| |
|
|
|
Stasio Šimkaus "Pagirėnai" |
 |
 |
 |
|
Parašė ALGIS ŠIMKUS
|
 Stasys Šimkus (1939 - 40 m., viena paskutinių nuotraukų)
Lietuviškos operos istorijos paraštei
Kiek prisimenu iš tėvo pasakojimų, mintis parašyti lietuvišką operą jam kilusi dar studijuojant Petrapilio konservatorijoje, gaivalingai tautinių Rimskio - Korsakovo, Musorgskio ir Borodino operų įtakoje. Tačiau pirmąkart aktyviai šiam darbui ruoštis jis pradėjo tiktai 1916 m. gyvendamas Amerikoje.
Čia jis susipažino su kunigu Jonu Jonyla -Žilium, Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapijos South Bostone įkūrėju. Žilius buvo inteligentiškas ir plataus išsilavinimo asmuo. Šalia politikos ir pasaulinės literatūros, jis labai domėjosi Lietuvos istorija, jos padavimais ir tautosaka. Būdamas karštas patriotas, jis nesitenkino vien kunigo pareigomis ir buvo giliai įsitraukęs į to laiko Amerikos lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Dar 1883 m., po išgarsėjusių Kražių skerdynių Lietuvoje, jis greitai parašė ta tema knygą ir aktyviai dalyvavo viešų demonstracijų rengime įvairiose lietuvių kolonijose, protestuojant prieš tokį žiaurų rusų elgesį su lietuviais. Kiek vėliau, jis sukūrė ta pačia tema draminį veikalą, kuris buvo gana plačiai statomas daugelyje JAV lietuvių kolonijų. Jis taip pat buvo surinkęs nemaža medžiagos iš JAV lietuvių istorijos ir išleidęs atskira knyga. Žilius bandė rašyti ir grožinės literatūros. Išleido visą eilę poezijos ir draminės kūrybos leidinių, nors didesnio meninio tobulumo šioje srityje ir nepasiekė. Be to, buvo išvertęs į lietuvių kalbą A. Mickevičiaus poemas "Konradą Valenrodą" ir "Vėlines".
Stasį Šimkų su Žiliumi suartino abiejų tautiškai - patriotinis nusistatymas, meilė lietuviškai tautosakai ir veikla, siekiant Lietuvai nepriklausomybės, nors dirbant ir skirtingose srityse. Jie greitai susidraugavo.
Kartą žiūrinėdamas Žiliaus rašinius, Šimkus užtiko apybraižas ilgesnės buitinės poemos, pavadintos "Vestuvėmis". Poema susidėjo iš atskirų eilėraščių, pavaizduojančių lietuviškų vestuvių papročius. Nors veikaliukas ir nebuvo parašytas dramine forma, bet kompozitoriui įstrigo atmintin, ir Šimkus pradėjo Žilių gundyti panašia tema parašyti pilnos lietuviškos operos libretą. Šiame gerokai primityviame tekste jam daugiausia patikę natūralus lietuviškumas ir aprašomų lietuviškų vestuvinių papročių autentiškumas. Tai kaip tik atitiko jo puoselėtam troškimui sukurti grynai lietuvišką operą ir kartu meniška forma užfiksuoti senovinius liaudies papročius.
Aptarę šias idėjas su Žilium, netrukus abu kartu pradėjo rašyti libretą, pradžiai panaudodami kitą Žiliaus baladę, pagrįstą lietuvišku padavimu apie nugrimzdusį dvarą ir jo karalaitę. O Šimkus. pagautas jam būdingo entuziazmo, 1916 m. įsikūręs Shenandoah angliakasių miestelio Pensilvanijoje lenkų parapijoje vargonininku, nors ir neturėdamas dar užbaigto libreto, tuoj pat pradėjo komponuoti šiai operai muziką. Deja, netrukus pasitaikiusi proga persikelti geresnėmis sąlygomis Chi-cagon ir čia karui besibaigiant suaktyvėjusi Lietuvos laisvės veikla greitai pertraukė operos darbą. Iš to laikotarpio liko tik neužbaigta "Nugrimzdu-sio dvaro" baladės muzika, vėliau tapusi "Pagirėlių" pirmojo veiksmo prologu. Taip baigėsi pirmosios Stasio Šimkaus lietuviškos operos pastangos.
Grįžti prie operos planų proga pasitaikė tiktai parvažiavus Lietuvon ir 1922 m. apsigyvenus Klaipėdoje. Šiuo kartu tačiau kompozitoriaus mintis pirmiau pakrypo į dramatiškesnį ir sudėtingesnį Adomo Mickevičiaus "Konrado Valenrodo" siužetą. Nors šia tema jau buvo parašytos net dvi operos, italo Ponchielli "I Lituani" ir lenko Zalevvs-kio "Konrad Valenrod", tačiau abi buvo muzikaliai silpnokos ir nebuvo niekur statomos. Kaip iš paskelbtų laiškų galima matyti, jis buvo susitaręs su Liudu Gira, kad pastarasis parašytų jam iš Konrado Valenrodo medžiagos operai libretą. 1922 m. rugpiūčio mėnesį jis rašė Girai iš Klaipėdos: "Kaip aš linksmas, kad mūsų Valenrodas auga didis ir gražus . . . Spaudžiu Tavo gražiai Konradą vedžiojančią ranką".1
Tačiau sekančiais metais, negaudamas iš Giros norimo libreto ir, atrodo, jam nepaisant pakartotinių raginimo laiškų, Šimkus kreipiasi į Dantės "Dieviškosios Komedijos" lietuvių kalbon vertėją kunigą J. Narijauską: "Jau nuo seniai brandinu idėją ir galią rašyti Konradą Valenrodą. Girdėjau, kad turi išvertęs I Lituani libretą".2 Tačiau ir šios pastangos nedavė vaisių. Narijauskas, matyt, vertimo niekada neužbaigė.
Klaipėdoje Šimkus su šeima įsikūrė gyventi Smiltynės pusiasalyje, kur netoliese kaimynystėje buvo apsigyvenęs ir iš Amerikos grįžęs Žilius. Atsisakęs kunigystės, jis čia buvo atsikūrusios Lietuvos vyriausybės paskirtas prancūzų protektorate valdomam kraštui Lietuvos konsulu; vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, kurį laiką buvo jo gubernatorium. Čia ir vėl abu ėmėsi bandyti pritaikyti Žiliaus "Vestuves" operai. Deja, netrukus jiems paaiškėjo, kad tinkamam libretui sukurti vien Šimkaus entuziazmo ir Žiliaus riboto sceninio patyrimo nepakaks.
Tada, pasitaikius progai, Šimkui atėjo mintis kreiptis šiuo reikalu į tuo laiku iš studijų Muen-chene grįžusį Balį Sruogą. Jis pasikvietė Sruogą savo steigiamos muzikos mokyklos konkursinių egzaminų komisijos nariu. Sruoga 1924 m. vasarą atvyko su šeima Klaipėdon ir kuriam laikui apsistojo pas Šimkų Smiltynėje, kur jie kartu su Žilium praleisdavo ilgas valandas, diskutuodami ir planuodami naująją operą. Kadangi kompozitorius tuo laiku buvo tvirtai apsisprendęs, kad jo opera būtų pagrįsta Žiliaus poema, Sruoga jautėsi gerokai prašomame darbe suvaržytas. Jis tačiau sutiko pabandyti ir po kiek laiko pateikė dalį libreto su nurodymu: "Kas tiks, vartok, o kur ne, tegul kas kitas bando".
Kad Sruoga nelaikė šio libreto pilnai išbaigtu ir jį patenkinančiu, matyti ir iš jo pridėto pareiškimo, kad į būsimą libretą jis nereikš jokių pretenzijų ir užleidžia visas teises galutinam jo apipavidalinimo autoriui. Deja, Šimkui vis gilyn įsitraukiant į savo įsteigtos Klaipėdos muzikos mokyklos darbus, operos darbas ir vėl tapo atidėtas į šalį, o su tuo ir galutinis libreto išbaigimas.
Trečią kartą prie savo operos Šimkus sugrįžo tiktai 1930 m., po audringų ir judrių Klaipėdos muzikos mokyklos veiklos laikų. Tais metais išsiųstas vyriausybės lėšomis į Vakarų Europą pastudijuoti žymiųjų teatrų operų pastatymų, jis ir vėl pradėjo galvoti apie savo lietuvišką operą. Ir šį kartą jis dar dvejojo tarp "Konrado Valenrodo" ir "Vestuvių". Būdamas Italijoje, jis dar kartą rašo Liudui Girai iš Milano: "O Konradą Valenrodą taip turbūt ir palaidojai . . ."3
Milane Šimkus sutiko buvusį Klaipėdoje savo mokinį, poetą - dainininką Stasį Santvarą. Santvaras buvo gavęs po studijų Klaipėdoje valstybinę stipendiją ir atvyko į Italiją pasitobulinti dainavime. Taip jiems kartu belankant La Scalos operos spektaklius, o po to besišnekučiuojant prie itališkojo Chianti vyno bonkos, ir vėl užsimezgė Šimkaus planuojamos lietuviškosios operos klausimas. Santvaras sutiko pabandyti galutinai išbaigti "Vestuvių" libretą.
Netrukus po šio susitarimo Jonas Žilius, "Vestuvių" operos pirmasis įkvėpėjas, mirė 1932 m. Klaipėdoje. Šimkus buvo su juo artimai susidraugavęs ir visą laiką palaikė artimus santykius. 1923 - 1929 metais, būdami netolimi kaimynai Klaipėdos Smiltynėje, jie vienas pas kitą dažnai buvodavo ar eidavo kartu pasivaikščioti Baltijos pajūriais. Jų kalbos, dažnai prie stikliuko su užkanda, nekartą užsitęsdavo iki vėlyvos nakties ar paryčių. Jiems niekad netrūkdavo bendros kalbos abiem rūpimais besikuriančios Lietuvos kultūrinio ar politinio gyvenimo klausimais.
Tais laikais Šimkus galutinai užbaigė dar Amerikoje pagal vieną Žiliaus poemų pradėtą "Nugrimzdusio dvaro" baladę. Žilius tuo didžiavosi ir netrukus "Nugrimzdusį dvarą" savo lėšomis atspausdino. Draugystė su Žilium ir jo mirtis bus nemažai paveikę Šimkų galutinai apsisprendžiant panaudoti "Vestuvių" pjesę savo operos libretui, nors ją teko net ir trečią kartą perrašyti.
Mano atmintyje liko įstrigęs vienas būdingas epizodas, primenantis Žiliaus ir tėvo draugystę. Vieną vasarą, 1934 ar 1935 m., man su tėvu lankantis Klaipėdoje, jis staiga pasiūlė pervažiuoti uosto laivu į Smiltynę ir aplankyti Žiliaus kapą. Savo pageidavimu, Žilius buvo palaidotas mažuose, nuošaliuose žvejų kapeliuose netoli jo buvusių namų tarp Kuršių Marių ir Baltijos jūros. Persikėlę laivu per įlanką mudu su tėvu aplankėme buvusius mūsų namus, kuriuose dabar gyveno kažkokie vokiečiai. Tada palei Kuršių Marias, grįždami į prieplauką, sustojome kapuose prie Žiliaus kapo. Atsisėdus prie kapo ant suolelio, tėvas ištraukė iš kišenės "pusbonkį", atkišo, pats paėmė burnelę ir padavė man, sakydamas: "Iš-pildykim Žiliaus valią. Jis prieš mirdamas prašė jį čia aplankyti. Tačiau uždraudė gailėtis ir liepė geriau ant jo kapo išgerti stiklelį seniems laikams prisiminti".
Grįžęs iš Italijos, Santvaras nedelsdamas ėmėsi pažadėto darbo ir, artimai bendradarbiaudamas su kompozitorium, netrukus pradėjo išbaigti paskiras operos libreto dalis. Šimkus gi, 1932 m. pradėjęs dirbti Kauno operoje dirigentu, savo operos kūrimo jau daugiau nebeatidėliojo. Nors ir neturėdamas dar pilno teksto, jis pradėjo komponuoti įvairioms dalims muziką. Iš tokių tuo laiku sukurtų epizodų 1935 m. buvo atspausdinta atskiru Švietimo Ministerijos leidiniu pirmojo veiksmo didysis choras "Saulė motina pakilo".
Dabar jau apie Šimkaus rašomą operą pradėjo plačiau kalbėti. Teatralų tarpe jau senokai buvo svajojama apie originalią tautinę lietuvišką operą. Tuo laiku lietuvių kalboje rašytų operų tebuvo tik Karnavičiaus "Gražina" ir Miko Petrausko veikalai. Kadangi jų pirmosios kai kas nenorėjo pripažinti grynai "lietuviška" muzika, o Miko Petrausko "Birutė" ir "Eglė žalčių karalienė" buvo laikomos kiek silpnokomis profesionaliniam pastatymui, reprezentacinės lietuviškos operos sukūrimas tapo tautinio prestižo klausimu.
Taip dalykams klostantis, 1937 m. vyriausybė nusprendė sudaryti Šimkui sąlygas tokiai "reprezentacinei" lietuviškai operai galiausiai parašyti. Ministrų Tarybos nutarimu, jam paskiriama speciali pensija už nuopelnus Lietuvai ir išreiškiamas pageidavimas, kad, atsidėdamas vien kūrybai, pirmoje eilėje jis sukurtų naują tautišką operą.
Pensiją Šimkus priėmė su pasitenkinimu ir uoliai ėmėsi rašyti operą. Santvaro libretas buvo pripažintas priimtinu, nors ir jame dar kompozitorius darė nemaža pakeitimų muziką rašydamas, ne visada ir su pilnu Santvaro pritarimu.
 Netrukdomas pašalinių pareigų ir matydamas augantį jo nauju kūriniu susidomėjimą, darė greitą pažangą. Reta savaitė praeidavo, kad pas jį į Birutės kaimą prie Kauno neatsilankytų bent keli kolegos muzikai, operos solistai, pažįstami menininkai ar šiaip prieteliai besidomį naujosios operos pažanga. Su tokiais lankytojais Šimkus į smulkesnes diskusijas savo operos klausimais papri -tai nesileisdavo, išskyrus Santvarą ar vieną - kitą artimesnį asmenį. Dažniausiai jis paskambindavo naujausiai sukurtus muzikos gabalus fortepijonu, pats pusbalsiu padainuodamas solistų partijas. Man. asmeniškai stebint nemaža tokių "demonstracijų", buvo aišku, kad išlavintiems muzikams, patiems sekant iš už kompozitoriaus pečių gaidas ir ten įrašytus nurodymus, toks būdas galėjo duoti suprantamą būsimos muzikos vaizdą. Tačiau neabejoju, kad daugumas mėgėjų, paklausę kompozitoriaus energingo skambinimo ir jo neaiškaus niūniavimo, išeidavo vien su įspūdžiu, kad operos darbas verda. Susidaryti tikslesnę nuomonę apie muziką ar operos turinį jiems turėjo būti sunkoka ir teko pasikliauti vien kompozitoriaus reputacija ir įkvėpimu.
Opera užbaigta rašyti 1939 m., prieš pat vokiečių invaziją į Lenkiją. Bekurdamas operą kompozitorius žadėjo ją pavadinti "Vestuvėmis" pagal Jono Žiliaus originalą. Vėliau galvojo pavadinti vyriausios moteriškos veikėjos "Danutės" vardu. Tačiau pabaigus darbą buvo galutinai apsispręsta pavadinti operą įsivaizduoto kaimo, kuriame veiksmas vyksta, vardu: "Pagirėnai".
Užbaigtos operos rankraštis buvo nedelsiant Įteiktas Kauno operos administracijai, kuri tuojau pradėjo rūpintis jo perrašymu pastatymui reikalinga forma. O kompozitorius ėmėsi tuo tarpu muziką orkestruoti.
Opera išėjo nemaža, keturių veiksmų. Pirmasis veiksmas scenoje turėjo užtrukti beveik pilną valandą, kiti — kiek trumpesni. Fortepijono klavyro buvo 445 puslapiai, o orkestrinės partitūros net virš tūkstančio.
Kadangi kompozitoriaus rankraštis nebuvo lengvai įskaitomas, o be to, tais laikais Lietuvoje dar nebuvo prieinama platesnio masto fotokopijos ar panašaus multiplikavimo mašinos, "Pagirėlių" buvo perrašytos ranka dvi pilnos fortepijoninės versijos (klavyrai) ir dar atskirų vaidmenų ištraukos kiekvienam solistui. Šį nemažą ir reiklų darbą atliko Kauno operos orkestro narys Baltra-miejūnas su savo suorganizuotais pagalbininkais.
Galiausiai 1940 m. pavasarį pradėti pasirengimai "Pagirėnų" operai pastatyti. Autorius iš pradžių pareiškė norą pats savo veikalą diriguoti, tačiau teatro vadovybė ir kai kurie solistai tai minčiai pasipriešino. Vieni jų gal nuoširdžiai linkėjo naujam kūriniui gero ir tvirtino, kad pats autorius, savo veikalą per daug gerai pažindamas, dažnai nesugeba jo geriausioje šviesoje pastatyti, bekreipdamas perdaug dėmesio į jam vienam težinomas nereikšmingas smulkmenas. Kiti gi gal daugiau bijojo, kad Šimkus, grįžęs operon dirigentu, savo griežtu ir kompromisų nepripažįstančiu būdu gali ir vėl pradėti kelti kai kam nemalonias "bangas" nusistovėjusioje Kauno teatro aplinkoje.
Kompozitorius tokiems spaudimams iš karto griežtai spyrėsi. Tačiau netrukus pamatė, kad tolimesni ginčai gali tiktai atidėti operos pastatymą ir sutiko "Pagirėnus" atiduoti diriguoti Vytautui Marijošiui. Marijošius buvo Šimkaus mokinys Klaipėdoje ir jau buvo pasižymėjęs kaip gabus ir energingas operos dirigentas, ypač po studijų Čekoslovakijoje. Jis tuojau ėmėsi jam patikėtą uždavinį kuo geriausiai atlikti.
Tačiau netrukus Kauno teatre susidarė nenumatyta ir keistoka padėtis. Daugelis Kauno operos solistų ir meno vadovų buvo tvirtai suaugę su klasiškai - romantiškom Verdi - Gounod - Puccini tipo operom. Tokios operos dažniausiai susidėjo iš arijų, duetų, chorų ir panašių numerių, kurių melodijas galėjai eidamas namo švilpauti. Iki to laiko Kauno operoje nieko daugiau sudėtingo ar naujoviškesnio nebuvo pastatyta. Net ir Wag-nerio tebuvo statomos tiktai jaunystėje sukurtosios Lohengrino ir Tannhauserio operos. Vakarų Europoje ir Amerikoje paplitusių mužikiškai draminių veikalų ar naujesnių operų dauguma Kauno solistų nei publika nebuvo dar matę.
Jie visi Stasį Šimkų pažinojo kaip "Kur bakūžė samanota", "Plaukia sau laivelis", "Oi kas sodai do sodeliai" ir panašių dainų autorių. Laukiamoji opera turėjo būti pilna tokių deimančiukų, po kurių kiekvieno publika galėtų entuziastingai paploti ir visi kartu galėtų pasidžiaugti lietuviškos kultūros pažanga. "Pagirėnuose" gi jie staiga susidūrė su vientisos, ne numerinės, formos gerokai komplikuotu, nors Vakarų pasaulio mastu toli gražu "nemodernišku" veikalu, kuriam išdainuoti bei pagroti, pasirodė, reikėjo žymiai daugiau pastangų ir net sugebėjimo, kaip būdavo sukaupiama normaliai Kaune statomoms operoms.
Operoje dramiškai dominuojančio centrinio personažo kaip ir nėra. Veiksme pavaizduojama pasiturinčio ūkininko dukters Danutės romanas su kaimyniniu "mokslo ragavusiu, pinigų negavusiu" jaunikaičiu Pranu. Šiai normaliai jaunųjų meilei įvairias pinkles ir kliūtis sudarinėja Danutę nusižiūrėjęs, bet jos vesti neketinantis, netolimas dvarponis Dargailis. Dargailiui intrigose padeda ištikimas jo urėdas Spoksa ir, pats nenusivokdamas, senoviškai ponus gerbiąs Danutės tėvas, kuris, tarp kitko, negali atsisakyti pagundos matyti savo dukrą dvare.
Operos turinys grynai buitinis, su gausiai įpintais liaudies papročių epizodais, nors muzikoje panaudotų originalių liaudies melodijų yra tik dvi ar trys. "Pagirėnų" operoje nėra giliai dramatiškų situacijų ar psichologinių charakterių lūžių. Pats kompozitorius savo operą taip apibūdino: "Operoje niekas nežudomas ir niekas scenoje pats nenumiršta, bet viskas rutuliojasi taip, kaip didžiausioji dalis mūsų visų gyvenimo, būtent: truputį komiškai."4 Taip jau buvo lemta, kad tarp operos penkių pagrindinių vaidmenų tenoro Prano rolė išėjo gal kiek mažiau dramatiškai spalvinga, kaip mergininko Dargailio, pataikūno Spoksos ar tuščios garbės trokštančio ūkininko, Danutės tėvo.
Kipras Petrauskas Šimkaus opera domėjosi nuo pat jos kūrimo pradžios. Rašant operą, jis nekartą atvažiuodavo išklausyti atskirų jos dalių ir nuoširdžiai aptardavo operos reikalus. Rašydamas Prano partiją, Šimkus taikė ją Kipro balso registrui ir jo išraiškos būdui. Tačiau operą užbaigus ir pradėjus ruoštis jos pastatymui, Kipras Petrauskas staiga atsisakė "Pagirėnuose" dalyvauti.
Toks nelauktas senų laikų draugo ir "operos tėvo" nusistatymas naujosios lietuviškosios operos atžvilgiu sudarė nemalonių pasekmių. Staiga teatre atsirado visa eilė dar nematytos bei negirdėtos operos kritikų. Nedrįsdami tiesiogiai kritikuoti Šimkaus muzikos, jie visi metėsi į libretą ir scenovaizdį. Beveik kiekvienas staiga tapo operos "pataisymo" specialistu, pradedant jaunu dirigentu bei niekad dar operos nestačiusiu režisierium ir baigiant eiliniais choro bei orkestro nariais. Visi pradėjo atrasti operoje trūkumų savo grojamose ar dainuojamose partijose; daugelis staiga įgavo įkvėpimo daugybei idėjų ir patarimų kompozitoriui ir libretistui, kaip jie turėję operą rašyti.
Dalis šių puolimų gal ir buvo grynai asmeninio pobūdžio, norint Šimkui "atsilyginti" už jo kartais per daug atvirus ir nekartą nelabai taktiškus kitų darbų įvertinimus. Neabejoju tačiau, kad ne vienas šių kritikų jautėsi nuoširdžiai apsi-vylę lauktąja opera. Juk panašiai bendralaikių yra buvę sutikta ne viena ir dabar pasaulyje plačiai paplitusių operų.
Reakcija panašioj padėty gal buvo visai normali, nors ir nelaukta. Pasijutę apvilti, jie nepasistengė su neįprastu kūriniu arčiau susipažinti ir susiprasti, o nelaukdami puolė kritikuoti, siūlydami "pataisymus" pagal savo kurpalį.
Šitoks jo didžiausio ir ilgai svajoto kūrinio sutikimas Šimkui buvo didelis smūgis. Tomis dienomis jis dažnai prisimindavo savo dar 1929 m. parašytus žodžius: "Nuo pat mano jaunų dienų mano darbą muzikoje lydi būrys peikėjų, kuriem niekaip negaliu įtikti. Viskas, ką tik padarau, niekai ir niekai. Vieniems tų kritikų pasenus, atsirado nauji; vis peikia ir peikia".5
Kipro Petrausko dalyvavimas bet kurioje Kauno operoje visada suteikdavo spektakliui svarumo ir iškilmingumo. Kompozitorius pakartotinai bandė jį visokiais būdais perkalbėti, kad sutiktų "Pagirė-nuose" bent senos draugystės vardu dalyvauti. Tačiau Kipras griežtai laikėsi savo nusistatymo. Nepavyko jo suvilioti net ir specialiai jam padarytu pagrindinės pirmojo akto Prano arijos išplėtimu ir pridedant dar antrą ariją trečiajame veiksme.
Šią nemalonią padėtį netikėtai išsprendė tiktai 1940 m. į Lietuvą Sovietų Sąjungos įgulų įvedimas ir po to sekę politiniai įvykiai, pavertę Nepriklausomą Lietuvą Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiose sąlygose asmeninės lietuviškos operos bėdos pasirodė menkos ir beprasmės.
Po kurio laiko, politinei padėčiai kiek aprimus, į Kauno teatrą atvyko iš Maskvos trys pareigūnai: režisierius Volkovas, dirigentas Stoliarovas ir baletmeisteris Lopuchovas. Oficialiai buvo paskelbta, kad šie menininkai yra Sovietų Sąjungos dovana jaunajai liaudies respublikai. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad be jų aprobacijos teatre nebus galima statyti nė vieno veikalo.
Nežiūrint jų politinio vaidmens, šie naujieji lietuviškojo teatro "prievaizdai" pasirodė esą kvalifikuoti savo sričių menininkai - profesionalai. Netrukus jie susidūrė ir su naująja lietuviška opera. Dirigentas Stoliarovas su opera nuodugniai susipažino ir pareiškė labai palankią nuomonę. Režisierius Volkovas, perskaitęs teksto vertimą, i£ principo rado jį priimtiną, kadangi sugebėjo jame įžiūrėti socialinės kaimiečių prieš dvarponius kov >s pradų. Tačiau jis taip pat atrado ir ideologinių trūkumų ir patarė veikalą šiuo atžvilgiu kiek "pataisyti". Atsimenu, kai tėvas grįžęs iš vieno tokių jo operos įvertinimo posėdžių teatre nusiskundė: "Jei mes viską padarysime, kaip jie nori, Pranas vaikščios 18-ojo šimtmečio lietuviškajame kaime su raudona vėliava".
Iš pradžių Šimkus ir Santvaras tokiom pataisom kiek galėdami spyrėsi. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad be pakeitimų opera nebus statoma. Taip, po ilgų ir sunkių derybų, tarpininkaujant Korsakui, Meškauskienei, Venclovai ir Cvirkai, buvo pagaliau nuspręsta padaryti minimalius pakeitimus, kad būtų galima operą iš viso pastatyti.
Tokį galutiną susitarimą gal kiek palengvino muzikinio komisaro Stoliarovo didėjąs entuziazmas dėl veikalo muzikinės vertės ir jo pasiūlymas operą pastatyti Maskvoje. Jis Šimkui pasidarė gana draugiškas ir pradėjo jam dažnai sakyti komplimentus, išreikšdamas savo susidomėjimą įdomia muzika. 1942 m. Maskvoje buvo ruošiama sovietinių tautų dekadinė meno šventė, kurioje ir naujoji Lietuvos respublika turėjo dalyvauti. Šimkui dar vis tebedelsiant galutinai sutikti su operos modifikacijomis, vieną vakarą jam paskambino Kor-sakas ar Meškauskienė (dabar nebeprisimenu kuris) ir be didelių įvadų pradėjo primygtinai prikalbinėti, kad sutiktų prašomus pakeitimus padaryti. Gale pasikalbėjimo tėvą gerokai nustebino pridėtas draugiškas patarimas: "Jei ir nemanai pakeitimų daryti, sutik, nes kitaip gali turėti didelių nemalonumų". Tuo metu Lietuvoje apie tuos ateinančius "nemalonumus" dar nedaug kam buvo žinoma.
 Galiausiai, nusprendus "Pagirėnus" vežti į dekados šventę Maskvoje ir nelikus laiko didesniems pataisymams, pasitenkinta operon pridėjus vien keletą nedidelės apimties pataisų. Pirmiausia, originalo "Pagirėnų" vardas pakeista į "Kaimas prie dvaro". Antrajame veiksme, Pranui atėjus Dargailio dvaran ir norint palaukti pono salone, įterpta tarno pastaba: "Aš jums sakiau, kad šie salonai užimti, palaukite virtuvėj ar kieme!" I tai Pranas atšauna: "Baikite plepėti man, kad žmonės, pakviesti dvaran, už durų pono turi laukti", ir atsisako išeiti iš kambario. Kitoje vietoje, įsigėrę pono svečiai, pastebėję Praną dvare, uždainuoja: "Pone Dargaili, kur tokį mužikėlį jūs pagavot? Gal sode, o gal su kokia gegute po krūmu? Cha, cha, cha . . .".
Ketvirtajame gi veiksme, kur paaiškėja pono pinklės prisivilioti Danutę dvaran ir apgauti Praną, užuot pabaigus operą, kaip buvo originale numatyta, bendra linksmybe ir šokiu, buvo pridėta audringa Prano ir vyrų scena žodžiams: "Ne, ne, seniai jau dingo ta diena, kai baudžiava mus plakė . . . Atgimstame, lietuviai jau laisvėja, jau ponams niekint mus gana!". Tada Pranas, mesdamas ponui veidan jam duotus pinigus, dar prideda: "Ką, netinka mano prakalba? Pasprinki jais patsai, šuva!"
Taip sulopytas veikalas tapo paskelbtas "ko-šer", nors pataisos ir nevisai tiko turinio dvasiai. Iš antros pusės, po šių pakeitimų Volkovo suteikta aprobacija užkirto kelią ankstyvesniems "draugiškiems" kritikams ir jų idėjoms operai taisyti. Maskvos įgaliotiniams operą priėmus, visi kritikai nutilo. Dabar ir Kipras Petrauskas staiga atrado operą verta dėmesio ir sutiko dalyvauti jos pastatymuose Kaune ir Maskvoje. Greitai pradėta taisyti reikiamas gaidas ir rimtai pradėta ruoštis pastatymui.
Deja, ir vėl buvo lemta, kad 1941 m. birželio įvykiai ir po to sekanti vokiečių okupacija pradėtą darbą ir vėl sulaikė.
Karo veiksmams per Lietuvą praūžus, okupuotame krašte netrukus pradėta rūpintis mokyklų, teatrų ir kitų kultūrinių įstaigų veiklos atgaivinimu. Vokiečiai, priešingai rusams, užsiėmę karo ir ekonominiais reikalais, iš pradžių okupuoto krašto kultūriniu gyvenimu nelabai domėjosi ir į jį nesikišo. Pripratę Vokietijoje prie plačios kultūrinės veiklos, į teatrų, operos ar simfonijos koncertų rengimą jie net palankiai žiūrėjo. Į tokius parengimus ir patys nesivaržydami lankydavosi.
Taip tų metų rudenį Kauno teatras trečiąkart sugrįžo prie "Pagirėnų" operos pastatymo darbų. Tačiau ir šį kartą darbas neprasidėjo be problemų. Visų pirma, Kipras Petrauskas ir vėl atsisakė dainuoti Prano partiją. Jo vietoj paskirtas iš studijų Italijoje neseniausiai grįžęs Antanas Sprindys. Antra, naujoji teatro vadovybė kaž kokiais man nežinomais išskaičiavimais "Pagirėnus" diriguoti paskyrė jau nebe Vytautą Marijošių, bet gerokai senstelėjusį ilgametį Kauno operos dirigentą Mykolą Bukšą. Kompozitoriui visi šie pakeitimai buvo ne prie širdies, tačiau ir šį kartą teatro vadovybė jam davė aiškiai suprasti, kad operos pastatymas yra grynai jų reikalas ir kompozitorius privaląs į pastatymą visiškai nesikišti.
Galų gale, 1942 birželio 23 dieną "Pagirėnų" opera išvydo scenos šviesą. Dirigentas Bukša, muzikalus ir išmokslintas profesionalas, kilme būdamas rusas, lietuviškos operos nuotaikos nesugebėjo giliau pajusti. Nors paskiri solistai, Mažeika pono Dargailio rolėje, Kučingis — urėdo Spoksos, Sprindys — Prano, Nauragis — tėvo, ir kiti dirbo labai nuoširdžiai, stengdamiesi savo vaidmenis kuo tobuliau atlikti, bendras operos atlikimo lygis liko blankokas.
Šias eilutes rašančiam teko asmeniškai stebėti eilę "Pagirėnų" repeticijų ir dalyvauti visuose spektakliuose. Reikia pripažinti, kad nors kai kuriose repeticijose opera suskambėdavo kompozitoriaus norėtomis spalvomis ir tempais, spektaklių
 
Janina Kinkienė - Tallat-Kelpšaitė: Trys (mišri technika)
Rimvydas Cinka Rauda ugnyje (grafika)
metu viso to pastebimai truko. Tėvas po kai kurių repeticijų sugrįžęs namo net pajuokaudavo, kad, tur būt, senis Bukša tądien buvęs įsigėręs, kad taip neblogai ir gyvai viską pravedęs. Atėjus tačiau vakarui, deja, pasirodydavo, kad dirigentas, sveriamas metų naštos, jau nebesugebėjo į jam svetimą muziką įsigilinti. Jo pagrindinis tikslas, atrodo, tebuvo sekti spektaklio eigą, prižiūrint, kad neatsiskirtų solistai, choras ir orkestras. Apie jautresnį ir meniškesnį muzikos atlikimą tokiose sąlygose negalėjo būti kalbos.
Kompozitoriui toks paviršutiniškas ir nenuoširdus jo didžiausio veikalo atlikimas buvo didelis smūgis. Ypatingai jį skaudino to laiko teatro vadovybės, jaunystės draugo Kipro ir kai kurių kolegų muzikų neslepiamas pasitenkinimas šia nesėkme ir abejingumas jo kūriniui.
Po "Pagirėnų" pastatymo man kai kada atvykstant iš Vilniaus aplankyti tėvą, jis ne kartą yra išlaikęs mane savo kambaryje iki paryčių, begvildendamas savo operą. Jis gerai suprato, kad pirmoje rašytoje operoje jis nebuvo iki maksimumo išnaudojęs visų draminių ir sceninių galimybių.
Tačiau jis tvirtai tikėjo, kad tobuliau ir nuoširdžiau atlikti jo "Pagirėnai" turėjo scenoje palikti žymiai didesnį įspūdį. Jis pakartotinai pastebėdavo, kad pasaulinėje literatūroje yra nemaža operų su dramatiniu atžvilgiu menkais ar naiviais libretais, kurios yra tačiau su malonumu klausomos ir dažnai statomos dėl jų muzikos. Jis griežtai nesutiko su to laiko "autoritetų" paskleista (ir dabar dar kai kurių kartojama) nuomone, kad jo opera yra meniškai neišbaigta ir be žymesnių pataisų negali scenoje padaryti įspūdžio.
Atrodo, kad reikia sutikti su vieno šių laikų Lietuvos muzikologo pareiškimu, kad ir šiandien, sukakus jau 30 metų nuo pirmojo bandymo išvesti "Pagirėnų" operą scenon, šis pagrindinis vieno spalvingiausių lietuviškųjų kompozitorių kūrinys yra išlikęs nepastatytas ir publikai nežinomas.
1. D. Palionytė, Stasys Šimkus. Vilnius, 1967, psl. 32-5.
2. Ibd., psl. 319.
3. Ibd., psl. 333.
4. Ibd., psl. 261.
5. Rytas, 1929 m., Nr. 74 (Palionytė, psl. 169).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
