būras genda morališkai" (LE V). Kaimo prieš ponus pozicija "Metuose" daug kartų vaizdžiai aptarta pvz. "reiks parvėžint didelį pilvą"; arba miesčioniškumas taip pašieptas: "Diksas, ans žioplys, mieste didžiai pasipūtęs ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs, nei dievaitis koks, tarp būrų skiau-turę rodo". Matom, antagonizmą ne būrai, bet įvairūs ponai ir miesčio-nys savo elgesiu ir apranga ar išvaizda išdaigino.

D. Poška, pats bajoras, mieste mokęsis ir ten valdininku sėdėjęs, bet žmogus akylas ir teisingas, — savo poezija itin išgarbino žemdirbį mužiką (mes vėliau nebedrįsome taip idealizuoti).

A. Strazdelis, kaimo kilmės, bet ir i kunigo luomą iškilęs vis tiek liko tėviškės kelmui ištikimas — dainomis vien mužikėlį guodė, jam te-dainavo.

M. Valančius, kilniom pareigom ir darbais kupinai apgožtas, betgi rado noro ir reikalo rašyti kaimui knygų — gėrėtis sodžiaus papročiais, žaidimais, žodynu, prastuolio kū-rvbiškumu. Jis peikia iš kitur at-plūstančias naujoves, skatina laikytis senolių būdo. Net ir pats, moky-tas dvasiškis, stengiasi apsakymų stilių vartoti sodietišką, nesibaido vulgarizmų, matyt, juos vertina. Jo pagrindinis personažas P. Juzė — liaudies teigiamas atstovas. Ogi guvusis Ventė — pagal Pr. Visvydą ar nebus pavyzdinis "antimiesčionis"? Bet ar Valančiui reikėjo dar nusižiūrėti į Rusijos liberalus, kurie tik pagal teorinę kryptį gręžėsi link kaimo (todėl jiems taip nesisekė), kai vyskupas Motiejus pats buvo kaimui savas ir jo visa veikla taikliai pasiekė sodiečio protą bei širdį, o raštai švyti gyvų faktų tikrumu — todėl didele sėkme žmonėse plito ir darė įtakos, juos žymiai kultūrino.

Jo bendraamžis S. Daukantas kitokių polinkių švietėjas, bet ir jo "Būdo" gaivus turinys, apibrėžiant teigiamo lietuvio paveikslą, aiškiai grindžiamas sodietine medžiaga.

Taip pat 19 a. galo tautinio atgimimo raštija irgi tarpsta daugiausia kaimo šaknimis ir ta linkme tesklinda. Net V. Kudirka, Mariampolėj ir ypač Varšuvoj miestiškumą pamilęs ir stipriai suponėjęs, įvairių ideologijų prisiragavęs, betgi vos įregėjo realią tikrovę — tuoj nusikratė miestiškom plunksnom ir grįžo gimton vėžėn: visą save paaukojo ponų užuitai prasčiokėlių tautai dvasios didy-bėn kelti. Tarp kitų darbų sueiliavo ir jautrų, ne vakarietiškai romantišką, bet realistišką "Artojo skundą".

Bajorės L. Pelėdos, iš mažens miestuose ir dvare ponų kultūron įaugusios, bet ir sodžių pažinusios, — dora sąžinė palinko varguolį kaimieti užjausti. Jai tyriausio dvasios grožio žmonės yra ne ponai, o klumpių drožėjas Juozas, Jonaičio tėvai ūkininkai ir panašūs. O sumiestėjan-čio Petro Jonaičio dvasinė degeneracija pavaizduota skaudžiu ryškumu.
J. Biliūnas, studentu pritapęs prie socialistų ir raštus pradėjęs fabrikų darbininkų temom, subrendęs betgi gabiausiai įsiamžino paprastutės sodietės Juozapotos personažu.

Ir Vaižganto originaliausi yra Burz-dulis ir ūkininkai. O Krėvės raštų įvairume ar ne skerdžius spindi įdomiausiu žmogiškumo tūriu? Ar ne Vainoras išmintim viršija miesto mokytinį?

Todėl netikslu pražiūrėti savos raštijos ilgoką tėkmę nuo pat pradžių ir — B. Sruogos glaudumą kaimui laikyti vien iš knygų ar šiaip iš šalies įgauta teorija. Argi vabalnin-kinę buitį Įsigyventi jis tegalėjo išgirdęs Rusijos poniškus liberalus, vien pagal laiko šūkį pasišovusius glostyti liaudį? Gal būt, pasekdami okupanto Įtaigom, jau savą raštiją imame aiškinti svetimom versmėm. Štai, anapus uždangos istorikas K. Navickas net tautinį atgimimą remia ne Basanavičium ar Višteliu, bet prigretina rusus: Černyševskį, Ogariovą ir kt. O mums dabar su-miestėjus, dažnam praeities kaimas tampa nepatinkamas, atgrasus. Tačiau anuomet tai buvo mūsų gajumo būtinybė. Vieni autoriai valstiečio būdu, papročiais ar kalba grožėjosi, kiti etiškai vertino, treti tuo grindė tautinį sąmoningumą; vėliau ypač personažams medžiaga iš čia semtasi. Tiktai laisvę atgavus ir ponų -mužikų luomams išnykus, nebeaktuali tapo artojo prieš poną akistata, ir B. Sruoga su bendraamžiais jau galėjo įsižvelgti vien į meno gaires: jo veikalų herojai visuotinesnės skalės, pražengę muzikinės temos ribas. Tačiau įdomu, kad praaugęs luomų, ideologijų ir meno srovių rėmus, autoriaus talentas pasiekė viršūnes kaip tik ištikimai laikantis vals-tietinio paveldo, nes iš tiesų B. Sruogai kūrybos gaiva plaukė iš gimto kaimo šaltinių. Ir šio fakto pabrėžimas nėra joks kaimo idealizavimas, o vien šio autoriaus gabumų kilmės bei jų išsiugdymo pagrindų konstatavimas. O kad rezultatai buvo itin sėkmingi, todėl ir šaltiniai vertinami teigiamai. Gal būt, kitam autoriui šis kelias netiktų, taigi, čia dar nėra apibendrinimo, kuris mėginama kritikuoti.

Regis, recenzento ne tik primiršta mūsų literatūros istorijos eiga, bet jam iš viso kaimiškos temos atgrasios, todėl ir šios apybraižos turinys darosi įkyrus, mintys savaime neigiamai interpretuojasi. Lyg ir be domesio skaityta, kad vietomis nesuprasta, net cituota klaidingai. Tarsi tai tik poeto subjektyvi reakcija, o ne recenzento šaltas objektyvumas.
Visų pirma užkliuvo kaimiškas žodynas — jį paironizuoja, bet bando kantriai pakęsti (net pajėgia, nemėg-damas, pagirti). O valstiečių teigiamybių paminėjimas jau sukelia aštrią ironiją, girdi, tai "linksma rasinė teorija". Taip iš subjektyvaus nusiteikimo kuriasi kreivos išvados, nes simpatijos glūdi aiškiai antroje pusėje. Ir patsai to neslepia išsitardamas: "žavėjimasis valstiečių 'paprastumu' ir dabar nėra užgesęs ir vienur kitur išdygsta mūsų literatūroje (gal per dažnai)" — taip nekantriai laukia, kad ši jo nekenčiama tema kuo greičiau išnyktų. Lyg nuo temos ar medžiagos pareina veikalų vertė! O ir "paprastumas" kabutėse reiškia ironišką pašaipą.

Dėlei tokios vienpusės alergijos dygsta perdėjimai ar nepagrįsti priekaištai. Pvz., Pr. V. sako: "Neigiamai atsiliepia apie kaimynus slavus ir vadovaujasi trafaretine pažiūra, kad mes iš jų paveldėjome visus blogio įpročius: plepumą, tuščiažodžiavimą ir t.t.". Čia yra grubus perdėjimas, nes mano niekur nėra aptariami slavai kaip tautos, o tik paminėtos kai kurios iš Lietuvon įlindusių slavų perimtos savybės. Juk lietuviai kaimynuose nesikolonizavo, tad su jais susidūrė daugiausia tik pas save — mus veikė slavai įsibrovėliai, t. y. įvairūs kolonizatoriai, valdininkai (jau V. Kudirka juos Mer-zavcais vadino), ponystės dykaduo-nystės nešėjai, svetimų kultūm bru-kėjai, lietuvybės niekintojai ir kitoki. Antra, mano nėra tarta apie "visus blogio įpročius", nes vieno kito paminėjimas dar nesudaro visumos. Ogi slavai turi ir teigiamų, gal net pa-sektinų savybių (pvz., kodėl jų tautos plinta, o mes siaurėjame?). Betgi ką nors įtakojant, vis greičiau prilimpa bloga nei gera. Taip ir mums įvyko — iš atėjūnų slavų pasiėmėme daugiau bloga. O gal tie atsibrovėliai pas mus, lenkintojai ir rusintojai, kaip tik buvo iš blogųjų rūšies ir savo ydom mus užkrėtė, kai gerieji slavai savo šalyse sėdėjo ir nesibas-tė svetur kitų sprandu joti — tųjų mes nepažinome?

Pr. V-ui siaurai įsiteigus sau tą tariamą mano antimiesčioniškumą ir antislavizmą, ši jo linkmė perdėm recenzijoj prasišviečia, ir tekstas aiškinamas itin subjektyviai, net iškreipiamas. Pvz. mano rašyta "jadvygi-nės našlės . . . širdeles pardavusios" (t. y. praeity ir tik vieną kartą), o jam jau tampa "širdeles pardavinėjančios" — kokia žiauri skirtybė blo-gon pusėn! Ir iš to iškreipimo jam kuriasi priekaištas, esą aš "jadvygi-nes našles vanojanti" . . .

Be to, man visai negirdėta tokia "trafaretinė pažiūra", kad viskas bloga pas mus yra iš slavų arba miesto. Gali būti toks antislavizmas yra šių dienų okupacijoje ir ne be pagrindo, kai ten rusai tikrai įžūlauja. Bet mano nekartą girdėtas visai priešingas "trafaretas", t. y. toks įprastas priežodis: Ar tu kvailas, ar tu iš kaimo?! Ir atrodo, pagal šį priežodį ir mano recenzentui Lietuvos kaimas vaizduojasi vien primityvus ir tamsus, nešvarus ir paikumo pilnas. Todėl jam tos temos įkyrios, neįdomios. O regis arčiau tiesos yra dėsnis, kad bet kurioj bendrijoj (tauta, luomas, grupė) yra gamtinė pusiausvyra: gera ir bloga, tamsu ir šviesu, protinga ir kvaila persipynę draugėn ir tarpusavy grumiasi be perstojo laiko eigoje.

Tiesą tariant, mano apybraižoje visai nesiekta analizuoti miesto nei jo papročių. Ne antimiesčioniškumas, o valstietiškumas ryškinta, bet recenzentas tezę apkreipė antru galu ir - nuklydo į lankas. Jis ima rūstauti dėl dalykų, kurių apybraižoj nėra. Pvz. prikiša, kodėl mano lyg užmiršta aiškinti apie "kunigaikščius, bajorus, visokius didikus, taip pat miestiečius, amatininkus ir kt.". Bet mano tema ir antraštė net labai ribota: tiktai valstietis nuo Vabalninko ir tai, su kuo jo susidurta. Todėl ir į B. Sruogą žvelgta vos tuo siauru aspektu — jo kilmė ir sąlytis su studentais mano studijų metu. Juo tema siauresnė, juo tiksliau išgliau-doma, tad Pr. V. veltui ieško ir net reikalauja platesnių digresijų. Be to, jo minimų luomų veidą ir sielą jau gana spalvingai atskleidė L. Pelėda, Š. Ragana, Vienuolis, P. Vaičiūnas, Jonas Marcinkevičius ir kiti autoriai.

Dar kas įsidėmėtina: kai slavų antimiesčioniškumas (grįžimas į liaudį) buvo tik trumpo tarpsnio liberalų sukeltas šūkis, tai mūsų kaimo šnairavimas į aukštesnius luomus — dvarai, urėdai, lenkiški kunigai, galop nupuikę miestėnai — buvo sena, per kartų kartas susiklosčiusi natūrali atstanga prieš įvairius ponus. Jau baudžiauninkai ilgai ir sunkiai kentė įvairius didžiūnus — jie visi jį išnaudojo ir kilnumu pūtėsi prieš jį. Todėl mano paliestas miestiškumas ne aplamai, bet tiktai — poniškas miestas. Ir kai šis valstiečio antiponiškumas niekam nebuvo kenksmingas (artojas gi buvo priverstas ponų bijoti ir pagarbiai lenktis, rankas bučiuoti), nes reiškė tik bejėgio luomo sveiką savisaugą ir tylią atsparą, tai anųjų luomų anti-mužikiškumas jau nešė sodiečiui didžias skriaudas, net uždraudimą šviestis ir kultūros siekti, savo tautybę gerbti.

Taigi mano apybraižoje pabrėžtos tik kai kurios poniškumo savybės. Šiaip gi miesto buitis turi nemaža teigiamų požymių: socialinė ir kultūrinė glaudumą, sąlygos švietimui, sparti civilizacija ir kt. Tik bėda, kad luomams keičiantis pirmiausia pačiumpami neigiamų įpročių masalai. Į gera žmogaus prigimčiai patraukti reikia daug pastangų, o blogiu greitai pasekama (deteriora se-cjuor). Todėl anuomet kaimiečiams gausiau patenkant į miestus, naujoj buity to miestiškumo bruožai pradžioje dažėsi negeistinom spalvom. Iš viso luomo nepastovumas nulemia bent laikinai lyg sumišimą, nesusigaudymą. O kad neigiami papročiai gajesni (priežodis rodo: kipšas uoliau gundo žmogų nei angelas sargas), jie ryškiau prasiveržia ir ima dominuoti. Taip mano vaizduota ne koks antimiesčioniškumas. bet daugiau valstiečio susidūrimas su ponišku miestu; taip pat bandyta praskleisti ano meto mūsų kaiminio klodo bangavimus. O Lietuvoje tada vyko dideli ir staigūs pakitimai: atgauta spauda, pasaulinis karas ir kelios frontų pervartos mūsų žemėje, pabėgėliai Rusijoje, valstybės atkūrimas, mokslo įstaigų dygimas ir t. t. Mėginta bent siauručiu spinduliu žvilgterėti į lietuviškos šaknies valstietišką jaunimą tose nepastoviose sąlygose — pagal etnikos, so-cialikos ir istorinio momento duomenis. Todėl čia netinka tokia ribota alternatyvos išvada: už ar prieš -gerai ar blogai?

O Pr. V. nuo temos panašiai nuslysta ir savo patetišku klausimu: ar tas "lietuviškos velėnos jaunimas . . . buvo toks tobulas?" Aš gi to niekur netvirtinau. Tik pabrėžiau anojo studento žinių alkį ir sa -brandinimo ("tapatybės ieškojimo") veržlumą, kai jo artojiška siela, nejaukiai pasijutusi naujame luome, dairėsi atramų ir pavyzdžių, kurie padėtų stiprėti ir kilti dvasios švieson. Gvaldant jaunuolio asmenybės formavimąsi etinė platforma toli gražu per siaura. Pvz., kas vienam gera, t. y. gabumus ugdo ir dvasiškai džiugina, kitam gali būti be vertės, net atgrasiai paveikti. Tad ir mano piešiamame B. Sruogos ir jo studentų santykyje ieškoti vien gėrio ar blogio kategorijų — klaidingas požiūris. Iš viso vargu ar prasminga studentą jaunuolį aptarti etikos rėmais, nes jis nėra išbaigtas, statiškai subrendęs ir apsisprendęs asmuo, o dar sparčiame tapsmo procese: jaunystės protiniu alkiu bei jausmo įtampa, sykiu ir ūmai mokslo įgaunamu krūviu jis staigiai kinta. Ne jo etika matuotina, bet žvilgsnio kryptis ir siekimų gairės, jo kasdien naujai įsiragaujamų žinių ir patyrimų svoris. Jis dar tik veržiasi susikurti pažiūrų ir moralės principus ir savy susilydyti pastovią būseną — vien tobulumo ilgesiu kas žingsnis artėja į tikslą.

Galop įdomu, kur glūdi priežastis, kad padorus literatas ir poetas, gera valia rašęs recenziją, neišvengė Įvairių nuslydimų, netikslios interpretacijos?

Svetur mūsų laisvoji raštija skurdžiai verčiasi, ypač trūkstame profesinių literatūros vertintojų. Todėl dažniausiai iš bėdos patys autoriai tarpusavy recenzuojąs.. Deja, tuodu luomu yra priešingų polių! Kai rašytojui laurus neša fantazija ii jausmas, subjektyvus individualumas, vaizdai ir metaforos, tai vertintojui - būtinas šaltas ir saikus protas, objektyvus Į viską požiūris, akylas tikslumas; taip pat sąvokinis stilius, aiški ir tiesi kalba be hiperbolių ar miglotų tropų. Kas pirmajam yra talento gėris, antrajam — prapultis. Poetui sinekdoeha ar hiperbolė yra girtinos teigiamybės, o recenzentui - tiesą žlugdanti yda. Štai kur mus tyko recenzijų nesėkmės kliūtys. Gal būt, todėl ir rašytojų su savo kritikais ginčai būna taip nesėkmingi, nes abiejų pusių perdaug skirtingi ginklai . . .

Taip mums dabar "patiems rašant ir patiems tašantis", anot St. S., lengvai prisivelia tiek nesusipratimų. Ir mano knygos recenzija šiaip gana pozityvi, tik ryšku subjektyvumas, laisvas teksto gromulojimas, simpatijos ir antipatijos — poetui tai visai pritinkama, bet tai jau ne tikro vertintojo žodis. Kai lemia ne proto saikas, o vaizduotės talentai, ir be blogos valios kuriami perdėjimai ar patempimai — netyčiomis tiesa pralošiama.

Vis dėlto reikėtų kaip nors iš duobės gelbėtis. Naujų kritikų svetur išsiugdyti nėra vilties, teks ir toliau patiems tarpusavy apsišnekėti. Bet literatūros lygiui ir visuomenės skoniui kelti pravartu būtų poetiškai subjektyviems recenzentams stengtis nenukrypti nuo kai kurių principų:

1. Tiksliai įsiskaityti tekstą ir ji gerbti, kad nieko nebūtų iškreipta, perdėta ar pakeista. Tik taip išvengiami nepagristi, iš oro susikurti priekaištai.

2. Nereikalauti dalykų (ir jų nenagrinėti, jais priekaištų neremti), kurių autorius neparašė ir nė neketino rašyti.

3. Nerecenzuoti knygos, jei temai (arba autoriui) jauti iš anksto nemalonę ir geidi, kad tokios temos visiškai "išgestų ar bent ne per dažnai išdygtų mūsų literatūroje".

4. Bent trumpoj recenzijoj griežčiau laikytis temos ribose ir nesi-graibyti už tvorų, ieškant daugiau aukų savo šūviams, kaip mano knygos proga Pr. V. dar krimstelia ir kitam autoriui, kanadiškiui.

5. Atsisakyti trafaretinės manieros ("įžangos smūgio"), kur jau pirmu žodžiu metamas koks aštrus palyginimas, klasiška frazė ar citata, a priori nuvertinant visą veikalą. Toliau ir geri žodžiai nustoja svorio, kai iš sykio užvožtas triuškinantis antspaudas, kuris apgauliai tartum pakelia recenzento aureolę, bet iš esmės būna dažnai visai klaidingas. Kaip ir šiuo atveju Pr. V. žinoviš-kai pašaipos tikslu prigretina mano knygai didįjį Lietuvių kalbos žodyną, betgi aš jo dar visai nesu nė mačiusi . . .

6. Herojiškai apsitramdyti savo talento polinki ironizavimui ir pašaipom, nes tai apgailėtinai nuvertina
visa recenziją.

7. Niekados nesiųsti spaudai paviršutiniškai atlikto rašinio, vien prabėgom knygą peržvelgus ir neįsigilinus, nepakankamai autorių supratus, bet kaip atkištinai mintis sumetus, o visuomet darbą išbaigti sąžiningai, neskiriant, mėgiamo ar nemėgiamo autoriaus knyga recenzuojama.
Petronėlė Orintaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai