Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Baltijos valstybės ilgamečio Amerikos diplomato PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas B. Laučka   
Šių metų pradžioje miręs amerikiečių žymus diplomatas Charles E. Bohlen pernai išleido savo memuarus Witness to History, 1929-1969 (W.W. Norton and Co., New York, 1973). Ši atsiminimų knyga domina ir mus.

Nors Charles E. Bohlen save vadina tik istorijos liudininku, tačiau jo atsiminimų knyga lengvai įtikina, kad kai kuriais atvejais jis buvo istorijos kūrėjas. Deja, be reikalo jis dažnai buvo tik liudininku. Tokia jau ne vieno diplomato dalia — tylėti, kai jo nesiklausiama, nors ir daromi labai svarbūs sprendimai, pasiremiant tik asmeniškais sumetimais, klaidinga intuicija, momento nuotaikų sūkuryje.
 Bohlenas, įstojęs Amerikos užsienio tarnybon 1929 m., praėjus dvejiems metams po to, kai jis baigė Harvardo universitetą, diplomatinėje karjeroje žingsnis po žingsnio kopė vis aukštyn. Svarbiausi jo, kaip ambasadoriaus užsienyje, postai buvo Manila, Paryžius ir Maskva. Iš diplomatinės tarnybos pasitraukė 1969 m., išeidamas pensijon.

Iš pat pirmų tarnybos dienų Bohlenas apsisprendė būti Sovietų srities žinovu, todėl dar anksti išmoko rusų kalbą, kurią jis lengvai ir laisvai vartojo. Puikiai jis valdė ir prancūzų kalbą nuo pat jaunystės dienų, todėl jam nereikėjo vertėjų, kai teko kalbėtis su de Gaulle ar Chruščiovu. . .

Savo teoretinį rusų kalbos mokėjimą praktiškai jis "sutvirtino" Estijoje. Baltijos valstybes todėl pažino iš arčiau. Lietuvoje ilgesnį laiką jis lankėsi tragišką 1940 metų vasarą, kai jam teko pagelbėti uždaryti Jungtinių Amerikos Valstybių atstovybę Kaune, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Jo ten patirtis buvusi labai slegianti (p. 101). Visur buvę Rusijos kariai; apskritai jie elgęsi gerai, tačiau buvę linkę išgerti, o pasigėrę jie labai triukšmavę . . . Lietuviai jam atrodė prislėgti, nieko kito nematę, kaip tik katastrofą. "Tą savaitę, kai aš ten buvau, girdėjau, kad nemažai lietuvių nusižudė", rašo Bohlenas (p. 101).

Tada Bohlenas Amerikos ambasadoje nebuvo tarp vyresniųjų pareigūnų, tačiau Sovietų sistemą gerai pažinojo, nes ją stebėjo iš arti jau nuo seniau. Kai Maskvoje buvo teisiami Bucharinas, Rykovas, Jagoda, Krestinskis ir kiti, Bohlenas lankė to parodinio teismo posėdžius, kuriuose kaltinamuosius atlydėdavo, saugodavo ir išvesdavo ginkluoti saugumiečiai. Rašydamas apie to "teismo" prokurorą Vyšinskį, Bohlenas pažymi, kad Vyšinskis, pats buvęs menševikas ir rašęs apie bolševikų žiaurumas, dabar savo griežta laikysena teisme ir reikalavimu visiems teisiamiesiems mirties bausmės, norėjęs parodyti Stalinui savo lojalumą. Visi kaltinamieji "prisipažinę" nusikaltę, visiems jiems paskelbta mirties bausmė. Bohlenas po tokio sprendimo negalėjęs gerai miegoti visą mėnesį, tačiau jo šefas, ambasadorius Davies, tikėjęs prokuratūros kaltinimais ir kaltinamųjų kaltumu . . .

Bohlenas šiltais žodžiais mini Amerikos ambasadorių Maskvoje — Williamą Bullittą, kurs ten atvyko 1934 kovo 7. Pasakodamas apie jo laikyseną, Bohlenas pastebi, kad Bul-littas palaikęs glaudžius santykius su Lietuvos ministru Jurgiu Baltrušaičiu, kurio informacija apie įvykius Sovietų Sąjungoje buvusi patikima. Pvz., ambasadorius iš Baltrušaičio patyręs apie masinius areštus Leningrade, kai buvo nužudytas Kirovas (1934 gruodžio mėn.) ir po to vykdytus ištrėmimus ir žudymus — tada nukentėjo tarp 9 ir 10 milijonų žmonių. Stalinas išsiuntė į darbo stovyklas ir išžudė apie 10,000 karininkų. Dalyvaudamas aukščiausio sovieto posėdyje, Bohlenas pastebėjęs, kad Chruščiovas atrodė mažesnis Stalino batlaižys, negu Vo-rošilovas (p. 47).
Apie artėjusį Hitlerio su Stalino 1939 metų susitarimą Bohlenas gaudavo patikimų informacijų iš vieno Vokietijos ambasados tarnautojo, su kuriuo jis buvo pažįstamas iš ankstesnių dienų. 1939 rugpiūčio pradžioje jis sužinojo apie ambasadoriaus Schulenbergo pasimatymą su Molotovu, po kurio vokiečiai buvo įsitikinę, jog Maskva nori rimtai derėtis. Schulenbergas užtikrino Molotovą, kad Vokietija neturi jokio noro pakenkti status quo Baltijos srityje ir kad ji pagerbs ten visus sovietų interesus. Molotovas išreiškęs tuo didelį susidomėjimą ir paklausęs, ar Baltijos srities paminėjimas apima ir Lietuvą, kurią Maskva laikė savo "sritimi". Ambasadorius atsakęs teigiamai (p. 78). Rugpiūčio 24 Bohlenas vokiečių ambasadoje patyrė ir apie Ribbentro-po-Molotovo susitarimo slaptuosius protokolus, pagal kuriuos Lenkija, Estija, Latvija ir Besarabija pripažįstamos sovietų gyvybinių interesų sritimi, o vakarų Lenkija tenka vokiečių hegemonijai. Suomija nepaminėta (p. 83). Deryboms vadovavęs Stalinas pavadinęs Hitlerį "molodec" (p. 87). Tuo pat metu Vorošilovas vadovavo pasitarimams su britais ir prancūzais. Britų ambasadorius Seeds tikėjęs Molotovo žodžiais (rugpiūčio 23), kad Ribbentropas buvo atvykęs derėtis, tačiau nebūsią jokio susitarimo, kuris būtų nukreiptas prieš britų-prancūzų-sovietų santarvę (p. 83). Bohleno ryšių dėka Wa-shingtonas tuojau žinojo apie šiuos slaptuosius Berlyno ir Maskvos susitarimus ir apie naujus, kurie buvo ' papildomai sudaryti rugsėjo 27, kai Vokietija pripažino Sovietų Sąjungai laisvas rankas Lietuvoje. Bohleno informatorius vokietis po karo jam pasakęs: "Mes galėjome susitarti su sovietais, nes, neturėdami skaitytis su viešąja nuomone, galėjome atiduoti Rusijai Baltijos valstybes ir rytų Lenkiją. O Britanija ir Prancūzija, gerbdamos visuomenės opiniją, to negalėjo padaryti" (p. 86).

Bohlenas kiek plačiau aprašo 1939 metų spalio įvykius, kai Baltijos respublikų užsienio reikalų ministrai buvo iškviesti Maskvon. Visa tai daug kur išsamiau paskelbta, tačiau įdomu, kaip Bohlenui tada tie "pasitarimai" atrodė, nes jo atsiminimai paremti senais užrašais.

Pirmiausia atvyko Estijos užsienio reikalų ministras, kuris manė buvęs iškviestas svarstyti ekonominių santykių plėtimo ir kitų techninio pobūdžio klausimų. Iš Bol-šoj baleto jis buvo iššauktas vidurnaktį į Kremlių — ten Molotovas pareikalavo įsileisti Estijon sovietų dalinius. Kitame susitikime nurodytas ir karių skaičius — 35,000. Estijos ministras protestavęs, kad toks skaičius prašoka ir visą estų armiją. Bet atėjęs posėdin Stalinas pasišaipęs kiek iš Molotovo, sakydamas, kad jis esąs per griežtas "mūsų draugams". Stalinas sumažino karių skaičių iki 25,000... Taip ir likę sutartyje. Estams tai atrodę, kad Stalinas turėjęs kiek santūrumo. Bet Amerikos ambasada Maskvoje tuojau supratusi Stalino "santūrumo" pokštą. Ji tą sutartį telegramoje Washing-tonui pavadino "sovietų kariniu pro-tektoriatu Estijoje", (p. 91). Čia ir netyčiomis prasikiša mintin Lietuvos delegacijos prisiminimai, kaip Stalinas ir "pasitarimuose" Kremliuje sovietų įgulų Lietuvoje reikalu vaidinęs "geraširdį gruziną'' vis-a-vis didrusio Molotovo . . .).

Apie Lietuvos ir Latvijos ministrų lankymąsi Maskvoje 1939 spalio mėnesį Bohlenas rašo kiek trumpiau, pasakydamas, kad ir su jais elgtasi panašiai. "Visa operacija užbaigta iki spalio pabaigos, kai visos trys Pabaltijo valstybės atsidūrė sovietų rankose" (p. 92). Toliau jis dar sako, jog buvo ironiška, kad sovietai "drąsino Lietuvos vyriausybę imti iš Lenkijos Vilniaus teritoriją, seną ginčo objektą" (p. 92). Apie Maskvos ultimatumus Baltijos valstybėms 1940 birželio mėnesį Bohlenas kažkodėl nerašo, o tik sako, kad "Prancūzijai kritus 1940 m., suduotas paskutinis coup šiems trims nelaimingiems kraštams, kurie trumpai, bet, palyginti, laimingai ir klestinčiai gyveno dviejų pasaulinių karų laikotarpyje. Visi jie buvo inkorporuoti i Sovietų Sąjungą" (p. 92).
Jaltos konferencijoje Bohlenas buvo prezidento Roosevelto vertėjas visuose pasitarimuose su Stalinu. Jis rašo, kad svarstant Jungtinių Tautų organizacijos steigimą, Sovietų Sąjunga iš pradžių reikalavo priimti

Charles E. Bohlen Lietuvos atstovybėje Washingtone su J. Kajecku ir p. Kajeckiene

pilnateisiais nariais visas jos respublikas; taigi, Kremlius norėjo gauti sau 16 balsų. Tačiau netrukus Jaltoje Molotovas (užsienio reikalų ministrų pasitarime) pasakė, kad trijų, o gal ir dviejų respublikų priėmimas patenkintų Sovietų Sąjungą. Jis paminėjęs Ukrainą, Gudiją ir Lietuvą. Rooseveltas priešinosi, aiškindamas, kad tai pažeistų principą "vienas balsas kiekvienam nariui". Chur-chillis pasisakė už priėmimą bent Gudijos ir Ukrainos (p. 194). Kaip žinome, taip ir įvyko. Amerikos delegacijoje Jaltoje dalyvavęs Alger Hiss buvo paruošęs ir paskleidęs memorandumą, kuriame pasisakyta prieš įsileidimą bet kurios sovietų sąjunginės respublikos, kadangi jos nėra suvereninės ir nepasirašiusios Jungtinių Tautų deklaracijos. Anot Bohleno, Hiss tada buvęs valstybės departamento tarptautinių organizacijų skyriaus vicedirektorius, kurs savo nuomonę Jaltoje pareikšdavęs tiktai Jungtinių Tautų reikalu (p. 195).

Jei Bohlenas paskelbė visa, kas Jaltoje svarstyta, tai atrodo, kad Lietuvos, Latvijos bei Estijos reikalai ten tiesiogiai visai neliesti. Jų ir Lenkijos vardai minėti anksčiau Teherano konferencijoje. Ten pirmame susitikime su Stalinu prezidentas Rooseveltas pasisakė gal būsiąs kandidatu ketvirtai kadencijai; jam rūpį 6 ar 7 milijonų lenkų amerikiečių balsai, kurių jis nenorįs netekti. Jis sutinkąs su Stalino pageidavimu pakeisti Lenkijos sienas, tačiau jis negalėsiąs dalyvauti posėdžiuose, kuriuose bus tariamasi dėl tokių "persitvarkymų". Tame pat susitikime Rooseveltas kalbėjęs ir apie Baltijos valstybes. Jis aiškino: kadangi Jungtinėse Valstybėse yra baltų, tai Baltijos valstybių nepriklausomybė yra amerikiečiams "moralinis dalykas"; jo nuomone, viešoji nuomonė reikalautų nors kokio "Baltijos tautu pageidavimų išreiškimo, prieš padarant kokius veiksmus". Vienu metu. juokaudamas, Rooseveltas pasakęs Stalinui, kad sovietų daliniams vėl okupavus Baltijos valstybes, jis nemanąs eiti karan su Sovietų Sąjunga (p. 151).

Bohleno nuomone, Rooseveltas padaręs klaidą, pasakydamas Stalinui negalėsiąs dalyvauti Lenkijos reikalo svarstymuose vien rinkiminiais sumetimais, o "ką jau bekalbėti apie jo klaidą, duodant Stalinui suprasti, kad Jungtinės Valstybės mažai ką darys Baltijos kraštų reikalu". Iš viso Bohlenas mano, kad Rooseveltas nesupratęs Sovietų Sąjungos santvarkos tikrovės. Rooseveltui bolševikų revoliucija atrodžiusi tikra šalies revoliucija, o ne mažumos veiksmas anarchijos metu. Tačiau Bohlenas nepasako, ar jis bet kada bandė išdėstyti prez. Rooseveltui savo pažiūras apie Kremliaus siekimų tikrąją esmę. Bohlenas taip pat nepritaręs Roosevelto pasirinktam besąlyginio pasidavimo reikalavimui, taikytam naciams ir japonams, bet taip pat nėra duomenų, ar jis kada nors pareiškė savo nuomonę apie tai pačiam prezidentui. Atrodo, Bohlenas turėjo visai kitokius santykius su prezidentu Kenedžiu, kuriam atvirai ir drąsiai pasakydavęs nuomonę svarbiais krašto klausimais. Tačiau tai buvo bent 15 metų vėliau, kai Bohlenas buvo pakilęs diplomatinėje tarnyboje, kai jo patirtis buvo turtingesnė, kai ir prezidento asmenybė buvo kitokia.

Bohleno telegramos iš Maskvos ir Paryžiaus, jo memorandumai Wa-shingtone liudija jį gerai suvokus Maskvos nusistatymus ir grėsmę pasauliui. Neatrodo, kad jis būtų siūlęs panaudoti griežtas priemones akistatos pavojaus akivaizdoje, tačiau jis patardavo nedaryti jokių veiksmų ar pareiškimų, kurie atrodytų nuolaidomis. Pavyzdžiui, Bohlenas buvo nepatenkintas, kai Eisenhoweris padėkojo Bulganinui už sveikinimą Amerikai, perrinkus jį prezidentu antrai kadencijai 1956 lapkričio mėnesį — Vengrijos laisvės sukilimo nuslopinimo dienomis (p. 420), tačiau Bohlenas abejoja, ar bet kokios priemonės būtų sustabdžiusios Sovietų Sąjungos tuometinius veiksmus Vengrijoje (p. 424).

Matyti, Bohlenas iš visų valstybės sekretorių, kurių žinioje jam teko dirbti, labiausiai vertina generolą Marshallą, kuris turėjęs departamento tarnautojų pasitikėjimą ir pagarbą. Bohlenas paruošęs projektą kalbos, kurią Marshallas pasakė 1947 birželio 7 Harvarde, tvirtai pasiūlydamas Amerikos ekonominę paramą pokario Europai kovoje su alkiu, skurdu ir chaosu (p. 265). Tai buvo pradžia Marshallo plano, pagal kurį Amerika davė milijardines sumas Vakarų Europai atkusti ir stipriai ant savo kojų ūkiškai atsistoti.

Bohlenui atrodo, kad Sovietų Sąjungos politiką bei elgseną lemia ne krašto interesai, bet valdančiųjų ideologija, užkraunanti pareigas ir sukurianti pasekmes, kurių kitaip nebūtų (p. 513). Tos ideologijos padaras esanti ir Brežnevo doktrina: "Sovietų Sąjunga turi pareigą panaudoti ginklo jėgą, jei to reikia išlaikyti ir apsaugoti sovietinei struktūrai ten, kur ji yra įvesta" (p. 535). Jis nemano, kad galima tikėtis taikaus pasaulio tol, kol Sovietų Sąjunga laikysis savo dabartinės santvarkos. Vienintelė viltis, — o ir ji esanti labai trapi —, tikėtis, kad kada nors Sovietų Sąjunga pradės elgtis, kaip valstybė, o ne kaip ideologijos vykdytoja (p. 542). Tokios tikrovės akivaizdoje pasauliui reikią veiksmingo vadovavimo. Bohleno nuomone, Amerika yra "vienintelis Vakarų kraštas, turintis karinį ir ekonominį pajėgumą vadovavimui. Tačiau abejotina, ar mes, kaip tauta, turime pakankamai drausmės ir kantrybės ištverti" (p. 540).
Juozas B. Laučka



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai