Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Grigaliaus relikvijos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. BARĖNAS   
Palaidojom tautietį Povilą Grigalių, ir tuomet atrodė, kad visos jo sąskaitos su gyvenimu taip ir baigėsi trumpa žinute lietuviškame laikraštyje. Jis jau trečius metus pensininkavo, tai ir jo mirtis nieko nenustebino — laikas juk būna gyventi ir laikas eiti į kapus. Mirusieji paprastai tuoj ir užmirštami, ypač tokie jokių artimųjų šalia savęs neturėjusieji, kaip Povilas. Tačiau Grigalių žmonės norėtų dar prikelti iš kapų, ir sakyčiau, kad mes visi geriau jaustu-mės, jei jis būtų dar gyvenęs ilgus metus ir pirma daugelį mūsų palydėjęs ten, iš kur nebegrįžtama, ir tik po to pats atsigulęs karstan. Gyvas jis būtų galėjęs apsiginti.

Dabar gi, štai, keletas mūsiškių bėgioja įkaitę vieni pas kitus, linksniuoja Grigaliaus pavardę ir tariasi, ką daryti. Vieniems neleidžia nusėdėti vietoje smalsumas, kaip čia to Povilo tvarkytasi su svetimais daiktais, o kiti suka galvas, kaip surasti būdą atsiimti, kas jiems, sako, teisėtai priklausytų. Pavieniui ir būreliais jie varsto ir mano duris įsitikinę, kad aš daugiausia žinau, nes keletą metų gyvenau Grigaliaus kaimynystėje, dažnai mudu susėsdavome pasikalbėti tiek mano, tiek jo kambarėlyje, ir kai žmogus mirė, tai jo šeimininkė senutė Nina Spano-zienė įpiršo mane padėti policijai surašyti velionio paliktas tautines relikvijas. Viską perėmė policija, nes Povilas gyveno vienui vienas, tai kol atsišauks iš kur nors giminės, turtelis turi būti saugiose rankose, o brangioji graikė senutė, matyt, skubėjo ištuštinti kambarį, kad galėtų įsileisti kitą gyventoją.

Aš net pyktelėjau ant tos senutės, kai į mano duris pasibeldė policininkas ir pasisakė, ko jis nori. Dar jis nespėjo iškloti savo žygio tikslo, o man blikstelėjo mintis: ką gi aš padariau? Ar pažinojai, sako, Grigalių, Povilą, Paulių? O kaip gi, prisipažinau, ne tik pažinojau, bet ir laidotuvėse dalyvavau. Su tuo jo klausimu man tuoj ir atslūgo niekada nepraeinanti policininko baimė, o pyktelėjau, kai paaiškėjo, kad senutė Nina atsiuntė tą uniformuotą žmogų, kurio pasirodymas išgąsdino mane. Bet ką gi padarysi, jei šįkart ir policijai prireikė mano talkos!
— Ieškokit pirma testamento, — pasiūliau policijos valdininkams, kai jie pradėjo iš lagaminų kraustyti Grigaliaus turtus ir pasodino mane prie stalo.

Jie kraipė galvas — nėra, ir senutė Nina skubėjo aiškinti, kad velionis vis žadėjo surašyti naminį testamentą ir net blanką buvo nusipirkęs, kuris tebeguli apdulkėjęs ant atbrailos prie pečiaus. Tai mes ir pradėjome ir valandas išsėdėjome, kol surašėme popierinius ir metalinius lietuviškus pinigus, pašto ženklų kolekcijas, kortas, tautinius drabužius, klumpes ir vyžas, lazdas, kardus ir purvinus batus, kuriais, sako, pokario metais partizanas atbrido iš Lietuvos. Surašėm, valdininkai susikrovė viską atgal į lagaminus ir išsivežė, ir dabar tų daiktų, tur būt, joks pašalietis nė vieno jau nebepajėgs net per teismą atgauti. Kaip gi įrodysi, kad tu esi savininkas ir paskolinai Grigaliui arba kad jis pavogė iš tavęs, kaip policijoje prasižiojo Garnienė?

Visą tą lakstymą ir pradėjo Stefanija Garnienė. Ji pirmoji atbėgo pas mane ir be įžangų išskubėjo:
— Girdėjau, kad tu surašinėjai Grigaliaus daiktus..
— Taip, surašinėjau, — prisipažinau. — Policija paprašė, tai ir surašinėjau.
— Tai tu matei ir mano tautinius drabužius. Aš noriu atsiimti.
Tąkart aš iškėčiau akis. Garnienės drabužius Grigaliaus rinkinyje? Kad ta senutė Nina visą savaitę be perstojo žagsėtų! Jeigu ji nebūtų policininkams užrodžiusi, kad aš galėčiau padėti surašyti tą ypatingą velionio turtą, tai šiandien sėdėčiau ramus, niekas nevarstytų mano kambario durų, nei Garnienė, nei Plevoko brolis, nei Kuokos duktė, nei tie smalsuoliai, kuriuos aš jau pagatavas išvaryti. Dabar aš turiu pasakoti

jiems, kaip atrodo tautiniai drabužiai, kokie ženklai yra lazdoje, kurios rankena stačiu kampu susisiekia su kamienu, ar mačiau raudono rašalo dėmę dešimties litų banknote. Taip, Gar-nienę tuoj atsivijo kiti, ir aš tikiu, kad visus juos sugundė lėkti pas mane ta nenuorama moteris. O visi jie, tur būt, nenori ar negali suprasti, kad surašinėdamas aš neturėjau laiko su tais daiktais čiupinėtis. Bet kai policininkas patiesė ant stalo vienus tautinius drabužius (o jų iš viso treji yra Grigaliaus rinkinyje), tai įsidėmėjau žiursto išsiuvinėjimus, ne tiek raštą, kiek tą violetiškai mėlynos spalvos tirštumą į apačią, pamargintą sidabro ruoželiais, ir dabar Garnienė, va, jau kelintas kartas tardo mane, kad pasakyčiau jai šį ir tą, patvirtinčiau kiekvieną jos atsimenamą smulkmeną. Ar žiurste išsiuvinėtos tulpės, tokios šviesokos? Gal ir tulpės, bet mano atmintyje išliko tik tasai tirštas violetas ir sidabro ruoželiai. Ar bliuzės rankovėse taip pat tulpės, o į apačią aplinkui platus ruožas šiaip tautinio rašto? Ogi dievai žino, gal taip, o gal kitaip. Vieni po kitų buvo patiesti ant stalo treji drabužiai, ir aš neturėjau laiko ilgai į juos spoksoti, nes vis aiškinomės, kaip kiekvieną daiktą aptarti sąraše, ir mūsų akys bėgiojo vienas kito veidais, kai ieškodavome tikslesnių žodžių, arba įsižiūrėdavo į sieną, kai užkliūdavo me ir neberasdavome tinkamų.

— Padėk tu man, Stasiuk! — įsimaldavo Garnienė, ir aš matau, kad ji apimta tokios pat aistros atgauti savo drabužius, kokia trykšdavo iš Grigaliaus, kai jis įsigeisdavo ką nors retesnio pridėti prie savo rinkinio.
— Kaip gi aš padėsiu?
— Nueikim į policiją.

— Vis tiek neatiduos, — šaldau jos maldavimą, nes manęs netraukia ėjimas, ne, ne. — Be to, ponia, — sakau jai, — aš neturiu ko ieškoti, jis iš manęs nieko nepasiskolino. Pats atidaviau jam lietuviškas kortas ir padovanojau dar, tur būt, 1949 metais, kai Intrighamas ruošė parodėlę. Tos kortos, mačiau yra rinkinyje, bet jos man nereikalingos, nenoriu jų atsiimti.
— O aš noriu. Nueikim, gal policija nors parodus.

— Tai kas iš to, jei ir parodys?
— Širdis bus ramesnė.
Netikiu Garnienės žodžiais dėl širdies ramumo. Jei dabar tokia įkaitusi laksto . . . Man geriau patiktų, kad visas tas sujudimas pamažu išblėstų ir pasibaigtų, nes naudos vis tiek niekam nebus. Dėl to ir prieš Garnienę griebiuos naujo argumento:
— Tamsta pati viena nueik.
— Neturėsiu ką sakyti. Jei tu nueisi, tai kitas reikalas: viską matei, žinai, surašinėjai. S a kyši: taip ir taip . . .
Aš tąkart nenusileidau, ir Garnienė nepatenkinta išėjo.
Kai išleidau ją pro duris ir jos žingsniai nutolo, grįžau atsiminimais į Povilo gyvenimą, kiek jis man žinomas. Aš jį pirmą kartą susitikau, kai Intrighamo lietuvių klube buvo suruošta tautinių relikvijų ir įvairių dailenybių parodėlė anais dabar jau senais metais. Gal būčiau ir nėjęs pasižiūrėti, bet mane suviliojo skelbimo laikraštyje žodžiai apie tas tautines relikvijas. Matai, sakau pats sau, kažkas šį tą išsinešė brangaus ir atmintino, ir nuodėmė būtų nepavažiuoti atsigaivinti. Kas į kelionę įsidėjo atmintinų daiktų, tai turėjo juk nemaža vargo visa tai išsaugoti nuo bombų ir gal išnešti ant kupros ir nepamesti, nes nuo Lietuvos iki Intrighamo ilgas kelias ir pilnas pavojingų vingių.

Parodėlėje prie stalo, ant kurio buvo išdėstyti lietuviški pinigai ir pašto ženklai, jau pusžilis, aukštas ir truputį sulinkęs stambus vyras susidomėjusiam tautiečiui aiškino, kaip sunkiai jis įsigijęs abiejų laidų šimtaličius banknotus. Kai atidėjęs į šalį pirmąjį, žmona nebe verkė, o raudojo ir paskui jam dėl to priekaištavo. Antrąjį jis slapta išmokėjęs po truputį kas mėnesį iš atlyginimo ir laikęs užkišęs už piniginės pamušalo, kad žmona nepamatytų. Aš prikišau savo trumpareges akis arčiau prie tų banknotų.

— Ką, ar neteko matyti? — plačiai šypsodamasis, paklausė jis manęs.
— Gal, žinote, ir neteko, — atsakiau, ir taip mes susipažinome. Tada jam pasakiau, kad šimtinės man iš tikro nepažįstamos, nes smulkesniu pinigu verčiausi, o jis apgailėjo, kad atsi-spyręs pagundai įsigyti 500 ir 1000 litų banknotus.
— Dabar turėčiau pilną rinkinį, — lyg ir su gailesčiu kalbėjo jis. — Jei ne tos okupacijos, gal ir būčiau surizikavęs, nes pagundą didelę jaučiau. O, va, pažiūrėk, mano senelio ku-kavinė pypkė ir žmonos rožančius! — ištiesė jis ranką į kitą stalą, ir bežiūrinėdamas ir klausydamasis jo pasakojimų aš pradėjau jausti jam pagarbą ar bent palankumą. Gal būt, tokį mano nusiteikimą stiprino abejingumas turtams ir prabangai. Povilas juk nė iš tolo negalėtų lygintis su tais, kuriems pinigas ir gražūs kilimai kambariuose brangiau už bet kokias relikvijas. Jis, štai, prisidėjęs ant stalų daiktelių, kurie, rodos, vra niekas, bet kai kam labai sušildo širdį.

Šalia jo tuomet sėdėjo ir Stefanija Garnienė. Iš pradžių aš net pagalvojau, kad tai Grigaliaus žmona, tokia be saiko išsipudravusi, kruvinai raudonomis lūpomis, raukšlėmis išvagotu veidu ir baltais, kaip avinėlio suraitytais plaukais. Net susidariau įspūdį, kad ji parodoje didesnė šeimininkė už Grigalių, nes kai pasilenkiau pasižiūrėti tų šimtinių, nesivaržydama ji man pasakė:
— Prašau tik pirštais neliesti, — ir Grigalius, matyt, dėl tokios pastabos nesmagiai pasijuto, nes tuoj pertarė ją:
— Nieko, nieko, ponia.

Tas jo pasakymas man ir atvėrė akis: savo žmonos jis gi nevadintų ponia. Be to, Grigalius prie žmonos nebūtų pasakojęsis, kaip slėpdamasis išpirko šimtinę (nebent žmona būtų nebe ta, kuri verkė ir raudojo, kad vyras toks nepraktiškas ir išlaidus).

Po tos parodėlės laikraštyje nepasigailėta gražių žodžių ir jo rinkiniui, ir kai netrukus sutikau jį, tai mačiau, kad jo akys tiesiog žiba iŠ džiaugsmo ir žodžiai bėga iš burnos užkliūdami iš susijaudinimo. Tik prabėgomis jis ir savo nuostolį tesuminėjo: kažkas pavogė jam nuo stalo dešimties litų banknotą. Matyt, parodėlės pasisekimas neleido jam pajusti skriaudos didumo, kad šitaip sugadinta pinigų kolekcija.

— Kad tų relikvijų būtų daugiau! — apgailestavo jis ir savo turtą relikvijomis pavadino, tu r būt, pirmą kartą, pasiskaitęs laikraštyje parodėlės aprašymą ar skelbimą, nes abiem atvejais tas žodis buvo pavartotas ir antraštėje, ir tekste. — Kad būtų daugiau, suruoštume parodėlę ir kitur, — ir jis prisipažino, kad net dviejų vietovių lietuviškos organizacijos jau suspėjo jam parašyti laiškus ir pasiūlyti atvažiuoti su rinkiniu.

— Žmonės papildys tuo, kas ką turi, — sakiau jam, nes Intrighame ruoštoje parodėlėje daug ką sunešė ir kiti lietuviai, iš viso buvo apdėti net šeši stalai, o Povilo turtai išsiteko ant dviejų.

— Vis jau ne tas. Kai vienas apkrauni stalus, tai žinai, kad vienas, iš nieko jokios malonės neprašai, niekam dėkui nesakai.

Aš su tokia nuomone nesutikau, bet nieko jam nesakiau. Man vis rodosi, kad jei daugiau žmonių įsijungia į parodos ruošą, tai žymiai įdomiau. Jei kas atneša parodyti savo branginamą daiktelį, tai, sakyčiau, jaučia, kad ir jis reikalingas ir naudingas, ne koks nors pašalietis. Vadinas, tokie sunešimai daugiau sucementuoja žmones. Kita vertus, gal ir nebloga ir vienose rankose turėti sutelktą didelį rinkinį, kurį lengva be jokių ieškojimų ir prašinėjimų bet kur parodyti.

Tur būt, tuo pašnekesio akimirksniu manyje iškilo į viršų antrasis motyvas, ir aš prisipažinau:
— Žinai, tamsta, aš dar turiu lietuviškas kortas! Čirvų tūzas jose visiškai panašus į kunigaikštį Kęstutį, o karalienė — į jo žmoną Birutę. Karalienės visos labai lietuviškos, — gar-siavausi aš, bet jis nutraukė mane:
— Duok man! Būk žmogus, duok, — ir sugriebė mano ranką.
— O čirvų bartukas laiko ant peties gumbuotą kuoką, kokiais, sako, senovės lietuviai mušdavo karuose priešus, — dar aš pasakojau.
— Duok, duok man. Arba parduok.

Ką aš čia pardavinėsiu! Ir užsiminiau, ir jo susidomėjimą savo pasakojimu kėliau tik dėl to, kad man atėjo į galvą tos kortos ir pasiryžau jam atiduoti jas. Tiesa, kai atidaviau, tai buvau net pradėjęs gailėtis. Niekada dabar jų nepakiloda-vau, bet stovyklose, kol gyvenom Vokietijoje ir turėjom laiko per akis, prisėsdavau ir aš supliekti karuseles, šešiasdešimt šešių ar tūkstanties. Taigi visi tie karaliai, karalienės ir bartukai man primena anuos metus, ir galėčiau sakyti, kad jie — šiokia tokia relikvija, kai kitokios neturiu. Be to, rodos, tos kortos man ir liko vienintelis daiktas, kurį pabėgdamas išsinešiau. Drabužiai, kuriais anuomet vilkėjau, nuplyšo, tabokinę kažkur pamečiau, rankogalių segtukus stovykloje kažkas nujojo, o jie ir buvo, greičiausia, nelietuviški.

O kai atidaviau, tai jis man prisipažino, kad mėgęs kortas pakilnoti, ypač tada, kai buvęs nukeltas nuovados viršininko padėjėju į provincijos miestelį. Matai, to Povilo Grigaliaus būta policijos pareigūno, ir tarnybą jis baigė mieste viršininku, bet ką, sako, provincijoje, nyku, ir jei nuo darbo lieka laiko, tai jį reikia kur nors padėti. Deja, jam tada nerūpėjo kortų lietuviškumas, nes, sako, ir alksnis prie kelio ir karklų krūmas prie upės — viskas buvo lietuviška, net ir vėjas. Tik svetur nublokštas jis pradėjo ilgėtis ir ano vėjo, ir gaidžio giedojimo, ir karvės mykimo, ir net samagono kvapo, su kuriuo susipažindavo, kaip užklupdavo degtindarius.
Parodėles jis ruošė ir vėliau Intrighame ir kitur, ir jo rinkinys didėjo. Kai paskutinį kartą mačiau, tai jis savais daiktais jau apkraudavo puspenkto stalo. Taip, policija susiglobė žymiai daugiau, negu mes matydavome parodose, bet užtat dabar ir sujudo lietuviai ieškoti, ar nėra Povilo rinkinin priklydusių jiems priklausančių relikvijų. O kadaise, ankstyvesnėse parodose, jis buvo jau padėjęs ant stalo savanorio kūrėjo invalido Saukos lazdą. Nepriklausomybės karai paliko Saukai tik vieną koją, tai jam būtinai reikėjo lazdos, ir sako, kad su ta dabar Povilo rinkinin patekusia jis atkaukšėjo iš Lietuvos. Lazda kaip lazda, apsitrynusi, apšiurusi, bet Povilas patenkintas, kad velionio sūnus atidavė ją. Tik žiūrėkite, kieno ranka lietė tą lazdą, ir bus aišku, kokia ji brangi Povilui. Tiesa, už koją Sauka buvo gavęs kryžių, bet jokie maldavimai ir įtikinėjimai nesuminkštino sūnaus širdies, kad tokiai brangenybei geriausia vieta yra Grigaliaus rinkinys.

— Gal kada nors ir atiduosiu, — sakęs Saukos sūnus, — bet kol kas tegu pas mane pabūna. Vis jau šioks toks tėvo palikimas.
Povilas man vėliau pasakojosi, kad Saukos sūnų jis kelis kartus atakavęs dėl to kryžiaus, bet susilaukdavęs vis to paties atsakymo: ne, ne, tegu pabūna.
Darbščiai praleidęs daugiau kaip ketvirtį amžiaus Britanijos Intrighame, Povilas mirė, pasakysiu, neturtingas: pašto taupomojoje knygutėje nebeturėjo nė pilno šimto svarų. O iki pensijos dirbo metalo fabrike ir svarelių kas savaitę parsinešdavo gerą pluoštą, bet, matyt, pinigai išeidavo vis tam rinkiniui papildyti.
 Net ir Saukos sūnui sakėsi įvaręs už tėvo kryžių visą šimtą svarų, bet tas jį sustabdęs:
— Net už tūkstantį kol kas neatiduosiu.
— O tūkstantį už kryžių sumokėti būtų per skaudu, — guodėsi jis man, nors žinojo ir suprato, kad tas kryžius kol kas neįperkamas.
Taip, to lietuviško turtelio jis daug jau turėjo. Štai vien tie dveji tautiniai drabužiai Oeigu net turėsime galvoje, kad už trečiuosius Garnienė ir nieko negavo) bus kainavę nemažą sumą, už dyką jų tikrai Grigalius neiškaulijo. Arba tie partizano Uosio batai. Jis pats man niekada nesisakė, kiek už juos sumokėjo, ir dėl to aš kaltas, nes sukėliau jam abejonę, ar juos pirkdamas jis nebus tik patekęs į sukčių pinkles. Jo toks aistringas palinkimas didinti savo rinkinį galėjo nueiti gandu ir kažin kur toli. Tik dėl to jis, tur būt, apie šešiasdešimtųjų metų pabaigą gavo iš Vokietijos laišką su pasiūlymu pirkti Uosio batus. Girdi, kaip atbrido žmogus iš Lietuvos, kaip nusipirko ir užsimovė naujus, tai ir stovi tie senieji nejudinami, purvu apkepę, ir kairiojo net tik padas atiręs, bet auliuke yra net skylė, kulkos prakirsta. Tas žmogus, kuris globojo batus, sako, ką tik mirė, ir įpėdiniai galėtų juos perleisti Grigaliui. Ką jūs pasakysite: Povilas nuskubėjo į Vokietiją, nupirko ir parsivežė!

Apie jokį Uosį ir jo žygius nieko negirdėjęs, aš abejingai žiūrėjau į tuos batus. Batai, ir gana.
Kareiviški, tur būt, vokiški batai, paduose prikalinėta tų didžiagalvių vinių. Teisybė, auliuke yra skylė, ir Povilas man papasakojo mitą, kad Uosis pasiekė Vokietiją kruvina koja ir turėjo ar ne mėnesį gydytis tą kulkos padarytąją ir kelionėje jau pūliuoti pradėjusią žaizdą. Bet aš, toks visada negreitas patikėti mitais, Povilą ir paklausiau:
— Kur gi kraujas, kur gi pūliai apie tą skylę bate?
— Tur būt, nudžiūvo ir nubyrėjo.
— Nubyrėjo? Tai sakyk, Povilai, kodėl purvas niekur nenubyrėjo?
Povilas tuokart sužiopčiojo ir nepajėgė paaiškinti. O kai aš paklausiau, kiek jis už tuos batus sumokėjo, tai jo atsakymas šitaip nuskambėjo:
— Paslaptis!
Jeigu jis iš Saukos sūnaus neišviliojo tėvo kryžiaus, tai vis dėlto iš kitų išprašė net du. Tur būt, ne už dyką paėmė, ir pats mačiau, kaip žmonės domėjosi jais ir savo vaikams pasakojo, kokių žygių ir aukų šie kryžiai pareikalavo iš tų. kurie jais buvo apdovanoti. O ties Uosio batais visada daugiausia stoviniuodavo įkaitusiais veidais lietuvių. Tada jau buvo pasibaigę partizanų laikai, kai Povilas nupirko tuos batus, bet garsas apie miškuose susibūrusių vyrų ir moterų narsumą dar tebepleveno išeivių namuose lyg šventa, bet perdėm kruvina migla, kuri smelkėsi žmonių šir-disna. Matydamas ir nujausdamas tautiečių nuotaikas, Povilas ir globė viską, kas tik pakliuvo po ranka. Pavyzdžiui, jis kažkur sugriebė kardą, kurio kilmės ir pats nepajėgė paaiškinti. Generolo, sakė jam, žymaus lietuvio generolo kardas, ir jis vien dėl to didžiavosi, balsiai pasvajodamas, kaip būtų gera prie šito neaiškaus ant stalo suguldyti tuos, kuriuos dovanų buvo gavę Silvestras Žukauskas ir Stasys Raštikis. Bet tokios svajonės neprideda reikšmės tam kardui, kuriuo gal niekas nenukirto net kopūsto galvos ir kurio, tur būt. nebuvo prisisegęs prie savo diržo joks reikšmingesnis karys. Gal tą kardą įpiršo Povilui Londono Portobello senienų parduotuves pažįstąs koks nors perpirklis. Ten juk tikriausiai gali gauti ne tik Napoleono, bet, tur būt, ir Džengischano kardą.

Kai jis pradėjo parsisiųsdinti iš Lietuvos suvenyrinių ženklelių su miestų herbais ir pavadinimais, aš atsargiai pasakiau jam, kad visas relikvijų reikalas pradeda neskaniai kvepėti. Taip. senelio pypkė ir motinos rožančius, tegu ir labai asmeniškos, bet vis dėlto relikvijos. Tur būt. ir vienkojo savanorio lazda — brangus atminimas senokos praeities. Bet tų dalykų nepalyginti su suvenyriniais ženkliukais.
— O Uosio batai? — klausimu jis atsakė man į pridengtą priekaištą. — Kur tu juos prieki r si, prie relikvijų ar prie šlamšto?
— Ar tikrai tie batai Uosuio? — atklausiau jį. — Jei man atsakysi, tai aš tada žinosiu, kur priskirti.
— Aš tikras, kad Uosio, — ir jis ėmė skųstis, kad viskas jau išrinkta ir nebėra kuo papildyti rinkinio. Tas skundas, matyt, buvo kartu ir atsakymas į mano abejingumą dėl suvenyrų.
— Neteisybė, Povilai, neteisybė. Kiek stalų parodoje dabar užima tavo daiktai ir kiek žmonių suneštieji?
Jis prisipažino, kad žmonės dabar jau apkrauna tik porą stalų, o visa kita — jo margas turtelis.
— Na, matai.
O jeigu aš tik šitiek tepasakiau, tai, rodos, dėl to, kad tuo metu įsižiūrėjau į lietuvišką geležinkeliečio kepurę, padėtą šalia to neaiškios kilmės kardo. Galėčiau net galvą guldyti, kad Grigalius man pasisakė, iš ko jis tą kepurę gavo. Amžinatilsį Garnio kepurė! Taip, našlė atnešė ne tik kepurę, bet ir švarką ir kelnes, bet Povilas ne viską priėmė. Taip, taip, atsimenu. Dar tuokart abudu pasidžiaugėm, kad vis dėlto susiranda naujų daiktų, ir aš vėl pasakiau:
— Na, matai, — ir tas mano nereikšmingas prasitarimas buvo skirtas jo neseniai gautajai kepurei ir kartu nusistatymui nepriimti Garnio Švarko ir kelnių. Dabar man net kyla miglotas įtarimas, kad Garnienė laksto kažkokio pykčio prieš velionį Grigalių vedama. Kepurę mažiau paskutinėje parodoje, ir ji gal supyko, kad žmogus nepriėmė visos nuo nešiojimo blizgančios uniformos, kurios niekas nebepamatys, kai parodų organizatorius jau užkastas, ir dabar kelia ant kojų net ir tuos, kurie ligi šiol nesidomėjo jokiomis relikvijomis. Atrodo, kad Garnienės sukurstytas Ple-vokas atbėgo klausinėti lazdos, kurios rankena stačiu kampu sujungta su liemeniu. Ne, lazda ne jo, o brolio, kuris jau pora metų kapuose. Tas brolis, tur būt, davė ir dovanojo Grigaliui savo atsivežtinę, kaip aš kortas. Net sakyčiau, kad nėra ko čia tą lazdą gaudyti, nes jeigu amžinatilsis Plevokas turėjo kažkokį ryšį su Jurgio Bielinio knygnešiais, tai dar nereiškia, kad čia yra kuo pasaulį nustebinti. Plevokas — taip, sakyčiau, jis
— liekana anų atmintinų sunkių ir kovingų laikų, bet jo lazda, tegu gal ir kitokia, negu įprasta, bet, mano akimis, jokia ypatinga relikvija.
Kai Garnienė atsivedė pas mane tą amžinatil-sio Plevoko brolį lazdos ieškoti, tai nebeiškenčiau ir šokausi tardyti.
— Kada gi brolis davė tą lazdą Grigaliui?
— paklausiau.
— Kada? Kad aš ir nežinau. Va, ponia sako, kad prieš porą metų.
— Gal davė ir atidavė.
— Ne, ne, — skuba už jį atsakyti Garnienė, ir aš esu priverstas patempti lūpą iš nustebimo ir dėl užplūdusių abejonių. Ji dabar užsirydama tvirtina, kad savo ausimis girdėjusi, kaip Plevokas prašęs nepražudyti jo lazdos, nes norįs palikti brolio šeimai, ir kalbėdama žiūri į tą atsivestąjį paveldėtoją, ieško jo akių. Tasai tik šypsosi ir linksi galvą. Geriau už Kuokos dukterį ji žino ir apie tą dešimtlitį su raudona rašalo dėmele.

Dar labiau aš patempiu lūpą, kai ji staiga įsikarščiavusi prie Plevoko brolio ir Kuokos dukters išdeda man dar niekada negirdėtą dalyką, kad priešpaskutinės parodėlės metu Grigalius prasitaręs jai apie vagystę. Kažkas naktį, girdi, nurankiojo nuo stalų visą krūvą eksponatų, ir šitaip, sako, žuvo tos moters drabužiai, Plevoko lazda ir Kuokos dešimtlitis. Va, tai tau! Kodėl gi neatėjo policija, kodėl niekas iki pat šiol nežinojo šitokio nuostolio? Aš tikrai jokiame laikraštyje neskaičiau ir iš paties Grigaliaus negirdėjau, kad šitaip atsitiko. O ta bobelė ir sumaišė mane. Tas tautinių drabužių violetas ir sidabrinės juostelės sakytų, kad turtas yra jos, o aš mačiau jį. Ir Plevoko lazda. . . Aš jau suabejojau Grigaliaus sąžinės grynumu. Argi jis būtų laukęs, kad ta moterėlė numirs ir jam liks ne tik nupirktieji, bet ir paskolintieji daiktai?
Aš nusipurtau. Ne, ne!
— Išprašykim iš policijos visą rinkinį, — staiga persilaužiu ir pašoku vilktis paltą, nors žinau, kad relikvinių parodų dienos mums jau baigtos, niekas šiandien nebesidomi savanorių lazdomis ir partizanų batais. Bet rinkinį pasiųstume kuriam nors muziejui, tegu stovi, tegu liudija, tegu iš spintų kalba.
Pašoka ir Garnienė, ir Plevoko brolis, ir Kuokos duktė, ir dar tasai trejetas smalsuolių, kurie buvo su jais atėję, ir mes išsibeldžiame į policiją. Pakeliui paerzinu Garnienę:
— — Zinai, ponia, klaidą padarei ir dar didelę.
— Kokią klaidą?
— O tokią, kad neištekėjai už Grigaliaus. Dabar visą rinkinį turėtum, ir mums nereikėtų lakstyti.
Ji nesmagiai šyptelėjo ir taip nuraudo, kad ir pro storą pudros sluoksnį kraujo spalva prasiveržė veide, ir man jos pagailo.
Policija sutiko parodyti rinkinį. Jame suradome Garnienės tautinius drabužius ir vyro geležinke-lietišką kepurę, Plevoko lazdą ir Kuokos banknotą, tik paimti — ne, tegu atsišauks giminės, bus teismas, o kaip gi kitaip išspręsi?

Ad. Vaičaitis Ramybė I (akrilis)

Garnienė suko kalbą šiaip, suko taip ir pagaliau šuktelėjo:
Policininkas susidomėjo, o aš, neišlaikęs tokio netikėto jos prasiveržimo, piktai drėbtelėjau:
— Ponia, ką tamsta!
— Taip, va, šitas, taip pat šitas ir tas — vogti daiktai! — pakartojo ji.
— Ponia, iš tikrųjų! Ką gi dabar šneki?!
Aš užsidėjau kepurę ir apsigrįžęs išėjau, su niekuo neatsisveikinęs. Man Grigalius vis dėlto nebuvo vagis, ir dėl to aš norėčiau, kad jis gyventų ir mus pragyventų ir paliktų apie save kitokį įspūdį ir atminimą.
Garnienė su savo būreliu netrukus atsivijo mane, barbeno ir klabino duris, šūkavo ir prašėsi, kad įleisčiau. Iš pradžių aš tylėjau, o nebeiškentęs triukšmavimo subiurau.
— Na, ir ko čia laužiatės?
— Įleisk, Stasiuk, įleisk, — atsiliepė Garnienė.
— Suradot vagį ar ne? Aišku, suradot. Tai dabar šalin visi nuo durų! Šalin visi iki vieno, nes pašauksiu policiją, jei dar daužysitės. Nenoriu jūsų matyti.
Jie aprimo ir pasišalino, ir man tuo baigėsi Grigaliaus relikvijų istorija. O iš tikro ar tiesą aš sakau, ar baigėsi? Šešėlis liko, bet pamažu gal jis ir sunyks.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai