|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
ŽIEDAI
Aš esu tiktai svečias, Mano broliai — žiedai! Šiurpuliai kaulus krečia Po drabužiais juodais.
Per anksti šalnos krito Ant saulėtų vejų Ir giesmių, išrašytų Mano žemės krauju.
Surakins širdis gruodas - Mirsim, broliai žiedai — Aš po arnotu juodu, Jūs — po šiaurės ledais.
PAJŪRY
Dainavo jūra —mes klausėmės, Įšėlo jūra — kur glausimės?
Kiautely sraigės maža erdvės — Motina jūra, tu be širdies.
Užblokšti nori mus vilnimi — Mes —akmenėliai nemylimi . .
FLEITA
Kodėl fleita taip gailiai klykia Bengalijoj ir mano sieloje, Lyg, rodos, iš saulėtekių tebūtų likę Tik vakaras ir ši melodija.
Ar besugrįš rinkimo vaisių metas — Tagorės skelbtas žemės derlius? Ar besuspės, žvaigždžių apstulbintas, poetas Nuberti savo karalienei tako Paryčio perlais?
O kad žinotum, kas tą fleitą pučia, Tu jos klausytis geistum visados — Džiaugsmingoj rezignacijoj palinktum piūčiai, Kaip rudenį prinokęs javas, Be siaubo ir raudos.
Tai jau tikrai ne vakarinis vėjas, Ne išdaigusis Panas, ne žmogus Šį vakarą bus savo lūpom fleitą palytėjęs, Jei virpa žemė ir dangus!
Dabar žinau, kodėl ir mano siela šoka, Lyg išdidi kobra, nuo muzikos apsvaigusi, Bet puola rytas — aukso obuolys prinokęs Ant mano karalienės tako — Ir viskas baigiasi. . .
MUMS KELIAUJANT
Mums keliaujant, nugairino vėjai Net granito kalnų pašlaites Ir padangių, kurias tu mylėjai, Užgesino žvaigždes.
Nūn žvalgaisi apstulbęs, kur dingo Iškilnioji Žvaigždžių Sonata — Tie taškai, ratilai, vingių vingiai, Ta būtybė balta . . .
O gal tu, o gal aš jau keliauju Džiaugsmo tiltu anapus naktų — Gi čionai tik sunykęs kūnas ir kraujas Šėlsta mūsų vardu.
Dar užtektų gautosios malonės Kilt į naujo Alegro sritis Ir matyti, ką matė Čiurlionis, Kai pralaužė naktis.
PAJACAS
Užsidengė scena, Išsijuokė pajacas, Ir kas toliau? — Kiti užlips vaidint, Kiti išsikvatos Tuojau, tuojau.
Užvilkit palaidinę, Grimuokit veidą, Kol slepia uždanga. Dabar jau man eilė Būt jūsų pajacu — Lemties auka.
Bet šis vaidinimas Išvirs tikrove. Kai sprogs širdis, Ir skausmo arija, Pasiekusi crescendo, Sales ardys.
Ta arija baisi, Caruso numylėta, Stiprės kerštu — Svyruos galerijos, Linguos žirandeliai, Tik juoksies tu.
NAKTIS
Ši vasaros naktis — Žavi kinietiška vaza. Sužvilgo mėlynas ir baltas porcelianas Vidurnakčių rasa.
Tai meno kūrinys — Ne T angų ir ne Mingųl Žiūrėkite, koks stebuklingas reginys — Žmogus neminga.
Toks mėlynumas vandenų, Toks baltis Paukščių Tako! Sužvilgo dievišku menu Žvaigždžių atvertos akys.
O gaila bus, o gaila, Kai žvaigždės tems iš lėto — Tai tokią naktį skleidės meilė Romeo ir Julietos.
NEMANYKITE
Nemanykite, jog mano Saulė be dėmių, Žemė be meridianų, Jūra be gelmių.
Mano saulėj supleškėjo Ikaro sparnai, Jūros veidrody aiškėja Pamiršti veidai.
Vienas jau ryškus be galo, Kito dar ilgiuos — Dreba trys inicialai Jūroj ant bangos . . .
O kad būčiau aš turėjęs Ikaro sparnus Nors tada, kai jūrų vėjas Laužė meridianus!
Visą buitį saulėn kėlė Įaudrėjusi širdis — Šiapus džiaugsmo paralelės Vaikščiojo naktis . . .
ŠEŠĖLIAI
Vėl šešėliai gyvent susirinko Iš patamsio į ašarų slėnį. Begalinė liūdnybė aplinkui, Ir gailumo pilna mėnesiena.
Jei manei jų bent vieną praradęs, Čia visus susiglaudusius rasi — Jie pareina byloti be žado Per nematomą prieblandų rasą.
Bet vardais jau vargu bekalbėsi — Tai bekraujė dalis tavo kūno, Tiktai prieblandoj likęs, ilgėsies Mėnesienų gaivingo vaiskumo.
Tik lengviau gal tau bus prisiminus, Kad šešėliai bent liūdintį mato — Grįš gyventi numirusios minios Per angas atsivėrusių metų.
AKMUO Netoli Barstyčių, "Pavasario ryto" kolūkio laukuose, guli akmuo, vadinamas "Didžiuoju akmeniu". Jis laikomas didžiausiu akmeniu Pabaltijyje. Čia bus įrengta graži poilsio vieta. Iš rajoninio laikraščio "Mūsų žodis"
Viešpatie, Keliaudamas į Emaus miestą, Mano tėviškėje nepamiršk sustoti. Rasi ten didžiausią akmenį sau atsisėsti, Kaip karalius sostą.
Tas akmuo, Po juodžemio velėna paslėptas, ilsėjos, Kad jo nenutryptų velnio kojos — Sėsk ant to akmens, ir būk teisėjas Ištremto žmogaus iš rojaus.
Tu buvai Pats teistas pas Pilotą Ir ant kryžiaus tarp galvažudžių prikaltas — Viešpatie, klausyk, kaip tie laukai migloti Išpažįsta mano kaltę.
|
|
|
|