|
|
A. MUSTEIKIO "KIAUROS RIEŠKUČIOS" |
|
|
|
Parašė V. Kulbokas
|
Antano Musteikio romaną "Kiauros rieškučios" praeitų metų pabaigoj išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj. Romano puslapių yra 259. Pagrindinis veikėjas Liudvikas Rimgaila užsidegęs kūrybos garbintojas ir pats tikisi rašytoju tapti. Jis jaunas gimnazijos mokytojas, pasiryžęs auklėti naują kūrybišką jaunimo kartą. Bet jo draugas Juozas Mitkus Vilniuje jam žeria, kad ne jam, pareigingam, klusniam mokytojėliui, kūrėju būti. Tam reikia pažinti gyvenimą, kaip kad jis pats darąs — "semiąs pilnomis rieškučiomis". Pavyzdingas jaunimo auklėtojas bėga nuo tokio gyvenimo pažinimo. O ir Mitkus praūžia gyvenimą ir nieko nesukuria, tik daugiavaikę šeimą, kurioj jis pats užuitas. Antrą kartą Liudvikas nuo tokio "gyvenimo pažinimo" bėga klajonėse per Vokietiją susitikęs draugę Nijolę. Nors svajoja savo kūryboj įamžinti Vilnių, bet ilgai nesu-siruošia. Kai atsidūręs Amerikoj kolegijos profesorium imasi darbo, — per vėlu— negali sugauti Vilniaus dvasios. Žmona iš jo darbų nieko gera nelaukia.
Jų pasauliai atskiri; ji nepalaikė palaiminto naivumo, kad jis genijus ... Ir jis pats ne tiek romaną norėjęs sukurti, kiek savo vardą iškelti. Kad gyvenimą būtų sėmes pilnomis rieškučiomis, būtų viską žinojęs, antžmogiu patapęs, — ničiš-kai kliedi Liudvikas. Galutinai, pergyvenęs nervų sukrėtimą, viskuo nusivylęs, vos nenukrenta Alpėse bedugnėn (ten atsidūrė sergančio brolio gelbėti, o pats buvo dar labiau pagalbos reikalingas). Geriau sekasi Liudvikui gimnazijoj ir kolegijoj. Idealistas mokytojas greit pagauna šiaurės aukštaičių jaunimą, susiartina su savo auklėtiniais, žaidžia su jais laisvalaikiu stalo tenisą, tinklinį. Pamilsta aštuntokę Karoliną . . . Tai beveik tipiški ir natūralūs jauno mokytojo santykiai su mokiniais provincijos gimnazijoj, — savotiška mokytojo pirmoji meilė savo auklėtiniams — kolektyvui — globėjo ir draugo.
Čia iškyla būdingas reiškinys to meto gimnazijoj — mokytojo vertimas veikti su valdiškais skautais ir dalyvauti mieste . . . sąjungoje. Apskritai autorius gimnazijos gyvenimą gerai pažįsta. To gyvenimo vaizdai gyvi ir šilti, mokytojai ir mokiniai — lyg iš klasės atėję (inspektorius, jo brolis, Burkus, Karolina, Bronė). Inspektorius Raudonikis jauną mokytoją moko gyventi — tarnauti valdžiai. Bet per savo policininkišką uolumą pasidaro mokinių pajuokos objektas. Užėjus rusams, jis vėl kažkurioj progimnazijoj moko naujai valdžiai tarnauti. O prie vokiečių, būdamas germanistas dar lengviau pritampa. Atsiplovęs Vokietijon, dar kartą pakeitęs kailį ir pavardę, įsiskverbia į pabaltiečių žurnalo redakciją ir pasisavina amerikiečių lietuvių aukas. O baigia Australijoj kengūras lupdamas . . .
Gyvas ir jo brolis Alfa, pasidaręs komjaunimo sekretorium, nuo kulkos tik brolio išgelbėtas, Vokietijoj jis rusų agentas pabėgėliams Lietuvon grąžinti. Atklydęs Amerikon virsta amerikietiškų revoliucininku Alphonse Nickey ir žūsta gamindamas bombą. Gaila, apie jį autorius daugiau pasakoja, negu leidžia jam veikti. O nuvedimas iki revoliucininko — tikrai per toli — Alfa jau ir per senas ir nesugebėtų tiek su-amerikonėti.
Prie Amerikos kolegijos studentų, įsitaisęs profesorium, Liudvikas taip pat moka prieiti: krečia juokus, leidžia diskusijoje išsikalbėti, nuosaikiai liberalus. Sugautas būdingas amerikiečių studentų bruožas — skeptiški praeities laimėjimams, o atviri ateities utopijoms. Taip pat nepasitikėjimas gyvais komunistinės santvarkos liudininkais, — esą, jie nukentėję, tad neobjektyvūs . . .
Karolina — pradžioje simpatinga aštuntokė sportininkė, kurios puikių fizinių privalumų neatsvėrė dvasinis primityvas. Didelis pasisekimas vyrų tarpe sveiką kaimietuke iškreipė į grynai lytinį bei materialistinį tipą. Ją myli Alfa, o ji žvalgos į Liudviką. Dotnuvoj prasideda jos intymi pažintis su agronomu Kriaunaičiu, patraukusiu ją savo "vyriškumu", prabanga ir lepinimu. Studijos jai greit pasirodo tuščios, rūpinasi tik puoštis, kompanijose žibėti. Nesubrendusi moterimi, galvoja, kad šeimos gyvenimas bus tik "šiltos birželio naktys". Jau prieš vedybas pasireiškęs aikštingumas vėliau itin keroja. Nemoka skirti Liudviko vyro ir mokytojo pareigų. Be Kriaunaičio dar pasitaiko ir kitų trumpalaikių nuotykių. Vokietijoj mielai prisiima "pusbrolio" Kriaunaičio globą. Tarp vyro ir jos nusileidžia "geležinė uždanga". Šeimos darnos nėra, nors susilaukia dviejų vaikučių. Galiausiai dėl "būdo skirtumų" palieka vyrą, nes iš jo darbų, kaip ji sako, "iš tų šiaudų nebus grūdų" ir, susiėmus vaikučius, išdumia pas Mr. Crevvnight virtusiu jos nepamirštantį adoratorių Kriaunaitį. Dėl tokio likimo jaučias kaltas kiek ir Liudvikas, nemylėjęs jos altruistine meile, apie kurią jis dėstęs savo studentams, nesidalijęs dvasiniu pasauliu, žiūrėjęs į moterį iš vyro taško, nepriėmęs tokios, kokia ji buvo, o jai reikėję "išsidūkti"(?!). Kriaunaitis — praktiškas Kazanova. Prireikus jis ir eilėraščius Karolinai rašo; moka sukti moterims galvas, apstulbina prabanga ir paslaugomis. Jis niekur nenuskęsta. Tai tipiškas Vokietijos meto vaizbūnas, galįs ir mecenatu pabūti, jei žurnalo redaktorius "atleis savo žmoną už Geišą". Jis viską numato, visur laiku suspėja — "kombinuoti", kai karšta — pasislėpti ir laiku emigruoti, susikalti pinigo ir toliau laimėti minkštas moterų širdis. Mečys, jaunesnysis Liudviko brolis, taurus jaunuolis, liegsta Vokietijos sanatorijoj. Žuvus mylimajai Margaritai, visiškai smunka ir laukia mirties. Atskridęs jo gelbėti Liudvikas papasakoja jam visą savo gyvenimo istoriją, kiek jį pragiedrina. Bet tai gal tik atsisveikinimas su gyvenimu. Ar Liudviko kančios ir nuopuolis nepralenkia Mečio? Ar gyvas Karolinos lavonas ne skaudesnis už Margaritos mirtį? Galiausiai, autoriaus valia, Mečys atlieka tai, ko nepajėgė Liudvikas — parašo brolio gyvenimo romaną ir miršta.
Liudviko ir kitų veikėjų bei Lietuvos gyvenimo vaizdai įspausti į Mečio globojimo rėmus. Daugelis romanistų dabar mėgsta supinti veikalą. Ar visada tai naudinga? Šiuo atveju abejotina: gyvenimo gabalai, puikios jo scenos, gyvi charakteriai neišsilaiko ir vienybėn nesuauga ištęstame pasakojime. Šiaip ta brolio istorija galėtų būti geras epizodas. Dabargi per ilga išvesta.
Romane yra geros įtampos vietų. Štai Liudvikas, ištrūkęs iš milicininkų nagų, džiūgaudamas su draugu važiuoje dviračiais pas mylimąją Karoliną. Staiga apima siaubinga vidudienio ramybė: "Klustelėjau ir sunerimau. Tartum aš ir aplinka stokotume realybės. Tyla užkrito pačiu vidurdieniu. Vėl žvilgtelėjau į padangę, ir vienu momentu dilgtelėjo, kad ji netikra: ir mėlynė, ir debesys pripildytos dekoracijos. Nyki apylinkės scena. Žemėj artimos eglių šakos nei judėjo, nei švokštė. Atkalniau keletas epušių stingdė lapus — taip sau, be vėjo. Kad bent sušlamėtų, kad neramaus oro srovė veidą užgautų, būtų natūraliau. Kad koks ūkininko jautis subaubtų ar kumelaitė sužvengtų, žinočiau, jog tebėra gyvybė. Negi pasaulis sustojo suktis?" (79 p.).
Yra ir silpnesnių vietų, kaip Telšių katedroj Abraomo auka ir Apokalipsės citatos (103 - 104). Apskritai dialogas gyvas. Pvz. Šnekutė pul-kininkienė apibūdina stovyklos gyventojus (151 - 154), Nijolė pasakoja apie Reginą (133 - 139), Kriaunaičio gyvumas (154 -155), krikštynos (207 -209). Stilius gyvas, kai kur jaučiama, deja "gruodo". Yra ir žodyno eibių: nepribus (neateis), balkis (sija), suvisai (visiškai), kostiumėlis (eilutė). Keli keisti žodžiai ar naujadarai: nuvylus, atsigniaužti (atsikirsti?) atsikamavimas ... Ką tas "maumukas" tikrai reiškia, — nė nesuvokiau. Tur būt, koks blogio sinonimas.
Autorius davė Lietuvos gimnazijos, Vilniaus bohemos, abiejų okupacijų, bėgimo tremties ir kūrimosi Amerikoje vaizdų, Amerikos kolegijos gyvenimo gabalų, įspūdingų situacijų, pilnakraujų personažų (Karolinos, Kriaunaičio, brolių Raudonikių, Nijolės, Mitkaus, Reginos), su gyvenimu besiskiriančio Mečio ir nevykusio rašytojo portretą. Vietomis jie labai priartėja prie savo prototipų (veiksmais ir pavardėmis). Gyvenime jie tikriausiai tokie ir buvo. Tik kilstelėjimas bent pėdą nuo originalo fotografijos gal duotų jiems reikšmingo visuotinumo. V. Kulbokas
|
|
|
|