Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KANTO SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS   
Minint Kanto (1724 - 1804) du šimtai penkiasdešimtąją gimimo sukaktį, pravartu prisiminti, kad mes patys, nežiūrint to ilgo laiko tarpo, esame Kanto įpėdiniai, kad dar ir šiandien semiamės iš Kanto idėjinio palikimo. Lengva tai pamiršti, nes daug dalykų mums yra tapę nebe-problematiški, šimtus kartų girdėti ir pradžios mokyklos, ir bažnyčios suole. Tačiau ir mūsų laikų "sveikam protui" aiškias tiesas kas nors turėjo sukurti, nes tai, kas dabar mums yra savaime aišku, nebūtinai yra savaime aišku savyje ir savo metu nebuvo net žmogaus galvota.

Šiandien sunku įsivaizduoti tuos laikus, kada specialieji mokslai tarnavo religijai, nors tai nėra tokia jau tolima praeitis. Amerikoje yra užsilikę keli universitetai, kur geologija vis dar dėstoma pagal Genezės knygą. O prieš šimtą metų tai buvo labai dažnas reiškinys. Ne vienas geologijos vadovėlių autorius siekė aprašyti "Kūrėjo pėdsakus" — dažnai vadovėliai tuo vardu ir buvo vadinami — ir teigė, kad gamtos pažinimas, šalia apreiškimo, yra giliausias ir tiesiausias kelias į Dievą. Kas gali nepulti ant kelių prieš Didžiojo Kūrėjo išmintį, regėdamas neišmatuojamai turtingą pasaulį, kuriame kiekviena būtybė su stebuklingu išradingumu pritaikyta savo aplinkai? Visi mokslai tarnauja religijai, nes Dievą pažįstame dėka tų ženklų, kuriuos Jis paliko savo kūrinyje. Jeigu mokslai tarnavo religijai, tai, iš kitos pusės, religijos nuopelnas pačiam mokslui taip pat buvo didelis. Teleologinis įvairių organų išaiškinimas, kreipimas dėmesio į jų atliekamą funkciją, pati "prisitaikymo" sąvoka kilo teologijos ribose. William Paley, pagarsėjęs su savo Natural Theology (1802), — esu matęs knygų su labai detaliais įvairių organų priešiniais, skirtais Paley veikalui pailiustruoti, — jo pirmtakai bei pasekėjai surinko didelius kiekius empirinės medžiagos, kuria vėliau pasinaudojo ir Darwinas. Evoliucijos teorijai faktinę dirvą ruošė ir pilki protestantų dvasininkai, kurie su dangiška kantrybe stebėjo ir apraše smulkiausias gamtos apraiškas.

Pavyzdžiai paimti iš angliškojo pasaulio. Jame, tur būt, daugiau negu kitur teologiją dominavo empirinis Dievo buvimo įrodymo būdas, paremtas gamtiniais prisiderinimo reiškiniais. Kaip tik todėl čia evoliucijos teorija sukėlė tiek daug audrų, nes ši teorija pasirodė griaunanti mokslo ir religijos sandarą. Tačiau šis empirinis Dievo įrodymo būdas buvo plačiai žinomas ne vien tik anglų tarpe: tai vienintelis, kurį pats Kantas minėjo su pagarba, laikydamas, kad tai religijai vaisingiausias iš visų teorinio proto argumentų.

Visa tai sunku mums įsivaizduoti, nes savaime mums aišku, kad specialieji mokslai yra savarankiški ir neutralūs religiniu požiūriu. Bet mūsiškė pažiūra nėra savaime aiški. Kuo blogi sekantys samprotavimai? Teologija, vienas iš mokslų, parodo, kad pasaulis yra kūrinys. Ar tikrai savaime aišku, kad ši tiek reikšminga tiesa nerastų atgarsio ir patvirtinimo kituose moksluose? Ar yra kelios, viena kitai visai svetimos tiesos? Ir žmogiškuosius kūrėjus galime atspėti iš jų darbų. Ar Visagalis Kūrėjas iš tikro gali būti tiek blankus, kad pasiliktų bevardis ir neatpažintas savo kūryboje?

Mistikams bei ateistams išeitis lengva, tačiau reikėjo gana sofistikuotos sąvokinės sistemos, kuri sugebėtų tokius samprotavimus sugriauti, neneigdama nei Dievo, nei gamtos. Reikalingų sąvokų kūrime pagrindinę vietą užima Kantas.

Tradicinė metafizikos samprata, kilusi iš Aristotelio, vienam ir tam pačiam mokslui skiria du labai skirtingus uždavinius. Iš vienos pusės, metafizika rūpinasi pagrindinėmis būties kategorijomis, ieškodama to, kas yra bendra kiekvienai būtybei. Šita prasme metafizika tiria priežastingumo, substancijos, laiko ir erdvės sąvokas. Tačiau iš kitos pusės, ta pati metafizika įrodo Dievą ir sielos nemirtingumą. Pats Kantas keliais atvejais metafiziką susiaurino tiek, kad ši teapėmė tik Dievo ir sielos klausimus; pirmoji metafizikos dalis — tuo metu gavusi ontologijos vardą — palikta tiktai kaip priemonė tikriesiems metafizikos klausimams išspręsti. Šitaip suprasta ontologija tarnauja filosofinei teologijai. Bet taip pat ji tiria pagrindines specialiųjų mokslų- sąvokas. Tokiu būdu visai natūralu manyti, kad teologija ir fizika yra lygiai taip pat mokslai — (visur vartojame tas pačias pagrindines sąvokas), kurie skiriasi tiktai savo skirtingais tyrinėjimo objektais. Nevvtonas save laikė teologu ir Dievo sąvoka mėgino užkimšti fizinėje teorijoje pasirodžiusias spragas. Vėlesniais laikais evoliucijos ir specialaus sukūrimo teorijos varžėsi kaip lygiateisės mokslinės hipotezės.

Kanto laikais Dievas buvo stumiamas iš fizikos. Pats Kantas viename jaunystės veikale bandė parodyti, kad dabartinį pasaulio stovį galime išaiškinti be teologinių prielaidų. Tačiau šis faktas kėlė baimę, kad išstumtas iš fizikos Dievas sau niekur vietos neras. Kanto įsitikinimu, teologija, paversta į vieną iš gamtos mokslų, tikėjimui tiktai kenkia. Todėl jis ir bandė parodyti, kad ontologinės tiesos negali vesti į antgamtinį pasaulį.

Mėginimai priežastingumo, substancijos, vieningumo sąvokomis peržengti patirties ribas pasibaigia neišsprendžiamais prieštaravimais. Ontologines tiesas galime pateisinti, tiktai tuo pačiu apribodami jų vartojimą. Tai sąvokos pritaikytos gamtos tyrinėjimui, ir su jomis gamtos ribų peržengti negalime.

Savo ontologinius svarstymus Kantas apvilko savotiškais, net bauginančiais terminais. Nežiūrint to, jo svarstymų linkmė gana aiški: gamtos mokslai yra savarankiški ir riboti. Jie kyla iš tam tikros sąvokinės sistemos, kurios vienintelė paskirtis yra duoti formą patirčiai, kuri be šios sistemos stokotų vieningumo. Kantas teigė, kad ta sąvokinė sistema yra bendra visiems žmonėms. Kanto sekėjai dažnai tą universalumo momentą atmesdavo, teigdami, kad šios sąvokinės sistemos keičiasi pagal žmogaus ekonominį stovį, užimamą vietą istorijoje, o mūsų laikais — pagal rasę ar lytį. Tokiu būdu — ir čia klausimas vystėsi visai priešinga kryptimi, negu Kantas norėjo — ontologiją pakeičia sociologija bei psichologija. Žmogaus patirtį apsprendžia ne tam tikros universalios formos, kurios sąlygoja daiktų buvimą apskritai žmogaus patirtyje, bet tam tikros empiriškai apčiuopiamos sąlygos, kurios keičiasi pagal laiką ir vietą.

Todėl mūsų laikais pabrėžiamas tiesos reliatyvumas. Kantas šitos pasekmės išvengė savo formų universalumo dėka, nors ir jo atveju galima kalbėti apie tiesos reliatyvumą, turint mintyje apskritai žmoniją. Tiesos reliatyvumo sąvokos susiformavime svarbus yra dar kitas Kanto svarstymų momentas, būtent jo savotiška patirties sąvoka. Viena prasme patirtį galime suprasti kaip priemonę, kuria siekiame pažinti savarankiškai esančius daiktus. Patirtis tėra instrumentas. Bet kantiška prasme patirtis kartu yra ir instrumentas, ir pažinimo objektas. Tos formos ne vien tik apsprendžia mūsų pažinimą, bet taip pat formuoja ir mūsų patirtį. Patirtis, kaip pažinimo objektas, taip pat yra mūsų pačių suformuota. Bet jeigu patirtį ir jos pažinimą apsprendžia pats žmogus, tegalima kalbėti tik apie tokią tiesą, kuri galioja tik atskiroms žmonių grupėms ir net — kraštutiniausiu atveju — atskiriems žmonėms.

Mūsų laikų kantiškuose samprotavimuose yra stipri tendencija pamiršti tai, ką pats Kantas pabrėžė. Kantiškai suprastas mokslų savarankiškumas labai tiesiogiai implikuoja jų ribotumą. Pats Kantas neigė, kad žmogaus patirtis — ir su ja susieti mokslai — sugeba pilnai tikrovę atskleisti. Už mokslams neperžengiamų ribų randame tikrovę savyje, ir čia yra aukščiausi mūsų dvasios interesai, religija ir moralė. Mokslai religijos atveju yra neutralūs, nes bejėgiai. Ši riba saisto ne vien tik gamtos, bet ir žmogaus mokslus, kuriais Kantas taip pat domėjosi — dažnai dėstė empirinės antropologijos kursą. Pagal Kantą, mokslinis žmogaus paties savęs pažinimas nepaliečia žmogaus gelmių, nes pats žmogus savo paties moksliniam pažinimui tėra tik apraiška, paties žmogaus suformuota patirtis. Kas žmogus iš tikro yra savyje, pasilieka už žinojimo ribų. Jeigu mokslai neranda laisvės, tai ne todėl, kad savyje žmonės nebūtų laisvi. Patys mokslai nuo savęs ir slepia, ir turi slėpti laisvę, nes negali išvengti tam tikrų prielaidų. Mokslai iš anksto užsiangažuoja į žmogų žiūrėti kaip į daiktą laike ir erdvėje, kurio santykius apsprendžia nesikeičiantys gamtos dėsniai. Jeigu mokslai tikrovėje neranda Kūrėjo pėdsakų, tai ne todėl, kad iš tikro jų nebūtų, bet todėl, kad mokslai prie tikrovės iš viso neprieina ir turi pasitenkinti gamta, patirtimi.

Ypač silpna atmintimi džiaugiasi dabartiniai žmogaus mokslai, kurie aplamai nepasižymi dideliu savo pačių sąmoningumu. Dažnai čia prisimena tas nelaimingas burtininkas, kuris nuoširdžiai nustebęs traukia kiškį iš kepurės, nes pamiršo, kad pats jį tenai įkišo. Šie mokslai dažnai pabrėžia, kad žmogaus įsitikinimai, vertinimai, priimamos tiesos yra sąlygotos, reliatyvios. Bet lygiai dažnai pamiršta, kad šis įspėjimas galioja ir jiems patiems. Metodinio patogumo sumetimais padaryta prielaida per dažnai tyrinėjimo gale išlenda kaip metafizinė tiesa. Ir čia nukenčia tai, ką Kantas pirmiausia stengėsi gelbėti, žmogaus dvasiškumas, jo religinis bei moralinis gyvenimas.

Pagal Kantą, tik žmogaus išorė yra mokslams prieinama; viduje, pats savyje, žmogus yra laisvas, gamtinių dėsnių nevaržomas, moralinis veikėjas. Iš Kanto moralinių idėjų, mūsų laikais gyviausia yra valios autonomijos idėja. Moralinę reikšmę teturi tik paties žmogaus valios skelbiami įstatymai. Niekas nėra ar gera, ar bloga tik todėl, kad įsakyta. Tai būtų prievarta, valios autonomijos pažeidimas, nors tų įsakymų šaltiniu būtų ir pats Dievas. Gėrį ir blogį turi apspręsti žmogaus valios prigimtis. Todėl nenuostabu, kad ir dabar Kanto raštuose randa įkvėpimo moraliniai anarchistai, nors pats Kantas ta kryptimi ir nenuėjo. Ir vėl — Kantą gelbėjo valios sąvokos universalumas. Tai ne atskirų individų valia, bet apskritai žmogiškoji valia.

Kiekvienas žmogus yra savyje vertingas, ir todėl niekada negali būti paverstas tiktai priemone. Pats Kantas šiais žodžiais ir išreiškė aukščiausiąjį moralinį įstatymą: niekad kito netraktuok, lyg ii s būtų tik priemonė. Ši formulė dominuoja ir Markso etiką, nes ii įpinta į eksploatacijos sąvoką. I> vienos pusės, žodis eksploatacija atrodo visai nekaltai. Eksploatuoti reiškia naudotis. O kas čia gali būti blogo? Eksploatuojame gamtos turtus, nes kitaip per labai trumpą laiką visi išmirtumėm. Kiekvienas taip pat turime eksploatuoti savąją darbo jėgą, nes gyvenamoji aplinka nepaženklinta rojaus savybėmis. Dirbame ne pavieniui, bet kartu su kitais; ta prasme — vienas kitą eksploatuojame. Kodėl tad tas žodis yra tapęs viena iš stipriausių smerkimo formulių? Todėl, kad jame yra įjungtas vertinimo momentas. Žmogų eksploatuoti reiškia jį paversti grynai priemone.
Laikyčiau, kad dabartinė eksploatacijos sąvoka yra itin nelemta, per paskutinį šimtą metų atnešusi daug protinės maišaties. Jos dėka lengva pasmerkti daug reiškinių, kurie kiekvienu atveju yra neišvengiami. Kol žmogus gyvena gamtoje ir yra gamtos jėgų liečiamas, jis negali gyventi, nepasinaudodamas kito žmogaus darbu. Ir tai nėra koks išnaudojimas, bet paprastas bendradarbiavimas, bendras siekimas tiek bendrų, tiek atskiram žmogui specifinių tikslų. Tiesa, marksistinė teorija rastų didelį skirtumą tarp darbo jėgos eksploatacijos kapitalistiniuose ir socialistiniuose kraštuose. Bet ir čia pastebime eksploatacijos sąvokos nelemtumą; per dažnai giriamos vergų stovyklos vien todėl, kad ginkluoti sargybiniai esti komunistai. Bet visa tai mus vestų per toli nuo Kanto, nes šis, kiek žinau, socialinės doktrinos neišdirbo, pasilikdamas grynai moralinės teorijos ribose.
Ir čia Kantą persekioja bendras filosofų likimas. Jie pasaulį įtakoja ne tiesiogiai, bet per savo sekėjus, žurnalistus ir pamokslininkus. Jų kruopščiai išdirbtos sąvokos, subrendusios per ilgus svarstymo metus, išdėstytos su apribojimais, su išimtimis, niekada negali populiariomis tapti. Reikia viską suprastinti, skambiais šūkiais suformuluoti, pritaikyti. Ne vienas mūsų laikų pranašas — ar skaitęs Kantą ar ne, nesvarbu — tesiverčia tik Kanto palikimo eksploatacija.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai