Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDRUOMENĖS IR ORGANIZACIJŲ KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Barzdukas   
Atsiliepiant į "Varpo" mintis
Retai tepasirodo Varpas. Vos vienas numeris per metus. Bet jo ''Gyvenimo ir idėjų" skyrius stengiasi pasisakyti aktualiaisiais mūsų klausimais bei reikalais. Vartome 1969 pasirodžiusį 9 numerį ir džiaugiamės tomis pozityvios nuotaikos mintimis, kuriomis vertinama tautinė mūsų bendruomenė, organizacijos, spauda, paskiri asmenys. Kai kurie minčių atspalviai reikalingi išsiaiškinimo, pasitikslinimo, tad mielai jungiamės į dialogą.


Du PLB pirmininkai

Varpas pagarbiai atsisveikina su nelauktai mirusiu PLB valdybos pirmininku Juozu J. Bačiūnų ir teigiamai vertina jo šviesią asmenybę. Tai buvo vyras "visada su ramia atviro žmogaus šypsena, kuriame niekada nebuvo matyti dirbtinumo, pykčio ar pataikavimo žymių", vyras, sunkiai pakeičiamas kitu tose pareigose, "kur reikia jungti kelių skirtingų kontinentų, skirtingos kultūros ir skirtingų kartų lietuvių kilmės žmones bendram tautinės gyvybės pulsui", šias pareigas Bačiūnas atliko pavyzdingai.
I mirusio Bačiūno vietą atėjo Stasys Barzdukas. Pagal Varpą jis "yra patyręs visuomenininkas ir senas Bendruomenės veikėjas". Jis taip pat siekiąs išeivijos lietuvių vienybės, tik "jo idealas, kaip atrodo, yra vienalytė lietuvių visuomenė", tad "jis dažnai nusiskundžia, kad mes turime per daug organizacijų, per daug laikraščių, per daug fondų, per daug įvairių susigrupavimų". Ir Varpas negalįs tokiai Barzduko "vienybės sampratai" pritarti: "Mums atrodo, kad idėjų bei formų įvairume, o tuo pačiu organizacijų ir laikraščių gausume yra mūsų jėga. Visa tai reikia palaikyti ir remti, ne griauti, nes kiekvienas nustojęs eiti laikraštis ar žurnalas ir kiekviena mirusi organizacija yra lietuvybės silpnėjimo ženklas. Kai mažės organizacijų skaičius, kai imsim vieną po kito laidoti laikraščius, tada prasidės, šiurpu ir pagalvoti, gedulinga lietuvybės išeivijoje procesija į... kapinyną".

Po organizacijų kapinyną besižvalgant
Bet be reikalo esu siejamas su organizacijų, laikraščių ir fondų "griovimu". Į jų "kapinynus" nueinu ne aš vienas. Po juos pasivaikščiodavo , kol gyvas buvo, ir pavyzdingai lietuvybės pareigas vykdęs Bačiūnas. Todėl mums visiems pravers iš naujo prisiminti jo žodžius, įžvalgiai vertinusius lietuvišką mūsų tikrovę: "Išnyko ir įvairios jogailinės bei jadvygi-nės jų (t. y. lietuvių) draugijos, nes gyvenimas nuėjo kitu keliu. Išnyko įvairių šventųjų ir didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintos smulkios šalpos bei apdraudos draugijos, nes jaunoji karta jomis nesidomėjo, nerasdama jose sau artimesnės dvasios nei stiliaus, pasisavinto šio krašto aplinkoje ir mokyklose. Išnyko mišrūs 'Baltos Rožės' ar 'Raudonos Rožės', mergaičių 'Lelijos' ar 'Rūtos' sporto, pramogų, socialinio bendravimo klubai, nes steigėjai nepraplėtė ribotų savo skonių ir pažiūrų, nenorėjo ir nesugebėjo eiti su naujo gyvenimo platesniais ir gilesniais reikalavimais. Nuo tokių reikalavimų atsiliko įvairių lietuvių draugijų ir klubų namai, salės, biznio bendrovės, todėl šiandien ir tie namai, ir bendrovės, jei galutinai neišnyko, tai tik merdėja be vilties išvengti neišvengiamo likimo" (Pasaulio Lietuvis, 1964, nr. 9).

Tokia tikrovė. Ji nepriklauso nuo mūsų, ją diktuoja laikas ir gyvenimas. Pagal dėsnį: "laikai keičiasi, ir mes su jais keičiamės drauge". Pagal mūsų pačių patarlės išmintį: "iš seno gimsta jauna". Deja, ne visi sugebam eiti kartu su laiku ir atsiliepti į gyvenimo reikalavimus, ir čia mums vėl gali būti pavyzdžiu Bačiūnas, sulaukęs žilos senatvės, bet pasilikęs "nunokusiu jaunuoliu". Jis, matydamas, kaip mes "nieko neišmokom ir nieko neužmiršom", atsistojęs PLB priešakyje, rašė: "Tebeturime kaip turėję tas pačias bėdas, tuos pačius vargus bei rūpesčius ir vis nebeįtelpame į savo laiką. Kažkaip nepataikoma ir blaškomasi tarp atsiminimų bei svajonių ir gyvenimo reikalavimų bei galimybių. Sklaidomasi ir nesusikalbama. Ir dažnai niekam neaišku, kas, prieš ką, dėl ko ir už ką maištauja" (PL, ten pat).

Draugija mūsų gyvenime
Varpas bičiuliškai man pataria: esą Bačiūno vietos paveldėtojas savo energiją turėtų paskirti lietuvių organizacijoms ir laikraščiams bei žurnalams stiprinti. Tad iš tikrųjų dera plačiau pažvelgti į draugijos ir spaudos vietą lietuviškame išeivijos gyvenime.

Draugija yra steigiama kuriam nors atskiram uždaviniui vykdyti, ir kol tas uždavinys yra gyvenimui aktualus, tol ir draugija reikalinga bei būtina. Lietuvių Char-ta taip pat pripažįsta draugijų veiklos prasmę: "Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas". Iš tikrųjų, be jaunimo draugijų nebūtų galimas jo lavinimasis bei lavinimas. Profesinės draugijos krūvon buria mūsų gydytojus, inžinierius ir kt. specialybių žmones. Rašytojai, žurnalistai, muzikai ir kitų sričių mūsų kultūrininkai savo draugijose apsitaria savo reikalus. Vargan ir nelaimėn patekusiu lietuviu rūpinasi savitarpinės pagalbos draugijos. Pagaliau natūralu organizuotis religiniais, ideologiniais, visuomeniniais ir pan. tikslais. Tad kas galėtų prieš draugijinį mūsų gyvenimą pasisakyti, kai visi matom akivaizdžią jo reikšmę bei naudą? Neateina tokių nedorų minčių nė man. Juo labiau, kad jos prieštarautų, kaip matom, ir Lietuvių Chartai, pačiai Bendruomenės esmei.

O jei kada, svarstydamas draugijinio mūsų gyvenimo reikalus, esu sakęs ką nors nepalankaus ar neigiamo, tai tik prieš tas draugijų fikcijas, kurios tariamai atstovauja visuomenei, net tautai, bet neturi nei narių, nei organizacinio savo gyvenimo. Antra, negalima toleruoti taip pat nieku nepagrįsto mūsų sklaidymosi. štai frater-naliniam savo draudimui turim didžiuosius susivienijimus, bet A. Šapokos Lietuvos istorijoj taip pat randam konstatuojamą dviejų tūkstančių "įvairiausių smulkių lietuviškųjų organizacijų" faktą, o šios organizacijos irgi "dažniausiai turi tikslą remti savo tautiečius nelaimėje". Ir čia kyla visados klausimas: ar tokiame šios rūšies organizacijų gausume yra mūsų jėga? Man atrodo, tai ne mūsų stiprybė, bet tik išskydimas. Ir vis dar netikiu, kaip ir Bačiūnas, kad mudu būtume čia klydę.

Spauda — kasdieninis mūsų penas
Ir be Varpo paraginimo lietuvių spaudai visados daug dėmesio skyriau ir tebeskiriu. Visų pirma dėl to, kad ir pats esu spaudos žmogus. Tad jai iškalbėjau gražiausius savo žodžius. Išcitavau kitus: kad spauda — tai "kasdieninis tautos penas, nuo kurio priklauso jos moralinė ir net fizinė sveikata" (St. Šalkauskis), kad spauda — tai "visos tautos mokykla" (J. Purickis) ir t.t.

Bėda tik ta, kad pati spauda mane sudrumsčia, kaip ji drumsčia ir patį Varpą. Ir ne be reikalo jis smerkia "tą smulkų asmeniškų sąskaitų suvedinėjimą, tą norą sukompromituoti aukštame visuomeniniame poste dirbantį asmenį, tą menkystę pasakantį priekabiavimą", ir tokia pagrįsta yra jo išvada, kad šmeižimas iš "patriotizmo" tėra visuomeninio mūsų gyvenimo vėžys, "kuris daugiau negu bet kas kenkia lietuviškam darbui ir mūsų tautiniams siekimams". Būdinga, kad prieš šitą mū:ų spaudos vėžį kelia balsą pati spauda, ir Varpui į talką ateina Laiškai Lietuviams, 1970 spalio mėn. n-ry reikšdami pageidavimą, esą "jeigu atsirastų koks nors šių laikų Muravjovas ir uždraustų tokią spaudą, tai mums tik į gera išeitų".

Aš pats taip toli neičiau. Man daug naudingesnė priemonė būtų pakelti mūsų spaudos kultūrinį bei moralinį lygį. Tektų atsisakyti, de Gaulle žodžiais tariant, "peštynių profesionalų, besispiaudančių tulžimi ir vemiančių actu". Jei to nebūtų galima padaryti, gal kiek padėtų moralinis opinijos spaudimas. Įdomu, kad apie tokį spaudimą kalbėjo abu Vliko 1970 gruodžio 5-6 seimo paskaitininkai. Dr. Kazys Karvelis: "Spauda, kuri labai daug prisideda prie viešosios nuomonės formavimo, dažnai savo komentarais atbaido jaunuosius veikėjus nuo lietuviškos veiklos, čia kalbama ne apie konstruktyviąją kritiką, kuri mums labai reikalinga, bet apie kritiką, kuri savo stiliais ir žinių šaltiniais daugiau mena šmeižtus, ne nuoširdų vertinimą. Mūsų spaudos kai kurie kritikai stokoja inteligencijos, kultūringo stiliaus ir atsakomybės jausmo. Būtų gera, kad Vliko Seimas į tai atkreiptų dėmesį savo rezoliucija". Inž. Algimantas S. Gečys: "Veiksnių pareiga yra prižiūrėti, kad nei spaudoje, nei visuomeninėje veikloje nė vienas lietuvis nebūtų apšaukiamas tėvynės išdaviku, kolaborantu ar komunaru, nebent turėtume aiškių, neabejotinų įrodymų, jog asmuo yra susitepęs rankas mūsų brolių bei sesių krauju ir nebegyvena bei nebedirba laisvos Lietuvos idėjai. Tai likome lietuviui tremtiniui, lietuviui gyvenančiam pavergtoje tėvynėje ar laisvame pasaulyje besisvečiuojančiam. Moralinio autoriteto vardu ateityje iš veiksnių laukiam oficialaus pasmerkimo organizacijų, spaudos ar asmenų, emocinio patriotizmo vardu drįstančių svaidyti įrodymais nepagrįstus kaltinimus".

Bendruomenė — tautinė mūsų jungtis
Draugija teapima mažesnę ar didesnę grupę asmenų, draugėn siejamų kokio nors specifiško tikslo. Spausdintas žodis yra galinga informavimo ir idėjinio formavimo priemonė. Tačiau jų atrama yra sąmoningasis žmogus, mūsų atveju — lietuvis. Mūsų visuma yra tautinė mūsų bendruomenė, draugėn siejama prigimtinių ir istorinių saitų — kalbos, kultūros, istorijos, net tikėjimo. Varpas čia mano idealu rodo "vienalytę lietuvių tautinę visuomenę". Bet būdvardis vienalytė gali reikšti "vientisą, monolitinę" visuomenę, ir pagal "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną" tokia monolitinė yra komunistų partija. Ne tokia visuomenė yra mano idealas. Todėl aš kartu su kitais terminu čia vartoju Lietuvių Chartos teikiamą būdvardi vieninga, reiškiantį "vienybę, sutarimą" — "pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę". Vlikas, sukūręs ir paskelbęs Lietuvių Char-tą, tuojau pat davė ir jos komentarus, štai ta vlikinė Bendruomenės samprata: "PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu, kas nori. Gi tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis" (M. Krupavičius, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės keliu, 1950). Bendruomenės pavyzdžiu Krupavičius duoda Lietuvos valsčių arba parapiją. Kaip valsčiui priklauso visi jo ribose gyveną žmonės, taip LB apylinkei — visi jos ribose gyveną lietuviai. Kaip valsčiuje veikia įvairios draugijos, lygiai taip jų veikla galima ir LB apylinkėje. Juozas Girnius šią Krupavičiaus interpretaciją praplečia, ir jam "tautinė išeivių bendruomenė principiškai yra tokio pat pobūdžio santalka, kaip ir tauta". Tautos organizacinė išraiška yra valstybė, bendruomenės organizacinė išraiška — Lietuvių Bendruomenė (krašto mastu) ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (kraštų LB mastu) (žr. veikalą "Tauta ir tautinė ištikimybė").

Bet yra tuščia dėl Bendruomenės sampratos metų metais ginčytis. Kaip teisingai pastebi mūsų patarlė, "kas nori šunį mušti, lazdą visuomet randa". O tų "lazdų" svečiose šalyse — kiekviename žingsny! Svarbesnis klausimas
— ar turim atsakymą likiminiam savo rūpesčiui, išreikštam jau minėtame Juozo Girniaus veikale: •'Atskiromis oazėmis neišliksime. Niekas atskirai lietuvybės neišlaikys, nes tautinio atsparumo sąlyga esame visi. Kiekvienam didesniam žygiui reikia visų mūsų, nes nesame gausūs. Visi yra 'stebuklingasis receptas': visa būtų nesunku, jei visi paremtų, bet ir paprasti uždaviniai pasidaro neįmanomi, kai daugumas lieka nuošaliai".

Štai kame glūdi hamletiškasis mūsų rūpestis "būti ar nebūti", šio rūpesčio sprendime mes matom Bendruomenės esmę, paskirtį, siekimus bei uždavinius. Mums mūsų Bendruomenė — tai gyvoji bei kovojančioj i mūsų lietuvybė, besireiškianti organizuoto gyvenimo pavidalu ir lietuvių tautos kultūros bei laisvės siekimais, čia mes visiškai sutinkame su Varpo red. Antano Kučio vedamojo mintimi, kad lietuvybė išeivijoje be aktyvaus laisvės siekimo Lietuvai tebūtų "suskilusi lietuvybė". Tokia lietuvybė būtų sužalota. Kaip yra viena lietuvybė, taip ja rūpintis bei ją saugoti tegali būti viena ir tautinė Bendruomenė, svetur mums atstojanti tautą ir valstybę. Todėl šiuose mūsų svarstymuose taip pat didžiai svarbus ir kitas momentas, būtent vertybių laipsnis. Visi mes esam pirmiausia lietuviai, o tik vėliau ateina mūsų skirtybės: tikim arba netikini, priklausom draugijoms arba nepriklausom, įsigyjame specialybes arba neįsigyjam ir t.t. Ir mus, kaip lietuvius, jungia mūsų Bendruomenė. Tad ir organizacinėj mūsų sandaroje jai priklauso pirmoji vieta. Jau prieš eilę metų tai išryškino Vaclovas Čižiūnas savo knygoje "Tautinis auklėjimas šeimoje": "Kokiai organizacijai be-vadovautumei, jausk, suprask ir kitus įtikink, kad aukščiausia pasaulyje išsiskirsčiusių lietuvių organizacija yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kuriai palenkiamos visos vietinės lietuvių bendruomenės ir organizacijos" (Vliko Lietuvybės išlaikymo tarnybos leidinys, Vokietija, 1953). Deja, besilankstydami ir bepataikaudami kitiems, šitai užmirštame, ir Bendruomenė virsta tuo liesuoju bendru arkliu, kuriuo daug kas joja, bet retas kas jį pašeria ...

Ar tai skundimasis, kaip kad tvirtina Varpas? Ne, tai atviras žvilgsnis į tikrovę, iš kurios imame tai, ką galime gauti. Mūsų Bendruomenė tokia, kokie mes patys. Kaip ta Vaižganto Lietuva: vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! Ir šviesusis Juozas Bačiūnas atėjo Bendruomenei dirbti, nes tikėjo, kad mums reikia vienos, bendros, stiprios pasaulinės organizacijos, kokia mums dabar turi būti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, sudaryta iš atskirų kraštų lietuvių bendruomenių.

Tai mūsų ateities vizija tamsiame galimybių akiratyje, nes tokia jau visa mūsų tautos ir jos išeivijos istorija apskritai.
Stasys Barzdukas






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai