Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEIMA KRYŽKELĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PLATERIS   
Straipsnio autorius, dr. A. Plateris, yra ir teisininkas, ir sociologas. Vytauto D. un-te 1936 baigęs teisės studijas, buvo paliktas dirbti un-te. JAV baigė sociologijos studijas, gaudamas daktaro laipsnį University of Chicago (1961).
I
Nemaža pasikeitimų yra neseniai įvykę ir tebevyksta šeimų gyvenime. Spauda ir sociologijos vadovėliai, kalbėdami apie šeimą, yra linkę tuos pasikeitimus itin pabrėžti, užmiršdami, kad žymi šeimų dauguma tęsia savo tradicines funkcijas tiek, kiek tai įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Todėl, kalbant apie įvairias naujoves, reikia atsiminti, kad jos nusako nebūtinai tai, kas dabar yra, bet tai, kuria linkme einama ir jau nemažai nueita. Kaip ilgai bus einama ir kaip toli bus nueita, sunku pasakyti, bet reikia atsiminti, kad jokia kaita negali tęstis amžinai, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas turi nusistovėti.

Pasikeitimai technologijoje ir visuomenės sąrangoje, įvykę per pastaruosius dešimtmečius, neišvengiamai turėjo paveikti šeimų funkcionavimą. Prisitaikinti prie pasikeitusių sąlygų nebūtų buvę perdaug sunku, jei tuo pat laiku nebūtų pasikeitęs toną duodančios gyventojų dalies galvojimas, kaip kad tai yra įvykę JAV. Naujoji galvosena, paneigianti tradicines šeimos savybes, per-siskverbė į plačius visuomenės sluoksnius, ypač į inteligentiją. Todėl, kalbant apie moderniąją šeimą, reikia turėti galvoje du veiksnius, kurie jai darė ir tebedaro įtakos: objektyvius gyvenimo pasikeitimus ir naują, šeimą nuvertinančią, ideologiją.

Objektyvūs pasikeitimai įvyko pirmiausia technikos ir ekonomikos srityse. Gyventojų dauguma, kuri seniau vertėsi žemės ūkiu, suplūdo į miestus ir priemiesčius. Kaime visa šeima drauge gyveno ir dirbo, vaikai mokėsi ūkininkauti iš savo tėvų. Mieste pragyvenimas uždirbamas toli nuo šeimos, ir dauguma vaikų niekad nemato tėvo jo darbe. Jei mergaitės dar gali mokytis iš savo motinos, tai berniukai iš tėvo gali išmokti tik namų apyvokos ir kitų su pragyvenimo uždirbimu nesusietų darbų. Tačiau motinos irgi dažnai nėra namuose.

Geri uždarbiai ir materialinių gėrybių reklama sukelia norą kaskart daugiau ką įsigyti, kad savo turimų įrengimų naujumu nenusileistų kaimynams ir draugams. Didesnių uždarbių noras, o ne skurdas daugelį moterų išstūmė iš namų į įstaigas ar fabrikus uždarbiauti, kai tuo pat laiku konservuotas maistas ir įvairių laiką taupančių įrengimų gausumas pakirto namų šeimininkės funkcijas. Kadangi ištisom dienom abiejų tėvų nėra namuose, o kai jie grįžta, yra nuvargę ir turi atlikti būtinus namų apyvokos darbus, tai vaikai nuo tėvų nutolsta ir jų auklėjime šeimos vaidmuo yra žymiai mažesnis, negu praeity. Antra vertus, kadangi vaikų išlaikymas kaštuoja, nevienai vedusiai porai tenka rinktis, ko ji labiau nori — vaiko ar kokio naujo daikto, kad ir automobilio. Suprantama, tokiose varžybose automobilis dažnai nugali. Medicinos ir farmakologijos pažanga, kurios dėka išgelbėta tiek žmonių gyvybių, taip pat sukūrė kaskart geresnes priemones šeimų ribojimui ir įgalino kaskart mažiau pavojingus motinos sveikatai abortus.

Plati mokyklų sistema, išlaikanti vaikus iki 18 metų amžiaus, vis vien ar jie ką išmoksta, ar ne, dar labiau juos nuo tėvų nutolina. Jų auklėjimas pereina kone išimtinai į mokyklos, atseit, į mokytojų ir mokslo draugų rankas. Mokytojai juos dažnai auklėja ne ta dvasia, kurios tėvai norėtų, bet ta, kuri jiems patiems buvo įskiepyta mokytojų kolegijose. Ta organizacija ar ideologinė grupė, kuriai pasiseka perimti naujų mokytojų formavimą, įgyja lemiamos įtakos visai vėlyvesnei kartai. Savitarpis vaikų auklėjimasis yra gal dar svarbesnis, negu mokytojų teikiamas. Vaiko norėjimas draugauti bei žaisti su kitais vaikais, su savo bendramoksliais ar kaimynais, verčia jį elgtis taip, kad kiti vaikai jį priimtų į savo tarpą, sutiktų su juo bendrauti. Tokiu būdu pačių vaikų tarpe išsidirba elgesio normos, kurios padeda formuoti vaiko asmenybę. Tėvų išjungimas iš auklėjimo darbo kai kieno yra teigiamai vertinamas. Esą. tėvai gimę ir išaugę bent porą dešimtmečių anksčiau, negu vaikai, dažniausiai perduoda vaikams praeityje susiformavusias vertybes, tuo padarydami juos mažiau imlius pažangai. Tuo tarpu mokytojai, sekantys paskutinį mokslo ir ideologijos žodį, o ypač kiti vaikai, augantys dabartyje ir sudarantys savo normas betarpiško paskutinio momento įtakoje, auklėjimą kreipia ateities ir pažangos linkme. Šitoks galvojimas dar labiau silpnina savitarpius šeimos narių ryšius.

Gyvenimo sąlygų pasikeitimas susilpnino ryšius tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Kai vyras uždarbiauja, o žmona tvarko namus ir auklėja vaikus, šeimos narių savitarpio priklausomumas padeda išlaikyti šeimos pastovumą ir tėvų religinių, tautinių ir kitų vertybių perdavimą vaikams. Kai žmona pati užsidirba, o vaikai atiduodami mokyklos ir gatvės įtakai, kiekvienas šeimos narys turi savo atskirą nuo kitų šeimos narių gyvenimą, ir savitarpio ryšiai gali nustoti žymios dalies savo svarbos. Visi tie pasikeitimai vedė prie šeimos pastovumo susilpnėjimo ir nenoro turėti didesnį vaikų skaičių. Tačiau dabar įsivyravusi ideologija skelbia, kad tie visi pasikeitimai geri, kad einama gera linkme ir ta linkme reikia eiti dar toliau, o bėdos kyla iš to, kad nepakankamai toli nueita. Ši ideologija ne tik pateisina, bet ir skatina šeimos silpnėjimą.

Nuo seno šiam kraštui yra būdingas tikėjimas į pažangą, atseit, įsitikinimas, kad ateitis neišvengiamai geresnė už dabartį, kad kaitos išdavų suma yra teigiama, nors pavieniai pasikeitimai galėtų turėti ir neigiamus rezultatus. Iš to kyla išvada, kad juo daugiau ir juo greičiau dalykai keičiasi, tuo geriau, ir tas liečia ne tik technologiją, bet ir visuomenės gyvenimą, įskaitant šeimas. Tol, kol buvo stiprus religinis gyvenimas, persunktas šio krašto tradicine puritoniška morale, amerikiečių šeimos buvo gausios ir palyginti pastovios, nors ne tiek pastovios, kaip europietiškos. To mažesnio pastovumo priežastis buvo iš dalies romantiška pažiūra į vedybas, kilusi greičiausiai dar tais laikais, kai kraštas buvo kolonizuojamas, daugely vietų buvo maža moterų ir didelis procentas vyrų neturėjo progos vesti. Pagal tą romantišką pažiūrą, vienintelis priimtinas pagrindas šeimai suardyti yra įsimylėjimas, ir joks ekonominis ar kitoks elementas neturi būti įjungiamas į vedybas. Piršlybos, kokios buvo tradiciniame lietuviškame kaime, romantizmo požiūriu atrodytų ne tik nepriimtinos, bet tiesiog nemoralios. Vedi ar teki todėl, kad esi įsimylėjęs-usi. Tas atrodo gražu tol, kol tokia romantiška šeima yra pastovi, bet pasidaro ne tiek gražu, kai vienintelis šeimos ryšys, meilė, išblėsta, o ypač, kai kitas asmuo ima patikti. Romantiškoji šeimos samprata perša atsakymą į susidariusią padėtį: kai žmonos ar vyro nebemyli, tai nemoralu su ja ar juo gyventi. Jei įsimyli į kitą, tai pagrindinė pareiga yra ne savo šeimai, bet tam, ką myli, ir divorsai pasidaro ne tik leistini, bet dažnai net moraliai privalomi. Šitokią padėtį palengvina tai, kad amerikiečiai vyrai savo žmonų vaikus, gimusius iš ankstyvesnių moterysčių, dažnai labiau myli negu savuosius, kurie paprastai gyvena su savo motina.

Tikėjimas į pažangą ir romantiškas požiūris į moterystę galėjo nevaržomai pasireikšti, kai religingumas sumažėjo ir krikščionišką moralę pakeitė hedonistinis požiūris į gyvenimą. Daugelis bažnyčių supasavo — nustojo skelbti tikėjimą ir vieton jo ėmė skelbti vadinamąją "socialinę evangeliją", dažnai iš viso atmesdamos asmeniškos atsakomybės ir nuodėmės sąvokas. Tiek Jungtinėse Valstybėse, tiek kituose kraštuose pastaraisiais laikais jaučiamas bendras normų ir taisyklių susilpnėjimas, kaskart didesnis noras elgtis, kaip patinka, nepakentimas bet kokių varžtų — aplamai, ta nuotaika, kuri apibūdinama permisyvumo terminu (iš lotyniško "permittere" — leisti). Moralės ir kitų normų silpnėjimas sutapatinamas su pažanga. Padėtį komplikuoja tai, kad dabar visuomenėje vyrauja dvi diametraliai priešingos nuotaikos, kurias galima būtų pavadinti absoliučiu optimizmu ir absoliučiu pesimizmu. Iš vienos pusės, išplito įsitikinimas, kad žmonija pagaliau suaugo, subrendo, kad galima bus visokias negeroves išnaikinti naujais įstatymais ir visokiomis reformomis, kad artėja laikas, kai nebebus vargo, ligų ir karų, o žmonės, be religijos ir įstatymų, elgsis kilniai ir humaniškai. Iš kitos pusės, jaučiama baimė, kad dėl atominių bombų, aplinkos užteršimo ar perdidelio žmonių skaičiaus žmonija galinti netolimoj ateity iš viso išnykti, o gal ir visa gyvybė ant žemės pražūti. Šitokios priešingos pažiūros dažniausiai užtinkamos ir to paties žmogaus galvosenoje. Suprantama, kad šitokios nuotaikos veda prie žmonių, ypač jaunimo, dezorientavimo. Apytikriai nuo 1963 metų kone visame pasauly prasidėjo tai, kas daugelio vadinama dabarties neramumais ("recent unrest"). Atsirado daugiau nusikaltimų, daugiau riaušių, daugiau šeimos pakrikimo, daugiau tų negerovių, kurias sociologai vadina bendru socialinės dezorganizacijos vardu. Ta socialinė dezorganizacija ryškiai pastebima ir šeimų gyvenime.
Ne visi žmonės gyvena šitokiomis nuotaikomis ar joms pritaria, tikrai įsitikinusių yra gal ir nedidelė mažuma, bet skaičiai neturi tos reikšmės, kokios galima būtų tikėtis demokratiškame krašte. Nuotaikos skleidžiamos susižinojimo priemonių — spaudos, radijo ir televizijos, — priklauso nuo žmonių, kurie prie tų susižinojimo priemonių prieina ir turi progos per jas savo įsitikinimus skleisti. Kai mažumos nuomonės yra nuolat matomos ir girdimos, jos neišvengiamai veikia plačią publiką, kuri žymią laiko dalį praleidžia prie radijo ar televizijos. Permisyvumas veda į patogumų maksimumo ieškojimą, o noras laisvai ir patogiai gyventi veda į šeimos silpnėjimą ir vaikų skaičiaus ribojimą. Iš noro viską keisti kyla "kūrybiškų alternatyvų" ieškojimas tradicinei šeimai — teisinio formalaus ryšio tarp vyro ir žmonos atmetimas, grupinės šeimos, "santuokos" tarp tos pačios lyties asmenų. Dievo, moralės ir tradicinių vertybių paneigimas privedė prie raganų sambūrių organizavimo ir šėtono garbinimo atsiradimo, ko dar prieš keletą metų niekas nebūtų galėjęs nė įsivaizduoti įvyksiant XX amžiuje.

III
Apžvelgus sąlygas, kuriose tenka gyventi šių laikų šeimoms ir panagrinėjus ideologines kryptis, kurios jas veikia, tenka pažiūrėti į kai kuriuos ryškesnius šeimų gyvenimo faktus. Jų visų šio straipsnio ribose apimti neįmanoma ir todėl tenka ribotis dviem, apie kuriuos yra pakankamai patikimų duomenų: ištuokų skaičiaus augimu ir gimimų skaičiaus kritimu.

Jungtinėse Valstybėse ištuokų skaičius pakilo nuo 413,000 1962 m. iki apytikriai 913,000 1973 m., taigi daugiau negu padvigubėjo per 11 metų. Per tą laiką gyventojų skaičius irgi paaugo, ir yra daugiau vedusių porų, kurios gali skirtis, užtat ištuokų ratos geriau pavaizduoja esamą padėtį, negu jų skaičiai. Rata pakilo nuo 2.2 ištuokų 1,000 gyventojų 1962 m. iki 4.4 tūkstančiui 19" 3 m. Tikslesnė rata apskaičiuota ne tūkstančiui visų gyventojų, bet tūkstančiui ištekėjusių moterų: 1962 m. išsiskyrė 9.4 ištekėjusios moterys iš tūkstančio, kitais žodžiais tariant, 1962 m. išsiskyrė kiek mažiau negu vienas procentas vedusių porų; 1971 m. išsiskyrė 15.7 ištekėjusios moterys iš 1,000. t. y. daugiau negu pusantro procento vedusių porų. Tik mažą dalį visų ištuokų skaičiaus padidėjimo galima paaiškinti didėjančiu vedusių porų skaičiumi ir didesne proporcija jaunų porų, kurios labiau linkusios skirtis negu labiau subrendusios. Apie 80 procentų tenka paaiškinti bendru didesniu noru skirtis, mažesniu šeimos pastovumo vertinimu.
Ištuokų skaičiai bei ratos auga ne tik Jungtinėse Valstybėse, bet ir kone visose kitose šalyse, tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos. Tarp 1962 ir 1972 metų jų rata ne tik kone visur paaugo, bet kai kuriose šalyse ji per keletą metų padvigubėjo: Sovietų Sąjungos ištuokų rata buvo 1.3 tūkstančiui gyventojų 1963 m., bet 2V tfiks-tančiui 1966 m. (čia SSSR iš tikrųjų buvo pasivijusi ir pralenkusi Ameriką, bet 1968 m. JAV rata vėl buvo didesnė). Škotijos rata 1,000 gyventojų paaugo nuo 0.4 1963 m. iki 0.9 1968 m. Anglijos ir Valijos rata patrigubėjo per 10 metų: ji buvo 0.5 1960 m. ir 1.5 1970 m. Dažniausiai Jungtinių Valstybių rata būna pati aukščiausia: pastaraisiais metais antrą vietą užima Sovietų Sąjunga, o trečią Vengrija. Žemiausios ratos paprastai randamos Portugalijoj, Lotynų Amerikos šalyse ir Kanadoje. Įdomu, kad yra toks ryškus skirtumas tarp dviejų kaimyninių ir ta pačia kalba kalbančių valstybių, JAV ir Kanados: 1968 m. vieno krašto divorsų rata buvo 2.9 tūkstančiui gyventojų, o kito tik 0.6 tūkstančiui gyventojų. Visoj eilėj valstybių įstatymai iš viso ištuokų nenumato. Jų daugumas yra Pietų Amerikoje, o Europoje — Ispanija. Airija ir Malta; Azijoje — Filipinai.
Divorsai, be kita ko, priklauso nuo juos saistančių teisinių normų, būtent nuo įstatymų teksto ir nuo to, kaip teismai tą tekstą interpretuoja. Neužtenka, kad daug porų norėtų skirtis, reikia, kad visuomenė per savo įstatymų leidimo ir teismo organus tam jų norui pritartų. Permisyvumo epochoje lengva tai pasiekti. Sovietų ratos didysis pašokėjimas sietinas su jų ištuokų įstatymų liberalizavimu, kai tuo pat laiku komunistinė Rumunija, bene vienintelė valstybė pasauly griežtai einanti prieš srovę, pagriežtindama įstatymus, savo vieną aukščiausių Europoje divorsų ratą numušė kone iki nulio.

JAV šeimos teisė, apimanti ir divorsus, yra atskirų valstijų kompetencijoj; tad turima, įskaitant ir District of Columbia, 51 nepriklausomą divorsų teisės sistemą. Nemaža valstijų pastarųjų kelių metų būvy liberalizavo savo įstatymus, tarp jų dvi gyventojų skaičiumi didžiausios valstijos: New Yor-kas ir Kalifornija. Nuo seno šiaurės rytų valstijos turėjo griežtus įstatymus ir žemas ištuokų ratas, o visų žemiausios ratos visad būdavo New Yorke. Pakeitus toj valstijoj ištuokų įstatymą, jų skaičius pakilo 6 kartus (nuo 7,136 1967 m. iki 47,460 1973 m.), o rata nuo 0.4 iki 2.6 tūkstančiui gyventojų. Nežiūrint tokio milžiniško padidėjimo, New Yorko 1973 m. rata dar yra žymiai mažesnė negu bendra viso krašto rata, kuri 1973 m. buvo 4.4. Įstatymų griežtumas mažėja ir divorsų ratos didėja, einant iš šiaurės rytų į pietvakarius. Aukščiausia rata visad randama Nevadoje, kuri pritraukia iš kitų valstijų nemaža žmonių ieškančių skubių vedybų ir skyrybų. Neturtingos, žymia dalimi tyrais padengtos, Nevados gyventojams pašaliečių atvykimas skubioms vedyboms ar skyryboms gauti sudaro svarbų pajamų šaltinį.
Vienas svarbiausių pasikeitimų teisinėje srityje yra perėjimas iš "kaltės" principo į "suirimo" principą. Pagal seną ir daugelyje valstybių tebe-galiojančią sistemą, divorsai teikiami asmeniui, kurį jo sutuoktinis yra kaip nors nuskriaudęs, ir tokių skriaudų sąrašas duodamas įstatyme. Tad divorsui gauti reikia, kad vienas sutuoktinis būtų nekaltai nuskriaustas, o kitas kaltas tą skriaudą tyčia padaręs. Ilgainiui buvo šiek tiek nutolta nuo kaltės principo, pvz., suteikiant galimybę divorsuoti iš proto išėjusio asmens žmonai ar vyrui, bet, aplamai, buvo to principo laikomasi. New Yorke, turėjusiame griežčiausius įstatymus, galima buvo gauti divorsą tik dėl vyro ar žmonos svetimoteriavimo, o liberalius įstatymus turinčiose valstijose dauguma divorsų buvo duodami dėl "žiaurumo", kuris galėjo būti labai plačiai interpretuojamas, įskaitant ir "dvasinį žiaurumą" (mental cruelty).

Dabar daugelis valstijų atmeta šį kaltės principą ir duoda skyrybas, jei šeima yra suirusi ir, sutuoktinių nuomone, nėra vilties ją atstatyti. Tad nebėra reikalo vieną sutuoktinį laikyti skriaudėju, o kitą nekaltai nuskriaustuoju. Naujoji sistema labiau atitinka realią padėtį, nes ir seniau daugumas divorsų buvo šeimos suirimo rezultatas, o vyras ir žmona pasiskirstydavo įstatymų reikalaujamomis skriaudėjo ir nuskriaustojo rolėmis. Tradiciškai vyrai iš mandagumo apsiimdavo būti "skriaudėjais", ir dėl to ištuokų bylose kone trys ketvirtadaliai ieškovų būna žmonos. Naujos sistemos neigiamumas yra tai, kad, senuosius varžtus panaikinus, naujų nebuvo įvesta ir dėl to atidarytos durys plačiai ištuokų bangai. Aišku, galima sakyti, kad įstatymų pakeitimas ugdo skyrybas, bet galima taip pat pasakyti, kad sustiprėjęs permisyvumas priveda prie įstatymų keitimo.

Kas labiausiai linkęs skirtis? Jaunos, neseniai susituokusios, bevaikės ar tik vieną vaiką turinčios poros. Tai nereiškia, kad vyresnis amžius, ilgesni bendro gyvenimo metai ir gausi šeima būtinai apsaugoja nuo divorsų, bet tikimybė skirtis mažėja augant amžiui, ilgėjant bendro gyvenimo metams ir augant šeimai. Kaip kuriozus galima čia paminėti, kad Havajuose yra išsiskyrusi pora, turinti 18 vaikų, o Mississippi valstijoje divorsas gautas 63 metai po vedybų. Tokių pavienių atvejų galėjo pasitaikinti, bet galėjo būti, kad tai dokumentus surašančių valdininkų padaryti apsirikimai.

Šeima gali suirti dėl ištuokos ar dėl vyro ar žmonos mirties. Jau prieš dešimtį metų, 1963 m., trečdalio visų suirimų priežastis buvo divorsai, pusės visų suirimų — vyro mirtis, o likusios dalies, kiek mažiau penktadalio — žmonos mirtis. Nuo to laiko divorsų skaičius žymiai padidėjo, o mirimų skaičius truputį paaugo, augant žmonių, ypač senų žmonių, skaičiui. Tad proporcija ištuokų, palyginant su mirimais, neabejotinai gerokai padidėjo.

IV
Jau keleri metai kaip imta plačiai skleisti nuomonę, kad žemė esanti ar greit būsianti perpildyta ir, jei nebus imtasi griežtų priemonių kovoti su žmonių prieaugliu, žmonijai gresiančios visokios nelaimės, ypač neišvengiamas visuotinis badas. Maisto išteklių padidinimas to pavojaus nepašalinąs, nes pagerintas žemės ūkis galįs tik katastrofą atidėti, bet negalįs nuo jos išgelbėti. Net jeigu ir būtų galima pašalinti bado pavojų, gyventojų prieauglį reikėtų sustabdyti "gyvenimo kokybės" vardan. Ta "gyvenimo kokybė" apima ekonominį standartą, geresnę sveikatą, daugiau patogumų, švarų vandenį ir orą, pakankamai vietos poilsiui ir vasarojimui, pagaliau pakankamai negyvenamų plotų, kur gamta būtų nepaliesta ir visokie paukščiai ir žvėrys galėtų sau ramiai gy-

Kryžiai dzūkų kapinaitėse

venti. Grubiausiai ši gyvenimo kokybė išreikšta kartais matomu ant automobilių užklijuotu šūkiu: "Sunku rasti vietą paparkinti? mažink šeimas!". Yra keletas organizacijų, kurios, skelbdamos gyventojų pertekliaus pavojų, propaguoja "nulinį gyventojų prieauglį". Kadangi dėl medicinos, sanitarijos ir žemės ūkio produkcijos pagerėjimo mirimų rata yra žymiai sumažėjusi, geriausia priemonė kovoti su gyventojų prieaugliu lieka gimimų mažinimas: apsauga nuo apvaisinimo ir abortai.

Kiek pagrįsta ta žemės perpildymo teorija? Kai kuriuose ekonomiškai primityviuose kraštuose yra baisus skurdas ir maisto nepritekliai, dėl kurių žmonės miršta badu. Bet ir ten padėtis keičiasi, kai įvyksta "žalioji revoliucija", t. y. įvedamos naujos, didesnį derlių nešančios javų rūšys, kurių dėka daugelyje šalių bado pavojus praeina ar jau praėjo. Tankiausiai gyvenamieji kraštai yra Olandija, kur 379 asmenys gyvena kvadratiniame kilometre, Anglija ir Valija su 322 asmenimis ir Vakarų Vokietija su 234. Taigi, tankiausiai gyvenamieji kraštai tikrai nėra patys skurdžiausi. Palyginus su jais, JAV, su 21 gyventoju kvadratiniame kilometre, atrodytų apytuštės, bet kaip tik čia daug kalbama apie žmonių pertekliaus pavojų. Atrodo, kad neskiriami du klausimo aspektai: gyventojų skaičius ir jų teritorinis pasiskirstymas. Amerikos gyventojai yra susispietę miestų rajonuose; 1970 m. gyventojų surašymas parodė, kad virš pusės krašto gyventojų yra susispietę ant vieno procento teritorijos, o likusieji keturiasdešimt keli procentai žmonių yra išsibarstę po 99 procentus tos teritorijos. Tokiu būdu šalis yra drauge ir perpildyta, ir tuščia. Tad negerovė yra ne žmonių perteklius, bet jų koncentracija. Tos koncentracijos nepanaikinsi, mažindamas gyventojų prieauglį ar net mažindamas jų skaičių, nes ir nedidelis žmonių skaičius gali būti susispietęs mažame, tiri-tai apgyventame žemės plote.

Nežiūrint, ar gyventojų pertekliaus pavojus yra tikras ar įsivaizduotas, jau keli metai vykdoma propaganda už prieauglio ribojimą. Ribojimo reikalingumas laikomas nediskutuotinu faktu, klausimas keliamas tik dėl metodų. Nuo skelbiamos tėvų teisės riboti savo vaikų skaičių pereita į skelbimą gimimų ribojimo moralinį reikalingumą; nuo propagandos už apvaisinimo kontrolę pereita į kovą už abortų laisvę. Dabar ši laisvė Vyriausiojo Teismo pripažinta kaip konstitucijos kiekvienai moteriai garantuojama teisė, nors pačioj konstitucijoj šiuo klausimu nieko nepasakyta ir, tai pačiai konstitucijai veikiant, abortai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu. Logiška tolimesnė tų pasikeitimų išdava būtų uždraudimas vaikus gimdyti be specialių valdžios įstaigų leidimo. Gal kada prie to ir prieis.

Nenuostabu, kad, tokioms nuotaikoms vyraujant, gimimų skaičius ėmė ryškiai mažėti. Po antrojo pasaulinio karo madoje buvo ankstyvos vedybos ir gausios šeimos; tas laikotarpis vadinamas "baby boom". Nuo 1954 iki 1964 metų kasmet gimė virš keturių milijonų kūdikių, o aukščiausia gimimų rata, 25.0 gimimai tūkstančiui gyventojų, buvo pasiekta 1957 m. Nuo to laiko gimimai pradėjo mažėti, pradžioje pamažu, vėliau greitai, ir 1973 m. gimė tik 3,141,000 kūdikiai, 15.0 tūkstančiui gyventojų. Taig:; 1957 - 73 m. laikotarpyje gimimų rata nukrito 40 procentų. Tūkstantis 15 - 44 metų amžiaus moterų 1957 m. pagimdė 123 kūdikius, bet 1973 m. tik 69 kūdikius.

Gimimų skaičius mažėja tiek baltiesiems, tiek . kitų rasių žmonėms. Nors baltųjų kūdikių skaičius žymiai didesnis negu nebaltųjų (įskaitant negrus, indėnus, kinus, japonus ir 1.1.), būtent virš 5 baltų kūdikių atitinka vieną nebaltą, bet nebaltųjų rata yra apie pusantro karto aukštesnė negu baltųjų. Tūkstantis baltų moterų 1957 m. pagimdė vidutiniai 118 kūdikių, o 1968 m. tik 82 kūdikius; nebaltoms moterims ši rata buvo 163 1957 m. ir 115 1968 m., taigi aukščiausia vaisingumo rata baltosioms moterims tik truputį aukštesnė negu žemiausia rata nebaltoms.
Natūralus gyventojų prieaugis, gimimų skaičius minus mirimų skaičius, yra ryškiai sumažėjęs. JAV 1957 m. gyventojų natūralus prieaugis buvo 2.691,000 asmenys, 15.7 tūkstančiui gyventojų, o 1973 m. tik 1,164,000 asmenys, 5.6 tūkstančiui gyventojų. Taigi natūralaus prieaugio skaičius ir rata nukrito daugiau negu 50 procentų.

Cia tenka užsiminti apie vadinamąsias "nepilnas" šeimas, atseit, šeimas be tėvo, su nevedy-biniais vaikais. x\trodo likimo ironija, kad gimimų mažinimo tendencija palietusi tik teisėtas šeimas, nes, bendram gimimų skaičiui mažėjant, nevedy-biniai gimimai sparčiai augo. Tarp 1957 ir 1968 m. jie padidėjo kone 70 procentų, kai vedvbinių gimimų skaičius sumažėjo. Vienam skaičiui didėjant, kitam mažėjant, nevedybiniai kūdikiai, kurie sudarė 5 procentus visų gimimų 1957 m., pakilo iki 10 procentų 1968 m. Baltiesiems tas procentas pakilo nuo 2.0 iki 5.3 procentų, atseit, daugiau kaip du kartus, o kitų rasių žmonėms nuo 20.7 iki 31.2 procentų. Tokiu būdu 1968 m. apie dvidešimta dalis baltų kūdikių ir trečdalis nebaltų buvo nevedybiniai. Vyriausiam Teismui leidus laisvai daryti abortus, tik vienas trečdalis įstatymų leidžiamų ir užregistruotų abortų buvo padaryti ištekėjusioms moterims. Dabar nevedybiniai gimimai kad ir mažėja, bet mažėja lėčiau negu vedybiniai.
Įvairioms valstijoms leidus abortus, įstatymų leistų abortų skaičius pakilo nuo 13,000 penkiose valstijose 1969 m. iki 480,000 abortų 25 valstijose 1971 m. Aišku, buvo ir įstatymų neleidžiamų abortų, bet, net jei jų nebūtų buvę, tik 88 procentams negimusių kūdikių būtų buvę leista gimti, o 12 jų procentų būtų abortuoti. Kone 9 iš 10 abortų reikalingumas buvo pagrįstas motinos "dvasinės sveikatos" reikalavimu, o "dvasinės sveikatos" (mental health) sąvoka yra labai plati ir lanksti ir gali bet ką aprėpti.

Reikia manyti, kad Vyriausiojo Teismo sprendimo išdava bus ta, kad abortų skaičius ateity žymiai paaugs.

V
Daugumas šeimų tebetęsia tradicinį šeimyninį gyvenimą, jei ne krikščioniškos šeimos, tai bent šeimos, kuri remiasi krikščioniškąja tradicija. Klausimas, kaip ilgai taip bus, kai yra daromos sąmoningos pastangos šeimą pakeisti ar net surasti jai pakaitalą. Dalykai, apie kuriuos prieš dešimtį metų niekas nebūtų net pagalvojęs, dabar yra kasdieninis reiškinys. Jei toliau eis ta pačia linkme, tai už kokios dvidešimties metų, kai priaugs atsietą nuo moralės seksualinį auklėjimą mokyklose gavusi karta, padėties negalima bus atpažinti. Klausimas lieka atviras, kaip ilgai kaita vyks dabartine linkme? Ta pačia linkme dalykai gali vystytis tik iki tam tikro laipsnio, o paskui linkmė visad keičiasi. Žmonės visad gims ir mirs, o jei gimimai perdaug sumažės, lauktina katastrofa. Vaikams gimdyti ir auklėti reikalinga šeima, nežiūrint to, kiek bus stengiamasi surasti jai alternatyvą. Taigi, kol bus žmonija, bus ir šeima. Jos abi atsirado drauge ir tik drauge gali išnykti.


Vinco Svirskio (1835 - 1916) kryžiai
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai