Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOLEKTYVINIS VEIKALAS APIE ERETĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Didysis jo nuotykis — Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai — tokia dviguba antrašte Brooklyne, N. Y., 1972 prof. J. Ereto bičiuliai išleido šį kolektyvinį veikalą, kurį spaudai paruošė J. Brazaitis. 288 psl., kaina 5 dol. Knygos administratorius kun. V. Dabušis, 147 Montgomery PI., Peterson, N. J. 07501. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė.

Knygą sudaro 7 numeruoti ir 2 nenumeruoti skyriai (įvadinis ir užbaigiamasis). Autorių yra 7.
Pagrindinis straipsnis yra prof. St. Šalkauskio iš"Židinio" 1934 nr. 7 ir 8 - 9. Ten jis turėjo antraštę "15 metų kultūrinėje Lietuvos tarnyboje". Šioje knygoje jis perspausdintas antrašte "Didysis gyvenimo nuotykis" (22 - 83). Straipsnyje gana išsamiai aptariama ir J. Ereto atvykimas j Lietuvą, ir jo čia visuomeninis bei mokslinis reiškimasis. Kadangi J. Eretas, atvykęs j Lietuvą, nesiribojo tik valstybine tarnyba (iš pradžių) ir profesoriaus kabinetu (vėliau), tai ir buvo pasidaręs puolimo taikiniu. Dėl savo aiškaus katalikiškumo J. Eretas buvo puolamas laisvamanių ir aplamai visų vad. "kairiųjų". O dėl savo demokratiškumo J. Eretas buvo persona non grata ir tuolaikiniam autoritetiniam režimui (dėl to iš profesoriaus universitete buvo nužemintas tik į vyr. asistentą). Kai St. Šalkauskis ėmėsi jam neįprasto biografinio straipsnio, jis norėjo bent tuo būdu J. Eretui atlyginti iš lietuvių patirtą nedėkingumą.

St. Šalkauskis tada rašė, jog J. Ereto 15 metų darbo "balansas nereikalauja malonių, kad jis galėtų būti suvestas su aktyvų persvara. Čia reikalingas tėra vien teisingas skaičiavimas" (p. 25). Šiandien, po beveik trisdešimt metų nuo to Šalkauskio straipsnio, J. Eretas yra įgijęs lygią visų pagarbą, ne tik nenutraukdamas ryšių su lietuviais, bet žodžiu bei plunksna kovodamas ir už Lietuvai laisvės grąžinimą, ir už lietuvių išeivių tautinę atsparą.

J. Brazaitis kilniai sumanė St. Šalkauskio ir K. Pakšto monografijų autoriui atsilyginti bent kuklesne jo paties, prof. J. Ereto, kolektyvine monografija. Knygos spaudai paruo-šėjo, atseit, redaktoriaus įnašas yra pats didžiausias — daugiau negu trečioji dalis priklauso jo plunksnai. Nors ir be autoriaus pavardės, J. Brazaičiui priklauso įvadinis žvilgsnis "Tarp dviejų pasaulių" (7 - 21) ir užsklandos žvilgsnis "Tarp dviejų tėvynių" (213 - 256). Įvadiniame žvilgsny nupiešiama ta dvasinė aplinka, kurią Eretas rado Lietuvoje, ir pabrėžiama, kaip jis "dinamino lietuvius ir sistemingai vykdė tai, ko sistemingai mokė St. Šalkauskis" (p. 19). Užsklandos žodyje knygos redaktorius apibendrina J. Ereto asmenybės charakteristiką ir ypač išryškina "ištikimybės ir garbės" kelią, kuriuo jis liko lietuviams "savasis", ir grįžęs į gimtinę Šveicariją.

Tarp numeruotųjų ir autorizuotųjų skyrių J. Brazaičio yra "Nekapituliuojanti plunksna" (121 - 143). Šiame skyriuje nušviečiami trys dalykai. Pirma, apibūdinama Ereto (Hispa-nus) publicistinė plunksna, antra, aptariama jo "tremties trilogija" — lietuvių išeiviams skirtieji leidiniai, trečia, iškeliama jo apeliacija į Europą vokiškais leidiniais baltų tautų klausimu.

Skyriuje "Auditorija ir už jos" (85 - 105) A. Skrupskelienė, pasitelkusi kitus buvusius prof. J. Ereto studentus, portretuoja jį kaip profesorių, dariusį savo klausytojams ir įspūdį, ir įtaką.

A. Šešplaukis aptaria jau po Šalkauskio straipsnio iškilusį Ereto susidomėjimą L. Rėza — du darbus apie L. Rėzos gimtinę ir jo santykius su Goethe (1938). Šį straipsnį "Lietuvio ieškojimas Vakaruos" (107 - 119), atrodo, papildo ir pats knygos redaktorius (nuo 117 psl.) žvilgsniu į J. Ereto literatūrinį metodą.
"Jaunimo avangarde" (144 - 168) — tai O. Labanauskaitės, buvusios J. Ereto artimiausios bendradarbės pavasarininkuose, gyvai pateikti atsiminimai, kaip Eretas buvo "pavasarininkams Dievo dovana". Pridedama ir dar vieno kito atsiminimų nuotrupos (169 - 173). Kaip žinome, 1922 - 28 vadovaudamas pavasarininkams, Eretas šiai kaimo jaunimo organizacijai nutiesė pagrindus, kuriais ji ir toliau augdama rėmėsi.

LKMA pirmininkas A. Liuima, S.J., straipsny "Idėjų dinamikoje" (174 - 192) aprašo lemiantį J. Ereto vaidmenį Lietuvių . Katalikų Mokslo Akademijos suaktyvinime dar Lietuvoje ir nuolatinį dalyvavimą jos darbuose jau svetur.

Straipsny "Atžalos" (193 - 210) St. Yla vaizduoja J. Eretą iš savo susitikimų su juo šeimoje. Tai, sakytume, visos Ereto šeimos portretas.
Knyga baigiama J. Ereto biografijos chronologija ir bibliografija (264-285). Tekste duota per 20 nuotraukų. Viską susumavus, nors ir kolektyvinis darbas, bet redaktoriaus nuosekliai suplanuotas ir akylai papildytas, ši monografija pateikia J. Ereto vaizdą ir gyvą, ir pilną.

Artimųjų jo bičiulių paruošta ir išleista, ši monografija drauge yra visų lietuvių padėka profesoriui Juozui Eretui, taip giliai įaugusiam į mūsų tautą ir taip ištikimai jai tarnaujančiam, kol Viešpats dar laiko jį gyvą.

Šiaip jau esame linkę gyvuosius niekinti, kad galėtume garbinti mirusiuosius. Gerai, kad bent šį kartą nepasektas šis mūsų prastas įprotis. Visiškai sutinkame su knygos redaktoriumi: "Nelaukiame poeto, dailininko, muziko mirties, kad turėtume vertinti jų poeziją, tapybą, kompozicijas. Nėra pagrindo laukti visuomenei dirbusio žmogaus mirties, kad įvertintume jo veiklą. Tokio veikėjo darbus apžvelgti net skubesnis reikalas nei poeto, dailininko, muziko. Pastarieji palieka objektyvų, nenykstantį kūrybos produktą, ir prie jo galima grįžti bet kada. Visuomenę formavusio žmogaus veikla nėra tokia išliekanti, nes vienas po kito dingsta tie, kurių dvasią jie formavo" (p. 20).

Todėl, toliau cituojant, "dabar žvelgiama į prof. J. Ereto tarnybą Lietuvai, kuri nėra tik jo išlikę moksliniai veikalai" (p. 21). J. Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai