Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Trečiasis Bažnyčios sinodas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimšelis V.   
Bažnyčios ir kunigų problemos
Trečiasis Bažnyčios sinodas vyko nuo 1971 rugsėjo 30 iki lapkričio 6. Kaip "L'Osservatore Romano" XI.30 rašė, sinodas yra Bažnyčios centrinis organizmas, kuriame konkrečiai ir periodiškai reiškiasi ko-legialinis vyskupų bendradarbiavimas su popiežiumi ir per vyskupus visų tikinčiųjų bendradarbiavimas. Šis sinodas būdingas tuo, kad jame dalyvavo šalia vyskupų dar ir kunigai bei pasauliečiai, vyrai ir moterys, žinoma, ne visi lygiomis teisėmis. 26 kunigai atstovavo viso pasaulio kunigams kaip stebėtojai. Pasauliečiai, vyrai ir kelios moterys, kurių tarpe dvi vienuolės, dalyvavo vadinamų ekspertų titulu. Tokių ekspertų buvo 14. Su pilnomis teisėmis kalbėti ir balsuoti dalyviai vadinami sinodo tėvais. Jų buvo viso 210. Rytų Bažnyčiai atstovavo 13 tėvų;
142 buvo vyskupų konferencijų delegatai
iš Afrikos 33, Amerikos 44, Azijos 20, Europos 40, Okeanijos 5); vienuolių atstovų buvo 10, juos išrinko vienuolijų generolai; iš Romos kurijos aukštųjų pareigūnų dalyvavo 19 kardinolų; paties popiežiaus paskirtų atstovų buvo 25; prie šių reikia priskirti ir generalinį sekretorių. Iš pavergtos Lietuvos dalyvavo vysk. J. Labukas.
Sinodas oficialiai prasidėjo rugsėjo 30 Šv. Tėvo mišiomis Siksto koplyčioje. Su Šv. Tėvu mišias koncelebravo kard. J. Mindszenty, tada tik ką atvykęs iš Budapešto nelaisvės, kardinolai L. S. Duval, VVright, P. Munoz Vega ir sinodo sekretorius vysk. L. Rubin.

Šv. Tėvas apie pavojų sinodui

Po evangelijos Sv. Tėvas prabilo lotyniškai. Visų prima kreipėsi į kardinolą Mindszenty ir reiškė savo pasitenkinimą, kad gali jį matyti sinodo atidarymo iškilmėse. Šį popiežiaus sveikinimą vili dalyviai sutiko triukšmingais rankų plojimais, tuo būdu išreiškė simpatijas ir užuojautą Mindszenty, kiip gyvajam kankiniui ir tikėjimo liudytojui. Tuo metu Romos laikraščiai kėlė persekiojamųjų tikėjimo liudijimą ir kankinių naudą Bažnyčiai. Mat, pragmatistams, kūne Bažnyčią laiko daugiau išorine hierarchine institucija negu Kristaus Kūno gyvuoju organizmu, atrodo, kad Mindszenty užsidarymas Amerikos ambasadoje buvo Bažnyčiai kliūtis, kai ši siekė surasti su Vengrijos valdžia šiokį tokį sugyvenimą. Vyskupų plojimai tad reiškė jų pritarimą Mindszenty principiniams nusistatymams.

Šv. Tėvas savo kalboje priminė pavojus, kurie įvairiais keliais ateina ir gali drumsti sprendimų tyrumą arba net neigiamai veikti sinodo dalyvių laisvę apsispręsti. Tie pavojai kyla iš abejingumo tikėjimo grynumui; iš palinkimo prisitaikyti pasaulinei bei profani-nei galvosenai; iš baimės sunkenybių, kurios atsiranda moderniojo gyvenimo pasikeitimuose; iš apkaltinimų anachronizmu ir legalizmu,
paralyžuojančiu naujo krikščioniškumo vystymąsi. Tai spaudimas iš šalies, kurio veikimo galia yra pavojinga. Dievo tautos ganytojai savo sąžinėje atsakingi prieš Dievą. Tad reikia ramybės ir dvasinės stiprybės viską spręsti pagal Kristaus dvasią ir tikruosius Bažnyčios bei mūsų laikų reikalus.

Šių dienų Bažnyčios panorama

Toliau susirinkimai vyko naujojoje audiencijų salėje. Tą pačią dieną vysk. E. Bartoletti padarė pranešimą apie šių laikų Bažnyčios padėtį.
Bažnyčia, gyvendama ir veikdama pasaulyje, susitinka su jo įtakomis. Iš teigiamosios pusės pastebimas žmonių gyvenimo greitas .keitimasis, staigūs antropologiniai ir techniniai posūkiai, vedą ir kultūrą į naujus posūkius; konstatuojamas pramonės augimas ir jos sutelkimas, bet drauge vis daugiau ir daugiau ryškėjas skirtumas tarp turtingų ir skurde esančių kraštų; žmonių kilnojimasis iš vieno krašto į kitą nuolat kelia naują globos ir dvasinio patarnavimo rūpestį; auga pasaulyje bendra žmogiškosios asmenybės kilnumo sąmonė, pabrėžiamos individo teisės, žmonių lygybė.

Iš neigiamos pusės labai ryškus yra moralinis nuosmukis; viešieji ir privatūs papročiai yra sumen-kėję; religinės vertybės prarado savo aukštumą, ir dingsta nuovoka to, kas yra šventa; pasaulyje plečiasi sekuliarizmas — žmogaus mintis bando apsieiti be Dievo, be Jo kurti visą savo gyvenimą. Šitie veiksniai, einant pakeisti pasaulio veidą pagal Kristaus dvasią, Bažnyčiai ir jos ganytojams neša ne pasipiktinimą, bet tikėjimo ir vilties klausimą.

Antroje dalyje, liesdamas pova-tikaninę padėtį, pranešėjas iškėlė taip pat teigiamus ir neigiamus veiksnius. Teigiama yra tai, kad po visuotiniojo Bažnyčios suvažiavimo atsinaujino liturginis gyvenimas, gyvesnis pasidarė dėmesys Dievo žodžiui; subrendo pasauliečiuose sąmonė, kad jie yra Dievo tauta; didelis šuolis pasauliečių padarytas teologinėse studijose, nekalbant apie kunigus; išorinė Bažnyčios struktūra atsinaujino: reformuota Romos kurija, pradėtos vyskupų konferencijos, veikia vyskupų sinodai, veikia ir kunigų pastoracinės tarybos.
Neigiama, kad tikėjimas išgyvena tam tikrą krizę; kunigų ir pasauliečių gyvenime prigeso maldingumas; viešas nepasitenkinimas bei priešiškos manifestacijos kartais įgauna labai radikalias formas, kai siekiama per daug iškelti Bažnyčios mistinį, charizmatinį charakterį prieš jos institucinę tikrovę; sekuliarizmo, neopozityvizmo ir vadinamosios demitizacijos įvairios kryptys kelia tikinčiuosiuose nerimą ir sąmyšį. Reikia tad krikščioniško apdairumo, kad tikintieji atskirtų tai, kas ateina iš
Kristaus dvasios ir kas iš sugedusio gyvenimo.

Trečioje pranešimo dalyje pripažinta, kad pati svarbiausioji šių laikų Bažnyčios problema yra tikėjimas, kurį krikščionys turi priimti su visu jo pilnumu. Su tikėjimo priėmimu siejasi mokančios Bažnyčios ir jos veiksmingumo išpažinimas pasaulyje, kurį šiandien veikia antropologinis imanentiz-mas, moralinis subjektyvizmas ir savotiškos demokratinės dvasios nuotaikos. Taip pat labai opūs yra tokie klausimai, kaip teologijos tolimesnis vystymasis, kur susitinka oficialus autentiškosios hierarchijos mokymas su teologų mokymu; svarbu tinkamai formuoti viešąją nuomonę, palankią tikėjimo vertybėms.

Kunigystės klausimai

Spalio 1 prasidėjo diskusijos apie kunigystę. Pirma ji buvo apsvarstyta teoriškai, paskui buvo keliami praktiškieji klausimai. Visa kunigystės teologija remiasi Kristaus Įsikūnijimu ir žmonių giminės atpirkimo auka. Dievo tauta neturi kitos kunigystės, kaip tik tą, kuri ateina iš Kristaus. Todėl ir pasauliečiai yra "pašvęsti karališkajai kunigystei" — būti Kristaus liudytojais. Ši bendroji tikinčiųjų kunigystė vis dėlto skiriasi nuo hierarchinės kunigystės ne tik laipsniu, bet ir esme.
Apie kunigystės prigimtį atskiros grupės, pasiskirsčiusios pagal kalbas, diskutavo tris dienas. Buvo šeši bendri susirinkimai, kuriuose kalbėjo 82 sinodo tėvai. Visi buvo vienos nuomonės, kad hierarchinė kunigystė gaunama per šventimus, per sakramentą, o ne iš krikščioniškos bendruomenės išrinkimo ar paskyrimo. Apie kunigystės prigimtį platų pranešimą davė kardinolas Kolno arkivyskupas J. Hoffner. Jis suskirstė visą doktriną į dešimt punktų: 1. Kristus, kaip kunigas, įsteigė Bažnyčią; 2. todėl Bažnyčia esmiškai yra kunigiška; 3. Kristus paliko Bažnyčiai daug dovanų ir tarnybų; 4. kunigystė remiasi dievišku įsteigimu ir apdovanota šventomis galiomis; 5. nors pirminė Bažnyčios santvarka skirtinga, bet kunigystė išliko ta pati; 6. bažnytinė tarnystė turi skirtingus laipsnius, kurie nuo seno yra vadinami vyskupai, kunigai, diakonai; 7. tarnybinė (hierarchinė) kunigystė suteikiama per sakramentinę Šv. Dvasios dovaną, t. y., šventinimų sakramentu; 8. kunigiški šventinimai paliečia visą žmogaus asmenį ir kunigą paskiria Dievo ir žmonių tarnybai; 9. evangelijos skelbimas, sakramentų teikimas, eucharistinės aukos atnašavimas siejasi tarp savęs ir turi ryšį su Kristaus Kūno auklėjimu; 10. nors kunigystė skirta Dievo karalystei, kuri nėra iš šio pasaulio, bet jos veikla turi įtaką ir į šios žemės tikrovę.

Spalio 7 pradėti svarstymai apie kunigo tarnybą praktiniu atžvilgiu. Pranešimą padarė kardinolas En-rique y Tarancon, Toledo arkivyskupas. Sinodas turėtų atkreipti dėmesį į mūsų laikų pasaulį, kuris, sekuliarizmui augant, yra atsidūręs religinėje krizėje, o krikščioniškosios bendruomenės yra neramios. Reikia, kad būtų nustatytas santykis tarp evangelijos skelbimo ir sakramentų teikimo. Kunigai, dirbą tradiciškai katalikiškuose kraštuose, jaučia nusivylimą, kai, teikdami sakramentus, atranda, kad pakrikštytieji yra visai neparuošti. Kiti pasijunta esą tik kulto valdininkai ir bijosi tapti to kulto vergais, nes jiems nebelieka laiko skelbti Dievo žodį. Evangelijos skelbimas visu jos platumu yra būtinas, nes kitaip nebus paruošimo sakramentų priėmimui. Tikėjimą reikia saugoti nuo visokių magiškųjų sampratų. Liturginis atsinaujinimas turi nuolat taikytis prie tautų psichologijos ir bendruomenės charakterio.

Legalinė Bažnyčios santvarka nėra tam, kad suvaržytų iniciatyvą. Įstatymas neturi užslopinti Bažnyčios charizmatinio charakterio. Kunigai ir tikintieji turi bendradarbiauti su vyskupu. Pastoracinis darbas yra visų narių darbas. Kunigai nėra vyskupų tarnai, bet jų bendradarbiai. Vyskupų su kunigais santykiai turi vystytis antgamtinės meilės ir žmogiškos draugystės atmosferoje. Tai reikalauja, kad kunigų paskyrimai ateitų, su kiekvienu pasitarus ir atsižvelgus į kiekvieno palinkimus, pageidavimus. Kunigai turi jaustis globojami, bet laisvi.

Celibatas ir kunigystė
Kalbėdamas apie kunigų celibatą, pranešėjas paskelbė, kad platus atsiklausimas tuo reikalu parodo, jog tai nėra centrinė kunigų problema. Toliau buvo išdėstyta, kad celibatas atitinka kunigo tarnybą, kuri reikalauja visada būti pasiruošus Bažnyčios ir žmonių reikalams. Bažnyčia, iškeldama celibato charizmatinį atžvilgį, neieško ritualinio tyrumo, bet pabrėžia konkrečią formą bendruomenės tarnyboje auklėti Bažnyčią. Celibatas yra dėl meilės dieviškajai karalystei, betgi kaip charizma negali būti gyvenime užtikrinta sakramentais. Jis ateina iš gilaus tikėjimo.
Diskusijose visa sinodo dauguma pasisakė už celibato palaikymą. Rytų Bažnyčios, kur kunigai gali vesti, atstovų dauguma taip pat pasisakė už celibatą lotynų apeigų kunigams, bet savo kunigams reikalavo palikti laisvę sekti savuosius papročius. Kardinolas Meouchi, Antiochijos maronitų patriarchas, pasisakė už laisvę kunigams vesti ar nevesti. Jo nuomone, išaukštinant kunigų celibatą, atsiranda pavojus nuvertinti moterystės sakramentą ir rytiečių vedusius kunigus. Be to, niekur Šv. Rašte ir tradicijoje nerandama, kad kunigystė būtų susieta su celibatu taip, kad būtų išskirti nuo altoriaus tarnybos visi tie, kurie nori būti vedę. Įvertinant žmogaus asmens kilnumą ir laisvę, reikėtų šiame reikale kandidatams į kunigus palikti laisvę.

Diskusijose dauguma argumentų buvo už tai, kad celibatas kunigo tarnybą padaro Bažnyčiai patogią. Todėl daugelis reikalavo celibatą motyvuoti kristologiniu požiūriu kaip Kristaus sekimą. Celibato klausimo balsavime duotos trys galimybės: priimti, pakeisti, atmesti. Už celibato palikimą, kaip dabar yra, pasisakė teigiamai 168 balsai, už tuo reikalu įstatymo pakeitimą — 21, už panaikinimą — 10, susilaikė — 3.

Pastoracinė veikia ir kunigų krizė

Diskusijose iškilo ir kunigų krizės klausimas. Dauguma pripažino, kad visame pasaulyje kunigų krizės apraiškos yra maždaug tos pačios. O priežastys esančios, kaip dauguma tvirtino, antraeilių teologų mokymas, susietas su kritiškumo dvasios propaganda, menkas Vatikano II suvažiavimo doktrinos pažinimas, evangelinės dvasios išblėsimas, kai kurių bažnytinės santvarkos formų griežtumas, menkas teologinis paruošimas, dvasinio gyvenimo ir maldos neįvertinimas, apaštalavimo darbuose kunigų nepasiruošimas mūsų laikų naujoms gyvenimo sąlygoms. Buvo betgi pastebėta, kad daugybė kunigų yra tikri apaštalai pagal Kristaus ir evangelijos dvasią.

Svarstant pastoracinės veiklos sėkmingumą, iškilo ir moteni tarnybos bei veiklos Bažnyčioje klausimas. Kardinolas FlahifY, Winni-pego arkivyskupas, priminė, kad pradžioje moterų tarnyba Bažnyčioje buvusi labai žymi ir tik dėl diskriminacijos vėliau išnykusi, ir reikalavo, kad sinodas apsvarstytų ir priimtų moters tarnybą Bažnyčiai. Jei tas klausimas praeitų be dėmesio, sinodas nusikalstų prieš pusų visos Bažnyčios narių. Kanados episkopato vardu jis reikalavo, kad tam klausimui studijuoti tuojau būtų sudaryta komisija.
Sinodo apsvarstyti klausimai pasiūlymo forma buvo perduoti Šv.
Tėvui'

II
Prieš turtingųjų neteisingumą

Spalio 14 pradėti svarstymai apie teisingumą pasaulyje. Pranešimą darė filipinietis arkivyskupas Alberto y Valderrama. Sinodui reikia atkreipti dėmesį į tarptautinį neteisingumą, kuris visada paliečia visų žmonių teises. Pasikėsinimas prieš visų žmonių teises atrandamas neturtingųjų kraštų išnaudojime. Turtingieji kraštai neturtinguosius pavergia ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai. Turi būti pasmerktas visų formų kolonializmas: silpnesniųjų kraštų vertimas įsijungti į stipresniųjų įtakos sferą, pagalbos susiejimas su politiniais reikalavimais, primetimas galingesnio krašto kultūros ir gyvenimo būdo. Parėmimas kraštų, siekiančių laisvės ir vystymosi, nėra tik meilės pareiga išmaldos prasme, bet teisingumo ir visos žmonijos solidarumo reikalas. Visi kraštai turi teisę gintis nuo pavergimo.

Toliau pranešėjas kalbėjo, kad pasaulis laukia iš sinodo ne bendrųjų nuostatų, bet konkrečių veiksmų, atseit, nutarimų, ką Bažnyčia nori daryti prieš neteisingumą pasaulyje, vykdydama visų pirma teisingumą savajame gyvenime. Pabrėždamas teisingumą Bažnyčioje, pranešėjas statė klausimą: ar Bažnyčios turtai yra valdomi kaip neturtingųjų nuosavybė? Yra priekaištas, kad Bažnyčia su savo* turtais sutapatinama su turtingaisiais ir galingaisiais. Ar teisingumas visada išlaikytas atžvilgiu tų, kurie dirba Bažnyčiai? Už darbą betgi atlyginimas turėtų būti visada teisingas, darbo sąlygos pakenčiamos. Bažnyčios nariai turi teisę laisvam žodžiui ir savo minčiai, o bažnytinis autoritetas dažnu atveju žiūri į tai su įtarimu. Reikia kovoti su neteisingumu pačiose jo šaknyse ir priežastyse, atrandant jas gyvenimo santvarkoje, kuri gimdo neteisingumą.

Skundai sinodui

Sinodo bendrajam susirinkimui Pietų Sudano kunigai atsiuntė atsišaukimą, kuriame išdėstė to krašto gyventojų labai sunkią padėtį, valdžia jau 16 metų neleidžianti gyventojams normalaus gyvenimo ir jau sunaikinusi dešimtą dalį visų gyventojų. Vyriausybė varanti suarabinimo politiką, kraštas esąs pavergtas ir valdomas kaip kolonija. Nesą jokios religinės laisvės, varoma rasinė diskriminacija, kultūrinis vystymasis užgniaužtas. Dokumentas baigiamas su viltimi, kad Bažnyčia savo moraliniu autoritetu imsis ginti visais būdais pavergtą Sudano tautą.

Peru vyskupai sinodui įteikė memorandumą apie jų krašte esančius neteisingumus. Bažnyčia turėtų imtis išlaisvinančio auklėjimo ir dėti visas pastangas, kad vietiniams (aborigenams) būtų pripažintos visos teisės gyventi, išlikti ir kurti savo kultūrą. Vyriausybes, kurios siekia visuomenėje žmoniško ir teisingo gyvenimo, Bažnyčia turėtų remti ir padrąsinti, pripažįstant joms teisę nusavinti turtus ir priemones į turtų telkimą. Turtų klausimu sinodo esanti pareiga pasisakyti prieš jų telkimą, iš kurio seka kraštui skurdas. Bažnyčia turinti pasisakyti prieš branduolinį tautų ginklavimąsi, kuriuo galingieji ruošiasi pavergti neturtingąsias tautas. Toliau dokumentas dėstė sunkią Peru kaimiečių padėtį ir kėlė neteisingumo klausimus, kurie yra bendri visai Pietų Amerikai.

Brazilijos vyskupai sinodui taip pat įteikė dokumentuotą raštą, kuriame prašoma aiškiai pasisakyti dėl vykstančio pasaulyje, ypač jų krašte, neteisingumo. Dokumentas smerkia imperializmą ir neokolo-nializmą, smerkia santvarką, kurioje mažuma rinktinių yra pavergę ir pažeminę kultūriškai atsilikusią žmonių masę.
Sinodas gavo ir iš Pietų Vietnamo, ir amerikiečių kunigų atsišaukimą, kad didesnės neteisybės pasaulyje nėra už tą, dėl kurios kenčia Vietnamo žmonės. Skundžiamas sinodui prezidentas Nixonas, kad jis remias Saigono vyriausybę. Reikalaujama, kad Bažnyčia pasmerktų JAV įsikišimą į Vietnamo karą.

Iš spaudos nieko nežinome, ką dokumentas sakė ar nesakė apie Vietnamo komunistų neteisybę ir žiaurumus. Nieko nežinome ir apie memorandumus ar skundus dėl neteisybės iš sovietų okupuotų kraštų ar iš komunistinės Kinijos. Lengva ir dargi populiaru rašyti skundus prieš savo valdžią laisvajame krašte ir rasti jame neteisybių, bet sovietų pavergtuose kratuose visiems skundams durys yra uždarytos.

Diskusijose kardinolas Dearden. Detroito arkivyskupas, pasisakė prieš karą Vietname, veltui daug Amerikos katalikų darą spaudimą, kad būtų baigtas karas Pietų Azijoje. Kardinolas Slipyi, Ukrainos Leopolio arkivyskupas, ilgus metus išbuvęs Sibiro koncentracijos stovyklose, kaltino sovietų Rusiją dėl jos varomo kolonializmo, o ukrainiečiai, sakė, bažnytinei diplomatijai yra tapę nepatogi kliūtis ir apsunkinimas, kai Ukrainos Bažnyčios persekiojimo Sovietijo-je negalima paneigti.

Diskusijų kryptis

Diskusijos vystėsi dviem kryptim: vieni orientavosi apkaltinimų linkme prieš neteisingumo vyksmą pasaulyje, o kiti akcentavo Bažnyčios veiklą prieš visus neteisingumus. Daugelis kalbėtojų buvo pareiškę, kad Bažnyčiai priklauso ir pakanka formuoti žmonių sąžinę. Kiti reikalavo, kad Bažnyčia eitų drauge su vargšais ir priespaudą kenčiančiais. O dar kiti reikalavo, kad Bažnyčia pirma pašalintų visas neteisybes iš savo tarpo.

Teisingumo pasaulyje klausimu kalbėjo taip pat trys pasauliečiai: anglė ekonomistė Barbara Ward, brazilas Candido De Almeida ir japonas Kinhide Mushakoji. Tokyo arkivyskupas Seiichi Shirayanagi tvirtino, kad kaip marksizmas, taip ir kapitalizmas nėra sutaikomi su tikėjimo principais. Todėl jis reikalavo, kad Bažnyčia inspiruotų ir remtų studijas, siekiančias išvystyti gyvenime žmonišką socializmą, kuris nebūtų sutapatinamas su marksizmu.

Lapkričio 2 sinodas priėmė balsavimu 19 vadinamų propozicijų kunigystės klausimais, o lapkričio 4 ir 6 balsavo už pasiūlymus teisingumo ir neteisingumo klausimais. Tekstas, pripažįstąs kiekvienai tautai laisvės teisę, priimtas vienbalsiai. Už įžanginį tekstą į "teisingumą pasaulyje" teigiamai pasisakė 174 balsai, neigiamai 16, susilaikė 9; tekstas, liečiąs teisingumą ir pasaulio bendruomenę, priimtas 164 balsais prieš 20 balsų ir 14 susilaikiusių, o vienas balsas paskelbtas beverčiu; už tekstą evangelijos ir Bažnyčios misijų. plėtimo reikalu pasisakė teigiamai 171 balsas, 18 neigiamai ir 10 susilaikė; tekstą apie teisingumo vykdymą priėmė 161 balsu, buvo 24 neigiami ir 14 susilaikiusių; vadinamasis vilties žodis buvo priimtas 176 balsais, 12 balsų buvo neigiami, 11 susilaikė.

Vyskupų laikysena sinode
Šis sinodas vadinamas visuotiniu, nes jame dalyvavo atstovai iš viso pasaulio. Suvažiavo vyskupai su savo krašto problemomis ir tikėjosi, kad panašūs klausimai bus ir kituose kraštuose. Bet nustebo išgirdę, kad kiekvienas kraštas turi skirtingas problemas. Laukta, kad šis sinodas bus vadinamojo "trečiojo pasaulio" sinodas. Iš dalies taip ir buvo, nes plačiai iškelti Afrikos reikalai. Azijos atstovai mažai kalbėjo. Pietų Amerikos vyskupai ribojosi konkrečių temų dėstyme bendrybėmis. Gi Afrikos atstovai reiškėsi labai plačiai, parodydami savo krašto visą tikrovę ir reikalaudami savo klausimams sprendimų, bet mažai domėjosi kunigų tarnybos klausimu. Laukta, kad rytinių kraštų vyskupai pasisakys apie Bažnyčios santykius su socialistinėmis valstybėmis. Bet jie apie tai nekalbėjo. Ta slegianti tyla reiškė, kad komunistiniuose kraštuose krikščionys nėra laisvi.

Nustebino sinodo tėvus laikysena kai kurių Vakaru Europos atstovų. Olandijos kardinolas Alfrink buvo labai diskretiškas. Taip pat ir Belgijos kardinolas Suenens nesiėmė drąsių pareiškimų. Vokietijos vyskupai parėmė tradicionalis-tinę poziciją kunigų tarnybos klausimuose ir pritarė trečiojo pasaulio vyskupų tezėms, bet didelės rolės sinode nevaidino, nes ir savo krašto problemų nepristatė. Prancūzijos vyskupus nustebino Afrikos vyskupų jais nepasitikėjimas. Žinodami, kad sinodas yra tik patariamasis Šv. Tėvui organas, jie laikėsi taip, kad neatrodytų, jog jie lyg ir priešintųsi popiežiui. Bet parodė įsitikinimą, kad kunigų šių dienų krizės negalima išspręsti praeitųjų amžių įstatymo užtvirtinimu. Jie parodė pritarimą Kanados vyskupams, kurie sinode pasireiškė labai stipriai. Kanados atstovų pasiūlymai visus domino ir buvo konkretūs.

Tikinčiųjų reikalai

Europos spauda apie sinodą daug rašė ir įvairiai keliamus klausimus komentavo. Kai kurios katalikų grupės Romoje taip pat reagavo į sinode keliamus klausimus. Karštieji tradicionalizmo gynėjai platino lapelius prieš kardinolus Suenens ir Alfrink, kaltindami šiuos erezija. Tų lapelių autoriai pasivadino ištikimųjų mokslo katalikų grupe. Vadinamųjų pažangiųjų grupės taip pat platino skundų lapelius, reikalaudami iš hierarchijos reformų.

Sinodas, žinoma, visų tikinčiųjų negalėjo patenkinti, negalėjo nė visų klausimų išspręsti. Bet svarbu, kad daug klausimų buvo iškelta ir paliesta. O laiko tėkmėje tie klausimai ras savo atsakymą.
Kun. V. Rimšelis, M.I.C.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai