Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATNAUJINTOJI "CARMEN" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
"Carmen" Čikagos Lietuvių Operoje. Nuotr. A. Kezio
Čikagos Lietuvių Operos pastatymas šiemet buvo pakartota G. Bizet opera "Carmen", kuri 1959 m. kaip trečioji premjera tada atrodė nemažas laimėjimas, nugalint nelengvą operą, teikiančią gausių ritminių bei harmoninių sunkumų. Iš vad. "keturių didžiųjų" trys šį kartą nedalyvavo. Mūsų operos sambūrys iki šiol laikėsi gan rizikingos taktikos: pastatymai kartais eidavo be jokių antrininkų pagrindiniuose vaidmenyse. Šiais metais dalis pirmųjų rolių turėjo pavaduotojus. Pagrindinis Don Jose vaidmuo visuose keturiuose spektakliuose atitekojau mūsų scenoje nekartą pasirodžiusiam lenkui Stefa-nui VVicikui. Likimas panoro, kad jo asmuo susijo su pirmu atsitiktiniu nepasisekimu mūsų operos istorijoje: vykdamas į premjerą, jis buvo sulaikytas eismo policijos — spektaklis prasidėjo su daugiau kaip valandos pavėlavimu.

Kai prieš keliolika metų buvo griebtasi "Carmen", opera atrodė beviltiškai sunki. Dabar gi sunkesnių problemų nebuvo. Pasitaikydavo vienas kitas netikslumas, bet nedaugiau, negu profesinio pobūdžio mažesnių miestų operose. Net ir suvėlintoje premjeroje nebuvo jaučiama įprasto nervuotumo; spektaklis ėjo tiksliai, nors ir be pakilimų, sulėtintais tempais.

Operai buvo rūpestingai pasiruošta. A. Valeška pateikė spalvingas, kruopščiai detalizuotas dekoracijas.
Donelaičio lituanistinė mokykla parengė gerai išmokytą ir linksmai bei žygiuojantį vaikų chorą operos I veiksme. Jaunučio Puodžiūno studija pasirodė su grakščia baleto scena; jis pats ir Violeta Ka-rosaitė — profesinio lygio solistai. Solistų ansamblinės scenos, ypač II veiksmo efektingas kvintetas buvo puikiai išmoktas jam reikalingu itin greitu tempu. Dirigentas A. Kučiū-nas operą vedė gyvai, kai kur, nors ne visur, stengdamasis niuansuoti orkestro dinamiką, prisitaikant prie solistų; slopinimo efektų švelniuose momentuose vis dėlto pasitaikė. Režisūra — paties dirigento; programoje, tiesa, pažymėta Dalia Juknevičiūtė kaip "režisūros konsultantė". Bendras scenovaizdis suplanuotas patenkinamai; detalėse — mažiau kruopštumo; čia, atrodo trūko nuodugnesnio, vien ta kryptim nukreipto darbo.

Nepaisant įdėtų gražių pastangų, spektaklio įspūdžių visuma nebuvo tiek ryški, kaip pasitaikydavo praeityje. Kažkaip trūko sklandaus kontakto tarp gan gausių šios operos solistų ir tarp taip pat gan ryškų vaidmenį turinčio choro. Atskiros įdomios scenos iškildavo lyg atskiri, tarp savęs glaudžiai nesurišti epizodai. Solistų parinkimas (ar jų suradimas mūsiškių tarpe) nebuvo visai laimingas. Čia ypač svarbi titulinė Carmen rolė, daug reikalaujanti iš artistės visokiais atžvilgiais, bet užtat teikianti visam veikalui savo antspaudą. Neklysime pasakę, kad kol kas tarp šios šalies lietuvių dainininkių dar neatsirado "tikroji" Carmen; buvo tik mažesnių ar didesnių pasisekimų priartėt prie šio vaidmens. Romai Mastienei tokios apimties rolė buvo pirmiena. Žinoma savo muzikalumu dainininkė pasiruošė kruopščiai. Vokalinė partija buvo visiškai apvaldyta; iki detalių (ne visur natūralių), apgalvota vaidyba. Vis dėlto, nepaisant atskirų gražių scenų, visumos įspūdis pasiliko kažkaip neišbaigtas; trūko kažko "iš vidaus", kas nėra apčiuopiama ir nevisai priklauso nuo išorinių muzikinių ar vaidybinių formų apvaldymo. Vienas iš apčiuopiamų silpnumų buvo per dažnas tam tikrų pozų pasikartojimas. Vokališkai vertinant, gerai skambėjo laisvos viršūnės, bet trūko skambumo žemutiniame registre, daugelis muzikališkai gražių momentų nebuvo pakankamai girdimi pro orkestrą.

Aldona Stempužienė, dainavusi pati viena visuose pirmojo "Carmen" pastatymo spektakliuose, tada nebuvo užimponavusi; kažkaip jai nebuvo pavykę "savęs surasti" šioje rolėje. Šį kartą tai jai pavyko. Nebuvo tai "tikroji" Carmen — demoniškai patraukli Ispanijos čigonė; buvo švelnesnis, sakytume, lietuviškas tipas, bet (priešingai, negu pirmame "Carmen" pastatyme) solistė pasiliko įtikinama visokeriopose šios operos emocinėse ir dramatinėse situacijose. Vokališkai A. Stempužienei pavyko sukonsoliduoti mezzosopraninį skambesį šiai rolei reikalingame registre; skambesys nebuvo stiprus, bet daugiau išlygintas, negu kartais praeityje girdėtuose pasirodymuose.

Algirdas Brazis jam gerai pažįstamoje toreodoro Escamillo rolėje sukūrė dinamišką, kiek šiurkštoką tipą; balsas buvo geroje formoje, mažiau "šaudąs", bet daugiau "bei canto" dainuojąs. Iš viso paskutiniuoju laiku A. Brazis pergyvena palankų vokalinį laikotarpį. Jo pasirodymai scenoje sudarė ryškius šio pastatymo momentus. Liudas (iš Nevv Yorko) Stukas pirmąkart pasirodė Čikagos operos scenoje kaip Escamillo rolės "antrininkas". Jis parodė malonaus tembro lyrinį baritoną, muzikalų frazavimą, tikslią intonaciją. Buvo tai jo pirmas pasirodymas didesnėje operos rolėje, beveik be repeticijų; nepaisant to, jis scenoje jautėsi laisvai, sukūrė elegantišką sakytume kiek saloninį toreadoro tipą. Gaila, kad L. Stukui teko tik vienas "Carmen" spektaklis.

Turėjome dvi Mikaelas. Gina Čapkauskienė (iš Montrealio), nepaisant savo iškilimo į pirmaeiles mūsų solistes, čia susidūrė su tam tikromis problemomis. Jos stipriausia pusė — koloratūrinė aukštųjų gaidų sritis šiai rolei mažai tebuvo pritaikoma; žemesniame registre, nepaisant gražiai vedamos melodijos linijos jos balsą silpnai tebuvo galima girdėti. Vis dėlto iš puikių aukštų gaidų ir bendro muzikinio užbaigtumo buvo jaučiama stambi dainininkė. G. Čapkauskienė padarė jaučiamą pažangą vaidyboje, nors jos Mikaela buvo daugiau miestietė negu kaimo mergaitė.

Margarita Momkienė neseniai pradėjo kilti iš chorisčių j solistes. Mi-kaelos rolė tiko jos lyriniam sopranui; pavyko jai nugalėti ir aukštąsias gaidas. Vaidyba buvo gan primityvi, bet savaime atitiko naivios kaimietės rolę.
St. Wicikas patenkinamai "atlaikė" premjeros spektaklį, o kituose spektakliuose pilnai atsigavo ir davė įprastą gerai valdomo vidutinio kalibro tenoro skambesį. Scenoje jautėsi laisvai, tik nesugebėjo pasirodyti šiai rolei taip reikalinga "nebylia", viso kūno reiškiama vaidyba.

Dvi čigonės: Frasquita (Kristina Mileriūtė) ir Mercedes (Nerija Linkevičiūtė) buvo gražus įnašas operos ansambliui, kai kur net gal "per daug" vyravo, kreipdmos į save dėmesį pirmųjų solistų sąskaiton. Dėl N. Linkevičiūtės iš daugelio operos mėgėjų teko girdėti klausimą: "Ar jos asmenyje neslypi "tikroji" lietuviškoji Carmen?

Dragūnų kapitono Zunigos rolę pakaitomis atliko du solistai: Valentinas Liorentas — iškilmingai militariškas tiek vaidyba, tiek balsu; Vytas Nakas — švelnesnis, netiek kariškas.
Du kontrabandininkai Remenda-do (J. Savrimas) ir Dancairo (Bernardas Prapuolenis) atliko savo paskirtį: pagal operos libretą jiems priklauso gausiai epizodais išmėtytas bet charakteringas vaidmuo antrame ir trečiajame veiksme. J. Savrimas — geras kaip tipas; gal per vienodas rankų gestikuliacijoje, B. Prapuolenis — gražaus tembro lyrinis baritonas, kul-tūriningo, miestietiško elgesio, lyg dvilypio gyvenimo — padoraus piliečio ir kontrabandininko — asmenybė.

Karininką Morales vaizdavo Marius Prapuolenis (Bernardo brolis), su jaučiama, bet dar neišvystyta balso medžiaga, ir panašaus lygio Vaclovas Momkus. Abu patenkinami, bet kiek naujokiški scenoje.
Atnaujintoji "Carmen" parodė, kad Čikagos Lietuvių Operos sambūrys įgijo nemažos rutinos ir nesunkiai nugali gan sunkias operas.
Vladas Jakubėnas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai