Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE RENANO KRITIKUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   
Gana jau gausūs mūsų mokslininkai vis aktyviau reiškiasi amerikiečių moksliniame gyvenime. Iš dr. S. Šimoliūno reguliariai teikiamos informacijos "Naujienose" atrodo, kad suvesta statistika parodytų, jog beveik kas antrą-trečią dieną kuriame nors moksliniame žurnale paskelbiamas lietuvio mokslininko straipsnis. Tai daugiausia griežtųjų mokslų atstovų straipsniai, skelbią jų tyrinėjimų duomenis. Humanitarinių mokslų darbuotojų turime mažiau. Nepalyginti mažiau jie ir straipsnių paskelbia. Užtat jie daugiau pasireiškia knygom, pvz., ispanistė prof. B. Ciplijauskaitė neseniai išleido jau ketvirtą savo knygą (ispanų literatūros temomis ir ispanų kalba). Šįkart sustojame ties kito autoriaus, romanisto, debiutine knyga. Tai dr. Vyto V. Gaigalo (nuo 1965 m. prancūzų literatūros profesoriaus Illinois valstybiniame universitete Normai, 111.) veikalas Emest Renan and His French Catholic Critics (išleido The Christopher Publishing House North Quincy, Mass., 1972; 281 psl.,kaina 12 dol.). Sis veikalas atremtas j jo disertaciją, apgintą Colorado universitete (1965 m.).
Ernest Renan (1823-1892) savo laiku buvo pasaulinio garso vardas. Metęs kunigų seminariją, iškilo savo amžiaus įtakingiausiu laisvamanybės atstovu. 1863 m. paskelbtame veikale "Vie de Jėsus" paneigė Kristaus dieviškumą ir rado jį tik "nepalyginamu žmogumi". Vėliau išleido 7 tomų ankstyvosios krikščionybės istoriją ir 5 tomų Izraelio tautos istoriją. Paneigdamas bet kokį antgamtiškumą ir visas dogmas, savąją krikščionybės kritiką Renanas persunkė ironišku skepticizmu. Dailiu stiliumi parašyti jo veikalai sulaukė gausių skaitytojų plačiuose visuomenės sluoksniuose. Gręžiantis prancūzams nuo krikščionybės, jo autoritetas buvo didelis. Nuo 1870 m. skaitė paskaitas Collėge de France, sutraukdamas daug entuziastiškų klausytojų. 1878 m. buvo išrinktas į Prancūzų Akademiją (į Claude Bernard vietą), kurioj jis po trejeto metų buvo paskirtas į šią akademiją priimti kataliką chemiką Louis Pasteur. Antikatali-kiško režimo buvo pagerbtas, palaidojant Panteone.

Griaudamas visus krikščionybės pagrindus, Renanas savaime susilaukė ir atitinkamos kritikos. Kaip dr. V. Gaigalas pastebi, būtų tiesiog neįmanoma vienoj knygoj apžvelgti visą katalikų Renano kritiką. Todėl savo veikale jis ribojasi tik prancūzų katalikais, kurie ėmėsi su Renanu polemizuoti. Dr. V. Gaigalo knyga ir yra lyg bibliografinis katalogas, kuriame suregistruojami ištiso šimtmečio (1863-1963) prancūzų katalikų kritiški Renano vertinimai. Autorius laikosi knygos įvade formuluoto principo, kad jo studija nėra "nei Renano rehabilitavimas, nei jo katalikų kritikų teisimas". Tai visų pirma istorinė apžvalga (autoriaus žodžiais: It merely is a process in revision).

Renano "Jėzaus gyvenimą" katalikai sutiko su karštu pasipiktinimu, autorių vadindami moderniuoju Ari-jumu, Voltaire'o vaikaičiu ar tiesiog antikristu, šėtono įsikūnijimu. Tokia daugiau emocinė, negu mokslinė Renano kritika (autoriaus žodžiais) laikėsi ilgą laiką su viena antra išimtimi. Tik ilgainiui pradėta į Rena-ną ramiau iš istorinės perspektyvos žvelgti. Pripažintas jam nuopelnas, kad išbudino katalikų apologetiką iš sustingimo radikaliu visų krikščionybės dogmų paneigimu. Knygoj cituojamas vieno Renano kritikų konstatavimas, kad prieš Renaną tebuvo vienintelis veikalas apie Jėzaus gyvenimą, ir tas pats — iš XVIII amžiaus! Galima buvo būtų tarti: matyt, iš tiesų reikėjo Renano prancūzų katalikams pažadinti. Iš tiesų, kaip pora sakinių užsimena ir dr. V. Gaigalas, šio šimtmečio pradžioj pasireiškė gaivus katalikybės prancūzuose atgimimas — ištisa intelektualų "atsivertimų banga". Grįžo į Bažnyčią tokie vyrai, kaip P. Claudel, Ch. Pėguy, J. Maritain ir daugelis kitų. Tarp jų grįžo į katalikybę ir paties Renano vaikaitis rašytojas Emest Psichari (1883-1914), jaunas žuvęs I pasaulinio karo lauke. Tuo tarpu Renano garsas greit blėso. Atšventus gimimo 100 metų sukaktį, jis "pradėjo vis giliau ir giliau grimzti užmirštin" (p. 230) ir, nors savo laiku buvo garsus, kaip Ronsard, Voltaire ir Hugo, "šiandien Renanas yra žinomas tik devynioliktojo amžiaus prancūzų literatūros specialistams, krikščionybės istorikams ir biblijos kritikams" (p. 253).

Dr. V. Gaigalo knygai skaityti reikia būti pačiam susipažinusiam su E. Renano raštais. Nežinant kokiu taktu Renanas vykdė Bažnyčios kritiką, neįmanoma spręsti, kiek kur buvo teisūs ar neteisūs jo kritikai. Autorius nelaikė savo uždaviniu skaitytojus plačiau supažindinti su Renanu, nors, atrodo, jam ir reiškia nemaža simpatijos. Kaip užsibrėžta, knyga ribojasi tik perteikimu, kaip Renano raštai buvo sutinkami prancūzų katalikų. Dauguma tų kritikų, aišku, buvo teologai. Bet įdomu knygoj rasti pasisakymus ir tokių plačiai žinomų vardų, kaip rašytojų P. Claudel ir F. Mauriac, filosofų J. Maritaino ir J. Guit-tono.

Vienoj vietoj užtinkame ir lietuviškos "egzotikos": Būtent vienas prancūzų kanauninkas, pašiepdamas Renaną, rašė, kad per "keltų pietus" E. Renanas daro įspūdį "familiaraus ir linksmo Budos, viešpataujančio tarp bretonų, vengrų, lietuvių, indų ir net negrų garbintojų" (p. 262). Lietuviai, be abejo, atsidūrė tarp šių Renano "garbintojų" tik kaip prancūzams egzotinė tauta. Kai Renanas savo veikalus rašė (nuo 1863 ligi savo mirties 1892), dar tik prasidėjo mūsų tautinis atgimimas. Bet ir vėliau niekas pas mus jo nepopuliarino, nors, gal būt, vienas kitas ir buvo ką nors iš jo raštų skaitęs vertimuose. Daugiau, tur būt, kartą kitą jo vardą yra užsiminę katalikai, negu "garbintojai" (Pr. Dovydaitis savo 1911 m. išleistoj studijoj "Biblija ir Babelis" keliais sakiniais užsiminė Renano izraelitų monoteizmo aiškinimą tyrais: "tyrai yra monoteistiški", į šią tezę atsakydamas kito tyrinėtojo replika, kad "tyruose žmogus greičiau gali užsi-geist ir ieškot vandens, o ne monoteizmo"; St. Yla savo knygos "Laisvės problema" bibliografinėj daly nurodo, kad Renano "Jėzaus gyvenimą" platėliau lietė kun. J. Liasauskis knygoj "Apie tikėjimą", 1923, p. 108-130). Net kai 1923 m. buvo minima E. Renano 100 metų atgimimo sukaktis, mūsų spaudoj (Pr. Dovydaičio dėka) dar ankstėliau buvo paminėtas ne jis, o į Bažnyčią grįžęs jo vaikaitis E. Psichari (Ateitis, 1922 nr. 6).

Skundžiamės (ne be pagrindo), kad mūsų knygose pilna korektūros klaidų. Neišvengia jų nė knygos kitomis kalbomis. Visiškai nekreipus į tai dėmesio, vis vien akis užkliuvo, kad 76 puslapy Renano atsiminimų knygos datoj įsibrovusi korektūros klaida: 1833 vietoj 1883 (kaip veikalų sąraše teisingai nurodoma). J.G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai