Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOCIALINIAI SKIRTUMAI ŽEMAIČIŲ KAIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS   
Žemaičių kaimo žmones dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį pagal turtą ir socialinį prestižą, galima būtų skirstyti į keturias grupes:

1. Butininkai, arba gaspadoriai (ūkininkai), ir ūkių nuomotojai, žemaičių vadinami rendoriais arba rendauninkais (žodžiai ' nuomuoti", * nuomininkas", "nuoma" žemaičiams buvo svetimi).
2. Trobelninkai ( mažažemiai), amatininkai ir įnamiai.
3. Ūkininkų tarnautojai (žemaitiškai — šlūžvaikiai ir šlūž mergės), ir tėvinaičiai - tėvinaitės, kitaip dar vadinami "pačių vaikais" (pačių ūkininkų vaikai).
4. Karšinčiai ir vaikai.

Butininkais, arba gaspadoriais, buvo laikomi tie ūkininkai, kurių ūkis (žemaitiškai — gyvenimas) buvo maždaug tarp 20 ha ir 80 ha. Tik tokio didumo ūkis tebuvo laikomas butu, ir tik buto savininkas tebuvo vadinamas gaspadoriumi. 20 ha savininkas menkas bebuvo gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas. 80 h \ ir daugiau sunku buvo apdirbti tik su metiniais samdiniais, be kumečių. O kur buvo kumetis, ten jau buvo dvaras.

Žemaičiuose dvarų mažai tebuvo. Be to, dvaras nebuvo kaimo dalis, kaip ir kaimas nebuvo dvaro dalis. Tai du skirtingi dalykai, galį egzistuoti vienas šalia kito. Kadangi rašinys ribojasi kaimo žmonių gyvenimu, negausūs dvarų gyventojai — jų savininkai (beveik be išimties lenkiškos kultūros žmonės) ir kumečiai — nebus jame paliesti.

Prie gaspadorių grupės galima skirti ir tuos, kurie didesnius ūkius nuomojo. Tą patį prestižą jie turėjo tarp kitų grupių. Nejudomas turtas, kurį valdė, nebuvo jų nuosavybė, bet naudojosi juo, kaip ir savininkai tik naudotis tegalėjo, o visas kilnojamas turtas ūkyje buvo jų pačių; jie samdė šeimyną, ir šei-
ivnos akyse buvo tokie pat gaspadoriai, kaip ir tie ūkininkai, kurie valdė ūkius nuosavybės teisėmis. Tik kitokių "rendorių" Žemaičiuose nebuvo daug.

Stambiųjų ūkininkų grupė iš kitų skyrėsi, gal būt, labiausiai tuo, kad turėjo pagrindinę susisiekimo priemonę arklį. Į miestelį — į turgų ar sekmadieniais į bažnyčią — šitos grupės žmonės nėjo pėsti, o važiavo važiuoti. Ir leisti savo vaikus į gimnaziją, o juo labiau į universitetą, tik šitos grupės žmonės tebuvo pajėgūs, jutimas po kojomis tvirtesnio medžiaginio pagrindo pridavė jiems pasitikėjimo savimi jausmą, savotiško stabilumo, kuris persidavė iš kartos į kartą ir taip išsivystė į žemaičio ūkininko solidų charakterį, gerokai skirtingą nuo mažažemio ar neturtingo miestiečio charakterio.

Bet istoriškai gaspadorius nesiskyrė nei nuo mažažemio, nei nuo savo samdyto darbininko. Ir jis vienodai su kitais tą patį vargą vargo, žemės ūkio darbus dirbdamas, tokiais pat nešvariais ir apskurusiais drabužiais dėvėjo prie darbo, ir taip pat kaip kiti apsirengęs į miestelį važiavo. Ir jo išsilavinimas toks pat buvo kaip kitų, ir jo dvasinis pasaulis bei interesai nesiskyrė nuo bendro kaimo žmonių lygio. Ir santykiuose tarp gaspadorių ir trobelninkų, arba tarp gaspadorių ir samdytų darbininkų, nebuvo pastebimas koks nors socialinių grupių skirtumas.

O tačiau šita stambiųjų ūkininkų grupė buvo savotiškai uždara. Ūkininkaičio ar ūkininkaitės vedybos su mažažemiu ar bežemiu tėvų buvo draudžiamos. Tai buvo daroma todėl, kad žmogaus vertė buvo tapatinama su jo turimu turtu. Jeigu tokios vedybos kartais pasitaikydavo, jos būdavo skandalas, nepaprastas įvykis, nelaimė tėvams, apie kurią šnekėdavo žmonės plačioje apylinkėje. Kartais vaikas pabėgdavo nuo tėvų, kartais išvarytas būdavo, ir retai tepriimdavo tėvai neturtingą žentą arba marčią. Tik nepriklausomos Lietuvos paskutiniais metais buvo jau pergyvenama šito klausimo krizė, nes pasikeitusiomis ekonominėmis sąlygomis nebebuvo įmanomos vedybos tik ūkininkaičių tarpe. Todėl daugelio jaunų žmonių gyvenimas liko sužalotas nes turėjo likti nevedę, bet jau buvo padaugėjusios mišrios (turtingo su neturtingu) vedybos.
Trobelninkais (apie Platelius jie vadinosi būbeliais) buvo laikomi smulkūs ūkininkai, kurių nuosavybės plotas nesiekė 20 ha.
D. Aleknienė: VI b (raižinys, 1973, 22" x 13 3/4")
Tipiškas trobelninkas buvo tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės. Jis laikė arklį, karvę ir keletą kirų smulkių naminių gyvulių bei paukščių. Tačiau arklys jo buvo tik žemei apdirbti — į turgus ar sekmadieniais į bažnyčią su juo nevažiuodavo. Nė nebūtų turėjęs ką į turgų vežti. Iš žemės gauto vaisiaus užtekdavo tik prasimaitinti. Trobelninko vaikai tarnaudavo pas gaspadorius, ko maži — už piemenį, piemenę ar auklę, kai didesni — už pusvaikį ar pusmergę, o vėliau — už vaikį ar mergę.

Penkių ha ar smulkesnis trobelninkas beturėdavo tik karvę ir keletą mažesnių gyvulių. Arklį išlaikyti toks jau nebepajėgdavo. Žemei apdirbti arklį gaudavo iš kaimyninio gaspadoriaus, atidirbdamas už jį pats per šienapiūtę ir kitus didesnius darbymečius. Mažesnių negu 3 ha ūkių nė būte nebebuvo.

Trobelninkai, ypač smulkesnieji, neužtekdavo darbe mažame savo ūkelyje. Vasaros metu eidavo "ant dienų' — dirbdavo padieniais darbininkais pas gaspadorių. Taif jie užsidirbdavo pinigų, kurių neduodavo jiems mažas jų ūkelis. Gyvenimas trobelninko buvo skurdesnis negu gaspadoriaus. Kartais ir duonos nebeužtekdavo. O kai užtrukdavo vienintelė karvė, reikėdavo juodai pasninkauti. Bet ir lengvesnis buvo trobelninko gyvenimas. Ii pamiegodavo ilgiau už stambaus ūkio gyventojus, ii vargo mažiau jam tebūdavo, negu gaspadoriui plačiuose jo laukuose.

Geriau gyveno tie trobelninkai, kurie šalia žemės vertėsi dar kokiu nors amatu. Tokiais amatininkais buvo kalviai, kriaučiai (siuvėjai), šiaučiai (batsiuviai), rimoriai (kinkynų dirbėjai), meistrai (staliai arba namų statytojai). Smulkų ūkelį teturėdavo amatininkas, nes mažiau ir laiko belikdavo jį apdirbti.

Buvo ir tokių, kurie žemės visai neturėjo. Į tokią padėtį patekdavo gausesnių šeimų trobelninkų vaikai, nes mažas tėvo ūkelis tik vienam atitekti tegalėjo. Kol dar jauni ir nevedę, tarnaudavo pas gaspadorius. Vedusių jau niekas nesamdydavo. Išsinuomodavo tokie priešninkų didesniame ūkyje, o duoną sau ir vaikams užsidirbdavo iš padienio darbo. Ir atlyginimą U2 darbą jie kartais imdavo maistu: duona, mėsa, pienu Bulvių pasisėdavo patys, daržo kampelį gavę. Apsukresnieji užsiaugindavo kiaulę. Šitie bežemiai kaimo žmonės buvo vadinami įnamiais. Pas gaspadorius jie įna-miaudavo. Tai buvo pati vargingiausia padėtis.

Gaspadoriaus darbo jėga — vaikiai, mergės ir pie muo — buvo mažažemių vaikai, o kartais ir vaikai neturtingųjų miestelio gyventojų. Apie 60 ha ūkininkas samdydavo du vaikius (didįjį vaikį ir pusvaikį), dvi merges (didžiąją mergę ir pusmergę), ir piemenį. Šalia jų, per darbylaikius samdydavo dar padienius darbininkus. Kartu su savo šeimyna dirbdavo ir pats ūkio savininkas, dirbdavo ir šeimininkė. Ir valgydavo visi kartu prie vieno stalo.
Kai priaugdavo gaspadoriaus vaikas, perimdavo jis samdinio pareigas: pradžioje būdavo pieminiu ar piemene, paskui pusvaikiu, vaikiu, pusmerge, merge. Kuc didesni gaspadoriaus vaikai būdavo, tuo mažiau šeimynos samdyti bereikėdavo. Prasigyvendavo tad gaspadorius, praturtėdavo. Savo vaikams už darbą algų nemokėdavo, tik pasėdavo pašėlę, kurią užauginę ir par davę gaudavo jie šiek tiek pinigų papuošalams ir pramogoms.

Gaspadoriaus vaikų ir samdytųjų padėtis buvo vienoda. Visi vienodai valgė, vienodai vargo, vienodai ilsėjo. Ir visi jautėsi lygūs vienas su kitu, nes ir prie darbo kartu dienas leido, ir šeštadienių vakarais į pasilinksminimus kartu ėjo. Ir gaspadorius visus vienodai traktavo — samdytuosius, kaip ir savo vaikus. Ir sekmadieniais, kai tėvai važiuoti į bažnyčią išvažiuodavo, jų vaikai kartu su kitu jaunimu eidavo pėsti.
Ir miegoti šaltoje kameroje per žiemos speigus tekdavo tiek samdytiesiems, tiek ir pačių vaikams.
Tačiau, kai, kartu begyvenant ir kartu besilinksminant, neretai iškildavo ateities, vedybų, šeimos sudarymo klausimas, tuojau atsistodavo prieš akis ta begalinė praraja tarp pačių vaiko ir samdytojo. Meilė tarp samdytojo ir tėvinaičio galėjo būti tik slapta nuodėmė, be vedybinių perspektyvų.

Ketvirtoji žmonių grupė, rašinio pradžioje suminėta, būtų ta, kuri jokių rimtesnių pareigų gyvenime dar neturėjo, arba jau nebeturėjo. Tai laimingieji bežaidžią vaikai ir senatvės prispausti karšinčiai — bočeliai ir bobutės.

Didesnių ūkių gyvenamajame name buvo atskiras kambarys karšinčiams, vadinamas priešninke. Jame buvo virimo krosnis (žemaitiškai kuknė), kuri kartu ir šildomąją sieną (žemaitiškai — pečius) šildydavo. Toje priešninkėje gyvendavo seneliai, maitindamiesi iš gaunamos išimtinės, pasikrapštinėdami ką nors apie namus, prižiūrėdami vaikus, juos globodami, mylėdami ir su jais draugaudami.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai