Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1863 M. SUKILIMAS IR DVASIŠKIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
Tęsinys iš birželio numerio

Ginkluoto sukilimo pradžia

Ginkluotam sukilimui vadovauti buvo Varšuvoje sudarytas Centrinis tautos komitetas, kurio skyrius veikė Vilniuje ir turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. Varšuvinis komitetas, pasikliaudamas iliuzija, kad ginkluotam sukilimui padės rusų armija, esanti Lenkijoje-Lietuvoje, kad sukilimą pradėjus bus karinė Vakarų valstybių intervencija ar bent pagalba pinigais ir ginklais, 1863. 1.22 paskelbė sukilimo manifestą ir atsišaukimą į valstiečius, kuriame Tikra aukščiausia Vyresnybė Lenkų pastanavyja: 1) Visi ūkininkai arba gaspadoriai nuo šios dienos apturi žemę, kurią valdė su triobomis ant vlasnasties per visus amžius, be jokio mokesčio, tai znočyja, kad už tą žemę nereikės mokėti jokios arendos, nė eiti į dvarą arba baudžiavą, tik reikės mokėti padotkus pagal didumą žemės ir atbūti Karalystės pavidnastį. 2) Ir nuo šios dienos nebėra jau nevalios, nes nėra pono, nė bajoro, nė mužiko, nė žydo, o esame visi broliai ir vaikai lygūs arba vienodi, kaip prieš Poną Dievą, taip ir prieš mūsų brangiąją Tėvynę. 3) Žemės valdytojai bus užnagradinti už žemę žmonėms dovanotą iš skarbavų turtų karalystės.

Kitame atsišaukime buvo skelbiama:
Lenkų Aukščiausia Vyresnybė pastanavyjo, jog kožnas vienas kas tik gali pavidnas stoti už Vierą ir Tėvynę mūsų, dėl pergalėjimo Maskolių ir Vokiečių, mūsų neprietelių ir numetimo prakeikto jungo nuo savo kaklo. Matydama, jog kožnas gyventojas mūsų Karalystės gyvendamas iš kraujo procios savo, eidamas ant vainos pavidnas turėti živ-nastį dėl savęs ir dėl savo vaikų, pastanavyja: visi įnamiai grįtelninkai, kampininkai arba susiedai ir visi žmonės, kurie gyvena iš uždarbio, kad bus pašaukti ant vainos už Tėvynę su neprieteliu Maskolių, gaus mažiausia tris margus žemės; o kad bus kam likta nuo Dievo prapulti už Vierą ir Tėvynę tame laike, apturės tą žemę jo giminės (V. Biržiška, Nežinomas lietuvių kalba atsišaukimas 22 sausio 1863 m. — Mūsų Senovė, I knyga, 172-175).

Artėjant sukilimo valandai, Centrinis tautos komitetas, pasiskelbęs Laikinąja tautos vyriausybe, išleido 1863.1.5 atsišaukimą į tautą, o norėdamas patraukti į sukilimą ir kunigus, tų pačių metų sausio 11 kreipėsi į juos atskiru atsišaukimu, kurį Centrinio tautos komiteto vardu pasirašė kun. Sikstus (kun. Karolis Mikoševskis). Jame rašoma:
Kaip visuomet ir visur Kristaus kunigų misija buvo žadinti žmonių protuose apreikštos tiesos šviesą ir moralinę jėgą kovai su pragaro galybe, kuri gniaužia suvargusią žmoniją, taip lygiai lenkų dvasiškija negali vaidinti neutralaus žiūrėtojo rolės, bet turi parodyti palankumo tai pusei, kuri už savęs turi teisingumą. Šią pareigą jūs, broliai kunigai, dauguma supratote visoje mūsų žemės teritorijoje, kuri tiekos nelaimių yra prislėgta, jūs atėjote su paguodos ir padrąsinimo žodžiu liaudžiai, kuri pareikalavo savo teisių, taip labai pamintų. Tokiu pasielgimu susijungėte širdyje nesutraukomais ryšiais su liaudies širdimi, sustiprinote liaudies tikėjimą, atverdami jai nemirtingą šviesą, trykštančią iš šventos Kristaus religijos, ant visų žmonių santykių, kuriuos savo dievišku įkvėpimu religija persunkia ir pagal juos tvarko (P. Kubicki, op. cit. III, 1, 156-157).
Toliau tame atsišaukime stengiamasi atremti abejones, kurios gali kilti kai kurių kunigų sąžinėje, ir visus kviečia stoti po viena tautine vėliava.

Atsišaukimą Laikinoji tautos vyriausybė išplatino Lenkijoje ir Lietuvoje pora savaičių prieš ginkluoto sukilimo pradžią. Nors jame sakoma, kad kunigai "savo pareigą dauguma jau suprato", tačiau vėlesni įvykiai ir nukentėjusių kunigų skaičius parodė, kad už tą pareigą ir stojimą po tautine vėliava reikėjo užmokėti labai skaudžiai.

Ne vien tik tautiniai ir patriotiniai motyvai skatino dvasiškija sukilimui pritarti ir aktyviai jame dalyvauti. Buvo ir religinių motyvų. Po 1831 m. nepavykusio sukilimo, kada prasidėjo aiškus ir griežtas religinio gyvenimo varžymas, buvo aišku, ko siekia caro valdžia. Svetimo jungo nusimetimas turėjo atnešti ir religijai daugiau laisvės. Kokia padėtis buvo sukilimo išvakarėse, matyti iš Lenkijos episkopato memorandumo — prašymo caro vietininkui Lenkijoje grafui Lamber-tui, rašyto 1861.IX.15. Jame rašoma:
Romos katalikų religija Lenkijoje nuo devynių amžių yra susijusi su tautos gyvenimu, buvo ir yra brangiausias protėvių palikimas, privaloma būtinybė ir sąlyga krašto gerovei.

Tos religijos ženklu, atlikdami dvasinę ir pilietinę paslaugą, Lenkijos vyskupai ir kunigai dalyvavo visuose tautos reikaluose, nes katalikų Bažnyčia Lenkijoje, rūpindamasi Kristaus mokslo pilnumu ir nedalomumu, o taip pat tikinčiųjų sielų išganymu, buvo visada harmonijoje su valdžia, darė įtakos pilietinių dorybių ugdymui, tvarkai ir gerovei. Remiami ir gerbiami savo monarchų ir karalių, jie naudojosi be kliūčių religine laisve.

Tačiau nuo kurio laiko toji Bažnyčios padėtis, drauge su netekimu buvusio politinio tautos gyvenimo, pasikeitė, nepaisant iškilmingų pažadų, kad katalikų religija būsianti naujos valdžios ypatingu globos objektu . . .
Žemiau pasirašiusieji vyskupai ir vyskupijų valdytojai (jų tarpe ir Seinų vyskupijos valdytojas kan. Chionskis — J.V.) jaučiame sąžinės pareigą pateikti šį prašymą:
1. Kad Romos katalikų ir graikų unitų religijoms būtų grąžinta jų buvusi laisvė;
2. Kad Baudžiamojo Kodekso straipsniai ir 1836 m. nuo-
statai apie moterystę, kaip aiškiai priešingi bet kokiai tole-
rancijai, būtų panaikinti;
3. Kad valdžios potvarkiai, priešingi Romos katalikų ir graikų unitų Bažnyčioms bei Evangelijos dvasiai, kaip uždraudimas nepriimti išpažinties nepažįstamų asmenų . . ., arba caro vietininko raštas, . . . draudžiąs dvasiškiams sakyti dogmatinius pamokslus, lygiai Valdančios Komisijos potvarkis . . . draudžiąs vyskupams išleisti savo potvarkius be preventyvinio Komisijos leidimo, taip pat būtų panaikinti;
4. Kad Valdančios Komisijos santykiai su Bažnyčia būtų apriboti tik grynai administraciniais reikalais, nesikišant į pamaldas, pamokslus, ritualą ir pan.;
5. Kad prie Valdančios Komisijos vidaus reikalų ir švietimo skyriaus būtų sudarytas atskiras dvasinių dalykų skyrius, vadovaujamas arkivyskupo, kuriame dalyvautų vyskupai ir keli aukštesni dvasiškiai, kurio žinioje būtų Bažnyčios teisių, interesų ir dvasininkų reikalai;
6. Kad būtų leista vyskupams sušaukti vyskupijų sinodus, ruošti jubiliejus ir dvasiškas misijas;
7. Kad vakuojančios vyskupų katedros greitai būtų galima apsodinti vyskupais;
8. Kad nebūtų apribotas skaičius klierikų seminarijose ir novicijų vienuolynuose;
9. Kad fundacijos prie užsieninių akademijų, į kurias alumnai būtų galima iš krašto pasiųsti, būtų atgal sugrąžintos;
10. Kad kiekvienoje vyskupijoje iš panaikintų emeritų
namų turtų būtų įsteigtas fondas, iš kurio užsitarnavę ki-
nigai būtų aprūpinti senatvėje, paskiriant emeritūrą bent
1000 zlotų metams kiekvienam;
11
12. Kad dvasiniais reikalais būtų laisvė kiekvienos vyskupijos valdžiai susisiekti su Šv. Sostu;
13. Kad Valdančioji Komisija. . . tvarkytų ir naudotų dvasinius fondus, surinktus iš panaikintų dvasinių isntitucijų, tik susitarus su dvasine valdžia, ir kad tie fondai . . . tarnautų aprūpinimui katedrų, kolegijatų, konsistorijų, seminarijų ir beneficijų;
14. Kad būtų panaikinti potvarkiai, kliudantieji bažnyčių statymą ir remontavimą;
15. Kad surašant dvasinius fondus, būtų išdirbtos naujos ir palankesnės instrukcijos;
16. Kad suareštuotieji ir kalėjimuose sėdintieji kunigai galėtų grįžti į savo pareigas ir ateityje be dvasinės valdžios žinios panašių areštų nebūtų (P. Kubicki, op. cit. III, 1, 25-26, 60).
Žinoma, vyskupų prašymas liko be pasekmių. Tačiau iš jo matyti, ko dvasiškija siekia. Valdžia suprato, kad katalikų dvasiškijos prisidėjimas prie antivaldiškų manifestacijų, nėra vien tik tautinio patriotiškumo ženklas, o turi gilesnę prasmę — nusikratyti pavergėjo varžtais, kurie katalikų Bažnyčią vis labiau smaugė. O tai buvo prieš valdžios politinius siekimus. Sukilimo proga persekiodama dvasiškija, valdžia turėjo prieš akis ne faktinį kiekvieno nusikaltimą, o daugiau visos klasės pasipriešinimą valdžios kėslams. Dėl to po sukilimo dvasiškijai krito skaudžiausieji smūgiai.

Sukilimo vadai stengėsi pačiam sukilimui suteikti ir religinį motyvą. Jau minėtame sukilimo skelbimo manifeste buvo pabrėžta, kad "kožnas vienas pavidnas stoti už Vierą ir Tėvynę". Sukilimo išvakarėse (1862 m.) Lietuvoje buvo paskleistas atsišaukimas, kuriame pavaizduotas sulaužytas kryžius, o aplink jį toks parašas: "Broliai žemaičiai, tas perkapotas kryžius yra paveikslas persekiojimo nuo maskolių mūsų vieros, mūsų Bažnyčios ir mūsų brolių, yra čia išstatytas, kad atmintumėt, jog ši diena paznočyta nuo Bažnyčios šv. ant maldos už kenčiančius brolius ka-linyčiose už mūsų vierą ir tikrą teisybę, taipogi, kad mestumėt visokius blogus senus papratimus, gyventumėt zgadoj ir vienybėj, turėtumėt vierą, nodieją ir meilę, o už tikra, pagal žodžių Viešpaties Dievo neužilgo ant jūsų žemės išvysite karalystę Dievo ir Jo teisybę" (A. Šapoka, Lietuvos istorija, 31950, 470). Tas "neužilgo" pranašavo sukilimą, kuris turėjo atnešti "Dievo karalystę ir Jo teisybę" Lietuvos gyventojams.

Sukilimo vykdymas
Sukilimo vykdymo eiga buvo tokia: būrys sukilėlių su vadu atvykdavo į miestelį ar bažnytkaimį, įsakydavo klebonui sušaukti žmones į bažnyčią ir iš sakyklos perskaityti sukilimo manifestą. Po to čia pat verbuodavo naujus sukilėlius. Kadangi sukilėliai nebuvo reguliari kariuomenė, tai maistu ir ginklais turėjo pasirūpinti patys. O nualinti baudžiauninkai valstiečiai maža ką patys turėjo, tad dvarai tapo sukilėlių maistu apsirūpinimo punktai. Kur dvarininkas nedavė geruoju, iš to buvo imama jėga. Puldinėta ir valdžios įstaigos, paštų kasos, žydai pirkliai ir rusų kariuomenės mažesnių dalinių ginklų sandėliai. Besipriešinantieji sukilimui arba jam kenkiantieji, ypačiai išdavikai, sukilėlių teismo buvo baudžiami mirtimi.

Nors kunigai visi pritarė sukilimo idėjai, tačiau pasielgė nevienodai: vieni patys neraginami skelbė sukilimo manifestą ir ragino žmones sukilti. Kiti tai darė tik sukilėlių verčiami, o dar kiti, bijodami pasekmių, pasitraukė iš gyvenamos vietos, slapstėsi, kol praėjo sukilimo audra. Nedidelė dalis patys stojo į sukilėlių eiles, vadovavo jų būriams arba eidavo kapelionų pareigas. Pastarųjų buvo nedaug ir jie visi susilaukė liūdno likimo: kulkos ar kartuvių.

Vysk. Valančius savo "Pastabose" (p. 62) sako, kad "sukilėliai paprastai eidavo pas kunigus, į bažnyčią, o tai dėl to, kad rusų valdžiai pradėjus juos žudyti, įpyks žmonės ir palinks dalyvauti sukilime,\ Kaip vyko tasai dva-siškijos panaudojimas sukilimui plėsti, tas pat Valančius nurodo keletą pavyzdžių.

Sukilėlių būrys, vadovaujamas rusų kariuomenės rotmistro Grosso (vėliau pabėgusio į Prancūziją), atvyko į Platelius pas kleboną St. Gruzdį, vertė surinkti žmones, įlipti į sakyklą ir perskaityti lenkų manifestą. Klebonui nesutikus, patys sukilėliai skambino varpais, rinko žmones, skaitė manifestą ir viliojo jaunuomenę sukilti.
Plungėje rado kleboną R. Galminą lovoje sergantį. Vikaras pasislėpė, o su senais altaris-tais nebuvo galima susikalbėti: visi atsisakinėjo, būdami gilioje senatvėje, benorį ramiai mirti.

Tveruose, sustoję netoli miestelio, pasiuntė savuosius priversti kunigus, kad išeitų pasitikti sukilėlių, skambindami varpais. Tie nuėjo ir bizūnais įvykdė įsakymą. Dekanas ir vietos klebonas kun. J. Senulevičius, altaristas J. Beržanskis, apsitaisę bažnytiniais rūbais, išėjo ligi šventoriaus vartų su kryžium; antras senas altaristas Birontas atėjo tik į zakristiją. Žmonių nebuvo, tad ir manifesto neskaitė.

Sedos klebonas L. Barkauskis, vos išgirdęs miestelyje aliarmą, tuoj išvažiavo į parapiją ir sugrįžo tik sukilėliams išėjus (M. Valančius, Pastabos pačiam sau, Klaipėda 1929, 62-63).
Buvo ir skaudesnių įvykių. Kunigai, kurie atsisakė paklausyti sukilėlių, gavo smarkiai nukentėti. Pvz., Panevėžio apskrities sukilėliai užpuolė Aukštadvario kleboniją ir kun. Aklinskui padarė mirtinų žaizdų galvoje. Zarasų apskrities sukilėliai užpuolė kun. I. Žutautą ir jo brolį "abiem surišo rankas, parmetė juos ant grindų ir, apvynioję galvas drabužiais ir pagalvėmis, mušė vėzdu ir geležine dalba" (L. Bičkauskas-Gentvila, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, 1958, 206).

Kadangi veikė karo stovio nuostatai ir kunigams buvo valdžios griežtai įsakyta pranešti, kai tik jo parapijoje pasirodys sukilėliai, atsirado vienas kitas, kuris tai padarė ir taip nusipelnė valdžios akyse. Tačiau vysk. Valančius tokių "nusipelniusių" nevertino, laikė juos menkaverčiais ir savotiškai baudė, skirdamas į menkas vietas. Valdžia, priešingai, juos užtarinėjo, vertė vyskupą duoti geras beneficijas. Čia vysk. Valančiui teko vesti sunkią kovą dėl tokių valdžiai pasitarnavusių kunigų.

Bet iš kitos pusės Valančius nepritarė ir nepagyrė tų kunigų, kurie su ginklu išėjo ginti "Vieros ir Tėvynės", juoba, kad tie kunigai nebuvo iš pavyzdingųjų. Savo "Pastabose" Valančius juos taip charakterizuoja: "Gargas Antanas, Pataisos namų gyventojas, girtuoklis, buvo tarp maištininkų, kurie jį atgal parvedė į Pataisos namus". Mackevičius Antanas — "buvo tai žmogus keisto dievobaimingumo". Tardomas dėl kunigų, dalyvavusių sukilime, vysk. Valančius aiškino taip: "Atvykęs su sukilėliais kun. Gargas V.11 pareiškęs savo pasiryžimą išeiti į sukilėlių kariuomenę". Valančius išbaręs jį ir išvaręs. Dėl kun. Savicko taip aiškinosi: "Kun. Savickas tikrai pas mane buvo atvykęs ir sakėsi ketinąs išeiti pas sukilėlius. Pasikalbėjime su juo aš tikrai išsitariau, jog Bažnyčios įstatai leidžia kunigams būti mūšiuose, kad teiktų dvasišką pagalbą mirštantiems, bet griežčiausia draudžia vartoti ginklą... Aš atvirai pasakiau Savickui, kad jis grįžtų namo ir eitų savo pareigas Akmenėje, taigi ne tiktai nedaviau leidimo išeiti į sukilėlius, bet priešingai draudžiau" (A. Alekna, Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius, 1922, 146).

Savo pamoksle, kurį valdžios verčiamas vysk. Valančius turėjo pasakyti Kauno katedroje 1966. V.8, apie kunigus, dalyvavusius sukilime, taip išsireiškia:
Daugelis net kunigų nepripažino dvasiškosios, o paskui ir svietiškos valdžios. Esu įsitikinęs, kad daugelis kunigų išėjo su maištininkais miškan dėl to tiktai, kad norėjo išvengti mano reikalavimų ir pataikaudami savo geiduliams, ir tikrai pasirodė, kad jie tiktai susijungė su maištininkais, kurie žinomi buvo savo blogu pasielgimu. Koks buvo jų likimas, jūs patys žinote. Matyt Viešpats tokiu būdu apvalė mūsų dvasiškija taip, kad dabar panašių kunigų mūsų vyskupijoje nėra" (A. Alekna, op. cit. 170).

Sukilimo malšintojas M. Muravjovas
Kai sukilimas buvo išsiplėtęs visoje Lietuvoje, į Vilnių 1863.V. 14 atvyko naujas generalgubernatorius M. Muravjovas. Siųsdamas jį į Lietuvą, caras pasakęs: "Michail Nikolajevič, radi Boga spasij Litvu" (Mikalojaus Mykolai, dėl Dievo meilės, išgelbėk Lietuvą). Taigi Muravjovas suprato, kad Lietuva turi būti išgelbėta Rusijos imperijai. Gavęs neribotą valdžią, tą caro įsakymą Muravjovas suprato ne tik kaip sukilimo likvidavimą, bet ir kaip rusiškojo elemento sustiprinimą Lietuvoje, kad tas kraštas kuo greičiau taptų nedaloma imperijos dalimi. Jo galybės simboliu buvo Vilniuje Lukiškio aikštelėje pastatytos kartuvės, kuriose gegužės 22 pakibo kun. St. Išora, gegužės 24 kun. R. Žemackis, gegužės 28 Ko-lyška, birželio 27 Sierakauskas. Tokia buvo Muravjovo valdymo pradžia.

Pirmiausia Muravjovui rūpėjo sunaikinti sukilėlių būrius. Didžiausias sukilėlių junginys (apie 9 batalionai), vadovaujamas Sierakausko ir Kolyš-kos, Biržų miškuose buvo užpultas generolo Ga-neckio 3000 kareivių ir sunaikintas. Sierakauskas ir kiti vadai buvo suimti ir nuvežti į Vilnių, kur buvo pakarti arba sušaudyti. Paskiri būriai dar kurį laiką laikėsi miškuose, bet tai buvo partizaninis karas, be stipresnės vadovybės. Ilgiausiai išsilaikė kun. A. Mackevičiaus būrys, kuris slapstėsi miškuose ir ilgai vargino rusų kariuomenės būrius. Bet pagaliau ir tasai nusilpo. Besirengdamas persikelti per Nemuną ir pabėgti į Prūsus, Mackevičius ties Vilkija buvo pagautas ir 1863.XII.28 Kaune pakartas. Jam žuvus pasibaigė ir sukilimas. 1864 m. pradžioje visas kraštas jau buvo nurimęs.

Muravjovas buvo sudaręs specialią sukilimui malšinti organizaciją. Apskrityse veikė karo viršininkai, žandarų kuopos, karo lauko teismai, tardomosios komisijos, kurios galėjo veikti savarankiškai. Sukilėliams gaudyti buvo sudaryti skrajo-jantieji kariuomenės būriai. Aišku, kad prieš tokią organizaciją menkai ginkluoti sukilėlių būriai negalėjo ilgai spirtis. Muravjovas ginkluotam sukilimui malšinti panaudojo net 69 kariuomenės pulkus. Skaičiuojama, kad sukilimui numalšinti Lietuvoje ir Gudijoje buvo sutraukta iš viso apie 100,000 kareivių. Lietuvoj ir Gudijoj 1863 m. veikė 280 sukilėlių būrių su 77,000 sukilėlių.
Pagal Muravjovo statistiką, kautynių su sukilėliais būta 260: Kauno gubernijoj — 119, Vilniaus — 38, Augustavo 17 (lietuviškoj daly — 9), Gardino — 58, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo — 66.
Sukilimas, pagal oficialius duomenis, pareikalavo tokių aukų: 260 kautynių su sukilėliais Lietuvoje mūšiuose žuvo 5934 sukilėliai, 733 buvo sužeisti, 1361 paimtas į nelaisvę, o rusų žuvo 261, sužeista 916, pateko į nelaisvę 18. Faktiškai sukilimo aukų būta daugiau.

Muravjovas nustatė tokią sukilimo analizę: už jį kalti yra pirmiausia dvasiškiai, paskui lenkai dvarininkai. Todėl juos reikia tinkamai nubausti, kad ateityje nedrįstų panašių išsišokimų daryti, jų įtaką palaužti. Jis nelietė tik valstiečių, laikydamas juos nekaltais ir stengėsi patraukti į valdžios pusę, suteikdamas įvairių lengvatų, palankiai užbaigdamas 1861 m. pradėtą baudžiavos panaikinimą, bet dėl dvarininkų priešinimosi neįvykdytą taip, kaip valstiečiai norėjo.

Muravjovas, numalšinęs ginkluotą sukilimą, norėjo parodyti carui, kad jis moka įkvėpti krašto gyventojams ištikimybės carui jausmų. Tuo tikslu privertė dvarininkus paduoti carui klusnumo pareiškimą, ką tie ir padarė: 1863.VII.27 Vilniaus gubernijos dvarininkai pasiuntė carui adresą su 251 parašu; 1863.VlII.26 panašų adresą pasirašė 651 Kauno gubernijos dvarininkas. Lygiai ir bajorai tų pat metų rugpiūčio mėn. pasiuntė carui Aleksandrui II raštą su 3899 Vilniaus gubernijos bajorų ir su 2983 Kauno gubernijos bajorų parašais, kuriuose pabrėžė savo priešišką nusistatymą sukilimo atžvilgiu, pasmerkė revoliucinius veiksmus ir viešai pareiškė, kad visam laikui lieką ištikimi caro valdiniai.

Dėl dvarininkų ir bajorų pasidavimo buvo skundžiamasi net popiežiui. Laikinoji tautos vyriausybė 1863.X.29 savo rašte pop. Pijui IX padėkojo už Romoje surengtas viešas pamaldas už Lenkiją. Toliau prašo paraginti krikščionis valdovus, kad jie siųstų pagalbos lenkams, kuri juoba dabar yra reikalinga, nes "Lietuvoje atsirado tokių silpnadvasių, kurie, užmiršę pavyzdį dvasiškijos, vyriškai ginančios Bažnyčios ir Tėvynės teises, ir priešo vilionėms pasidavę, viešai Maskvos carui įteikė ištikimybės pareiškimą. Neatsižvelgdami į priešingą vidaus įsitikinimą ir visos tautos ištvermingumą, be to, užmiršdami tą tiesą, netgi mūsų priešams gerai žinomą, kad lenkų tautos ir Bažnyčios interesai Lenkijoje yra taip stipriais ryšiais sujungti, kad kas eina ginti Tėvynės laisvės, tas pasitarnauja ir Bažnyčios apgynimui". Tų "silpnųjų" palaikymui ir kovojančių sustiprinimui prašoma Apaštališkojo Palaiminimo (P. Ku-bicki, op. cit. III, 1, 188-190).

Tuo metu dar veikią sukilėliai pradėjo kovoti su dvarininkų ir bajorų nuolaidumu; prieš tokius pareiškimų iniciatorius ruošti atentatai, tačiau tas nieko nepadėjo: sukilimas ėjo galop. Pagaliau vienas narsiausių sukilėlių vadų Kalinauskas, matydamas, kad sukilimas vis tiek pralaimėtas, pats išleido atsišaukimą, ragindamas visus pasirašyti carui ištikimybės adresą.

Muravjovas privertė ir vysk. M. Valančių išleisti atsišaukimą į tikinčiuosius ir pasmerkti sukilimą. Vyskupo 1863.IX.8 raštą Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir atspausdinęs plačiai paskleidė Lietuvoje. Sukilėlių vadovybė Vilniuje 1863.X. 11 pasiuntė vysk. Valančiui laišką, kuriame pasmerkė jo atsišaukimą į tikinčiuosius ir ragino dvasininkus būti sąžiningiems.

Vėliau vysk. Valančius, tardomas dėl sukilimo, aiškinosi, kad prieš sukilėlius nieko negalėjęs padaryti; jis nuolat gaudavęs žinių, kad sukilėliai ketina atimti jam gyvybę už nedalyvavimą sukilime. Jis gaudavęs laiškų, kuriuose buvo nupiešta kilpa ir kartuvės, po kuriomis parašas —

Petro Kiaulėno studijos - muziejaus vidus — Farmingville, L.I.

kad ir jis susilauksiąs Masalskio ir Kosakovskio likimo (abu buvo pakarti). Vienas toks laiškas — paskvilis buvo įteiktas vysk. Valančiui iškilmingų pietų metu. Vyskupas jo neslėpė, rodė svečiams ir leido nusirašyti. Ten lenkiškomis eilėmis pasakyta maždaug taip:

Patariu Tau, Motiejukai,
Skubink Maskvai pult po kojų,
O padaręs tą siurprizą,
Užsivilk sau popo ryzą,
Nes toliau, jei taip nebosi —
Ant sausos šakos kabosi.

Tavo raštas parašytas
Ir klebonams išdalytas
Vardą Tavo sugadino,
Ganytoją pažemino.

Laiko visai mažai liko,
Pataisyk skandalą šitą,
Nes kitaip kartuvės stos —
Pons Motiejus ten kabos . . .

Vysk. Valančius, verčiamas išleisti atsišaukimą, derėjosi ir teiravosi, koks likimas bus tų, kurie metę ginklus grįš namo. Jam buvo žodžiu patikrinta, kad grįžę iš sukilimo bus amnestuoti ir nebaudžiami. Taigi Valančius, skelbdamas savo atsišaukimą, tikėjosi palengvinsiąs sukilime dalyvavusiems. Tačiau Muravjovas savo pažado netesėjo: dalyvavę sukilime buvo gaudomi ir baudžiami, ypačiai kunigai. Tada Valančius skundėsi generalgubernatoriui 1863.XII.17:

Remdamasis žodžiais gubernijos viršininko ir Tamstos komandiruoto pas mane valdininko Nikotino, kad po apskelbimo mano ganytojiško aplinkraščio bus dovanota areštuotiems kunigams, aš pripažinau naudingu daiktu apskelbti žmonėms, kad, pasibaigus sąmyšiams, mylimiems jų kunigams bus suteikta laisvė. Žmonės, paklausę mano žodžių, nurimo, o tuo tarpu nesulaukdami sugrįžimo savo mokytojų, matydami nuolat naujus areštavimus, ima murmėti ir pyksta ant manęs . . . Mano įtaka žymiai nukentėjo ir kasdien mažėja. Iš įvairių vyskupijos vietų gaunu priekaištų, kad sukėliau nepasitvirtinusias viltis, žodžiu, mano padėtis tapo labai nepavydėtina (A. Alekna, op. cit. 152 ir L. Bičkauskas - Gentvila, op. cit. 279-280).

Kaip dvarininkai ir bajorai, taip ir dvasiškija turėjo per Muravjovą paduoti carui klusnybės pareiškimą. Vilniaus dvasiškija tai padarė 1864.1.1. Žemaičių vyskupijos kunigų raštas buvo įteiktas tik vasario mėn. Taigi jau vėlokai. Vilniaus kunigų delegacijai Muravjovas pareiškė, kad jis tam raštui neskiriąs daug reikšmės, nes jis padiktuotas ne širdies, o esąs tik laiko aplinkybių padiktuotas.

O tuo tarpu ėjo žiaurus sukilimo likvidavimas: kunigų suiminėjimai, tardymai, teismai, trėmimai. Dvasiškijos, kurią Muravjovas laikė pagrindine sukilimo kaltininke, nubaudimui Žemaičių vyskupijoje pakarta ar sušaudyta 8 kunigai, Vilniaus — 3 ir Seinų — 1 (tuo tarpu visoje Lenkijoje mirtimi nubausta iš viso tik 5 kunigai). Į Sibirą iš Lietuvos ištremti 365 kunigai, kalėjimuose sėdėjo 1089 kunigai, pabėgo į užsienį 77. Vienuolių dėl sukilimo nukentėjo 118. Bažnyčių ir koplyčių uždaryta: Žemaičių vyskupijoje 17, Vilniaus — 138. Vienuolynų uždaryta 65.

Kiek smarkiai nukentėjo Lietuvos dvasiškija, matyti iš palyginimo su Lenkija, kur ištremtų kunigų buvo tik 335, kalėjimuose sėdėjo 642, o Rusijos vyskupijose (Mogiliavo ir Minsko) į Sibirą išsiųsta tik 42 kunigai. O kur dar piniginės gana didelės baudos, kurios buvo užkrautos tiek dėl sukilimo, tiek dėl kitų priežasčių (apmokėti nuteistų į Sibirą kunigų persiuntimo išlaidoms).

Muravjovas, vykdydamas Lietuvos carui "išgelbėjimo" planą, siekdamas palaužti Bažnyčios jėgą ir įtaką, buvo sudaręs tokį smulkų planą: apriboti dvasiškijos skaičių, panaikinti religines procesijas, palaipsniui panaikinti viešose vietose kryžius ir religinius ženklus, panaikinti bažnytines brolijas, uždrausti 40 valandų atlaidus, apriboti laidotuvių iškilmes, uždrausti rinkliavas bažnyčių statybai ir remontui, uždrausti viešą Švč. Sakramento pagerbimą, apriboti Velykų iškilmes ir papročius, neleisti nešti vėliavų už bažnyčios sienų, neleisti vartoti plotkelių ir jų išnešioti žmonėms, uždrausti bažnyčių tarnams nešioti specialius rūbus, ir kt.

Savo gausiais įsakymais ir cirkuliarais (viso 213) Muravjovas per tą porą nepilnų metų suspėjo pakankamai suvaržyti Bažnyčios gyvenimą: uždraudė statyti naujas bažnyčias, kai kurias pavertė cerkvėmis, uždraudė vyskupams be gubernatoriaus sutikimo skirti į parapijas ir kilnoti kunigus, uždraudė ištremtiems į Sibirą kunigams siųsti paramą iš parapijų, o jų ištrėmimo išlaidoms padengti surinko 50,000 rublių vien tik iš Žemaičių vyskupijos kunigų (po 300 rublių) už tremtinį), įsakė metrikus ir kitą valdišką korespondenciją rašyti rusiškai, pristeigė cerkvinių mokyklų, įvedė griežtą pamokslų cenzūrą (tik iš aprobuotų vadovėlių), įvedė turgus sekmadieniais, kad sulaikytų žmones nuo bažnyčios lankymo, uždraudė kunigams be leidimo išvykti iš savo parapijos, panaikino Blaivybės broliją, uždraudė statyti kryžius ir kt.

Muravjovas savo raportą carui 1865.IV.17 baigė tokiais žodžiais:
Prašau V. Dievo, kad vadovaujantieji veiksniai ir Rusijos valdžia nesivadovautų europietiškomis humanistų idėjomis apie lygiateisį Rusijos pilietį. Šiaurės Vakarų kraštą (Lietuvą) reikia nuolat saugoti, nes jis Rusijai tiek daug kainavo. Tol negalėsime būti ramūs, kol ten lenkiškas elementas nebus išrautas iš šaknų. Tam reikalui ten reikalingi vadai rusai. Prašau Jūsų Ciecorišką Didenybę atkreipti dėmesį į nuolatinį prieauglį rusiškojo elemento tame krašte (P. Kubicki. op. cit. II, 1, 405-406).

Paties Muravjovo pateiktais duomenimis, dėl sukilimo buvo mirtimi nubausti 182 asmenys, į Sibirą išsiųsti 1427, atiduoti į rekrūtus 345. ištremti į Rusiją 1529, pasiųsti į katorginius darbus 972, perkelti į Rusiją, kur jiems duota žemės, 4096, į areštantų rotas atiduoti 864. Taigi iš viso 9415! Savo ataskaitiniame raporte carui Muravjovas rašo, kad sunkiom bausmėm ir teisių atėmimu nubausta tik 3500 asmenų, o į Sibirą išsiųsta iki 5000 asmenų. Tačiau į šiuos skaičius neįeina tie, kurie buvo nužudyti sugavimo vietoje, be teismo, ir ištremtieji ištisų kaimų gyventojai. Pridėkime dar baudas ir kontribucijas, kuriomis iš krašto iščiulpta šimtai tūkstančių rublių, kariuomenės išlaikymą valstiečių ištekliais, tai gausime apypilnį sukilimo pasekmių vaizdą.

Lenkų apskaičiavimais, Lenkijos Karalystėje vien Varšuvos lauko auditoriatas 1864 m. sprendė 8252 sukilėlių bylas, Karo lauko teismas — 4170 bylų, kuriose paliesta 27,143 asmenys. Tais pat metais paskelbti 336 mirties sprendimai, į katorgą nuteisti 1088, į Sibirą išsiųsti 661. Baudų rusų valdžia surinko 660,883 rublius.

Kiti šaltiniai (J. Gietrich, Tragizm Los6\v Polskich", p. 288) duoda tokius skaičius: sukilėliai sušaudė ar pakorė 91 asmenį, sukilime žuvo 30,000 sukilėlių, sušaudyta ar pakarta 1500 asmenų, išsiųsta į Sibirą ir pasodinta į kalėjimus 150,000 asmenų. Turto konfiskuota už 500 milijonų zlotų.

Lenkų įtakai Lietuvoje nuslopinti Muravjovas pašalino valsčių sekretorius lenkus ir į jų vietą įstatė rusus, uždraudė lenkų kalbos mokymą mokyklose, bažnyčiose, oficialiuose raštuose. Daug lenkų dvarų konfiskuota ir atiduota rusams: Vilniaus gubernijoj 40 tokių dvarų, o Kauno — net 74. Nuskurdusieji dvarininkai galėjo savo dvarus parduoti tik rusams.

Taip Muravjovas, vertai užsitarnavęs Koriko vardą (Prancūzijos parlamente jis buvo vieno atstovo pavadintas "tigru, kuris užaugintas žmonių krauju"), neišbuvęs Vilniuje nė poros pilnų metų, 1865.IV.24 buvo atšauktas. Jo terorui nepritarė net kai kurie vyriausybės nariai. Tačiau rusų nacionalistų akyse jis liko didvyris, pasitarnavęs imperijai. N. Cylovas, surinkęs Muravjovo aplinkraščius ir įsakymus draugėn ir išleidęs juos 1866 m. Vilniuje (Sbornik rospariaženji grafa Michailą Nikolajeviča Muravjovą po usnuženju polskago miateža v Sievero-Zapadnych gubeernjach 1863-64), įžangoje girdamas Muravjovo veiklą, rašo, kad nuraminus kraštą buvę padėti pamatai rusiškumui. "Greitai išdygo pravoslavų cerkvės, buvo atidarytos rusiškos mokyklos, visuose visuomenės sluoksniuose pasigirdo gimtoji rusų kalba, kas yra garantija, kad Lietuva įgaus rusišką charakterį. Ir to pasiekta taip trumpu laiku, palyginti su mažomis aukomis, ir tas turi būti pavyzdys atei-nančiom kartom, kaip reikia elgtis ..

Baigus darbą Lietuvoje, Muravjovo garbei netoli Petrapilio buvo pastatyta koplyčia, panaši į Aušros Vartus, iš kurių Muravjovas nespėjo išgabenti rusišku paversto Dievo Motinos paveikslo; caras suteikė Muravjovui grafo titulą, vėliau Vilniuje pastatytas jam paminklas, o Mažeikiai pavadinti Muravjovu. Išvykdamas iš Vilniaus, Muravjovas savo bendradarbiams gausiai atlygino iš sumų, kurios buvo išplėštos iš krašto. Pvz. toks Nikotinas gavo 3000 ruboių, kiti po mažiau. Reikia manyti, kad Muravjovas, kaip geras rusas, ir savęs nenuskriaudė — apdovanojo ir save . . .

Muravjovo vieton Vilniun atvyko generalgubernatorius Kaufmanas, tikras rusas, kuris toliau tęsė Muravjovo užbrėžtą politiką ir krašto rusinimo akciją.

Vysk. M. Valančius ir 1863 m. sukilimas
Vysk. M. Valančius 1863 m. sukilimo šviesoje iškilo visoje savo didybėje, kaip realistas, diplomatas, Bažnyčios gynėjas, tikras vadas ano meto painioje ir sunkioje situacijoje. Jis suprato ir įvertino sukilimą labai teisingai ir realiai: nepasidavė nepagrįstoms iliuzijoms, jausmams, nors gal labiau negu kiti norėjo Bažnyčiai ir tautai laisvės, geresnių sąlygų. Paties sukilimo jis nesmerkė, suprato ir įvertino sukilėlių tėvynės meilę, tačiau į padėtį pažiūrėjo realisto akimis.

Viename savo atsišaukime, skirtame sukilėliams miškuose (atrodo, kad tas atsišaukimas nebuvo paskelbtas), jis rašo:
Nėra abejojimo, mano vaikai, jog jūsų pasišventimas begalinis, jog jūsų meilė savo kraštui yra neapsakoma: gal būt, Viešpats Dievas užmokės jums kuo kitu, ne išliuosavimu mūsų, ne pergalėjimu rusų. Jūs, būdami miškuose, girdite paukštelių čiulbėjimą, bet neskaitote laikraščių, ir nežinote, kas darosi pasaulyje. Patys numanote, jog savo jėgomis nepergalėsite rusų. Iš savo dvivamzdžių galite užmušti vieną kitą kareivį, bet kaip paimsite tvirtoves. Juk jūs neturite nė vienos armotos, nė vienos armotinės kulkos, o nepaėmę tvirtovių ir neišvarę iš ten rusų, neužviešpatausite krašte. Prancūzai visai ką kita mano, jie nežada skubintis jums į pagalbą; taigi kur veda jūsų pastangos. Visi jūs pražūsite ir mane, savo Ganytoją, jūsų gimdytojus ir tą žemę, kurią taip mylite, paskandinsite nuliūdime (A. Alekna, op. cit., 152).

Reikia paminėti, kad sukilimo vadovybė sukilimo pasisekimą statė ant užsienio, ypačiai Prancūzijos, pagalbos kortos. Nors sukilimu Prancūzija labai domėjosi ir Napoleonas III bandė sudaryti karinę koaliciją prieš Rusiją, bet tam pasipriešino Austrija ir Prūsija, bijodamos atgimstančios Lenkijos, kuri paskui gali pareikalauti Galicijos ir Poznanės sričių. Be kelių rusams įteiktų notų, užstojant sukilusią Lietuvą - Lenkiją, daugiau nieko nepadaryta. Prūsija dargi 1863 m. vasario mėn. sudarė su Rusija slaptą sutartį bendrai veikti prieš sukilėlius, juos sieną perbėgančius gaudyti ir grąžinti atgal; reikalui esant, leidžiama abiejų pusių kariuomenei net sieną peržengti, begaudant sukilėlius. Napoleonas III, vesdamas derybas su kitomis Europos valstybėmis, lenkus ragino "du-rez" — ištverkite, bet konkrečios pagalbos nesuteikė.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai