Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILKAI IR AVELĖS Fr. Durrenmatt PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Šliažas   
Politinė problematika Fr. Durrenrmatto dramose
šveicaras Friedrich Dūrenmatt yra iškilęs į šio meto vadovaujančius dramaturgus vokiečių kalba ir radęs kelią į tokias skirtingas scenas, kaip amerikiečių ir sovietų. Net ir Lietuvoj statyta jo dramų, versta jo raštų.

Gimė jis 1921 Berno kantono pastoriaus šeimoje. Baigęs gimnaziją Berne, kurį laiką Berne ir vėliau Zūriche studijavo teologiją, filosofiją ir germanistiką. Vertėsi kaip grafikas, žurnalistas, o vėliau, susilaukęs pasisekimo, atsidėjo tik rašytojo darbui. Yra parašęs romanų, apysakų, vaidinimų radijui ir televizijai. Daugiausia jo garsas remiasi dramomis, kurių žymiausios yra šios: Romulus der Grosse (1949), Die Ehe des Herrn Mis-sissippi (1952), Ein Engei kommt nach Babylon (1953), komedija Der Besuch der alten Dame (1956), Die Physiker (1962).


Būdingas jo draminės kūrybos bruožas: savo dramose jis aštriai kelia mūsų amžiaus visuomenines problemas, esamą padėtį konfrontuoja su aukštesniu principu — teisingumu, bet pats savęs nesieja su jokia politine ideologija. Dramaturgo santykį su politika jis išdėstė savo essai "Monstervortrag ūber Gerechtigkeit und Recht" (1969). Įdomiai šias Dūrrenmatto pažiūras analizuoja P. K. Kurz, SJ (Stimmen der Zeit, 1970 nr. 4), kurio straipsniu ir čia naudojamės.

Dūrrenmatto pozicija plaukia iš gan plataus, beveik filosofiško žmogaus supratimo, žmogus kaip būtybė, o ne kaip abstrakti sąvoka, yra paradoksas, nes jis kartu individas ir visuomenės narys. Iš šių dviejų pradų kyla prieštaraujantys reikalavimai: individas nori laisvės, o visuomenė — teisingumo. Kas yra teisingumas? šį klausimą Būrrenmattas nagrinėja viename palyginime. (Įdomu kad mūsų laikai grįžta prie šio literatūrinio žanro, kuris taip vykusiai perdavė Kristaus mokslą).

Pranašas Mahometas stebi įvykius prie šaltinio dykumoje. Alachas stovi šalia jo ir aiškina įvykius. Mato, kaip pirmas raitelis prie šaltinio pameta piniginę. Ją suranda ir su ja pasišalina antras raitelis. Atjoja trečias raitelis, kurį įtaria ir užmuša sugrįžęs pirmasis. Pranašas nusprendžia, kad pasaulis dėl šio įvykio neteisus, kol Alachas jam išaiškina, kad pirmasis buvo pavogęs pinigus nuo antrojo ir kad trečiasis buvo išprievartavęs pirmojo žmoną; taigi, įvyko teisingumas.

Dūrrenmattas ima šią tradicinę pasaką, pradeda ją pakeisti ir apie ją spekuliuoti. Jeigu pranašas nebūtų sėdėjęs, bet įspėjęs pirmąjį raitelį, kad pametė pinigus, dalykai būtų išėję kitaip: tada už žmoniškumo gramą būtume netekę dieviško teisingumo tonų. Jeigu pranašas būtų pats pavogęs pinigus, vėl būtų įvykęs neteisingumas. Iš šių variacijų siūlosi išvada, kad stebėtojas, įsiterpdamas į veiksmą, jį pakeičia; kad palyginimai yra trapūs, riboti, ir kyla klausimas, ar jie ką įrodo ar tik ką nors parodo, ką reikėtų logika įrodyti ar iš viso tik nujausti. Atsiminkime šias išvadas, kai vėliau nagrinėsime Dūrrenmatto paskiriamą vietą dramaturgui.

Ką šis palyginimas sako mūsų laikams? Atsakymą duoda trečias variantas, kai modernus mokslininkas stebi įvykius. Alachas jau nekalba su juo, o pats mokslininkas atsisako daryti išvadų apie pasaulio teisingumą iš vieno ir dar netipingo įvykio. Be to, jis atsisako ar tik nenoriai kalba apie teisingumo sąvoką, kuri nepriklauso jo sričiai, bet daugiau politikai, moralei ar religijai.

Palyginimas, atrodo, neturi ryšio su mūsų technologijos ir masių amžiumi. Dabar Dūrrenmattas žvelgia iš kitos perspektyvos, būtent iš mūsų amžiuje vadovaujančių kapitalistinių ir socialistinių ideologijų. Kapitalo ar buržuazijos atstovui raiteliai elgiasi suprantamai, nors nelegaliai. Jo priprasta, kad kiekvienas mėgintų pasipelnyti kito kaina. Homo homi-ni lupus. Jam žmogus — gudrus vilkas. Bet ir čia reikia taisyklių, kad vienas kito nesuėstų. Taisyklės sudaro vilkų žaidimą. Jame žaidimo akmenys yra pinigai, jų kiekis — kapitalas, laimėjimas iš lošimo — pelnas. Teisėju yra buržuazinė valstybė, kuri policija ir teismais apsaugo vilko pelną ir nubaudžia nusižengusius prieš taisykles, žaidėjai pasiskirsto į dvi grupes: mažuosius ir didžiuosius vilkus, vargšus ir turtingus.

Socialistas įvykius prie šaltinio kitaip supranta: ne pasaulis, bet visuomenės santvarka yra neteisi. Neteisingumas glūdi tame, kad pirmasis raitelis iš viso turėjo pinigų, nes jeigu jie būtų priklausę visiems, nukaltimo išvis nebūtų į-vykę. Taigi, vilkų žaidimas jam nemoralus. Jis nori naujo žaidimo, tačiau paveldėjo seną lentą, būtent, iš kapitalistinės sistemos paveldėtą žmogaus nutolimą nuo darbo. Jis pradeda su prielaida, kad žmogus yra ne gudrus vilkas, bet gudri avelė. Reikia paversti vilkus į aveles ir sukurti naują žaidimą: gerojo ganytojo žaidimą. Jame akmenys ir pelnas priklauso visiems. Bet tvarkyti teisingam pelno padalijimui, apsaugoti avelėms nuo svetimų vilkų ir tramdyti pačių norą tapti vilkais — dalis vilkų lieka vilkais, vadinasi, gerais ganytojais. Jie tą rolę pasilieka tik laikinai. Galutinai ir čia žaidėjai suskyla į dvi grupes: į ganomuosius ir sargus.

Abiejų žaidimų skirtumai plaukia iš skirtingų prielaidų: vilkuose pirmenybė suteikiama individui ir jo laisvei, avelėse — visuomenei ir teisingumui. Nė vienoj sistemoj pilnos žmogaus egzistencijos problemos neišspręstos, teisingumas nesuderintas su laisve. Vilkuose tik turtingieji yra laisvi. Avelėse lieka neišspręstas reikalas, kaip teisingai padalyti pelną ir paskatinti aveles, kurios pameta norą stengtis, kai viskas priklauso visiems ir pastangos neatneša ypatingų vaisių.

Laiko būvyje abu žaidimai panašėja: gerieji ganytojai, vilkai, nori likti vilkais ir varžosi tarp savęs dėl pirmenybės. Kaip vilkų žaidime, ir čia atsiranda viešpataujanti (established) klasė. Vilkų žaidime kartais valstybė paima mokesčiais iš turtingųjų ir duoda vargšams — atseit, artėjama prie gerojo ganytojo žaidimo taisyklių. Gerieji ganytojai, modernios ekonomikos verčiami, iš kitos pusės, turi priimti vilkų žaidimo taisyklių. Skirtumai mažėja, tačiau kiekvienas establišmentas turi pateisinti savo rolę. Vilkai baugina mažesnius vilkus avelių padėtimi, o gerieji ganytojai vėl turi įtikinti pavergtas aveles, kad jos laisvos.

Vadinasi, abu establišmentai kuria ideologijas, kurios pateisina, kad tik jiems priklauso galia. Iš tikro ši ideologija yra melas, kosmetika dengianti galią, kuri pavergia žmogų sistemai, bet neišsprendžia žmogaus paradoksiškumo. Modernios valstybės akivaizdoj silpnesnis narys atsirado beviltiškoj padėty.

Jeigu ideologijai pavyksta valstybę, šią abstrakčią administraciją ir biurokratiją įdiegti į žmogaus jausmus, ji tampa jam tėvyne, ir individas susitapatina su brukamu modeliu — "antvilkiu" (ūberwolf). Jeigu mėginimas nepavyksta, tada valstybė lieka tik institucija, ir tarp jos ir individo atsiranda kritiškas santykis, šion padėtin abiejose sistemose atsistojo intelektualai, kurie pakankamai turi kritiškumo ir savitos galvosenos, kad atpažintų sistemose principų išdavimą ir galios pateisinimą melaginga ideologija.

Rašytojas yra tokio intelektualo padėty. Teatras yra jo teismo salė, kurioje jis atidengia neteisingumą ir jo priežastis. Rašytojas, kuris dar parodo, kaip dalykus reikėtų keisti, yra revoliucionierius. Politiškai užsiangažavę dramaturgai priklauso šiai kategorijai. Bėda tik, kad jų sukurtas pasaulis yra fikcija, nes žmogus rodomas toks, koks jis turėtų būti, o ne toks, koks jis yra. Ypatingai komunistinė ideologija priveda prie gerojo ganytojo ir naujos vergijos.

Bet rašytojui lieka atskira vieta šalia ėjimo į politiką ar absurdą. Rašytojas gali pasitenkinti, vien atskleisdamas žmogaus paradoksišką situaciją tarp laisvės ir teisingumo. Jam nereikia pasirinkti vieną ar kitą ir tapti tuo būdu neišvengiamai neteisiam. Kaip tik pats paradoksiškumas domina rašytoją, nes iš jo kyla dramatinė įtampa ir dialektika. Taigi, rašytojas gali vien aprašyti žaidimą — atidengti jo taisykles ir tuo būdu apšviesti politinę realybę iš naujos perspektyvos. Anaiptol tai nereiškia, kad rašytojo pastangos atitrūkusios nuo tikrovės ar politikos ir neturi jai svarbos. Iš tiesų jis atidengia tikrąją padėtį, kur žmogaus galvojimas prieštarauja jo veiksmams ir laisvė ideologijai. Rašytojo vaizduotės ir laisvės sukurtas veikalas verčia kritiškai pagalvoti apie tikrovę. (Dūrrenmatto
estetikos teorija čia panaši į Schil-lerio, kuriam estetinis žaidimas — "das schone Spiel" — atpalaidavo žmogų nuo sauso praktiško galvojimo bei nuo instinkto vergijos ir padarė jį laisvą, Dūrrenmatto atžvilgiu — žmonišką).

Pakritikavęs abi egzistuojančias sistemas, Dūrrenmattas pabrėžia, kad jis nėra anarchistas. Jo mastas priimtinai sistemai skamba gan kukliai: jis nesipriešina visuomenės santvarkai, kuri bent iš dalies protinga. Tačiau to neprotingumo jis mato narių marias. Problemos milžiniškos, ir paprastų atsakymų, pvz., revoliucija, nėra. Jeigu revoliucija Pietų Amerikoje gal ir atneštų pasikeitimų, ji atvestų tik kitą pavergiančią ideologiją pažangiuose kraštuose. Pasikeitimai į-vyks tik masėje ir su mase (Dūr^ renmatt paaiškina savo mintį tokiu pavyzdžiu: modernusis pasaulis susikūrė dėl per didelio žmonių skaičiaus spaudimo ir reikalo sukurti mašinas).

Kokias kryptis Dūrrenmattas pastebi dabarty? žmonija jam primena perkrautą laivą. Anksčiau, kai buvo daugiau vietos, galėjo būti ir pirmoji klasė, — daugiau laisvės individui; dabar svarbiau visus patalpinti, vadinas, šiais laikais teisingumo principas svarbesnis. Dabartis linkusi daugiau prie gero ganytojo žaidimo, nes vilkų žaidimas pasidarė per brangus.

Dūrrenmattas nori tik parodyti padėtį, siūlomas ideologijas ir jų trūkumus. Jis pats neturi didžiosios formulės, kuri išspręstų žmogaus paradoksiškumą. Supolitintas teatras, piršdamas formulę, pašalina ar sukompromituoja šį paradoksiš-kumą ir tuo būdu mažina žmoniškumą. Dramaturgo rolę Dūrrenmattas supranta taip: jis įžvelgia ir atskleidžia, parodo, kas užduota žmogui ir visuomenei, svarbiausia, kas žmogui pakeliama ir kas ne. Paklaustas, ar jis manąs, kad gali pakeisti pasaulį savo kūryba, Dūrrenmattas atsakė: "Geriausiu atveju — atnešti neramumą, rečiausiu atveju — padaryti įtakos, bet pakeisti — niekada".
Rimvydas Šliažas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai