Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJA P. LOSSOVVSKIO KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Čepėnas   
P. Lossovvskio — Kraje baltyckie od demokraeji parlamentarnej do dik-tatury (1918 - 1934) — Pabaltijo valstybės nuo parlamentarizmo ligi diktatūros (1918 - 1934), 1972 m. Lenkų mokslo akademijos leidinys, 301 psl.

Lietuvos istorijos tyrinėtojas, žinomas lenkų istorikas P. Lossovvski jau 1966 m. išspausdino gan objektyvią ir įdomią knygą "Stosunki pols-ko - litevvskie w latach 1918 - 1920". Taip pat jis yra išspausdinęs ištisą eilę straipsnių Lietuvos istorijos temomis, pavyzdžiui, Seinų teritorijos valstybinis priklausymas; 1919 m. mėginimas įvykdyti perversmą Kaune (Peoviakų sukilimas); Aušra ir lietuviškojo sąjūdžio pradžia; Lietuvos sutartis su Sovietų Rusija.

Šioje naujoje Lossovvskio knygoje, be bendrų skyrių visoms Pabaltijo valstybėms, yra ir atskiri skyriai, skirti kiekvienai tų valstybių. Pas-kutinioje knygoje autorius to meto Lietuvos politinei istorijai (1918 -1934) yra paskyręs dvigubai vietos, kaip kitoms Pabaltijo valstybėms.

Rašydamas Lietuvos istorijos skyrių, P. Lossowskis panaudojo daug archyvinės medžiagos: Lietuvos politinių partijų ir administracijos įstaigų archyvų, o taip pat ir visų politinių ano meto srovių periodinę spaudą.
Lossowskis trumpai aiškina Lietuvos politinių partijų istoriją, jų tikslus, pvz., cituodamas 1919 m. Lietuvos krikščionių - demokratų partijos programos vieną punktą, aiškina, kad partija siekusi nepriklausomos demokratinės respublikos, suteikiant gyventojams visas politines laisves, darbininkams teisę streikuoti ir 8 valandų darbo dieną įmonėse (13 psl.). Jo teigimu, visos Lietuvos partijos ar politinės srovės, kurios pasisakė už Lietuvos valstybės atsteigimą, buvusios parlamentarinės demokratijos valdymo sistemos, o taip pat ir socialinių reformų šalininkės. Tačiau ir tada buvusi saujelė inteligentų, dalyvavusių surašant vadinamąją Uracho "konstituciją", o taip pat 1919 m. mėginusi sukurti monarchinės Lietuvos konstituciją, bet jie su ta konstitucija net nepasigarsinę.

P. Lossowskis, pasinaudodamas P. Leono atsiminimais, saugomais Lietuvos mokslų akademijoje, tvirtina, jog P. Leonas, būdamas Steigiamojo seimo rinkimų komisijos pirmininkas, jau tada reikalavęs panaikinti karo būvį Lietuvoje, kad rinkimai į seimą būtų visiškai laisvi.

Betgi P. Lossovvskis, remdamasis tarybinio teisininko J. Bulavo knyga "Rinkimai ir tautos atstovavimas buržuazinėje Lietuvoje" (1956), tvirtina, kad Lietuvoje administracinėmis priemonėmis uždrausdavę dalyvauti rinkimuose antivyriausybinėms partijoms (antirządovvych, 17 psl.). Čia turiu pastebėti, kad, remdamasis J. Bulavo duomenimis, P. Lossowskis klysta, nes kai į vieną kitą seimą rinkiminiai sąrašai būdavo panaikinami, tai jie būdavo ne antivyriausybi-niai, bet antivalstybiniai, t. y. svetimos valstybės eksponentų sudaryti sąrašai.
P. Lossovvskis su tinkamu dėmesiu pavaizduoja Lietuvos valstybės vykdytas socialines reformas ir Lietuvos sugebėjimą prideramai tvarkytis. Bet, kaip rimtam istorikui dera, jis nevengia paminėti ir mūsų praeito gyvenimo ydų.

Visiems yra žinomas buvęs nesibaigiantis Lietuvoje karo būvis ir spaudos cenzūra. Autoriaus teigimu, opozicinė spauda "Lietuvos Žinios" ir "XX Amžius", nepaisant visų varžtų, buvę nežemo lygio (123 psl.).
Norėdamas pailiustruoti savo teigimų svarumą dėl opozinės spaudos vargų, autorius pavyzdžiu nurodo, kad 1928 balandžio pusėje "Lietuvos Žinios" išspausdino informaciją dėl Italijos fašistų inscenizuoto atentato prieš B. Mussolinį ir karalių Viktorą - Emanuelį. Kauno komendantas mjr. Pranas Saladžius pripažinęs, kad toji žinia giliai įžeidžianti palankios Lietuvai Italijos visuomenės jausmus ir turinti tikslo sugadinti gerus santykius tarp Lietuvos ir Italijos. Dėl to "Lietuvos Žinios" buvo visam mėnesiui sustabdytos (132 psl.).

Itin palankiai Lossovvskis pamini 1926 m. liaudininkų ir socialdemokratų valdymo metą, nes jų valdymo metu buvo panaikintas karo būvis Lietuvoje, kurio panaikinimui tada pritaręs ir A. Voldemaras. Taip pat tada buvo priimtas spaudos įstatymas, panaikinant teisę administracijos organams sulaikyti ar konfiskuoti spaudinius. Toji konfiskavimo spaudos leidinių teisė, pagal naują įstatymą, atiteko teismui.

Priešpastatydamas policinį valstybės valdymą teisinei valstybei, P. Lossovvskis cituoja anuometinio ministro pirmininko M. Sleževičiaus žodžius, pasakytus Šaulių sąjungos suvažiavime, kad reikia ne tik išmokti vartoti ginklą, bet taip reikia išmokti gerbti įstatymus, vertinti ir ginti konstituciją (87 psl.).

Dar įdomu pažvelgti, kaip P. Lossovvskis savo knygoje aiškina gruodžio 17 d. perversmą, kurį autoritetinio režimo šalininkai teisina Lietuvai grėsusio bolševikų perversmo pavojumi. Gi P. Lossovvskis svarbiausiomis priežastimis laiko kai kurių politinių grupių bei kai kurių karininkų nusiteikimą prieš parlamentarinį valdymą, kad Lietuva dar kultūriškai nepriaugusi parlamentarinei santvarkai. Autorius priduria dar visą eilę priežasčių, kurios, jo nuomone, tą perversmą pagreitinusios, kaip slaptosios policijos etatų sumažinimas beveik per pusę, numatomoji kariuomenės reforma, kunigų algų mokėjimo sulaikymas, lenkiškų mokyklų reikalai ir iš viso kairiųjų bloko vyriausybės noras per skubiai vykdyti krašte reformas, nepaisant valstybėje sukelsimos reakcijos 1120 psl.).

Be gruodžio 17 d. perversmo, savo knygoje autorius dar rašo ir apie ano laikotarpio politinio gyvenimo nepastovumą — įvairius sukilimus, pučus, "aliarmus" ir t.t., kurie jau buvo rengiami prieš autoritarinį režimą. Betgi Lossovvskis šioje knygoje dar nepaminėjo nei POW (peovi.-1919 m. rengto sukilimo (nors tuo klausimu jis yra parašęs išsamų ir gerą straipsnį), 1920 m. Panemunės kareivių sukilimo bei 1929 m. atentato prieš A. Voldemarą.

Lietuvos autoritarinio valdymo laikotarpio P. Lossovvskis nelaiko diktatūriniu režimu, kaip Italijos ir Vokietijos, o panašesniu į Portugalijos buvusį A. O. Salazaro valdymą: nelaiko Lietuvos valdymą fašistiniu, bet tik su tendencijomis į fašizmą (158 p.).
Pr. Čepėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai