|
|
V. TRUMPA APIE NAPOLEONĄ, BALTIJĄ IR AMERIKĄ |
|
|
|
Parašė Kęstutis K. Girnius
|
Skaitančiajai mūsų visuomenei istorikas Vincas Trumpa nuo seno žinomas iš savo aktualių, kartais ir poleminių (dėl to kontroversinių) straipsnių daugiausia ideologiniais ir visuomenininiais klausimais. Kas neskaito žurnalų, V. Trumpą pažįsta bent iš jo laiškų redakcijoms, kritiškai pasisakančių dėl bet kokio jam nepatikusio rašinio. Šiemet, švęsdamas 60 metų amžiaus sukaktį, V. Trumpa debiutavo jau atskira knyga Napoleonas. Baltija. Amerika, kuri tituliniame puslapy vadi.^nama "istorinės sintezės bandymas" (Čikaga, 1973. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. 253 psl., kaina 6 dol.). Knyga skaitoma lengvai, nes parašyta įgudusia publicisto plunksna. Galimąją laikyti tiesiog sugestyvia: autorius savo tezes dėsto ne tik su plačiu užmoju, bet ir su pasitikinčiu tikrumu. Kaip publicistams įprasta, autorius naudojasi ir visomis retorinėmis priemonėmis skaitytojui pagauti ir įtikinti. Tačiau publicistinis traktavimas lengvai gali virsti paviršutinišku, sekliu ir net naiviu. Tad ir, gėrintis šios knygos publicistinėmis dorybėmis, kyla klausimas, kiek autoriui pasisekė šias dorybes suderinti su mokslo veikalui būtinomis savybėmis. Šioj recenzijoj pasisakysiu dėl V. Trumpos knygos tik moksliniu žvilgsniu: kokia jos mokslinė vertė?
Savo debiutinėj istorinėj knygoj V. Trumpa analizuoja Napoleono ekonominę politiką Baltijoje ir Amerikos rolę joje. Reikia džiaugtis autoriaus ryžtu nepasitenkinti vien tik mūsų istorikų mėgiamomis lietuviškomis temomis, bet dar paanalizuoti ir Napoleoną bei jo laikotarpį. Kadangi šis laikotarpis yra gan išsamiai išanalizuotas, tai autorius, neruošda-mas knygos tik gimnazijos kursui, turėtų arba atskleisti naujų šaltinių, arba sukurti naują žvilgsnį į šį laikotarpį ar kokią nors jo dalį, arba parodyti, kaip kiti istorikai nuvertino ar pervertino vieną ar kitą istorinės tikrovės aspektą. Pastarieji uždaviniai retai įmanomi be naujų šaltinių. Paprastas pakartojimas, kas kitų istorikų jau parašyta, dar nesuteikia knygai jokios vertės. Anot Trumpos, jis bando prieiti "istorinės sintezės keliu" prie Baltijos ir Amerikos rolės kovose prieš Napoleono imperiją. Naujų šaltinių autorius neatskleidžia, tai jo knygos esminis tikslas yra bandymas įrodyti Baltijos ir Amerikos vyraujančią svarbą Napoleono imperijos sunaikinime. Kiek Trumpa šį tikslą pasiekia? Deja, jo tezės įtikimumas daugiausia pagrįstas tik vienašališkų žinių ir faktų pristatymu, kuriame duomenys išprausti, nuplauti ir išrikiuoti tik jo tezės gynimui; nepaklusnūs faktai ignoruojami. Kitaip sakant, nors autorius ir išplaukia į tarptautinės istorijos vandenis, jis tenai plūdinėja su valtimi.
Trumpos knygą apskritai galime suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoj daly jis plačiu mostu papasakoja apie Napoleono planus nugalėti Angliją' ekonominėmis kontinentalinės blokados priemonėmis. Antrojoj daly jis specifiškiau liečia Amerikos-Rusijos prekybinius santykius blokados metais. Mano šis suskirstymas yra šiek tiek dirbtinis, bet gan patogus šiai recenzijai. Iš tikrųjų Trumpa daug plačiau rašo, liesdamas visą eilę temų. Dar yra skyrelių apie Rygos uostą, apie Napoleoną ir lietuvius, be to, impresionistiškas, anekdotų pilnas įvadas apie Napoleoną ir apie jį sukurtas legendas. Tiesiogiai knygos turinio nesiimsime atpasakoti, nors priėjo neišvengiamai grįšime, beanalizuodami Trumpos istorinius pagrindus.
I Pirmiausia apie istoriją ir istorikus. V. Trumpos poziciją galime truputį išryškinti šachmatų žaidimo ir did-meisterio palyginimu. Istorija jam yra lyg koks nors griežtų taisyklių nustatytas žaidimas, kurio ėjimų vertę galima gan tiksliai nustatyti, kaip gera ar bloga, lemiančios svarbos ar ne. Lošėjai, istorijos dalyviai, sužaidžia žaidimą, ir tada ateina didmeistris, istorikas, ir šį žaidimą įvertina, į-vertindamas ir atskirus ėjimus, griežtai nustatydamas jų rolę tolimesnėje žaidimo eigoje. Didmeistris turi ir pedagoginį polinkį, kuris pasireiškia, jam bevertinant žaidimą, kokia nors pastaba, kaip vienas ar kitas lošėjas teoretiškai atsilikęs, nesusipažinęs su naujausiomis puolimo ar gynimo teorijomis. Palyginimas nevisiškai pilnas ir nevisiškai tikslus. Bet jei prileidžiame, kad istorijos eiga yra daug sudėtingesnė, kad joje veikia daug ir visokeriopų priežasčių ir kad tikslus šių priežasčių nustatymas nėra toks aiškus, kaip šachmatų ėjimai, — tai Trumpos istorijos sąvoka mums liks svetima.
Trumpa daug ką apie Napoleoną papasakoja: kad "laimingiausias jo gyvenimo momentas" buvo Tilžėje (p. 19); jo "didžiausia klaida" — nesiskaitymas su mažesniais sąjungininkais (p. 20); "pats mėgiamiausias jo kūrinys" — tai kontinen-talinė sistema (p. 20, panašiai p. 45 "mėgiamiausias Napoleono kūdikis" — kontinentalinė blokada); "vienas skaudžiausių pralaimėjimų" — Bernadoto sąjunga su Rusija (p. 85); "pirmasis ir didysis pralaimėjimas" — įvyko Baltijoje (p. 177); "dygiausia rakštis Napoleono akyje" — nelegali Baltijos prekyba (p. 179); "Svarbiausia . . . kilo 1812 m. karas" — dėl Rygos, Talino ir kitų Baltijos uostų neuždarymo (p. 196). Tuo pačiu tonu teigiama, kad Tilžės sandėris buvo "vienas svarbiausių istorinių įvykių" (p. 26). Nuolatinis aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vartojimas liudija, kaip narsiai ir neabejodamas Trumpa imasi vertinti: ne vien tik pasako, kad įvykis svarbus, bet ir pabrėžia, kad jis svarbiausias. Autorius ne vien tik nustato įvykių eigą ir išaiškina jų priežastis, bet dar įvertina jų svarbą vis a vis kitų laikotarpio įvykių. A fortiori patys įvykiai turi būti tokie, kurių eigą ir priežastingumą galima nustatyti taip pat griežtai, kaip gamtos dėsnius; šie į-vykiai turi būti dar pakankamai apibrėžti, kad galima būtų pritaikyti tikslius įvertinimo kriterijus.
Nenoriu neigti, kad istorikai gali nustatyti kokio nors įvykio priežastis. Tenoriu priminti, kad šių priežasčių yra daug, kad jos yra nuosekliai susijusios, kad todėl išrinkimas vienos kaip svarbiausios priežasties yra nelengvas uždavinys, reikalaujantis daug argumentacijos. Argumentacijos pas Trumpą daug nerandame, o tik drąsų konstatavimą, būtent tokį konstatavimą, kuris dažnai yra klaidingas. Pažiūrėkime į dalį anksčiau minėtų Trumpos teigimų. Pvz., "į Petrapilį kelias vedė pro Rygą, Taliną ir kitus Baltijos uostus, dėl kurių neuždarymo svarbiausia (mano pabraukta — K.G.) ir kilo 1812 m. karas" (p. 196). Pats minimalinis "svarbiausios" priežasties reikalavimas yra tas kad be jos įvykių eiga būtų buvusi kitokia; nes jei "priežastis" neįvyksta, o tolimesnė įvykių eiga būtų tą pati, tai "priežastis" gali būti tik koks nors šalutinis įvykis, epifenomenas ar pan. Taigi, pagal Trumpos teigimus, jei Aleksandras būtų uždaręs šiuos uostus ar Napoleonas nebūtų jų uždarymo pareikalavęs, tai karo nebūtų kilę. Bet šitoks tikėjimas atrodo gan utopiškas, prisiminus, kad Napoleonas jau 1810 m. atsisakė priimti Kolenkuro paruoštą sutartį, kurioje jis būtų turėjęs prižadėti niekados neatstatyti Lenkijos valstybės ir nepridėti naujų žemių prie Varšuvos kunigaikštijos; kad Napoleono kariuomenės daliniai jau buvo užėmę Prūsiją ir švedų Pomeraniją; kad Aleksandras buvo sudaręs sutartis su turkais ir švedais; kad jis buvo pareikalavęs Napoleoną pasitraukti iš naujai okupuotos Prūsijos ir Pomeranijos; kad nuo 1811 m. abudu kraštai jau ruošėsi karui. Pats Trumpa pamini, kad nuo 1810 gruodžio mėn. ukazo prasidėjo tikras šaltas karas (p. 40). Aleksandras negalėjo uždaryti Rygos ir Talino uostų, ne ta prasme, kad tai buvo fiziškai neįmanoma, bet kad tai būtų reikalavę visiško pakeitimo jo dvejų metų politikos ir būtų reiškę Rusijos kapituliaciją. Taip pat Trumpa nori, kad mes tikėtume, jog Napoleonas ėjo karan tik dėl šių uostų. Gal per daug raidiškai interpretuojame Trumpą, gal "Baltijos uostai" jam simbolizuoja visą nesutikimą tarp Napoleono ir Aleksandro. Tada su juo nėra ginčo, nes reikia sutikti, kad svarbiausia 1812 m. karo priežastis buvo kovojančių nesantaika.
Negalima tuoj pat sutikti, kad Napoleono "pirmasis ir didysis pralaimėjimas" įvyko Baltijoje, o ne Maskvoje ar prie VVaterloo. Šitas teigimas būtų teisingas, tik jei Trumpa pajėgtų parodyti, kad kovos Ispanijoje nebuvo pralaimėjimas. Betgi Ispanijoje prancūzų kariuomenė buvo sumušta. Ispanijos kolonijos atsidarė Anglijos prekybai, tautinis sukilimas paskatino Austrijos karą 1809 m. Trumpa gali gintis, sakydamas, kad Ispanijos įvykiai buvo šalutiniai ir tikras pralaimėjimas buvo kontinentalinės blokados Baltijoje nesėkmingas įvykdymas. Bet prie šios tezės dar sugrįšime.
Apie Napoleono psichologinius pergyvenimus nėra daug ko pasakyti, išskyrus, tai, kad aplamai sunku nustatyti visų pergyvenimų intensyvumą. Reikia truputį skeptiškiau žvelgti į teigimą, kad Bernadoto sąjunga su Rusija buvo vienas iš Napoleono skaudžiausių pralaimėjimų. Nors Trumpa nepamini, iš kur jis tai ištraukė, galime spėlioti iš kitų jo Komentarų (ypač p. 94), kad čia paties Napoleono mintys, išreikštos Šv. Elenos saloje. Bet šitokius Napoleono pasisakymus negalima per sangviniškai priimti, nes jis tenai jau kūrė napoleoninę legendą apie šių amžių Prometėjų, kuris ištisai aukojosi Prancūzijai ir jos Revoliucijai, kurio bandymas atnešti laisvę ir lygybę visiems užrūstino despotus karalius, be paliovos sąmokslavusius ir kovojusius prieš jį. Šis Karo Dievas beveik laimėjo, bet buvo išduotas tautos išdavikų, kaip Bernadotas, Marmont. Murat, Talleyrand ir kiti maršalai bei pareigūnai!
Tik skeptiškai galime pažiūrėti į teigimą, kad Tilžės sandėris buvo "vienas svarbiausių istorinių įvykių, kuris šiek tiek primena 1945 m. Jaltos sandėrį" (p. 26). Jaltos sandėris nustatė Europos politinį likimą daugiau kaip 25 metams ir tebegalioja ir dabar. O kaip ilgai Tilžės sandėris veikė? Tris metus! Kiekvienas dviejų galingų valdovų susitarimas dar nėra "vienas iš svarbiausių istorinių įvykių", nes tada šitie žodžiai praranda savo prasmę. Atrodo, kad Trumpa tik reklamuoja savo aprašomų įvykių didybę.
II Tur būt, daugiausia mus nuviliantis V. Trumpos metodologinis principas yra jo gan drąsus nesiskaitymas su tokiais faktais, kurie neremia jo tezės, ir radikalus pervertinimas tų, kurie ją sutvirtina. Trumpa bando iškelti visus su Baltija susietus įvykius į pasaulinės reikšmės įvykius. Baltijos įvykiai sensacingai, be ^aiko, su aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais aprengtais teiginiais iškeliami, o kitos Europos dalys užmirštamos. Kartais net ir atrodo, jog autorius žūt būt nutaręs įrodyti savo tezę, kad net su faktais nesiskaito, vienur jų nepaminėdamas, o kitur net iškreipdamas. Gal ir teisinga, kad kiti istorikai permažai dėmesio kreipia į Baltijos svarbą, bet Trumpa savo tezės neįrodys, pristatydamas be balanso atrinktus faktus.
Anot Trumpos, Napoleono priešas buvo Anglija. Jo karo ginklas — kon-tinentalinė sistema, kurios tikslas buvo: "uždaryk visus Europos uostus, ir Didžioji Britanija užsprings savo pramonės gaminių ir kolonijinių prekių gausa" (p. 27)! Rusijos įsijungimas į sistemą buvo esmingas, nes "arba visas kontinentas dalyvauja šioje akcijoje, arba vienos dalies dalyvavimas joje visiškai netenka savo reikšmės" p. 27). Bet blokada nesisekė, nes Rusija nenuoširdžiai įsijungė, užmerkdama akis, net ir skatindama šią prekybą, ypatingai su Amerika. Konti-nentalinės sistemos sužlugimas ir prekybos klestėjimas Baltijoje sunaikino Napoleono galią. Trumpa nepasitenkina šitokiu pavaizdavimu, bet sudramatizuoja visus įvykius į principų, pasaulio sampratų, lyg kokių nors dievų kovas. Juk čia pirmutinis ekonominis karas prieš Didžiąją Britaniją (p. 31); toks nekonvencinis karas, kad "per ištisą šešetą metų tarp Prancūzijos ir Anglijos nebuvo apsikeista beveik nei vienu šūviu' (p. 32 . čia kova tarp ekonomijos universalinių dėsnių žinovų ir ignorantų pp. 48-49); pasaulio politikos raktas kabojo ties Baltija (p. 68); Bernadoto pasirinkimas atmesti prekybos varžy-nus parodė jį "naujųjų laikų žmogumi" (p. 96); jo susikirtimas su Napoleonu buvo tarp "dviejų pasaulio sampratų: ar visa Europa taps Napoleono vasalu, ar bent dalis jos išliks ekonomiškai laisva ir politiškai nepriklausoma" (p. 98); į Petrapilį persikėlė viso pasaulio politikos centras ir Europos intelektualinis ir kultūrinis centras (p. 172); nuo Baltijos priklausė visa kontinentalinė sistema (p. 174); jei Napoleonas būtų laimėjęs Baltijoje, jam nebūtų reikėję žygiuoti į Maskvą (p. 53); Napoleonas jau sugalvojo ir pradėjo vykdyti kon-tinentalinę sistemą prieš anglus nuo Amiens taikos sulaužymo (p. 71, 139). Taigi, mums Trumpa atskleidžia ne kasdienišką panoramą. Bet ar iš tikrųjų buvo šitokios tos milžinų grumtynės? Lyg prisimintume, kad viskas buvo šiek tiek kukliau. Lyg . . . Amiens taika tetruko vos metus. 1803 m. prasidėjo karas dėl Maltos. Per tą laiką Napoleonas spėjo prisijungti Piemontą, pasiuntė kariuomenę į Šveicariją, pagrasino Anglijai jam neprieštarauti (nes kitaip užsirūstins ir užkariaus visą žemyną) ir viešai įžeidė Anglijos ambasadorių. Laikraštyje Moniteur buvo išspausdintas straipsnis apie naujus planus Egiptą užkariauti. "Tvarkydamas" Italiją, Napoleonas Cisalpinę respubliką pavertė karalyste ir pasidarė jos karaliumi, prijungė Genują ir pasiskelbė būsiąs Italijos karaliumi. Visa tai prisimenant, pasidaro abejotina, kad karas prasidėjo "ne dėl Napoleono kaltės . . .faktiškai to karo tikslas . . .pašalinti bet kokią Anglijos įtaką iš viso Europos žemyno" (p. 71). Visai klaidingas Trumpos teigimas, kad to karo kryptis buvo į šiaurę, arba į Baltiją. Okupuodamas Italijos karalystes ir pasiskelbdamas Italijos karaliumi, Napoleonas grasino austrams. Kai karas prasiplėtė, Napoleonas žygiavo į pietus, į Austerlitzą ir į Vieną. Jis užpuolė Prūsiją tik 1806 m. gale ir tik tada jis žygiavo į šiaurę. Taigi, Napoleonas norėjo anglus išvaryti iš žemyno, bet jam lygiai svarbu buvo užvaldyti Italiją ir galutinai sunaikinti Austriją — ir ne vien.tiktai dėl to, kad jinai buvo Anglijos sąjungininkė.
Didžiausia spraga visoje Trumpos istorijoje yra Ispanija. Jis jos nemini, nors jos rolė buvo gan didelė. 1808 m. Napoleonas nuvertė Ispanijos karalius, jų vieton pastatydamas savo brolį Juozą. Ispanai sukilo, pats Napoleonas atžygiavo su didele kariuomene, bet netrukus turėjo grįžti į Prancūziją. Sukilimas tęsėsi ir buvo remiamas Anglijos, kurios kariuomenei Ispanijoje ir Portugalijoje vadovavo Wellingtonas. 1811 m. prancūzai turėjo per 360,000 patyrusių karių. Wellingtonas pagaliau laimėjo. Taigi, priešingai Trumpos teigimui, Anglija ir Prancūzija apsikeitė daugiau negu vienu šūviu.
Be abejo, Napoleonas būtų sumušęs VVellingtoną, jei būtų turėjęs progos mobilizuoti visą savo kariuomenę. Bet Ispanijos rolė buvo dar kitokia. Jos kolonijos nepripažino karaliaus, iki tol Napoleono sąjungininko, perversmo, susitaikė su Anglija ir leido jai tenai laisvai prekiauti. Prisimindami kontinentalinės blokados tikslą uždaryti Anglijos eksportą, matome šių įvykių prasmę. Anglijos prekyba su Pietų Amerika padidėjo nuo 8 milijonų anglų svarų 1805 m. iki 20 milijonų 1808 ir 1809 m. Tuo pačiu laiku Anglija, susitariusi su turkais, į Levantą kartu su Iberi-ja eksportavo per 15 milijonų. (Iš viso Anglijos eksportas 1810 m. siekė beveik 63 milijonus; kitais metais, dėl įvairių priežasčių, smarkiai krito.) Kadangi Anglija šiame laikotarpyje į Europą niekados neeksportavo daugiau kaip 40 procentų savo prekių, tai abejotina, kad nuo Baltijos priklausė kontinentalinė sistema. Net jei ir viskas tenai būtų buvę ramu ir Napoloenas būtų nukariavęs Ispaniją ir Portugaliją, vargu ar blokada būtų privertusi Angliją kapituliuoti. Gal Anglijai būtų buvę labai sunku surasti medžiagos naujiems laivastie-biams, bet čia jau kitas klausimas.
Bernadoto elgesio išaiškinimas panašiai nesuvirškinamas. Tikslų atsakymą gal sunku rasti, bet tikrai ne dėl to, kad Bernadotas buvo "naujinu laikų žmogus" ar kad čia "susikirto dvi pasaulio sampratos". Net pats Trumpa kartais blaiviai pamini, kad Aleksandras pasiūlė Bernadotui Norvegiją, kurios Napoleonas negalėjo atplėšti nuo savo sąjungininkės Danijos (pp. 105-106), kad santykiai tarp Bernadoto ir Napoleono tada buvo negeri (p. 101). Prisiminus, kad jie niekados nesugyveno, kad Bernadotas dažnai neklausydavo Napoleono įsakymų, šitaip beveik pralošdamas Eylau-Jenos mūšį, o dar ir tai, kad pats Bernadotas pasiūlė Napoleonui 50,000 karių talką už tą pačią Norvegiją ir kad Napoleonas okupavo švedų Pomeraniją, — tai Bernadoto elgesys paaiškėja. Trumpos metafizinių išaiškinimų šaukimasis yra bereikalingas ir beprasmiškas.
III Nors tiesiogiai nerašyta apie Napoleono charakterį ir jo elgesio motyvus, vis tiek galime susidaryti šiokį tokį vaizdą; vaizdą, kuris mažai ką pasako apie Napoleoną bet labai daug apie patį autorių. Trumpos Napoleono portrete vyrauja dvi savybės: a. didelis taikos ilgesys, b. naivumas ekonomiškuose ir asmeniškuose reikaluose. Anot Trumpos, Napoleonas dažnai ir giliai troško taikos. Pvz., "laimingas jautėsi Napoleonas Tilžėje ir dėl to, kad pagaliau Europos žemyne įsiviešpatavo taika, kurios jis visą laiką troško" (p. 21); Napoleonas buvo taip pasiilgęs taikos, kad Aleksandras lengvai jį apgavo (p. 22); "po Tilžės . . . Napoleonas, rodos, galėjo tarti kartu su poetu: "Sustok, pasauli, tu esi toks gražus! Ne tiek dėl sumuštų priešų, kiek dėl laimėtos taikos" (p. 51)! Reikia pripažinti, prisimenant Napoleono elgesį po Amiens taikos ir kitais momentais, kad šis didelis taikos mylėtojas turėjo gan savotišką taikos sąvoką: taika pasiekiama tik su Anglijos nugalėjimu, tai galima viską daryti, net ir karus pradėti, kaip 1808 m. su Ispanija, šio kilnaus taikos tikslo besiekiant. Vietomis ir pats Trumpa sušvelnina šį portretą, pavadindamas Napoleoną totalistu (p. 98), paminėdamas jo labai arogantišką elgesį su silpnomis tautomis (p. 85). Savuoju apibūdinimu Trumpa drąsiai įstoja į šio šimtmečio dešiniųjų Napoleono interpretatorių gretas, daugumą jų net ir pralenkdamas. Kai kiti gynė Napoleoną, teigdami, kad jis kovojo tik apginti Prancūzijos natūralioms sienoms, laimėtoms per revoliucijos kovas, tai Trumpos Napoleono natūralios sienos užėmė visą Europos žemyną. Kai kiti kraštai šitos logikos ir tiesos nematė, tai Napoleonui, beveik kaip Billy Budd, "nebeliko nieko kito, kaip griebtis kardo, savo įti-kinamiausio ir efektingiausio argumento" (p. 29). Naujas ginklas taikos ginklų sandėlyje!
Ta gili Napoleono taikos meilė išugdė net gilesnį naivumą. Jam taip rūpėjo Tilžės sandėrio dvasia, kad apgaulingasis Aleksandras jį išnaudojo (p. 22, 26). Kai kiti jau tų pačių metų gale matė caro nenuoširdu santykiavimą, tai Napoleonas dar 1810 m. naiviai tikėjo, negalėdamas suprasti, ką visi matė. Kaip Napoleonas naiviai tikėjo į santykiavimą su Rusija, taip panašiai nepilnai suprato ekonomijos dėsnius. Nors jis nebuvo visiškai ignorantas ekonominiais reikalais, betgi nesuprato, kad ekonomijos dėsniai buvo universalūs, kad Euro-centrizmas — klaidinga ekonominė teorija, kad "su Amerikos revoliucija Europa jau nebebuvo absoliutus pasaulio viešpats ir valdovas" (p. 48), kad negalima suderinti Europos ekonominę integraciją su Prancūzijos pirmavimu.
Čia atsiskleidžia Trumpo pedagoginė dvasia. Istorijos vardu jis mums ir Napoleonui duoda pamoką, parodydamas klaidas ir nesupratimus. Sekdamas geriausius pedagoginius principus, autorius mums vis pakartoja, kad pamokų nepamirštume, kad jos į atmintį įstrigtų. Pvz., Napoleonas naiviai žiūrėjo į Aleksandrą ir į Tilžės dvasią (p. 22, 26, 46, 73, 89), kiti Europos kraštai taip pat norėjo kontinentalinės sistemos (pp. 40-41); sąjungininko laimėjimas jam laimėjimas (p. 89). Naiviai užmiršo, kad Švedija buvusi galinga ir tebeturi pretenzijų (p. 90), kad anksčiau parašyta apie Rusijos pavojų (p. 92). Taip pat sužinome, kad Džefersonas, Madisonas ir kiti manė, kad Napoleonas buvo ignorantas prekyboje — sužinome ne kartą, o keturius (p. 14, 41, 83, 175). Panašiai esame pamokami, kad "juoksis tas, kuris juoksis paskutinis" (p. 22, 46, 52, 115). Daugiau kaip dešimt kartų paminima, kad prekybos, laivyninkystės ir jūrų laisvė susieta su liberalizmu ir aplamai laisve. Tarp pamokymų ir istorijos tiesos atskleidimo stovi šitie Trumpos savotiški teiginiai apie tarptautinius santykius: nesavanaudiška politika visados kvailiausia (p. 89), temperamentu ir barniais reikalai nepataisomi (p. 90).
Pats Trumpa nujaučia, kad vis vien lieka keblumų ir neaiškumų tarp Napoleono taikos ir žemyno integracijos tikslo ir jo elgesio ir noro, kad Prancūzija vyrautų. Išaiškinimai šitokie: Revoliucininkų tikėjimas, kad bendroji laisvė buvo ir visų laisvė, privedė prie teroro, kuris pražudė revoliuciją. Napoleono tikėjimas, kad bendroji taika buvo ir visų taika, nuvedė prie vis griežtesnės diktatūros ir nuolatinio karo. Tai ir pražudė Napoleoną, nors nei vieno, nei antro jis sąmoningai nesiekė. Ta prasme, tur būt, galima kalbėti apie istorijos likimą, kurį taip iškalbingai aprašė Tolstojus savo Kare ir taikoje ir kuris pasirodė galingesnis net už Napoleoną, (p. 29) jis labai aiškiai statė Prancūzijos interesus prieš visų kitų interesus. Tiesa, jis kalbėjo apie visos Europos ekonominę laisvę ir nepriklausomybę, bet ją suprato rusoistiškai, kaip bendrą laisvę ir nepriklausomybę, kuri turėjo būti ir visų laisvė ir nepriklausomybė. Ir vargas tam, kuris to nenorėjo ar negalėjo suprasti. Toks galvojimas neišvengiamai turėjo vesti į vis didesnę prievartą ir priespaudą, (pp. 47-48)
Šitoks išaiškinimas — joks išaiškinimas! Trumpa čia neduoda išaiškinimo, bet atsisako savo kaip istoriko atsakomybės, pasitikėdamas gražių frazių slopinančiu efektu. Priėjęs dilemą, kaip suderinti Napoleono elgesį su jo žodžiais (atrodo, iš Šv. Elenos salos), Trumpa teigia, kad Napoleonas norėjo tik gero, bet kadangi buvo savo amžiaus sūnus, skaitęs Ruso, tai turėjo tokius įsitikinimus, kad jo elgesys sunaikino tos pačios minties tikslus. Tad karai prasidėjo ne dėl Napoleono ambicijos ar geismo valdyti kraštus, ne dėl bendros politinės padėties, o dėl to, kad Napoleonas buvo skaitęs Ruso! Tai Napoleonas lyg koks nors somnambulas, taip apsvaigęs Ruso mintimis, kad nežino ką daro. Pikti tie filosofai, kurie taip paveikė ši gerą, taikos siekiantį žmogų ir sumaišė jo galvą. Šitoks išaiškinimas yra gan savotiškas, ir, kiek galiu spręsti, jo vienintelė dorybė yra ta, kad su ja Trumpa gali išsisukti iš savo sukurtos dilemos. Bet dar reikia pastebėti, kad šitoks Napoleono elgesio išaiškinimas, nepagrįstas bendros Europos politinės padėties ar gilesnių ekonominių priežasčių analize, yra grynai psichologinis, o ta psichologija primityvi, kategoriškai ir dogmatiškai paskelbta be jokių duomenų.
IV Didelę knygos dalį užima Trumpos analizė Amerikos prekybos Baltijoje anuo metu. Anot Trumpos, ši problema mažai teanalizuota, nors "arčiausiai prie šios temos priartėjo A.W. Crosby, Jr., tačiau jis apsiribojo tik kanapių prekyba" (p. 111). Trumpa truputį per kukliai aptaria Crosby veikai;}, nes tasai, rašydamas apie Amerikos kanapių prekybą, gana plačiai rašo apie prekybą aplamai, apie Amerikos konsulus ir jų rolę, apie ambasadorių Adams, apie Amerikoj santykius su Rusija, Švedija ir Dani ja, apie kontinentalinę blokadą ir t.t. Per kuklų Crosby veikalo įvertinimą dar labiau reikia pabrėžti ir dėl to, kad dauguma Amerikos prekybininkų, laivų kapitonų ir konsulų, kuriuos mini Trumpa, taip pat mini ir Crosby. Šitie asmens randami pas abu autorius: Barlovas*, Ervingas Gray. Haris, Isaehsenaš, Joy, Kage-solas, Livingstonas, Parishas, Spe-jeris, Levetas Haris. Pastarojo rolė vra gan didelė pas Trumpą, panašią centrinę rolę jis turi ir pas Crosby, kuris net prideda "Postscript" apie Hario likimą ir bylas. Panašiai Crosby plačiai aprašo Barlovą, kad jis buvo Į Vilnių nuvykęs, kad Lenkijoj palaidotas. Randame ir tų pačių citatų: Adamso laiškas (p. 178) yra pas Crosby pp. 223-224, Ervingo laiškas Monroe (p. 199) Crosby duotas p. 236, Bernadoto pasisakymas Spejeriui apie Daniją (p. 103) yra Crosby knyga is 205 puslapy. Tikiu, kad yra dar daugiau šitokių panašumų. Tiesa, Crosby nerašo apie laivastiebius, bet juos labai plačiai aprašo kita Trumpos cituota knyga — R. G. Albiono Forests and Sea Power. Tikiu, kad Trumpa yra suradęs dar daugiau į-domių žinių šaltiniuose apie šitą prekiavimą ir apie Amerikos konsulų rištus. Be abejo, tas žinias bus galima suvartoti parėmimui tos platesnės teorijos, kurios bendrus rėmus paskelbė Crosby.
Kadangi apie šituos prekybinius reikalus mažai težinau, tai pasisakysiu tik dėl poros smulkmenų. Pirma — apie Levetą Harį, kurį Trumpa
"Ir recenzentas, sekdamas autorių, svetimus tikrinius vardus rašo, kaip knygoj rado. Iš knygos gale pridėtos vardų rodyklės sužinome, kad amerikietis D. Bakas tai Buck, anglas E. Berkas tai Burke, prancūzas Kolenkuras tai Coulaincourt, vokietis J. G. Biušas tai Būsch ir t.t. Rusai, vartodami kitus rašmenis, viską taip "fonetina". Savo tvarką jie yra primetę ir lietuviams. Lietuvoj dabar kitaip negalima. Bet kam čia taip aklai rusų klausyti? Ypač kai knyga skiriama ne liaudžiai, o yra mokslo veikalas. Red.
gan aukštai vertina. Trumpa teigia, kad Haris gal truputį pasipelnijo savo darbu Petrapilyje. Bet "jeigu tai ir tiesa, 70,000 dolerių tebuvo tik labai nereikšminga suma, palyginus su kai kurių Napoleono konsulų malversaci-jomis" (p. 151). Keistas pateisinimas, ypač, kai jau paminėta, kad 1790 m. visai užsienio tarnybai buvo paskirta vos 40,000 dolerių (p. 134). (Gal čia pavyzdys savanaudiškumo politikoje, kurį Trumpa teigiamai vertina.) Dar pasidaro keisčiau, kai Trumpa vėliau teigia (p. 222), kad "kartais tik už vieno prekybinio laivo dokumentų sutvarkymą buvo reikalaujama ligi 50-60 tūkstančių rublių". Nežinau, koks tada buvo rublio ir dolerio santykis, bet atrodo, kad šitie teigimai gan nesutapatinami. Atrodo, kad Haris gal ir neatsiliko nuo Napoleono konsulų. Antroji smulkmena liečia Trumpos pasisakymą apie prancūzų ir danų korsarinių laivų akciją Baltijoje. "Iš 140 amerikiečių prekybinių laivų, kurie 1811 m. praplaukė Zundą, tik trys pakliuvo į danų korsarinių laivų rankas . . .Apskaičiuojama, kad per visą 1806-1812 m. laikotarpį tik 13 amerikiečių laivų tapo prancūzų korsarinių laivų aukomis Baltijos jūroje" (p. 204). Čia reikia truputį praplėsti ir patikslinti. Prancūzų korsarai mažai teplaukė Baltijoje. Jie buvo nereikalingi, nes jų šalininkams danams ir norvegams sekėsi. 1809 m. danai pagavo 61 Amerikos laivą, nors tik trylika jų buvo nuteisti konfiskacijai; 1810 m. buvo jų 122 pagauti, nors bent 69 paleisti. 1811 m. buvo pagauti 37 amerikiečių laivai, nors 1812 balandžio mėnesyje dar tik keturi buvo galutinai konfiskuoti. (Šituos duomenis esu surinkęs iš Crosby, pp. 127ff., 163, 207ff, 215, 220ff.j Gal tik trys laivai, kurie praplaukė pro Zundą buvo pagauti, bet Trumpa nėra paminėjęs, kad Zundas nebuvo vienintelis kelias į Baltiją. O gal "pakliuvimas" jam turi ypatingą reikšmę?
V Vertinau Vincą Trumpą kaip istoriką, o ne kaip publicistą ar žurnalistą. Kadangi istorikui tiesa yra pareiga, o ne dorybė, tai daugiau dėmesio kreipiau į jo klaidas. Klaidos dar mažiau pateisinamos, kai sritis jau taip gerai išstudijuota. Trumpos tezės apie Baltijos-Amerikos svarbą lieka neapgintos, nes autorius daugiau pasitenkino retorine bravūra, o ne žinių sutelkimu ar logiška argumentacija. Dramatinis momentas tinka tik tada, kai jis faktų pateisintas, o ne jų vietoje. Autoriaus teigimus raidiškai skaitėme, nes kitaip nebūtų buvę kaip jų įvertinti. V. Trumpos nesiskaitymas su faktais ir jų nuslopinimas, aplamai sensacingas žinių pristatymas, dažnas minčių kartojimas ir seklus priežastingumo supratimas paverčia šį veikalą į daugiau publicistinį bandymą. Tikimės, kad kitas Vinco Trumpos veikalas bus tobulesnis, nes šituo veikalu jis nedaug ką teįnešė į lietuvių istorikų ir istoriografijos lobį. Kęstutis K. Girnius
|
|
|
|