Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Leonardo Andriekaus poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS   
(Jo šešiasdešimtųjų metinių proga)
Skaityta Kennebunkporte rugpiūčio 24 literatūros vakare, suruoštame ateitininkų sendraugių paminėti L. Andriekaus 60 m. amžiaus sukakčiai.

Jaunas dvasiškis 1945 metais gauna doktoratą kanonų teisėje. Jam pasiūloma dėstytojo vieta garsiajame Antonianumo universitete Romoje, bet jis jos atsisako, savo pastangas pašvenčia lietuviams pabėgėliams Italijoje, vėliau tampa lyriniu poetu. Ar jo širdyje nepasikartojo tryliktojo šimtmečio drama. Tada, viename krikščionybės poliuje, popiežius Inocentas III naudojo kanonų teisę popiežinės imperijos tvirtinimui, plėsdamas savo kanceliarijas ir jose skribų kėdes užpildydamas Bolonijos, universiteto diplomantais, kanoninės teisės žinovais. Kitame poliuje Pranciškus Asyžietis, nesidomintis ir nepasitikintis žemiškomis imperijomis, ne teisininkas ir ne diplomatas, stengėsi kurti meilės ir poezijos karalystę.

Tas jaunasis dvasiškis buvo Leonardas Andriekus, pasirinkęs ne Inocentą, bet Pranciškų — biografinė metafora, vienas raktų į jo gyvenimo kelią ir jo poeziją.
Poetus, kaip tuos Radausko savo lotyniškuosius pavadinimus išgiedančius medžius, mes įpratę aiškiai ir parankiai suklasifikuoti savo sąmonėse, populiarioje vaizduotėje, kritikos puslapiuose. Pasigirdus poeto pavardei, kompiuteris išspiauna kortelę su pagrindinėm žiniom. Leonardas Andriekus: Religija, lyrika, tradicija, pranciškonybė. Kortelės antroje pusėje pagrindiniai įvaizdžiai: maldai sudėtos rankos; nuolanki melancholija: rudas abitas; pranciškonams privaloma švelnybe. rasa ant kmynų ir svėrių.

Mūsų išeivinėje mąstysenoje tokios savybės poetui tinka kaip pagal užsakymą pasiūti tautiniai rūbai. Negana to, šios savybės sutapatinamos su vertybėmis. Taip rašyt reiškia rašyt gerai. Ar ne lyriška lietuvio pasaulėjauta; ar melancholiškas skundas netinka išeiviui; ar tradiciniai religiniai įvaizdžiai nėra didi tvirtovė? Čia prisimena konkursinės komisijos, kurios dažniausia palinkdavo į lyriškai, įprastiniais įvaizdžiais, tradicinėmis forminėmis priemonėmis rašantį kandidatą. Kodėl? Nes jis atitiko giliai įsišaknijusiai, daugeliui "savaime suprantamai", jaučiamai, bet ne-benagrinėjamai poezijos sampratai.

Iš tokios mąstysenos mūsų poezija nedaug tepasipelnė. Bet ja perdaug nesistebėkime; panašūs dalykai matosi ir kitų egzilų raštijose. Svetimybės supamiems išeiviams natūralu stengtis išsaugoti tai, kas jiems atrodo esmiškai sava, savo tautinę kvintesenciją. Ir kai kurie jų tautiškumo branduolį poezijoje labai susiaurina. Atrodo, lyg jie susigrūstų į salelę, supamą "svetimų jūrų", apkaišytą rūtomis, apstatytą pakelės kryžių replikomis, apvyniotą tautinėmis juostomis ir, kaip išsilaikymui būtinus burtažodžius, kartotų tai, kas buvo daug sykių išsakyta, taip, kaip visad buvo sakoma. Tik pamėgink iškelt koją iš tos salelės — tuoj dantis įleis krokodilai, rvkliai ir kitokios pabaisos, pavadintos modernizmo, egzistencializmo, absurdizmo ir panašiais vardais, neigiamais burtažodžiais.

Salelės - geto geriamo vandens versmė yra pesudolyrikos sriautas. Ji dažnai rašoma iš įpratimo, lakštingališkai iščiulbama. Net jaunieji kartais įpuola į tą standartinių poemų sriautą. Kaip jie neįpuls, jei tiekai suaugusių tokia lyrika patinka. Už ją pagirs. Taip rašyt reiškia rašyt gerai!

Vienas vokiečių kritikas pasakoja, kaip jam besėdint poeto Stefan George fanatiškų gerbėjų poetinėse apeigose ir smilkalais prisisunkusioje prieblandoje besiklausant pamaldžiai deklamuojamų ezoteriškų eilių, staiga užėjo baisus noras visa gerkle sušukt "Blutwurst"! Panašus geismas kyla besiskinant, kaip lankytojui musėgaudžių parodoje, pro visų tų skolintų gėlyčių, švelnių ašarėlių, rausvų aušrelių, žirgelių, blakstienėlių lipniai lipšnią, melancholiškai monotonišką saldybę.

Po mūsų pasakiškų liaudies dainų, po Maironio, po Aisčio, šiandien rašyt lyriškai ar lyriškai-religiškai labai sunku. Lengva epigonaut, kopijuot didžiuosius modelius, sunku prabilt savo balsu. Kad Leonardas Andriekus savo iškilesniuose eilėraščiuose išvengia tokių pagundų ir pavojų ir prakalba savo balsu, tai jau nemažas atsiekimas.

Savo estetinį credo Andriekus išreiškė žodyje, šį birželį pasakytame "Poezijos pavasario" Čikagoje proga ir išspausdintame "Draugo" kultūriniame priede. Viduramžinės estetikos pavyzdžiu, jisai susodino literatūros žanrus ant hierarchinių kopėčių ir poeziją pastatė pačion viršūnėn. Poezija jam "prarastojo rojaus aidas . . . motina, žodinės estetikos karalienė . . . kitų meno formų žvaigždė". "Kas gi yra religija", klausia jis, "jei ne poezija?" (Tvirtinimas, beje, natūralesnis pranciškoniškoje, negu jėzuitiškoje ar domininkoniškoje tradicijoje). Gręždamasis į mus, sustabarėjusius išeivius, Andriekus šaukia "sugrąžint poeziją į gyvenimą", kovot su mūsų "nupoetėjimu". Meilės ir pagarbos poezijai praradimas jam vienas didžiausių nuostolių. Čia jo balsas susiliečia su poeziją panašiai vertinančiais autoriais Lietuvoje. Mūsų vis pragmatiškėjančioje kasdienybėje Andriekaus aistringas meilės išpažinimas poezijai, jo šventiškas požiūris į poeziją mums didžiai naudingi ir reikalingi.

Andriekų vadiname lyriniu poetu, nes jis kalba į mus pirmuoju asmeniu, dalijasi su mumis savo intymiais džiaugsmais ir skausmais - skundais
— keliais džiaugsmais, šimtais skausmų - skundų
— ir stengiasi nenutolt nuo dainos, nuo šnekamosios kalbos. O rašyt lyrinę poeziją nelengva, visai ne taip, kaip lakštingalai čiulbėt. Gryna lyrinė poezija visad klaidžioja prie pat briaunos — dar žingsnis ir ji paslys, nukris, ištirps į gryną, beformį jausmą. Nuo tokio kritimo ir ištirpimo lyrinį jausmų išsiveržimą žodžiais apsaugo forma; forma jį paverčia poezija.

Pirmajame savo rinkinyje Andriekus apsifor-mina tradiciniais ketureiliais. Debiutantams tai įprasta. Visi, kurie mėginom rašyt eiles, prisimenam ankstyvuosius bandymus: kai tik susitvenkė jausmai, kai tik panorom juos išsakyt, kai tik griebėmės plunksnos ir klausėm savęs — į kokias formas tuos jausmus įliesim? — prieš mus atsistodavo ketureilis, jau paruoštas, išbandytas (amerikiečiai pasakytų "ready to use"), mandagus, nusiimdavo kepuraitę ir tardavo: "Imkite mane ir naudokite". Ketureilis, jambas, rimai reiškė poeziją.

Antrajame Andriekaus rinkinyje Saulė kryžiuose eilėraštis nusiima ketureilio korsetą. Posmas įvairuoja tarp keturių ir dešimties eilučių, žodis priartėja prie šnekamosios kalbos, rimai iš griežtai privalomų tampa atsitiktiniais. Matomas kuo didesnis paprastumo, vaiskumo siekimas.

Ši andriekiška forma nėra koksai atsitiktinis dalykas. Kartą, pietų metu Kennebunkporto vienuolyno valgykloje, pokalbis palietė romėnų poeziją. Ir, staiga, iš giedro dangaus, Leonardas Andriekus sugriaudė žaibais ir griaustiniais. "Kaip jie, tie romėnai, drįso taip nutolt nuo natūraliosios kalbos". Švelnusis pranciškonas akimirkai virto rūsčiu domininkonu, beveik Savonarola. (Net šaltibarščių paviršius pradėjo drebėt ir dvi baukščios bulvės pasislėpė po dubeniu). Tą akimirką pasitvirtino senoji tiesa, kad mūsų estetika išplaukia iš visos mūsų asmenybės: kūno, kraujo, dvasios, nervų, inkstų, atsiminimų. Tos pačios estetikos išpažinimą bei būtinybę galima atrasti pačioje Andriekaus poezijoje:
Kai gula miglos ant javų.
Ramunės kalba tyliai poterius,
Ir aš kalbuosi su Tavim . . .
Taip tyliai, tylutėliai. . .


Kalbėdamas apie lietuvius, jis sako:
O nuilsę, balsiai nedejavom.

Ir kai poetas kreipiasi į Dievą, sakydamas:
Pritildyk savo trimitus,
Pritildyk jūras, žaibą, vėją . . .

rodosi, kad jis ne tik meldžia Viešpatį sušvelnint savo rūstybę, bet ir mandagiai siūlo pakeist stilių.

T. Valius        Žemaitija - tinklai (spalvotas oforta. 1970. Toronto)

Paprastumo kultas turi ir savo pavojus. Posmas kartais pasirodo tesąs lėkštu, neįdomiai paprastu, sulaužytu sakiniu. (Andriekus kartais to neišvengia, kaip ir Jonas Mekas savo kraštutinio paprastumo siekiančiuose eilėraščiuose). Tokio pavojaus apsisaugoma jautria ausim ieškant tinkamos intonacijos, išlaikant kad ir vos matomą nuotolį nuo kasdienės šnekos, arba, pasak Kazio Bradūno, paprasčiausiems žodžiams surandant "eilėraštyje tokią vietą, kur jie įgauna naują švytėjimą". Geriausiuose savo eilėraščiuose Andriekui tas pavyksta. (Todėl ir versti jį, kad ir anglų kalbon, labai sunku). Vėlesnėje Andriekaus poezijoje pasirodo į mantresnių rimų (Ir mano kovos buvo mirtinos! Ir mano pergalės atmintinos), prašmatnesnių retorinių įvairavimų eilutėje (Palaima sėjai, paguoda pjūčiai), ar tokių dramatiškų įžangų, kaip eilėraštyje, kalbančiame apie Jogailą (Apkrikštytas /Apvesdintas /Apvainikuotas). Tačiau paprastumas, vaiskumas lieka poeto kelrodžiais.

Andriekaus poezija padaro posūkį su istoriniais eilėraščiais, sutelktais knygoje Po Dievo antspaudais (1969) ir 1971 m. paruoštame, bet dar neišspausdintame rinkinyje vardu Kraujo krikštas. Iš serijos eilėraščių - monologų čia prabyla Vytautas, Kęstutis, Herkus Montė, Jogaila ir daugelis kitų. Jais, kaip dūminis signalas, vingiuoja "ugnimi ir kalaviju" tema, lietuviškosios pagonybės ir prievartinės krikščionybės susidūrimo tragiką (Šventas giesmes giedodami) Jie puolė mus). Šios tragiškosios dialektikos sintezė Andrie-kui tampa Pranciškus Asyžietis, kuriame vienijasi ne tik kilnieji krikščionybės, bet ir šviesieji pagonybės bruožai. Poetas stengiasi įsijausti į įvairiausių veikėjų vidų ir jiems simpatizuoti; pas jį nėra trafaretinių niekšų ir nusidėjėlių (gal, išskyrus kryžiuočius). Andriekus atjaučia Jogailos rudenio godas ar Jadvygos nerimą, saulėtosios pietų gamtos ilgesį.

Istoriniuose eilėraščiuose paryškėją dramatinis elementas. Pavyzdžiui, Vytauto iliuzijos įjojant pro Marienburgo vartus pirmajame posme kontrastu paryškina jo praregėjimą ir prakeikimą antrajame. Kai kur jis ima tapyti įvaizdžius, kuriuos paprastai siejame su Henriko Nagio romantinėmis eilėmis:
Mano sapną plėšys žvarbūs vėjai,
Kaip iškeltą vėliavą kovos lauke;
Mano gaisro kibirkštys
Klajos po šaltą amžinatvę,
Kol atgaus galybę jūsų širdyse.
Ar istoriniuose eilėraščiuose Andriekus nutolsta nuo savo pagrindinės estetikos ir žengia į naują poetinę teritoriją? Manding, ne — ir čia jis lieka esmėje lyrinis poetas. Jo istoriniai veikėjai, nors ir apdovanoti individualiais bruožais bei įrėminti istorinėn specifikon, primena romėniškąsias personae (per-sonare, tai, pro ką skleidžaimas garsas), aktoriškas kaukes, pro kurias kalba pagrindinis aktorius — autorius. Ar tai Vytautas lemtingoje akimirkoje ir didžioje abejonėje; ar Herkus Montė, suskaldyta širdimi besiskundžiantis pagonių Dievui; ar Andruvos krivis andriekišką naktį besiklausantis vėlių prie Romuvos — visi jie yra Andriekaus personos, skirtingi indai jo lyriškiems išsiliejimams, žemiško praeinamumo ir nepakankamumo liudytojai pro autoriaus prizmę.

Pluošte eilėraščių iš spaudai paruošto rinkinio Prie rudenio širdies vėl vyrauja tradicinis ketureilis. Jis brandesnis kaip pirmojo rinkinio, mintis labiau kondensuota, poetas jautresnis minties ir garso deriniui (pvz., naktis tavo ilgesio motina, įgimtos vientulystės sesuol Nebijok jos tamsos). Čia debiutuoja ir Amerikos peisažas: El Paso, Grand Canyon, Rio Grande. Prie JAV-bių pietvakarių gamtovaizdžio poetas prieina su lietuviškai lyrišku jautrumu ir jame atranda mįslingą didingumą, paslaptį — priešingybę intymiajai lietuviškai gamtai:
Mes jau nebesuvoksime,
Užgimę jūrų lygyje,
Kokia tų katedrų giedosena. ,

Ir šio rinkinio pavyzdžiuose kartojasi pagrindinis Andriekaus poezijos motyvas. Kalbėdamas apie rudens širdį, jis sako:
Kai ji skausmingai plyšta,
Mane sužeisdama —
Tampu vėle be krikšto,
Tampu rudens daina.

Gal šiuo posmu priartėjam ir prie pačios Andriekaus poezijos šerdies. Įsižiūrėję į pažįstamuosius, švelninančius, guodžiančius, dar iš liaudies dainų įsipilietinusius įvaizdžius jo eilėse, mes dažnai nepastebime jo poezijos tamsiosios pusės, jo benamės nakties gilybės. Kaip dažnai jo eilėraščių fone tvenkiasi tiršta tamsa, kuriai nušviesti jis imasi religinės simbolikos:
Pervėrei tu mūsų buitį,
Nukryžuotas Dieve,
Tartum meteoras gūdžią naktį.

Arba:
Tie vidunakčiai būtų per klaikūs,
Jeigu tu nebudėtum sykiu.
Kai pasaulis be krikšto, siaubiantis šaltis, naktis - motina ir naktis - ne - motina nestovi jo eilėraščių scenos centre, jie laukia užkulisiuose. Net ir po jo eilėraščiu pakartojama tradicine lietuviškąja gamtos ir žmogaus sandara, gamtos esminiu gerumu, slypi agonija: Gegutė kvatojasi, daužos be paguodos. Viename savo eilėraščių poetas taria:
Ir aš staiga pasijutau
Ant šalto smėlio vienas.

Egzistencialistinis žodynas pranciškono eilėse. Bet ar tos eilutės būtų svetimos pačiam Asyžiečiui? Įpratę prie šv. Pranciškaus legendinių fioretti ir jo himnų skaidrumo, kaip dažnai mes beprisiminame jo vėlyvuosius metus, jo tragišką nusivylimą po lankymosi kryžiaus karų laukuose ir jo žodžius (cituojamus iš atminties): "Paskutiniajai valandai artėjant, paguldykite mane nuogą ant šaltos žemės, kad galėčiau vienas grumtis su Nelabuoju".

Nuo mūsų paviršinės, epigoninės lyrikos Andriekų skiria jo reiklumas, nepasitenkinimas, pagarba žodžiui ir jo eilėraščiuose slypintys kontrastai bei daugialypė įtampa: tarp tikėjimo ir visuotino liūdesio; tarp tradicinio harmoniškosios gamtos žodyno ir nuolat prasiskverbiančios gamtinės agonijos; tarp formos vaiskaus paprastumo ir turinio nevilties juodybės.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai