Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus
 
   
 
LAISVINIMO POLITIKA IR AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kojelis   
Pavergtųjų Europos Tautų sei­mas, posėdžiavęs New Yorke 1970 rugsėjo 15, priėmė eilę nutarimų, kurie turėtų būti įdomūs lietuviš­kos politikos vairuotojams ir pa­čiai visuomenei. Pagrindiniai ir tie­sioginiai pavergtųjų Europos tau­tų išlaisvinimo reikalą liečia nuta­rimai buvo šie:

a. Reikalauti Sovietų Sąjungą iš pavergtųjų tautų atitraukti karines pajėgas ir agentus;

b. Prašyti laisvųjų valstybių vyriausybes pavergtųjų klausimą įtraukti į Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių suvažiavimų darbotvarkes;

c. Siekti pavergtose tautose laisvų rinkimų tarptautinėje priežiūroje.

Kas nors kiek stebėjo lietuviškos laisvinimo politikos vystymąsi pa­starųjų 10 metų laikotarpyje, ne­sunkiai atpažins, kad visi šie pa­grindiniai elementai buvo integruo­ti JAV Kongreso vadinamoje Ku-chel - Lipscomb rezoliucijoje 1962 vasario mėnesį. Kiek susilpnintą tos rezoliucijos versiją (H. Con. Res. 416) atstovų rūmai priėmė 1965, o senatas — 1966.

Negrįžtant prie pakankamai daug diskutuoto Lietuvos bylos kė­limo Jungtinėse Tautose klausimo, reikia pastebėti, kad Pavergtųjų Europos Tautų pastarojo seimo nu­tarimai yra labai artimi Rezoliu­cijoms remti komiteto pasirink­toms laisvinimo veiklos priemo­nėms, o gal ir identiški. Tuos nu­tarimus padariusių PET delegaci­jų sąstatuose randame labai paty­rusių politikų, o jų tarpe stiprią lietuvių delegaciją su pirmininku V. Sidzikausku. Šie seimo nutari­mai jau svarbūs ir tuo, kad turė­tų užbaigti mūsų tarpusavį ginčą dėl Lietuvos bylos kėlimo Jungti­nėse Tautose. Juk atskirų tautinių grupių pagrindinės politinės linijos neturėtų kirstis su pavergtųjų tau­tų kolektyvo keliu.

Tačiau Lietuvos laisvinimo poli­tikos gravitavimą Jungtinių Tau­tų kryptimi rodo ir kiti ženklai-štai, Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, minint Jungti­nių Tautų 25 m. gyvavimo sukak­tį, generalinio susirinkimo pirmi­ninkui Edward Hambro pasiuntė raštą, protestuodamas prieš "bru­talų jėgos pavartojimą, kuriuo So­vietų Sąjunga yra nusikaltusi Lie­tuvos atžvilgiu ir taip pat pažei­dusi tiek Jungtinių Tautų statu­tą, tiek tarptautinę teisę". Toliau savo rašte St. Lozoraitis primena, kad "lietuvių tauta, būdama di­džioje nelaimėje, laukia, kad Jung­tinės Tautos, atsižvelgdamos jos teisių, sugebėtų padėti jai atgauti nepriklausomybę".

Šiuo metu judriai besireiškiąs partizaninis veiksnys" BATUNas pagrindiniu, o gal ir vieninteliu veiklos tikslu yra pasirinkęs Bal­tijos valstybių bylos iškėlimą Jung­tinėse Tautose. 1970 spalio 18 ma­nifestacijoje visų trijų tautinių grupių kalbėtojai iš Jungtinių Tautų nieko kito nereikalavo, o tik laisvės Baltijos valstybėms.

Kategoriškai prieš ėjimą su Lie­tuvos byla į Jungtines Tautas pa­sisako Amerikos Lietuvių Taryba, pasišovusi atstovauti ir vadovauti visais atžvilgiais pajėgiausiai lietu­vių išeivijos daliai pasaulyje. To­kia ALT-os pozicija Lietuvos lais­vės kovoje galėtų būti supranta­ma ir pateisinama, jei pati taryba patikrintų pasitikėjimo klausimą lietuvių visuomenėje, jei savajame seime ir tarpveiksninėje konferen­cijoje tą klausimą nors kartą bū­tų svarsčiusi ir svarstymo išvadas pateikusi visuomenei. ALT-a gyvy­biškai reikšmingu klausimu neofi­cialiai užėmė poziciją, jo visiškai nesvarsčiusi. Dar blogiau, kad per keliolika pastarųjų metų ALTa. lietuvių visuomenei nėra pasiūliusi jokios kitos alternatyvos, ne­vykdžiusi jokio ilgalaikio plano ir, kas visai nepateisinama, nepaisiu­si Amerikos lietuvių nuotaikų. Gy­voms, pusgyvėms ir mirusioms or­ganizacijoms ALT-oje atstovauja dažniausiai amžinai galiojančiais mandatais apsirūpinę žmonės, ku­rių niekas atšaukti ar pakeisti ne­gali. Iš "kovos" rikiuotės juos pa­prastai išveda gili senatvė, nepa­gydoma liga ar mirtis. Prieita prie tokių kuriozų, kad vienam katali­kų vienetui taryboje atstovauja jo­kiai katalikiškai organizacijai ne­priklausąs atstovas, o kairėn pasvi­rusiai grupei — krikščionių demo­kratų centro komiteto žmogus, švelniai kalbant, tokios situacijos sukūrimas yra grubus pasišaipy­mas iš laisvės kovos pastangų.

Metinėje ALTos konferencijoje 1970 tarybos pirmininku išrinktas naujas žmogus (dr. K. Bobelis). Bandymas nauju pirmininku pa­judinti beviltiškai įklimpusį AL­Tos vežimą primena sceną iš ame­rikiečio rašytojo F. Scott Fitzgerald romano "The Great Gatsby". Iš šaunių vaišių išvykę svečiai užtin­ka griovin įvirtusį automobilį. Bū­relis apstoja nelaimės ištiktuosius. Iš apdaužytos mašinos išlipa pilie­tis ir ramiai kalba:

— Kas gi čia atsitiko? Ar pri­trūko benzino?


žiūrėk! — pustuzinis pirštų rodė į nukritusį ratą. Jis valandė­lę įsmeigė akis, o paskui žvilgterė­jo į viršų, tarsi įtardamas, kad ra­tas galėjęs nukristi iš debesų.

— Ratas nukrito, — kažkas pa­aiškino.

Jis galvos linktelėjimu pritarė. Bet po valandėlės giliai įkvėpė oro, patempė pečius ir apsisprendusiu halsu paklausė:

— Ar kas galėtų pasakyti, kur yra benzino stotis?

Bent tuzinas žmonių aiškino jam, kad ratas ir automobilis ne­beturi fiziško ryšio.

— Įjunk atbulinį bėgį. Pavaryk atbulą, — po valandėlės paragino automobilyje sėdintį draugą.

— Bet rato nėra! — tvirtino ap­link stovintieji.

Jis valandėlę padvejojo ir pra­tarė:

— Nieko nepakenks, jei paban­dysim.

Naujas šoferis prie vairo nieko nepadės ir Amerikos Lietuvių Ta­rybai. Ne naujo šoferio reikia, bet motorui kapitalinio remonto. Tai supranta dalis ir tų, kurie už da­bartinę padėtį vyriausioje Ameri­kos lietuvių politinėje vadovybėje neša atsakomybę. Tačiau ir jie nuo bet kokių reformų kratosi, nes Va­sario 16 proga visuomenė iš iner­cijos dar vis sumeta vieną antrą dešimtį tūkstančių dolerių. O kai pinigų yra, tai ir snaudžiant "veiks­nio" rolę galima lošti.

Amerikos Lietuvių Taryba turi reikšti Amerikos lietuvių valią. Ant sveikų struktūrinių pagrindų pa­statyta ir reflektuodama lietuviš­kos visuomenės diferenciaciją, AL-Ta būtų faktiškas visos JAV lie­tuvių bendruomenės balsas. Tad nebūtų jokių kliūčių jai tapti inte­gralia organizuotos Lietuvių Bend­ruomenės dalimi. Tačiau jei jau būtų stiprus noras ALTą išlaikyti savarankia organizacija, tai kodėl ji negalėtų būti sudaroma visuoti­nių rinkimų keliu? Tiesiog gaila tų gerų žmonių, kurie su gerais norais ateina ALTos vairuoti. Da­bartinėje struktūroje ji yra nebe­pagydoma. Mat, bijodama visuo­menėje patikrinti pasitikėjimo klausimą, tvarkosi oligarchiškai. Ji bijo ir savo skyrių, todėl jau dau-iau negu 20 metų nekviečia sky­rių atstovų konferencijos. Reikia manyti, dėl tos pačios priežasties neplečia ir skyrių tinklo. Forma­lūs skyriai visoje Amerikoje veikia tik keli, tad remiasi neaptartomis "bendradarbiaujančiomis" organi­zacijomis.

šitokioje padėtyje Amerikos Liet. Taryba neturi jokio moralinio ir teisinio pagrindo į visas laisvės kovai skiriamas visuomenės aukas. Aukos pirmiausia turėtų būti krei­piamos į gyvuosius centrus su idė­jomis, planais ir darbininkais. Jei kas nori finansuoti neveikią — te­gu; bet jei kas apsisprendžia ki­taip, be triukšmo ir protestų turė­tų būti pagerbta aukotojo valia.

Juozas Kojelis

Redakcijos prierašas: Opus yra klausimas, kuris keltas šiame straips­nyje. Tačiau tyla neišsprendžia klau­simų. Yra atėjęs laikas nebe tuščiai erzintis dėl šių klausimų, o ieškoti susitarimo, juos blaiviai sprendžiant. Todėl JAV LB taryba 1971.1.16-17 sesijoj ir nutarė "pradėti pasitarimus JAV LB ir ALTai susijungti į vieną organizaciją." O dėl vasario 16 aukų nutarta, jog "pats aukotojas apsi­sprendžia, kuriai Lietuvos laisvinimo institucijai jis auką skiria".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai