Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIKAS ČIURLIONIO TAPYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSIS RANNIT   
Yale University

Laikas, analizuojant Čiurlionio kūrybą, gali reikšti įvairias interpretacijas. Tarp jų galime iškelti šias:
1. Laikas kaip Zeitgeist (laiko dvasia), kaip metafizinė, kultūrinė ir ypač kaip estetinė gyvenamojo meto apraiška, Čiurlionio atveju gali būti apibūdinamas ryšium su vadinamuoju Europos moderniuoju sąjūdžiu mene.

2. Laikas, kaip muzikos elementas, specialiai (tiesiogiai) liečia kirtį, periodus, ritmą, tempą etc. Čiurlionio muzikinėse kompozicijose, bet taip pat gali būti apdairiai vartojamas ir aptariant jo paveikslų pasaulio dinaminę struktūrą. Specialų dėmesį kelia ryšys tarp laiko ir erdvės Čiurlionio ieškomame laiko - erdvės absoliučiame kontinuume. Taip pat galima svarstyti, kaip dailininkas pritaiko specifines mažesnes ir didesnes formas, kad parodytų laiką kaip dalijantį intervalą tarp dviejų ar daugiau būdingų estetinio užmojo procesų, ar tai pakartojamose serijose (sonata), ar tai nepriklausomuose pavidaluose, kurių funkcija yra vienavertė (fuga). Nors kiek Čiurlionio paveikslai gali būti konkrečiai "mužikiški", nėra abejonės, kad jo laikas yra neatskiriamai susijęs su erdve, ir šiuo atžvilgiu galima būtų taikyti Samuelio Alexanderio samprotavimus, ypač tuos, kurie išdėstyti jo veikale Space, Time, and Deity.

3. Žiūrint platesniu filosofiniu žvilgiu, laikas Čiurlionyje yra viena painiausių svarstytinų temų. Čia svarbiausi prieštaravimai susiję su laiku kaip apraiška, kuri galutinai yra nereali, kaip patirtis, kuri atrodo dingstanti, kai protas bando suvokti percepcijų begalybę. Pažiūra, kad Čiurlionio mene laikas yra nerealus, gali būti remiama nuolatiniu palinkimu į fantastinę (kartais netgi okul-tinę) patirtį. Ši patirtis taip pat gali atskleisti, kaip atrodo belaikė buvimo būklė estetinėje formoje ir iliustratyviniame atskleidime .

4. Mes taip pat galime, pritaikindami J. W. Donne teorijas, Čiurlionio kūryboje pažinti begalines serijas skirtingų laikų, kurias jis bando realizuoti regimomis formomis.

5. Laikas kaip technikos elementas — tai dailininko į savo kūrinius įliejamas motus (ju~ desys) įvairuojant šviesą, per kurią jo transob-jektyvuotos realybės ir abstraktybės palaipsniui tampa regimos. Matuojant šviesos įvairavimą Čiurlionio paveiksluose, galima išryškinti laiką kaip motyvuojantį veiksnį. Mėgindami susekti jo mėgiamiausią dienos valandą, mes taip pat galime rasti pagrindinį šviesos - laiko vienetą, kurį jis pasirinko kaip savo idealo transcendentinės vizijos esmingiausią išraišką.

Apskritai daugiausia neaiškumų dėl laiko sampratos istoriškai kilo dėl vartojimo žodžio laikas, įsakmiai neišskyrus dviejų skirtingų sąvokų: matematinio (astronominio), objektyvaus, "visatos" laiko ir metafizinio, subjektyvaus, "asmeninio" laiko. Matematinis laikas yra medžiagos trukmė, kai tuo tarpu metafizinis laikas yra individualios asmenybės trukmė. Nors Čiurlionis buvo labai susidomėjęs astronomija, kaip rodo jo paveikslų ciklas, pavadintas "Zodiako ženklai", jis mažai tesidomi astronominiu ar matematiniu laiku; jo išsa-sakoma trukmė yra ne medžiaginė, bet aukštesnės metafizinės tikrovės. Tą galima įžvelgti studijuojant jo tokius ciklinius paveikslus, kaip Pasaulio sukūrimas, Saulės sonata, Jūros sonata, Žalčio sonata ir t.t. Jis yra simbolizuotojas, o ne alegoristas: jo simboliai nurodo ne į mo-mentiškai dingstančius objektus, bet nuolat kreipiasi į transistorinį subjektą, Pantheos, peržengiantį specifinius laiko periodus ir specifines istorines situacijas. Potencialiai viską gaubiančioje panteistinėje patirtyje (ir, gal būt, nepaisant jos) Čiurlionio psichė lieka nepaliesta, integruota ir besiremianti į tris pagrindinius veiksnius — vizijos stiprumą, aiškumo norą ir atminties solidumą, kurių tvermė išsaugo jo meno organinę vienybę.
Laikas, būdamas neatsiejamas nuo judesio, iškart gali būti pastebimas Čiurlionio individualių formų ir ištisų kompozicijų betarpiškame dinaminiame judėjime. Netgi jo "kubistiškiausi" kū-

D. Palukaitienė - Zubovaitė M. K. Čiurlionio ir Sofijos Čiurlionienės bareljefai Palangoje

riniai, kaip, pvz., Saulės sonatos Andante (1907) yra vyraujančių tiesialinijinių formų su švelniom kreivėm derinys, kuriantis ypatingą judėjimą, kaupiantį laikinę tįsą. Šis, kaip ir kiti Čiurlionio darbai, gali priminti Bergsono idėjas apie trukmę. Anot šito prancūzų filosofo, fizinis laikas yra kažkas suerdvinta ir intelektualizuota, kai tuo tarpu realus daiktas, kurį esame pažinę intuicija (vidine patirtimi), yra trukmė, judėjimas. Bergsono mintys glaudžiai sutampa su Čiurlionio, nes taip pat ir jis tikėjo vizijų srautą, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis sravi viena į kitą. Tačiau Bergsono trukmė yra kažkas, ką reikia suvokti tik intuicija, ne intelektu. Priešingai, vienas Čiurlionio meno stebuklų yra stipri intuityvumo ir intelektualumo sintezė.

Iš tiesų, naivios, nekaltos ir pagarbios intuicijos sulydymas su kontempliatyviu intelektualumu yra toks galingas, kad Čiurlionis buvo lyginamas su Dante ir gali būti lyginamas su William Blake. Dantės, Blake'o ir Čiurlionio laikas galutinai yra angelų laikas: susidedamas iš atskirų objektų dalinių judesių begalės, jis tampa si-multanine visų daiktų trukme Dievuje. Čiurlioniui šis visuotinis Subjektas yra gamtos pagrindinė priežastis ir aukščiausias tikslas, taip viską apgaubiantis, kad jis tampa beveik neatskiriamu nuo bet kurio atskiro baigtinio daikto ir todėl yra kone sinonimiškas su pačia visata. Šitokia Dievo samprata, kaip ir Jurgio Baltrušaičio bei O. V. Milašiaus poezijoje, dalinai plaukia iš lietuvių prigimtinio panteizmo, dalinai — iš daugiau "vakarietiško" panteizmo. Tačiau galutinai tai kyla iš mistinės iliuminacijos, kurią sudaro laiko, judesio ir erdvės vienybė ir egzaltacija.

Nors galima laiką, judesį ir erdvę suvienyti vaizduotėje, bet nuo seno kilo klausimas, ar tai įmanoma figūratyviniame mene. Dilema iš tikro yra vakariečių, nes Rytų mene visi trys koeficientai regimai susiejami, o kinų metafiziniame idealizme, būtent taoistų mąstyme, jie sąvokiškai susilieja visuotinėje dvasios esmės sampratoje. Tačiau Vakaruose ši sąjunga buvo nuolat ginčijama. — Čiurlionio atveju pirmasis ją paneigė rusų poetas simbolistas Viačeslavas Ivanovas savo puikiame essay "Čiurlionis ir menų sintezės problema" (Čiurlionis i problema sinteza iskusstv, Apollon, 1914, Nr. 3, p. 5-21. H. Radauskas šio str. ištraukas išvertė "Metmenyse", 1967, Nr. 13, p. 36 - 47). Netgi ir dabar, praėjus 64 metams nuo to essay paskelbimo, kai kurie įtakingi kritikai atmeta laiko elementą tapyboje, sakydami, kad muzika, laiko menas, jokiu būdu negali būti sujungta su tapyba, erdvės menu. Kadangi pavidalas yra sudarytas iš elementų, jis įgyja prasmę, kai medžiaginiai ženklai yra tarpusavio ryšyje ir kai tie elementai sudaro visumas. O tai yra konfigūracijos sritis, kitais žodžiais — erdvės. Pavidalas irgi įgyja prasmę, kai mes turime galvoje, kad taip sudarytos pagrindinės erdvinės dalys įgyja realumą tik tada, kai jos susijusios su žinojimu ir šviesos bei šešėlio suderinimu, kuriems sudaryti nepakanka tiesioginių jutiminių įspūdžių. Tai yra atminties ar vaizduotės sritis, kitais žodžiais — laiko. To nepaisant, šitoj plotmėj laiko suvokimas gali būti nusakytas išimtinai tapybinėm priemonėm, kaip tai buvo daroma mene nuo neatmenamų laikų. Papildomai galima pridurti, kad taip pat buvo mišrių meno formų, pvz., tokie grafiniai pasakojimai, kurie mėgina parodyti veiksmą siaurame drobės gabale, kaip Carpaccio "Šv. Uršulės legenda" ar Watteau "Išvykimas į Kiteros salą". Žiūrovo akyse simultaniškumas čia pavirsta nepertraukiamu laiku, nes jis remiasi mūsų sugebėjimu tapybinį sambūvį paversti į tikro laiko seką. Čiurlionis nemėgino tuo būdu atkurti laiko ir erdvės vienybę. Erdvė jam tapo kažkuo daug originalesniu, t. y. formalistinės muzikinės minties atributu, o jau ne be medžiagos požymiu. Ir toje raidoje buvo pirmą kartą meno istorijoje sudarytas naujas erdvės ir laiko santykiavimas. Jau prieš Čiurlionį visos eilės sofistikuotų dailininkų, kaip Redon, Whistler, Signac ir kitų, buvo naudojama muzikinė terminologija, tik nesofistikuotu, diletantišku būdu. Jų panaudoti terminai, kaip simfonija, noktiurnas ir scherzo, paprastai išsakė tam tikrą polinkį ar emociją, bet ne muzikinę formą. Būdamas kompozitorius ir muzikologas, Čiurlionis savo tapybą pagrindė muzikine struktūra, suderino su metriniais idealais ir su ritmine muzikine kompozicija. Jo paveikslai tapo bendru ritminės konfigūracijos planu į ištęstus laiko periodus, o muzikinė forma nuo pradžios iki galo buvo išryškinta, identifikuojant jos intervalus ir piūvius su kompozicijų metrine tvarka. Tuo būdu muzikinė forma, Čiurlionio pritaikyta ypač jo sonatose, rado labai specifinį realizavimą erdvėje, o jo plastinės formos — laike. Ypatingo dėmesio gali būti vertas pakartotų horizontalinių dvigubo kontrapunkto ritmų pritaikymas Jūros sonatos Allegro (1908), kuriame papildomai panaudotos trys skirtingos perspektyvos, ir trigubas kontrapunktas Laive (1907) ir Pavasario sonatos Allegro (1907), Žalčio sonatos Allegro (1908) ir Fugoje (1908).
Nors ir kaip žavus Čiurlionio Visumos judėjimas (kuris yra nenutrūkstamas jo mene ir taip gali būti sutapatintas su Laiku), nors mus keri jo ženklai ir simboliai, tačiau jo revoliucinė estetinė idėja laiką perkelti į erdvę labiausiai domina meno kritiką. Tai, kad tas vienintelis ir sąmoningas struktūrinis išrutuliojimas yra kukliai "sutirpdytas" legendiniuose ir kosminiuose peizažuose, prisisunkusiuose švelnios atmosferos, ir daro Čiurlionio atradimą mum juo labiau patrauklų.

PALYGINAMASIS KALENDORIUS

Čia pateikiama panorama M. K. Čiurlion 10 gyvenimo ir kūrybos, o taip pat ir kai kurių kitų dailininkų, muzikų ir rašytojų, kurie gali būti laikomi Lietuvos dailininkui artimi platesne "laiko dvasios" prasme. Pirmenybė duodama neromanti-kams, tautiniams romantikams, simbolistams, Art Nouveau novatoriams ir sekėjams, kai kurioms kitoms poetiškai ir filosofiškai kūrybingoms asmenybėms. (Čiurlionio kūrinių datavimas, nurodomas daugelyje studijų apie jį, įvairuoja. Aš mėginau sekti vėliausius tyrinėjimus).

1875
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė rugsėjo 22 d. Varėnoje, vietos vargonininko Konstantino ir jo žmonos Adelės šeimoje. — Mirė Co-rot ir Millet.
 — Hans von Marėes įsikūrė Romoje. — Claude Monet nutapė Plaukiojimą Ar-genteuil", Odilon Redon — "Sferą". — Bernhard Berenson su tėvais iš Lietuvos atvyko į Ameriką.

— Gimė Mstislavas Dobužinskis, grafikas ir dekoratorius, Čiurlionio globėjas. — Albert Pinkham Ryder, amerikiečių romantikas ir ankstyvas simbolistas New Yorko Cottier & Co. galerijoje surengė parodą (kadangi Ryder niekad savo paveikslų nedatavo, jų chronologijos neįmanoma pažymėti šiame kalendoriuje). — Puvis de Chavannes buvo pavesta nutapyti freskas Paryžiaus Panteonui.
— Gauguin susitiko Pisarro; Paryžiaus Salonas atmetė jo paveikslus. — Gimė Rilke ir Jacąues Villon. — Faurė sukūrė Sonatą Nr. 1, A-major.
— Verlaine paleistas iš kalėjimo. — Kostis Pa-lamas atvyko į Atėnus.

1893
Čiurlionis priimamas į Varšuvos muzikos instituto (konservatorijos) piano klasę. Pirmieji muzikiniai mėginimai Chopino dvasia. — Feininger studijuoja Colarossi akademijoje. — Gauguin grįžta iš Tahiti; jo šioje saloje nutapyti paveikslai, visuomenės ir daugelio kritikų atmesti, išstatomi Durand-Ruel galerijoje. — Max Klinger išvyksta iš Romos ir įsikuria Leipzige. — Žurnalas "Studio" pagerbia Beardsley jo nupieštu viršeliu ir atspausdina pirmąją jo geriausių piešinių seriją "J'ai baise ta bouche, Jokaananh" (O. Wilde'o "Salome"). Tame pačiame numeryje Joseph Pennell savo essay apie Beardsley tarptautiniu mastu jį išgarsina. — Gimsta Chaim Soutine, vėliau Paryžiuje plačiai žinomas Lietuvos kilimo dailininkas ekspresionistas, ir Adomas Galdikas, lietuvis dailininkas vizionierius. — Eugene Car-riėre sukuria "Meditaciją". — Louis Comfort Tiffany piešiniais išpuošia Chicagos pasaulinės Kolumbo parodos koplyčią. — Franz von Stuck tampa Mūncheno "Sezession" grupės vienu iš steigėjų. — Miršta Whistler. — Art Nouveau Glasgovvo stilius įsitvirtina, Charles Rennie Mack-intosh tapus centrine figūra. — Leon Bakst pradeda studijas Paryžiuje. — Maurice Denis iliustruoja Mallarmė "Petit Air". — Alphonse Mucha nupiešia plakatą Sardou Gismonda". —
 1894 m. Šiauliuose gimsta Meyer Schapiro. — Išeina iš spaudos Gide'o "Urien" su Maurice Denis iliustracijomis. — Debussy sukuria kvartetą G-minor.
— Jean Sibelius sukuria "Karelijos siuitą". — D'Annunzio išleidžia "Mirties triumfą". — Gimsta lietuvis simbolistas poetas Putinas ir Jorge Guil-lėn. — Švedų poetas Gustav Froding sukuria vi-zijinius eilėraščius, kuriuos 1896 m. išleidžia "Pliuškenimas ir šiurpuliai" antrašte. — D. Me-režkovskis ruošia eilėraščių rinkinį "Simboliai" (išleistas 1894). — F. H. Bradley išleidžia "Ap-pearance and Reality", Paul Verlaine — "Elė-gies", Mallarmė — "Vers et prose".

1899
Čiurlionis baigia Varšuvos muzikos institutą.
— Lietuvis simbolistas poetas Jurgis Baltrušaitis baigia studijas Maskvos universitete. — Isaak Levitan, Lietuvoje gimęs dailininkas peizažistas, sukuria savo garsųjį paveikslą "Vasaros vakaras"; Michail Vrubel nutapo savo garsųjį "Paną". — Gauguin su prancūzų simbolistais dalyvauja Cafė Volpini parodoje. — Atvykęs į Londoną, Monet pradeda tapyti Temzės paveikslų serijas. — Redono paveikslų pirmoji paroda Durand-Ruel galerijoje.
— Redon sukuria litografijas "Šv. Jono Apokalipsei". — Carriėre nutapo "Pakeliui į Pau".
— Miršta Sisley ir Giovanni Segantini. — Dvor-žak baigia 8-ją simfoniją G-major. — Sibelius sukuria "Finlandia" ir "Šešias dainas", viena jų Frodingo eilėraščiui. — Oscar Venceslas de L.-Milosz, "prancūzų išraiškos lietuvis poetas", iš Lietuvos atvyksta į Paryžių ir išleidžia "Le po-ėme des dėcadences" (1902 grįžta į Lietuvą ir išbūna iki 1906, paskui vėl išvyksta į Paryžių).
— Tennyson išleidžia "Demeter and Other Po-ems", Swinburne — "Poems and Ballads", Mae-terlinck — "La princesse Maleine", Yeats — "The Wind among the Reeds", Stefan George — "Tep-pich des Lebens", Konstantin Balmont "Degantys pastatai", Palamas — "Himnas Atėnai", Nietzsche
— "Gotzen-Dammerung". — Valėry atranda Verlaine ir Mallarmė. — Arthur Symons išleidžia studiją "The Symbolist Movement in Literature".

1901
Čiurlionis tęsia studijas Leipzigo konservatorijoje kompozicijos ir kontrapunkto srityje, kuria polifonines kompozicijas, atranda Beethoveną, Ber-liozą ir Wagnerį. Leipzige pradeda tapyti, tačiau iš to laikotarpio neišliko jo darbų. — Miršta Bocklin. — Debussy baigia ciklą "Pour le piano", Ravel sukuria "Jeux d'eau". Hugo von Hof-mannsthal persikelia į Rodauną, arti Vienos, ir pasidaro laisvu poetu ir rašytoju. — Georgės Ro-denbach išleidžia "Le mirage,\ Ottokar Bržezina, čekų amžinos egzaltacijos poetas, — "Rankos", Claudel — "Le repos au septiėme jour", Merež-kovskis — "Mintis".

1902
Gegužės 10 d. Čiurlionis rašo savo draugui lenkų kompozitoriui Eugeniusz Morawskiui: "Gavęs diplomą, aš mesiu muziką". Jis baigia studijas Leipzigo konservatorijoje. Kitame gegužės 20 d. laiške Morawskiui praneša, kad besilankydamas Leipzigo meno muziejuje jis buvo stipriai paveiktas Bocklino. — Debussy baigia kurti "Pel-lėas et Mėlisande" operą. — Jan Kasprowicz, lenkų poetas mistikas, išleidžia "Mirštančiam pasauliui", Balmontas — "Būkime kaip saulė", Andrejevas — "Migloje", Rilke — "Buch der Bilder", Jimėnez — "Arias tristes", Bronislawa Ostrovvs-ka — "Opalai". — Išleidžiami Nietszchės raštai.

1903
Čiurlionis sukuria akvarelę "Jehova", iš tikro — milžiniško kalno paveikslą. Pradeda imti piešimo pamokas Varšuvos Kauziko studijoje. Pradeda kurti simfoninę poemą "Jūrą". — Suomių simbolistas Hugo Simberg nutapo "Sužeistą angelą". — Niko-lai Roerich aplanko Lietuvą, piešia ir tapo lietuviškus objektus. — Mark Rothko gimsta Daugpilyje. — Monet keliauja į Madridą pamatyti Veleząuezo paveikslų. — Atidaromas Gustav More au muziejus. — Olandų dailininkas simbolistas Jan Toorop pasuka į Art Nouveau. — Lenkų Art Nouveau dailininkas Josef Mehoffer nutapo "Keistą sodą", Redon — "Chimerų pasaulį". — Miršta Gauguin, Pisarro ir Whistler. — Debussy sukomponuoja "Les jardins sous la pluie". — Ravel sukuria "La Scheherazade". — Skriabin baigia Maskvos konservatoriją. — Suomių poetas panteistas Eino Leino išleidžia I tomą savo šedevro "Sekminių himnai". — V. Ivanov išleidžia "Piloto žvaigždes", K. Balmont — "Vien tik meile", Rilke — "studiją apie Worpswede vokiečių dailininkų grupę ir apie Rodiną, Waclaw Rolicz-Lieder — "Naujus eilėraščius". — Croce įsteigta "La Critica".

1904.
1903 ir 1904 m. Čiurlionis nutapo "Laidotuvių" ciklą, susidedantį iš septynių paveikslų. Studijuoja piešybą ir tapybą Varšuvos dailiųjų menų mokykloje. Kazimierz Stabrowskio. fantastiniu paveikslų dailininko, vadovybėje. — Stanislaw VVyspianski, lenkų simbolistas, Art Nouveau dailininkas ir poetas, paskirtas Krokuvos dailiųjų menų akademijos direktorium. — Picasso išvysto savo "rožinį laikotarpį" (1904-1906). — Rudens Salone įvyksta Redono paveikslų paroda. — Beardsley tampa "Yellow Book" redaktorium. — Miršta Dvoržakir Emile Gallė, vienas Art Nouveau meisterių. — Redon sukuria "Jūros dugne". — Cuno Amiet ir Ferdinand Hodler kartu suruošia parodą Vienos Sezessione. — Prancūzų dailininkas Emile Bernard susitinka su Cėzanne'u. — Suomių architektas Eliel Saarinen suprojektuoja Helsinkio centrinę stotį (baigta statyti 1910-1914). — Lenkų simbolistas Ferdynand Ruzscyc nutapo "Žiemos pasaką". — Lenkų kompozitorius Ludomir Karlo-wicz sukuria simofninę poemą "Grįžtančios bangos", Richard Strauss — "Sinfonia Domestica".

— Innokentij Annenskij, žymiausias rusų dekadentų poetas, išleidžia "Tylias dainas", Zinaida Hippius — "Surinktus eilėraščius". — Rusų simbolistai Aleksandr Blok ir Andrėj Belyj išleidžia "Eilėraščius gražiausiajai Damai" ir "Auksas žydryje". — Rusijos vyriausybė, lietuvių rezistencijos priversta, o grąžina spaudą lotyniškomis raidėmis.

1905
Čiurlionis kartu su Morawskiu lankosi Kaukaze ir sukuria "Audros" ciklą, susidedantį iš septynių paveikslų, iš kurių tik vienas — "Varpai" — išliko, ir kitą ciklą iš trylikos paveikslų, daugiausia abstrakčiu stiliumi, "Pasaulio sukūrimą", vieną savo svarbiausių kūrinių. Iš kitų reikšmingų tų metų darbų "Vėliavos" ir "Tiesa" verti ypatingo dėmesio. Kai kurie čia paminėtų paveikslų galėjo būti baigti 1906 m. — Ruszczyc nutapė "Pavasarį". — Bonnard sužavi Monet ir Redoną.
— Antoni Gaudi pastatydino Casa Mila (užbaigta 1910). — Ravel sukuria "Sonatiną", Rimskis - Kor-sakovas — "Nematomojo Kitežo miesto legendą" (opera, 1903 - 1905), Richard Strauss — "Salome", Debussy — "La mer" (trys simfoniški škicai, 1903 - 1905), Vaughan - Williams — "Tovvard the Unknown Region", Manuel de Falla — "La vida breve" (opera). — Lenkų kompozitorius Karol Szymanowski sukuria "Fantaziją" ir "Koncertą uvertiūrą". — Oscar Wilde išleidžia "De profun-dis", Rilke — "Stundenbuch", Leopold Staff (lenkų poetas simbolistas) — "Kaip paukštė padangėje", Hotmannsthal — "Das gerettete Vene-dig".

1906
Čiurlionis nutapo "Zodiako ženklų" ciklą, iš viso dvylika paveikslų (kai kurie, galimas daiktas, buvo baigti 1907), aplanko Prahos Rudolfinumą ir susižavi Michelangelo, Rubensu ir Van Dyke'o "Vaiko su šunim" portretu; taip pat nuvyksta į Dresdeno, Mūncheno ir Vienos muziejus, rasdamas, kad jam giminingos dvasios yra Bocklin, Puvis de Chavannes ir Hodler. 1906-1909 metai yra patys našiausi Čiurlionio gyvenime. — Miršta Carriėre, Cėzanne ir Ibsenas. — Lietuvoje gimęs skulptorius Jacąues Lipchitz Druskininkuose susipažįsta su Čiurlioniu. — Ben Shahn iš Lietuvos išvyksta į Ameriką. — Edouard Vuillard pradeda dalyvauti Bernheim Jeune parodose. — Mieczyslavv Karlovvicz sukuria "Lietuvišką rapsodiją", Sibelius — "Pohjola dukrą", "Paną ir aidą" ir kitas dainas, Grieg — "Keturias psalmes".
— Verhaeren išleidžia "La multiple splendeur".

1907
Čiurlionis nutapo "Žiemą", aštuonių paveikslų ciklą, "Saulės sonatą" ir "Pavasario sonatą"; sukuria simfoninę poemą "Jūrą"; tapo vienu labiausiai aktyvių Lietuvių Dailės draugijos narių steigėjų. — Morandi įstoja į Dailiųjų metų akademiją Bolonijoje. — Paulą Modersohn-Becker nutapo "Autoportretą su kamelija"; tais pačiais metais ji miršta. — Kroatų Art Nouveau skulptorius Ivan Mestrovič nukala marmurinį "Dailininko motinos" portretą. Feininger pradeda susitelkti vien tik į tapybą. — Gauguin pagerbiamas Rudens Salone suorganizuota memorialine paroda.
— Surengiama M. Klingerio garbei didelė jo kūrinių paroda Leipzige; jis sukuria "Epithalamia" ciklą. — Debussy sukomponuoja "Images" II seriją, Faurė — "La chanson" ir "La vocalise", Rimskis - Korsakovas — "Himną saulei", Skriabinas — "Ekstazės poemą" ir baigia 3-ją simfoniją C-M; Pastatoma Yeats'o pjesė "Deidre"; Rilke išleidžia "Neue Gedichte", Unamuno — "Poe-sias", V. Ivanovas — "Eros", Bergsonas — "L'Evo-lution crėatrice". — Miršta Huysmans, Grieg ir VVyspianski.

1908
Čiurlionis nutapo "Rex", "Žalčių sonatą", "Vasaros" sonatą", "Jūros sonatą" ir "Žvaigždžių sonatą" (taip pat vadinamą ir "Chaosu"). Dirba Petrapilyje, susitinka su Dobužinskiu ir kitais Petrapilio dailininkais, dalyvauja Rusų dailininkų draugijos parodoje, o taip pat ir "Mir iskusst-va" grupės parodoje. Monet nutapo "Veneciją", Bonnard "Niudas prieš šviesą", Redon — abstrakčią kompoziciją "Raudonas paravanas", Brancusi — "Bučinį", Klee — "Moterišką figūrą sudėtom rankom", Mondrian — "Raudoną medį", Franz Mare — išgarsėjusią arklių seriją.— Bakst nupiešia Fokino baletams visą eilę dekoracijų. — Mucha laiko paskaitas Chicagos Meno institute. — Faurė sukomponuoja "La Se-renade" ir "Nocturne", Debussy — Trois chansons de Charles d'Orleans", Ravel — "Ma mere Toye", Richard Strauss — Elektrą". — Miršta Rimskis -Korsakovas. — Vengrų poetas Endre Ady, iš pradžių ateistas, vėliau giliai religingas, atsideda išimtinai poezijai. — Jimėnez išleidžia du elegijų rinkinius, A. Belij — "Pūgų taurę", "Ketvirtą simfoniją", Blokas — "Žemę sniege".

1909
Čiurlionis nutapo "Piramidžių sonatą" (paskutinė dalis Finale, tais pačiais metais Stravinskio įsigyta, yra dingusi), "Nojaus arką", "Žemaičių kapines", "Žalią žaibą" (kai kurie tų paveikslų buvo pradėti 1908). Suserga psichine liga ir per pastaruosius dvejus metus nieko nebenutapė. — Lipchitz iš Lietuvos išvyksta į Paryžių. — Glas-gowo Meno mokyklos pastatas, Mackintosh suprojektuotas, Art Nouveau šedevras, baigtas statyti.
— Redon nutapo "Moterį tarp gėlių" ir "Juodą vazą su gėlėmis", Paul Klee — "Dailininką prie lango". — Gustav Mahler sukuria 8-ją simfoniją, J. Sibelius — muzikinę poemą "Jojimas naktį ir saulėtekis", Faurė — 10-tą noktiurną, Ravel
— "Daphnis et Chloė" (kurią 1912 m. jis per-kuria). — Pastatoma scenoje Maeterlincko "L'Oi-seau bleu" ir Synge'o "Deirdre of the Sorrows".
— Rilke išleidžia "Reąuiem" ir "Fruhe Gedichte", estų poetas simbolistas Juhan Liv — "Eilėraščius", Belij — "Urną". — Miršta Algernon Svvinburne.

1910
Psichiškai sergąs Čiurlionis gydomas Pustel-niko ligoninėje prie Varšuvos. Jo paveikslai išstatomi Rusų dailininkų draugijos parodoje Petrapilyje. — Kandinsky, pasidaręs Muencheno dailės sąjungos Neue Kūnstlervereinigung pirmininku, parašo laišką Čiurlioniui, kviesdamas jį dalyvauti jo organizacijos parodoje. Čiurlionis šioj parodoj nedalyvauja, tur būt, dėl ligos. — Atidaromas Tate galerijos Turnerio sparnas. — Henri Rousseau nutapo "Sapną", Kazimierz Sichulski sukuria vitražą ir mozaiką "Menas" ir "Madona". — Kartu su M. Larionovu (savo vyru) Gončarova pradeda rajonizmo sąjūdį.
— Futuristų manifestą pasirašo Boccioni, Carra, Balla ir Severini. — Roger Fry suruošia poim-presionistinę parodą Londone. — Chagall atvyksta

M. K. Čiurlionis                               Auka

į Paryžių. — Miršta Vrubelis. — Elgar sukuria koncertą smuikui, Stravinskis — "Ugnies paukštę", Vaughan - Williams — "Jūros simfoniją", A. Belij išleidžia Simbolizmą", V. Ivanovas — "Simbolizmo įsakus" ("Apolono" Nr. 8), Maksi-milian Vološinas — "Eilėraščius", Jimėnez — "Liūdnas elegijas", Pėguy — Le mystėre de la charitė de Jeanne d'Are", Claudel — "Ciną grandės odes", Supervielle — "Comme le voilier", Mans-field — "Poems and Balads", Yeats — "The Green Helmet".

1911
Pustelniko sanatorijoje Čiurlionis miršta balandžio 10 d. ir palaidojamas Vilniaus Rasų kapinėse. Ruszczyc pasako atsisveikinimo kalbą. Vilniuje, Maskvoje ir Petrapilyje suruošiama memorialinė jo darbų paroda. — Klimt baigia statyti frizą Hoffmanno Stockleto rūmams Briuselyje. — Feininger pirmą kartą Nepriklausomųjų Salone Paryžiuje išstato savo darbus, susitinka Delauny. — Tannhauserio galerijoje Mūnchene Klee išstato 30 piešinių. — Franz Mare ir Kandinsky įsteigia "Der blaue Reiter". — František Kupka ir Kandinsky iškyla kaip abstraktistai. — Mondrian įsikuria Paryžiuje. — Nolde susitinka su Ensoru.
— Sibelius sukuria 4-ją simfoniją. — Maskvoje atliekama Skriabino "Tastiera per luce". — Debussy sukomponuoja "Le martyre de St. Sebas-tien", misteriją D'Annunzio tekstui, Faurė — "Devynis preliudus", Vaughan - Williams — "Penkias mistines dainas", Richard Strauss — "Alpių simfoniją", Ludomir Rozycki baigė operą "Medūzą". — Schonbergo harmonijos vadovėlis aiškina dvylikos tonų skalę. — Miršta Mahleris.

— Baltrušaitis išleidžia "Žemės laiptus" (rusų kalba), St. John Perse — "Eulogies", A. Blok — "Naktines valandas", Claudel — "L'Otage", Ver-schaeve — "Jūros simfonijas", Jimėnez — "Magiškus ir skausmingus eilėraščius", Kasprowicz — "Akimirkos"; Rilke pradeda "Duineser Elegien".
— Maeterlinck gauna Nobelio premiją. Miršta Froding.
Išvertė P. Gaučys

Sis straipsnis parašytas anglų kalba, tad ir visos jame suminėtos kūrinių antraštės duotos angliškai. Lietuviškajame vertime stengtasi (kiek tai buvo įmanoma) bent vokiečių ir prancūzų rašytojų bei muzikų kūrinius nurodyti tų kalbų antraštėmis. Dailės kūrinių pavadinimai visi išversti į lietuvių kalbą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai