Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nuo Kudirkos ligi Jurašo PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Prk.   
Kaip prieš ketverius metus visus sukrėtė Simo Kudirkos brutalus grąžinimas sovietams, taip dabar visi džiaugiamės iškovotu jo išlaisvinimu iš sovietų kalėjimo ir atvykimu į JAV. Juo labiau džiugu, kad ir amerikiečiai Kudirkai skiria tiek daug dėmesio. Savaime tai garsina ir pačią Lietuva.

Iš Kudirkos laikymosi teisme jau žinojome jį esant tikrai nepalaužiamą vyrą. Dabar jau daugelis jj matėme, jo klausėmės. Giliai krikščioniškos dvasios, paprastas ir kuklus, bet šviesus, išmintingas. Užuot leidęsis aukštinamas herojumi, Kudirka kalba į mūsų sąžines ir, jau spėjęs pajusti mūsų beprasmiškus nesusipratimus, kviečia vieningai padėti mūsų tautai jos laisvės kovoje.

Tuoj po Kudirkos sulaukėme Vaclovo Sevruko, marksisto disidento, kuris buvo kalintas ir uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl to, kad norėjo socializmą sieti su tolerantišku humanizmu. Jo dėka buvo laisvajam pasauliui perduota informacija ir apie Kudirkos teismą. Vos pasiekęs laisvę, jis paskelbė mėnesiui bado streiką ligi gruodžio 10 (tą dieną prieš 26 metus JT priėmė Žmogaus teisių ir laisvių deklaraciją) protestui prieš žmogaus teisių paneigimą ir religijos persekiojimą okupuotoj Lietuvoj. Gruodžio 5 prie šio bado streiko prisidėjo ir Kudirka. VLIKas pakvietė visus laisvuosius lietuvius su jais solidarizuoti ir gruodžio 10 paskelbė bado diena bendram protestui prieš sovietų tironiją pareikšti.

Sulaukėme ir daugiau pabėgėlių iš Lietuvos: ankstėliau atvyko muzikas A. Jurgutis, o lapkričio pabaigoje jūreivis J. Stankevičius. Pagaliau atėjo žinia, kad laisvąjį pasaulį jau pasiekė ir Jonas Jurašas. Tai buvęs Kauno dramos teatro vyr. režisierius, prieš dvejus metus atvirai protestavęs prieš partinę reglamentaciją, paneigiančią kūrybinę laisvę ir prievartaujančią luošinti kūrinius.

Nuoširdžiai sveikiname visus, kurie iš pavergtosios tėvynės atvyko į mūsų tarpą. Bet ir jų, ir mūsų džiaugsmas yra kartus. Paliko jie tėvynę ne dėl to, kad nebūtų jos branginę, bet tik dėl to, kad joj nebuvo jiems vietos: nei tikinčiajam katalikui, nei ateistui humanistui, nei apskritai kūrėjui.

Kartus yra ir jų, ir mūsų džiaugsmas: jie neteko tėvynės, kaip tėvynė neteko jų.
Daug aukų sudėjo mūsų tauta sovietinėj okupacijoj. Daugiau jų trokšti negalime. Bet lygiai negalime visi pasitraukusieji nuo sovietų pamiršti savojo pasitraukimo prasmės. "Lietuvos palikimo kaltę mumyse gali nuplauti ir mus išteisinti tik viena: tolesnė kova už Lietuvos laisvę" (J. Girnius, Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje, 1947, p. 7). Dabar mus pasiekusieji nuo Kudirkos ligi Jurašo ir pasauliui, ir mums patiems liudija, kokia nepakeliama priespauda sukausčiusi mūsų tėvynę. Palikę tėvynę, jie nepaliko kovos, o jai ir mus žadina.

"Taika geros valios žmonėms". Kur nėra laisvės, ten taika negalima. Nors jau daugiau kaip 50 metų sovietinis komunizmas įsiviešpatavo savo imperijoj, nė viduje nepasiekė taikos. Priespauda savaime ugdo vis naujas "liaudies priešų" kartas ne tik pavergtosiose tautose, bet ir pačių rusų tautoje. Kaip visas pasaulis trokšta taikos, taip visos tautos trokšta laisvės.
P. Prk.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai