Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAŽOSIOS LIETUVOS ŪKIO BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. POVILAITIS   


I.

Mažoji Lietuva visais atžvilgiais natūraliai gravituoja į savų brolių gyvenamus šiaurės ir rytų plotus. Deja, ji turėjo visai skirtingą politinį likimą. M. Lietuvos ūkinę raidą lėmė visų Rytprūsių ūkio vystymasis. Mėginant aptarti jos ūkio potencialą ir santykius, neišvengiama žvilgterti į Rytprūsių ūkinę praeitį.

Vokiečiai, rašydami apie šios toliausiai į šiaurės rytus išsikišusios jų provincijos praeitį, iškelia šiuos Rytprūsių ūkį lėmusius veiksnius: ordiną, galingąją hanzos instituciją, plačiąją Hohencolernų kolonizaciją ir genialią Fridricho D. valstybės politiką (Mueller, Ernst F. rinkiny „Dtsche Staatenbildung u. dtsche Kultur im Preussenlande“, Koenigsberg, 1931, 534—5).

Ordinas vedė sistemingą krašto kolonizaciją. Jau vien dėl fiskalinių interesų jis rūpinosi miestų steigimu, amatininkų ir pirklių kvietimu, savų domenų sutvarkymu. Ordinas išimtinėn savo teisėn buvo perėmęs gintarą ir jo prekybą. Gintaras tuomet buvo tik jūros produktas, atseit, į krantą išplaunamas ar tiesiog iš jos „semiamas, žvejojamas“. Nežinia, kiek ordinas iš gintaro prekybos turėjo metinių pajamų, bet iš gintaro regalijos gaunamas pelnas buvo vienas iš svarbesnių ordino įplaukų. Gintaro prekybos centras buvo Karaliaučius. Patsai ordinas vertėsi ir kitų gėrybių plačia prekyba. Jis disponavo dideliais grūdų, medžio, kailių, vaško ir medaus ištekliais. Ne veltui išaugę pajūrio miestai ordiną pradėjo neretai laikyti savo prekybiniu konkurentu. Tai buvo Klaipėda, Karaliaučius, Braunsbergas, Elbingas, Dancigas. Jie, priklausydami galingajai hanzai, turėjo prisilaikyti šios nustatomųjų prekybos. politikos nuostatų (pvz., dalyvauti kurio miesto ar krašto prekybinėj blokadoj eta). Gi ordinas tokiu atveju turėjo visai laisvas rankas ir padidintais prekybos pelnais pildė savo iždą. Dėl šitos prekybinės konkurencijos savarankiškumo-siekią miestai tik džiaugėsi 15 amž. ordino galios susilpnėjimu.


Tuomet visas ūkio svoris aiškiai reiškėsi per krašto prekybą ir ja besiverčiančius pajūrio miestus. Juose pražydo gausūs amatai, griežtai tvarkomi atatinkamų profesinių organizacijų cechų. Tai buvo miestų ūkio metas. Kaimas nešė sunkią baudžiavos naštą, ypač privatiniuose dvaruose. Visa tai lėmė, jog jau 16 amž, pradžioj Rytprūsių ūkio svorio centras buvo Nemuno ir Priegliaus žemupių sritis. Čia Karaliaučius ir, žymiai menkiau, Klaipėda buvo tie miestai, kurie ėjo mainų tarpininkų funkcijas tarp Rytų žemės ūkio produktų ir Vakarų kraštų patiekiamų gaminių. Šalia jų iškilo Tilžė, o 17 amž. ir Įsrutis, kaip antro laipsnio prekybos centrai, nes tada prekių transportas svarbiausia ėjo vandens keliais. Tiek Karaliaučiuj, tiek Klaipėdoj vyravo eksportinė prekyba. Buvo išvežama: grudai, kanapės, linai, medis, pelenai, degutas, vaškas, lajus, odos ir kailiai, vadinas, veik išimtinai žemės ūkio gaminiai. Įvežamų prekių tarpe minėtina druska, žuvys, prieskoniai bei kolonialės prekės, geležis ir kt. metalai.

Jau 16—17 a. pajūrio miestai pasidalino, aiškiomis prekybos sritimis. Jei Dancigas aptarnavo Vyslos rajoną, tai per Karaliaučių svarbiausia ėjo Lietuvos masinių prekių (grūdų, kanapių, linų, sėmenų, vaško, lajaus) ekspertas (Op. cit. p. 478). Tiesa, ypač linų bei sėmenų prekyboj reiškėsi ir Klaipėda. Tačiau šiaip jos sąskaiton augo Karaliaučius. Mat, Klaipėda, nors ir būdama Lietuvos bei rusų produktų nemenko surinkimo vieta, neturėjo teisės varyti savarankiško eksporto. Ji visas eksporto prekes siuntė parduoti Karaliaučiun (neturėjo vad. Stapelrecht). Dėl tokio Klaipėdos, prekybos pobūdžio negalėjo, žinoma, reikiamai plėtotis jos gerbūvis.

1657 m. valdovo ediktu Klaipėdai buvo suteikta, teisė varyti savarankišką, nesuvaržytą prekybą, bei laivininkystę. Tik tomis teisėmis praktiškai ji dar ilgai mažai naudojosi. Iki pat 1740 m. daugumoj Klaipėda buvo Karaliaučiaus prekybinis komisionierius. Tik prie Fridricho Didž. (1740—86) padėtis pradėjo keistis. Tuomet Klaipėdos prekybos firmos atsimetė nuo Karaliaučiaus, už« mezgė tiesioginius ryšius su užsieniu ir sukūrė taip vėliau Klaipėdai reikšmingą medžio prekybą.

M. Lietuvos ateičiai tragiškai skaudus buvo 1709/10 m. maras, pareikalavęs iš visų Rytprūsių per 200.000 gyv. aukų. Jo metu labiausiai nukentėjo rytiniai rajonai, ypač Prūsų Lietuva: čia vien Ragainės ir Įsručio apsk. mirė 94.000 žmonių. Platūs dirbamos žemės plotai, dirvonavo, ištisi kaimai buvo apleisti ar išmirę“ (Op. cit. p. 489/90). M. Lietuvoje 8 411 sodybų liko be gyventojų. Štai dabar ir atsidarė plačios durys minėtai Hohencolernų kolonizacijai. Jau Fridrichas Vilhelmas I. (1713 —40) įkūrė apie 15.000 kolonistų. Šis tikrasis Prūsų Lietuvos kolonizatorius tuomet iš nieko sukūrė ir Gumbinės miestą, kaip vokiškumo centrą grynai lietuviškoj srityj. Tad tik 18 a. pirmoj pusėj M. Lietuvos plotuose ėmė atsirasti pirmosios vokiško elemento diasporos. Tas pats karalius davė pradžią ir garsiajam Trakėnų žirgynui. Jis 1732 m. čia sukoncentravo iš atskirų Prūsų Lietuvos žirgynų, jo paties po maro įsteigtų, veislines kumeles ir centrinį karališkąjį žirgyną (513 kumelių). Tai davė bazę tolimesnei M. Lietuvos arklių ūkio raidai. — Jo sūnus Fridrichas D. toliau varė Rytprūsių kolonizaciją, pakeldamas gyventojų kiekį iš 600.000 iki 900.000 Dar didesni jo nuopelnai ūkio srityj. Jis Rytprūsiuose vykdė 18 a. svarbiausių valstybių“ ūkio politikos šūkį, būtent: vidaus gamybos ugdymas! Tam Fridrichas D. pralaužė miestų cechų verslų monopolį: leido tarpusavę krašto miestų amatininkų konkurenciją. Vietoj atskirų miestų puoselėto daugiau uždaro ūkio atsivėrė vartai į teritorinį ūkį. Vien dėl tų varžtų atpalaidavimo atsivėrė platesnės perspektyvos pramoninei plėtrai. O savo keliu patsai karalius gyvai rūpinosi pramonės ugdymu, investuodamas į ją tuometinėm sąlygom nemenkas sumas (21 mil. markių). Fridrichas D. stengėsi pakelti valstybinėmis priemonėmis ir žemes ūkį bei jo našumą (švelnino baudžiavą, ėmėsi bendrų žemių skirstymo, naujų javų kultūrų įvedimo etc.). Rytprūsių žemės ūkio padėtį į 18 a. pabaigą teigiamai veikė ir šiaip jau palanki konjunktūra. Tai buvo grūdų kainų kilimo metas, iššauktas J. A. V. nepriklausomybės kovų ir Napoleono karų.

Radikaliai pasikeitusiom sąlygom gyveno Rytprūsių žemės ūkis 19 a. pirmojoj pusėj. Dabar Napoleono varomai prieš Angliją ekonominei blokadai turėjo paklusti ir Rytprūsiai. Netekus dėl to Anglijos rinkos, Rytprūsių grūdų kainos krito dvigubai. Pagaliau, paties Napoleono žygis į Rusiją skaudžiai palietė visą krašto ūkį. Po Napoleono karų Rytprūsių žemės ūkį neigiamai toliau veikė užėjusi bendroji Europos žemes ūkio krizė (dėl 1815 m. Anglijos javams įvestų apsauginių muitų ir eilės gerų derlių buvo žemos javų kainos). Antra vertus, didžiai ūkininkams nepalankiomis sąlygomis buvo vykdoma žemių separacija-skirstymas. Tuo tarpu kai dvarai turėjo sau ipotekinio kredito įstaigą jau nuo 1788 m., ūkininkams nebuvo prieinamas joks organizuotas ilgalaikis kreditas iki pat 19 a. vidurio. O jų žemių skirstymas reikalavo naujų investicijų (trobesiams statyti, inventoriui įsigyti etc.). Tokioms sąlygoms esant, nenuostabu, kad užuot vykdomo ūkininkų išmėtytų žemių suliejimo neretai išėjo jų faktiškas prišliejimas prie kaimyninių dvarų (dvarininkai jas supirkinėjo). Dėl to 19 amž. pirmojoj pusėj Rytprūsių ūkininkų luomas sumažėjo apie 20% (Op. cit. 531). Suprantama, kad tas procesas palietė ir M. Lietuvą, prisidėdamas prie lietuviško pastovaus elemento mažėjimo.

Sąlygos žymiai pakito į 19 a. antrąją, pusę. Geležinkeliais buvo sujungti Rytprūsiai su Vakarų Vokietija ir Rytų Europa. Vakarų Vokietijos staigi industrializacija sukūrė Rytprūsių žemes ūkio produktams patogią vidaus rinką, o jų gyventojų pertekliui darbo dirvą. 1840—1910 m. Rytprūsiai duodavo kasmet apie 10.400 žmonių Vakarų Vokietijos pramonei. 1907 m. statistika rodė, kad iš šios provincijos buvo emigravę į Reichą per 0,5 mil. gyv. Iš antros pusės, žemės kainų kilimas suviliojo eilę Rytprūsių dvarininkų parduoti savo ūkius. Juos įgydavo paprastai valstybės remiamos vidaus kolonizacijos bendrovės ir palankiomis sąlygomis įkurdindavo naujakurius. Tuo būdu 1891—1918 m. tarpe buvo sukurta apie 4000 naujų ūkių, išskirstant 50.000 ha. supirktos žemės. Ūkininkų luomą stiprino ir susidarę palankios ilgalaikio bei vidutinio kredito sąlygos. Susikūrė gausūs žemės ūkio kredito kooperatyvai (vad. Raiffeiseno). Gerėjant gamybos sąlygoms, žemės ūkis ėmėsi intensyvesnių ūkininkavimo formų. Iš grūdų ūkio buvo stengiamasi pereiti į aukštos rūšies galvijų ir kiaulių auginimą. 1816 m. raguočių būta apie 0,5 mil., o 1911 m. jau 1,2 mil. Kiaulių skaičius per tą laiką pašoko penkiariopai, pasiekdamas -1,5 mil. Pakilus žemės ūkio laipsniui, susidarė platesnė bazė ir vietos pramonei bei prekybai. Pastarosios ūkio šakos ypač laimėjo iš rusų žaliavų įvežimo (medžio, grūdų) ir iš viso dėl išaugusio tranzito.

Minėtini ir 1914—18 m. karo padariniai. Kaip žinia, Rytprūsiai buvo vienintelė vokiečių provincija, pergyvenusi priešo invaziją ir patyrusi tiesioginių karo nuostolių. Toji 1914—15 m. rusų invazija palietė kaip tik veik visą M. Lietuvą. Skaudžiai nukentėjo 39 miestai ir 1900 krašto vietovių. Buvo nudeginta per 40.000 trobesių. Kiti 60.000 pastatų buvo daugiau ar mažiau sužaloti. Žemes ūkis neteko 135.000 arklių, 250.000 galvijų ir 200.000 kiaulių. Žinoma, butą ir kitokių nuostolių (žemės ūkio inventorius, baldai etc). Visi invazijos nuostoliai vertinami apie 1,5 milijardo aukso markių.

Atstatymo darbai buvo pradėti jau 1915 m. Per pusę visų sunaikinimų buvo atstatyta iki karo pabaigos, o baigta 1925 m. Prie valstybės finansuojamų Rytprūsių atstatymo darbų prisidėjo visa eilė vakarų bei vidurio Vokietijos miestų ir provincijų savivaldybių. Buvo išsivystęs visame reiche ištisas „Rytprūsių pagalbos sąjūdis, kurs buvo pasiėmęs globoti atskirus atstatomus miestus ar provincijos vietoves. Patį statybos planavimą ir vykdymą valstybė sekė per atitinkamas statybos priežiūros įstaigas. Šitas sistemingas sunaikintų Rytprūsių vietų atstatymas drauge reiškė ir stambaus masto krašto vaizdo pakeitimą. Tuo būdu norėta ir propagandiskai pabrėžti tos labiausiai prasikišusios į rytus reicho Provincijos pakilimo skirtumą nuo jos kaimyninių sričių. M. Lietuva, labiausiai nukentėjęs nuo karo Rytprūsių rajonas, tuomet tapo viena iš gražiausių jų dalių.

II.


M. Lietuva nesudarė atskiro administracinio vieneto. Ji priklausė dviem Rytprūsių apygardom, būtent Gumbinės ir Karaliaučiaus.

Gumbinės apygarda apėmė 9 399 km2 su 0,55 mil. gyventojų. Ji turėjo ;10 apskričių: Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Gumbinės, Įsručio, Darkiemio, Galdapės ir Unguros. Be to, apskrities teises turėjo du iš čia minėtų miestų — Tilžės ir Įsručio. Žinoma, prieš 1914—18 m. karą šiai apygardai priklausė ir Klaipėdos kraštas su Klaipėdos ir Šilutės apskritimis. Gumbinės apygarda jau nuo keletos šimtmečių vokiečių oficialiniuose dokumentuose bei žemėlapiuose buvo žinoma, kaip Mažoji-Prūsų Lietuva. Jos gyventojai ir vietovardžiai nuo neatmenamų laikų yra lietuvių kilmės. Tik Galdapės ir Unguros apskrityse randama daugiau svetimo elemento įtakos. Dalį tų apskričių pietinių sričių tektų išjungti iš M. Lietuvos.

Iš Karaliaučiaus apygardos su jos 13.146 km2 ir 0,96 mil. gyv. etnografinei M. Lietuvai priklauso dauguma Labguvos, Vėluvos ir Girdavos apskričių vietovių (jų-bendras plotas 2 973 km2).

Tai būtų istoriškai etnografiniais duomenimis pagrįstas M. Lietuvos plotas (be Klaipėdos krašto maždaug 10.000 km2). Jį tenka neišvengiamai papildyti ekonominiais korektyvais. Čia Karaliaučiaus“ uostas ir jo artimiausias pietinės srities užnugaris natūraliai priklauso M. Lietuvos kūnui. Į Karaliaučių susieina tarp kitko visos šiaurinių Rytprūsių susisiekimo arterijos, kurias perkirsti prie pat jų vienintelio uosto būtų ūkinė nesąmonė. Tuo būdu ūkiniais motyvais tenka papildyti M. Lietuvos plotą žemėmis iš šių apskričių: Fišhauzeno, Karaliaučiaus, Heiligenbeilio, Braunsbergo (šiaurinė dalis), Pr. Yluvos, Friedlando, Bartensteino ir Šipapilio (jų dalys). Varmija ir visos kitos pietinės Rytprūsių sritys paliktų už M. Lietuvos apimties. Tai būtų plotas maždaug 14.000— 15.000 km2 su per 1 mil. prieš šį karą buvusių gyventojų iš bendro Rytprūsių 36.991 km2 ploto ir 2,35 mil. gyv. Ši dalis nedaug tesiskirtų nuo vad. „Potsdamo linijos“ šiaurinės pusės. Tokioj M. Lietuvoj (be Klaipėdos krašto) būtų šie svarbesni miestai: Karaliaučius — 340.000 gyv., Tilžė — 59.000 gyv., Įsrutis — 49.000 gyv., Gumbinė — 24.500 gyv.

Tiek Rytprūsių bendrai, tiek M. Lietuvos, paimtos atskirai, agrarinį pobūdį rodo jau vien palyginamas gyventojų retumas. Pastaraisiais prieš šį karą laikais jis siekė 63 gyv. km2. Žinoma, M. Lietuvos gyventojų skaičių smarkiai kėlė Karaliaučiaus miestas. Šis didmiestis išaugęs ne tik Rytprūsių didžiumos, bet ir tolimesnio savo užnugario Rytuose ekonominiais syvais. Tad gyventojų skaičius nėra natūralaus M. Lietuvos ūkinio gyvenimo vystymosi padaras. Atmetus šį didmiestį gautųsi čia apie 50 gyv/km2, t. y. prisiartintų netoli prie agrarinės Lietuvos gyventojų tirštumo. Apie 60% Rytprūsių gyventojų gyveno kaimuose bei miesteliuose, o 40% — miestuose su per 2000 gyv. — Natūralinis gyventojų prieauglis būdavo apie 11 promilių kasmet, atseit, panašus į D. Lietuvos prieauglių.

Verslinis gyventojų pasiskirstymas Rytprūsiuose turėjo būti jau vien dėlto įvairesnis, kaip Lietuvoj, kad ten žymiai didesnis jų procentas gyveno miestuose. Žemės ir miškų ūky dirbo 55,7%, pramonėj ir amatuose 19,2% prekyboj ir susisiekime 12,2% visų krašto darbingų gyventojų (1925 m. dav.) Tranzito prekyba, kuria paremta nemaža pramonė ir tankesnis susisiekimo kelių tinklas, duodavo įvairesnių uždarbio galimybių, o palyginti stambus žemės ūkis ir didesnė jo mechanizacija mažino darbo rankų pareikalavimą agrariniame sektoriuje. — šiaipjau, tiek savo paviršiumi, tiek dirvos sudėtimi M. Lietuva yra tikras Didžiosios Lietuvos tęsinys.

III.


1. Žemės ūkis. — Jau gyventojų verslinis pasiskirstymas rodo, kad Rytprūsių, vadinas, ir M. Lietuvos ūkio bazę sudaro žemdirbystė, gyvulininkystė ir pieno ūkis. Net po didesnių industrializacijos pastangų, darytų prieš šį karą, vis tiek žemės ūkis duodavo apie 50% viso krašto uždarbio galimybių. Natūralu, kad nuo žemės ūkio gamybos ir jo .produktų realizavimo sąlygų didžia dalimi priklausė viso krašto gerovė.

Žemės ūkio gamybai lemiamos reikšmės turi pačios žemės kokybė. Rytprūsių žemė priklauso prie vidutinio gerumo. Ji daugiausia yra mišinys molio ir tono bei smėlio, atseit, svyruoja nuo vidutinio iki sunkaus dirvožemio. Tik pietuose yra gausesnių lengvų žemių. Tai Mozūrų ežerų rajonas, kur dominuoja smėlynai su molio priemaiša. Šiaurėje, Nemuno žemupio srity ir Kuršių marių pakraščiais yra gausų žemų vietų. Jos dėl per didelės drėgmės daugumoj netinka dirbimui. Bet užtat čia yra puikių pievų ir ganyklų gyvulininkystei plėtoti, o taip pat ir durpynų. Šių pastarųjų yra ir žemutinėj Priegliaus srity. Derlingiausia žemė yra Pilkalnio rajone, Priegliaus srity bei pajūrio lygumoj į pietus nuo jo, o vakaruose — apie Marienwerderį. Tuo būdu M. Lietuvos plotui priklauso viena iš geriausių Rytprūsių žemių. Klimatas, kaip ir Lietuvoj, kontinentinis, žiaurus. Vegetacijos periodas maždaug aštuoniom savaitėm trumpesnis, palyginti su vidurio Vokietija. Todėl M. Lietuvos ūkininkas turėjo smarkiau suktis ir laikyti daugiau bei geresnių darbo priemonių ne kaip su jaučiais ir karvėmis apsieinąs bavarų ar švabų ūkininkas. Jo apranga ir gyvenamų namų statyba taip pat buvo brangesnė. Visą laiką reiškėsi didesnis ar mažesnis kapitalo trūkumas žemės ūkio kredito reikalams. Pati žemės ūkio gaminių realizavimo rinka buvo daugiausia Vokietijos tolimesnėse srityse. Tai buvo tolimiausia pasienio sritis, atitolusi nuo Vakarų Vokietijos bei Silezijos anglies ir geležies gamybos centrų.

Visa tai rodo, jog net prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rytprūsių, o juo labiau M. Lietuvos, žemės ūkio gamybos ir jos realizavimo sąlygos buvo žymiai nepalankesnės, palyginti, su kitų Vokietijos dalių turimomis ūkininkavimo sąlygomis. Jos dar pablogėjo Vokietijai pralaimėjus Pasaulinį Karą.

Pravedus Lenkų koridorių, Rytprūsiai pasidarė vėl tik vokiškąja kolonija tarp Lietuvos ir Lenkijos žemių, kaip ji buvo iki 18 a. pabaigos. Tuomet visu ryškumu pasirodė Rytprūsių dirbtinė, nenatūrali padėtis reicho ribose. Atsistatę Baltijos ir Lenkijos valstybės buvo laikomos kliūtimi Rytprūsių ūkinei ateičiai (perdaug sienų, Nemuno tėkmė suskaldyta). Esą, Rytprūsiai naujai atsiradusių įsiterpusių valstybių juostos buvę atkirsti nuo jų natūralinio Rusijos užnugario. Jos perkirtusios senąjį svarbų prekybos kelią, einantį nuo Maskvos per Rytprūsius į Vakarų Europą, taip gyvybinį Karaliaučiaus uostui (Siehr, Ernst o. c. 665—6). Žinoma, vokiečiams sunku buvo prileisti, kad ši jų provincija būtų dirbtinis padaras, o atgimę valstybės natūralios!

Buvo skaičiuojama, kad dėl Lenkų koridoriaus atsiradimo Rytprūsių ūkiui susidarydavo apie RM. 20.— mil. papildomų važmos išlaidų. O vokiečių kapitalas nuogąstavo investuotis izoliuotoj provincijoj. Dėl to čia palūkanų normos ir iš viso kredito sąlygos dar labiau pasunkėjo.

Reichas tuojau po ano karo ėmėsi dirbtinių priemonių gelbėti savo rytų kolonijos ūkį. Pirmiausia norėta ūkio, susisiekimo ir finansų politikos priemonėmis galimai atstatyti pirmykštes Rytprūsių gamybos sąlygas. Buvo įvesti specialūs papiginti važmos tarifai, parūpinta biudžeto keliu lėšų žemės ūkio ipotekiniam kreditui ir jo palūkanoms sumažinti. Specialiais potvarkiais buvo apsaugoti prasiskolinę ūkiai nuo kreditorių akcijos. Nuo 1928 m. skiriamos Rytprūsių ūkiui subsidijos siekdavo netoli visos Lietuvos valstybės biudžeto sumos.

Dar intensyviau pradėta varyti vidaus kolonizacija. Vien iki 1930 m. įkurta apie 8.000 naujų ūkių, 94.000 ha. Ši kolonizacija daugiau lietė pietinę provincijos dalį. M. Lietuvoj jau nuo senųjų kolonizacijos laikų vyravo valstiečių ūkiai, o ne stambiosios nuosavybės. Jų dalinių supirkinėjimu ir dalinimu norėta sulaikyti gyventojų bėgimą į Vakarus, pasiekusį jau po 14—15.000 žmonių kasmet. Naujų sodybų kūrimui finansuoti 1930 m. buvo įsteigtas Deutsche Siedlungsbank. Žemės ūkio gelbėjimo dar plačiau ėmėsi nacių rėžimas žinomuoju Kocho planu.

O vis dėlto Rytprūsiai iki pat šio karo paliko stambiosios nuosavybės kraštas su savo gausingais dvarais. Iš bendro apie 240.000 ūkių skaičiaus dvarai su per 100 ha žemės sudarė per 35 % visų ūkių. Stambių ūkių daug būta ir 20—100 ha grupėj, nes jį apėmė ligi 40 proc. visų krašto ūkių. Gi 5—20 ha ūkiai tesudarė nepilnus 20 %. Tik M. Lietuvoj, kaip minėta, buvo lygesnis žemės valdymo pasiskirstymas. Iš bendro 3,7 mil. ha Rytprūsių žemės ploto žemės ūkio reikalams buvo naudojama 2,7 mil. ha, t. y. apie 73 %. Jos tarpe dirbamos apie 2 mil. ha (74 %), pievų 0,4 mil. ha (15 %) ir ganyklų apie 0,3 mil. ha (11 %). Tuo būdu dirbama žemė sudarė 54 %, o pievos ir ganyklos 19 % viso krašto ploto. Miškai užėmė per 18 % viso paviršiaus. Likusi teko keliams, ežerams ir nenaudojamai žemei.

Visi šitie žemės pasiskirstymo procentai maždaug tinka ir M. Lietuvos rajonui. — Iš grūdinių kultūrų dominuojančią vietą užimdavo rugiai ir avižos, o žymiai mažiau buvo sėjama miežių ir kviečių. Šių kultūrų derlius iš ha sukdavosi apie 16—18 kvintalų, o jų gaunami kiekiai tokie 1929 m.: rugių 0,61 mil. to., avižų 0,48 mil. to., miežių 0,23 mil. to. ir kviečių 0.13 mil. to. Tai visų Rytprūsių vidutinė metinė grūdinių kultūrų gamyba. Kokia šios gamybos dalis tektų Mažajai Lietuvai? Tam reikalui reiktų imti maždaug visa Gumbinės apygarda ir apie 40 % Karaliaučiaus apygardos ploto. Tuo būdu gautųsi apie 14.600 km2, arba 40 % Rytprūsių ploto. Priimant šiuos duomenis, galima gauti tokius išvestinius Mažosios Lietuvos grūdinių kultūrų derlius (1928—30 m. vidurkis): rugių 246.240 to., avižų 186.260 to., miežių 80.600 to., kviečių 63.640 to. Tai sudaro 50 % visų Rytprūsių kviečių derliaus, 40,5 proc. rugių, 38 % avižų ir 35 % miežių. (Daviniai šiems išvestiniams duomenims imti įš Herders-Lėxikon atlasų tomo, 33-jo atlaso, 1932 m. leid.) Iš tikro, geriausia kviečių žemė ir yra šiauriniuose Rytprūsiuose, t. y. Mažojoj Lietuvoj. Kitų kultūrų derlius atitinka maždaug mūsų paimtos Mažosios Lietuvos ploto proporciją. — Rytprūsių žemės ūkis augino nemažus kiekius bulvių, būtent 2.6 mil. to (1929 m.). Frooorcingai didesnė jų derliaus dalis tenka pietiniams lengvų žemių Rytprūsiams. Tuo tarpu iš bendro pievų šieno derliaus 1,24 mil. to. bent pusė turėjo būti gaunama M. Lietuvoj. Cukrinių runkelių auginimo sritis yra pietinėj šios provincijos daly (jų gauta 1929 m. 106.000 to.).

Iš gyvulių daugiausia buvo laikoma raguočių ir kiaulių — po 1.2 mil. Toliau ėjo arkliai — 0.45 mil. Avių ūkis turėjo nykimo tendenciją (būta 0.19 mil.). Rytprūsių ratmočių veislė buvo gana aukštos kokybės ir sudarė bazę vis smarkiau kylančiai pienininkystei. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji pateikdavo reichui (neskaitant Rytprūsių vidaus suvartojimo) 126.000 centnerių sviesto ir 394.000 et. sūrio.

Arklių auginimas — tai specifinė M. Lietuvos gyvulininkystės šaka. turinti gilias tradicijas ir garsia praeiti. Jų centras Trakėnai. Stalupėnų apskr. Tai valstybinė domėna, turinti 25.000 margų žemės ir laikanti apie 1000 grynaveislių arklių. Nuo tos vietovės gavo vardą ir patys lietuviško tipo arkliai, kuriuos ten augindavo. Vėliau buvo Įsteigta visa eilė žirgynų ir kitose provincijos vietovėse (Įsruty, Gudvaliuose, Rastenburge, Braunsberge). Sie žirgynai ynač nuo 19 a. antros pusės pateikė vokiečių kariuomenei didžiausią arklių kontineenta. Mažosios Lietuvos arklių turgus (Tilžėj, Pilkalnyje. Gumbinėj. Isrutv) buvo garsūs nuo senų laikų. I juos vykdavo pirktis arklių ne tik tolimos Vokietijos, bet ir užsienio arklių pirkliai.

Apibendrinant tenka pasakyti, kad Rytprūsiai, tad ir M. Lietuva, buvo palyginti, nemažas žemės ūkio gaminių pertekliaus kraštas. Apskaičiuojama, kad Ryptprūsiai be savęs galėjo išmaitinti dar apie 3 mil. žmonių.

Miškų turtingumu Rytprūsiai nepasižymėjo, nes labai daug jų praeity iškirsta vietos pramonės reikalams, o žemė paversta i dirbamus plotus. Bendrasis Vokietijos miškingumas siekė. 27 % viso ploto, Čia — tik 18 %. Didžiausi ir vertingiausi jų plotai yra pietiniuose Rytprūsiuose, Mozūrų rajone ir Varmijoj. M. Lietuvos srity buvo bent aštuoni didoki girių masyvai. Iš jų minėtina Ramintų giria (apie 25.000 ha) ir miškų plotai tarp Tepliavos-Vėluvos bei Skaisgirio ir Labcruvos. Daugumą medžių sudaro aukštos rūšies spygliuočiai. Ypač geros kokybės yra pušis, labiausiai Europoj tinkama stalių medžiagai.

2. Pramonė ir amatai. — Rytprūsių pramonei ir amatams plėstis teisinės sąlygos susidarė ypač nuo 19 a. pradžios, kai buvo pašalinti verslo laisvės suvaržymai. Iš antros pusės, tas pats šimtmetis su garo ir jėgos visuotiniu pritaikymu (vėliau ir elektros), sukėlęs didžiausią ūkio gyvenimo perversmą, negalėjo nepaveikti ir šios provincijos ūkio. Tiesa, iš pradžių čia pasireiškė dėl to ir tam tikrų ūkinių sunkumų. Ypač amatai skaudžiai pajuto pramonės persiorganizavimą į kapitalistinę stambiąją, įmonę ir perėjimą i naujus techninius darbo metodus. Sunyko visa eilė žydėjusių namų pramonės šakų. Tas pats procesas palietė ir žemės ūkio perdirbamąją pramonę. Tam tipingiausias pavyzdys — malūnai. Nuo 19 a. vidurio gausių smulkių vėjo malūnų vietą sparčiu tempu užėminėjo stambūs garo malūnai. Jie išsivystė į vieną iš svariausių Rytprūsių pramonės šakų, o smulkieji beliko, kaip šalutinė žemės ūkio šaka. Į 19 a. galą Rytprūsių pramonė dar sparčiau pergyveno bendrąją pramoninės raidos tendenciją — jos koncentracijos ir specializacijos vyksmą. Įmonių skaičius mažėjo, o dirbančiųjų jose didėjo.

Tačiau Rytprūsiai, būdami Vokietijos sudedamąja dalimi, drauge nustojo perspektyvų išsivystyti į stambesnio masto pramoninį rajoną. Juk jie negalėjo žengti drauge su vidurio bei vakarų Vokietijos industrializacijos tempu ir atlaikyti jos gaminių konkurencijos. Pastarosios sritys turėjo vietoj ar žymiai arčiau anglis ir reikiamas žaliavas, atseit daug palankesnius Įmonių kūrimosi vietovės veiksnius, ne kaip perdėm agrariniai Rytprūsiai. Antra vertus, šios provincijos pramoninę raidą neigiamai veikė ir jos gyventojų pertekliaus nesulaikomas traukimas į tuos pačius jau industrinius Vakarus. Tik didžiulė tranzito prekyba su Rusija ir jos žaliavų artumas sudarė tam tikrą atsvarą bei bazę prieš nenukonkuruojamus Vakarus. — Pagal 1910 m. surašymo duomenis Rytprūsiai turėjo 4 364 stambesnes pramonės įmones su 60.000 darbininkų. Jos svarbiausi centrai kaip tik buvo M. Lietuvos rajone, būtent: Karaliaučiuj, Tilžėj, Įsruty ir Klaipėdoj.

Pralaimėtas karas ir Rytprūsių grąžinimas į jų 18 a. izoliuotą padėtį įkvėpė vokiečiams naujų akstinų industrializuoti šią atitrūkusią, nuo reicho koloniją bei padaryti ją galimai nepriklausomą nuo Vakarų fabrikatų. Rytprūsiai — vokiečių forpostas Rytuose, apsuptas iš visų pusiu žaliavų kraštu. Joms perdirbti ir pakelti provincijos gyventojų skaičių bent 1.5 mil. — štai nacių laiku Rytprūsių užsimoto industrializacijos plano viena iš skelbiamu idėjų. Tuo būdu būsiąs sustiprintas ir ūkininkų luomas. Tos akcijos išeinamasis taškas buvo nacionalpolitiniai, bet ne ūkiniai motyvai. Čia turėjo rasti sau tėvynę ir duona sveika pasienio tauta (gesundes Grenzvolk). Aky vaizdo į galingai besiveržiančios slavų tautų baneros ji turėjo padėti išlaikyti senosios ordino žemės vokiškąjį charakterį...“ (B. S c h u h : m a c h e r „Geschichte Ost- und Westpreu6ens“, Konigsberg, 1937, p. 287).

Prieškarinę Rytprūsių pramonę, kurios svarbiausi centrai visą, laiką pasiliko M. Lietuvoje, galima suskirstyti i dvi kategorijas. Viena iš jų užsiėmė perdirbimu vietos žemės ūkio ir miško teikiamu žaliavų, čion priklauso pirmiausia stambūs krašto malūnai. Jie perdirbdavo net importuotus iš rytų valstybių arūdus. Jų metinės produkcijos vertė jau prieš Pasaulini Karą siekė per 100 mil. markiu. Dar svarbesnė šios kategorijos pramonės šaka, nepriklausanti nuo Vakarų anglies ir geležies, yra medžio apdirbimas, ypač lentpjūvės. Tuojau po ano karo (1921 m.) jų būta 230 su 520 gateriu. 2.3 mil. kietmetriu apdirbimo pajėgumu. Jose dirbo 11.000 darbininkų. Priskaitant lentpjūvių šalutinių įmonių darbininkus, visų drauge tarnautojus ir jose dirbančiųjų šeimų narius, gaudavosi impozantiškas 90.000 žmonių skaičius, gyvenęs iš šios pramonės šakos. Vadinasi, vien lentpiūvių pramonė išmaitindavo apie 4.5 % viso provincijos gyventojų ir suteikdavo uždarbio daugiau, kaip 20% visu pramonei dirbančių žmonių. Šiaurėje esančios lentpjūvės apdirbdavo daugiausia importinį mišką, o pietuose — vietini. Pokario metais Rytprūsių lentpiūvės smarkiai skundėsi atgijusios Lietuvos medžio pramonės konkurencija, ypač užsienio rinkose. Užtat vokiečiai stengėsi praplėsti pjauto medžio sunaudojimą pačiuose Rytprūsiuose. Tam į pagalbą atėjo auganti baldų pramonė. Dar stipresnę atramą medžio perdirbimas rado vietos didžiuliuose celiuliozės fabrikuose. Iš jų du buvo Karaliaučiuje ir po viena“ Tilžėj bei Ragainėj. Vien Karaliaučiaus celiuliozės fabrikas eksportuodavo per 100 000 to. celiuliozės ir duodavo 3000 žmonių darbo. Penktasis celiuliozės fabrikas dirbo Klaipėdoj. Didžiuma Rytprūsių medžio bei popierio pramonės koncentravosi M. Lietuvoj — abiejose Nemuno pusėse ir Priegliaus rajone.

Užtat daugiausia provincijos pietuose buvo susikūrusi gausi spirito (iš bulvių) ir cukraus pramonė. Visame krašte nemaža buvo alaus bravorų. Gausios pieninės ir skerdyklos rėmėsi vis bekylančia krašto gyvulininkyste. Statybai medžiagų pateikdavo vietinės plytinės, cemento gaminių ir akmens apdirbimo pramonė.

Rytprūsiai, kaip ir Lietuva, yra didžiai neturtingi mineraliniais žemės turtais. Be jų nesti kasyklų pramonės. Bet M. Lietuva gali didžiuotis savo gintaru. Sembos pusiasalio mėlynojoj žemėj, „gintaro pajūry“ tarp Piliavos ir Kranto, randami gintaro kiekiai įgalina jo pramoninę eksploataciją. Iš pradžių gintaras tebuvo žvejojamas iš jūros ar tiesiog randamas išplautas Baltijos pajūry tarp Dancigo ir Palangos. Bet jau į 16 a. pabaigą Semboj jis pradėtas primityviai kasinėti iš žemės. Tik į 19 a. antrą pusę jo kasimas įgijo tikrą pramoninį pobūdi, kai valstybė gintaro kasimo teisę išnuomojo vienai pajėgiai firmai, gaudama už tai kasmet apie 0,8 mil. markių nuomos. Reikia atsiminti, kad gintaras visą laiką pasiliko valstybės regalija. 1899 m. valdžia perėmė iš minėtos firmos ir gintaro kasimą bei realizavimą, sumokėdama už visus įrengimus, žemą ir gintaro rezervus 9,5 mil. markių. Suma rodo, kad būta jau ne menko pobūdžio pramonės. 1913 m. iškasamo gintaro kiekis pasiekė 450.000 kg. Jis duodavo valstybei apie 1,5 mil. markių pajamų, o antra tiek uždirbdavo Sembos pakraščių gyventojai už jų randamą ir pristatomą gintarą. Pačiose gintaro kasyklose dirbdavo apie 1000 darbininkų. Jų centras Palmnikuose. — Didžiausia gintaro išdirbinių pramonė koncentravosi Karaliaučiuje, už Rytprūsių ribų - Dancige, Stolpe, Berlyne ir mūsų Palangoj. Išsiplėtus gintaro panaudojimo formoms, jo dirbinių pramonė perėjo iš namų dirbtuvėlių į fabrikinę gamybą.

Antrai Rytprūsių pramonės kategorijai priklausė įmonės, daugiausia pagrįstos tolimesnių sričių žaliava ar pusfabrikačiais. Tai metalų bei „mašinų, ypač žemės ūkio mašinų, pramonė, laivų ir vagonų statyba, cheminė pramonė, tekstilės įmonės, odos, batų ir tabako fabrikai.

Iš atskirų M. Lietuvos vietovių, kur koncentravosi kokia pramonė, minėtinos:

1. Karaliaučius — konkrečiai: 1. vagonų fabrikas (1865 m. įsteigtas, jau iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išleidęs 25.000 vagonų); 2. laivų statybos įmonė; 3. du celiuliozės fabrikai su Šalutine sulfitinio spirito gamybos įmone; 4. kartono fabr.; 5. baldų fabrikai; 6. eilė stambių lentpjūvių; 7. karoserijų fabr.; 8. cemento prekių fabr.; 9. visa eilė statybos firmų (tarp kitko: geležinkelių, kelių, tiltų, fabrikų statymo); 10. geležies konstrukcijų tiltų ir aukštajai statybai fabr.; 11. žemės ūkio mašinų fabr.; 12. geležinių spintų — seifų fabr.; 13. laikrodžių fabr.; 14. tepalų fabrikas; 15. dažyklos; 16. vilnos didžiulė valykla; 17. aprangos dalykų įmonės; 18 gintaro dirbinių įmonės; 19. saldumynų pram.; 20. eilė malūnų; 21. cigarečių fabr.; 22. likerių ir vyno fabr. etc.

2. Įsrutis: 1. garsi linų verpykla ir audykla; 2. įvairios geležies liejyklos ir mašinų fabrikai; 3. cemento prekių fabr.; 4. plytinės; 5. dirbtinio akmens fabrikai; 6. garsus krosnių fabrikas; 7. lentpjūvės; 8. malūnai; 9. saldumynų fabr.; 10. alaus daryklos; 11. stambus cheminis fabr. (tepalų iki 2000 to. per metus; sodos, skalbimo miltelių, deguto); 12. odos fabr.

3. Tilžė: 1. celiuliozės fabr. (su 1800 dirbančių); jo šalutinės įmonės-popieriaus ir sulfitinio spirito gamyba; 2. muilo; 3. odos; 4. tabako fabr.; 5. mielių fabr.; (su 1000 to. pajėgumu); 6. didelė alaus darykla; 7. likerių fabr.; 8. pieninės (garsus Tilžės sūris).

4. Gumbinė: 1. malūnų pram.; 2. lentpjūvės; 3. baldų fabr.; 4. cemento prekių fabr.; 5. vonioms pečių fabr.; 6. batų fabr.; 7 acto; 8. botagų“ ir diržų fabr.

5. Ragainės celiuliozės fabr. Minėtina Friedlande Rytprūsių elektrinė (OstpreuBemverk 60.000 voltų).
Kiek iš visų čia minėtų įmonių išliko ir dabar egzistuota, neįmanoma pasakyti. Šiaipjau, M. Lietuvos pramonės natūralinis užnugaris guli jos Šiaurėje ir rytuose.

3. Susisiekimo kelia į ir prekyba. — Rytprūsiai – senas didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir Rusijos prekybos tarpininkas su Vakarų Europa. Nemažos reikšmės jie turėjo ir Lietuvos respublikos bei Sovietinės Rusijos prekybos santykiams su Vokietija. Jau vien ši raktinė Rytprūsių, ypač M. Lietuvos rajono pozicija tarp Vakarų ir Rytų reikalavo suorganizuoti atitinkamą susisiekimo kelių tinklą. Tą pat diktavo, žinoma, ir pačios provincijos ūkis. Žvilgterėja, į Rytprūsių žemėlapį, tuojau pastebėsime, kad jie išraižyti visa eile geležinkelių linijų. (Dalis iš jų tėra lokalinio vaidmens ar sujungiančios pagrindines linijas.) Svarbiausios reikšmės turėjo šios linijos: 1. Marienburg—Elbing—Karaliaučius—Įsrutis—Eitkūnai; 2. D. Eylau—Allenstein—Įsrutis—Tilžė; 3. Karaliaučius—Lukas (Lyck)—Balstogė; 4. Karaliaučius—Įsrutis—Galdapė—Suvalkai etc. Vienos iš jų jungė tiesiogiai Vakarus per Vokietiją su Šiaurryčių Europa, antros-Rytų Europos ekonominį natūralų užnugarį su Karaliaučiaus uostu. M. Lietuvai lemiančios reikšmės turi Karaliaučiaus—Eitkūnų, Įsručio—Tilžės ir iš dalies Karaliaučiaus—Įsručio—Galdapės—Suvalkų linijos. Iš jų minta Karaliaučiaus uostas, kaip tranzitinės prekybos centras. Į Karaliaučių galutinai subėga ne tik Mažosios Lietuvos, bet nemaža ir pietinių Rytprūsių geležinkelių. Tai lyg voras, savo gausingais tinklais čiulpęs artimiausio ir tolimesnio užnugario ekonominius syvus.

Įsrutis turi pagrindinio geležinkelių mazgo vaidmenį. Į ją sueina penkios plačiųjų ir tiek pat siaurųjų geležinkelių linijų. Ji suriša šiaurinės Nemuno pusės M. Lietuvą su jos kairiąja pagrindine dalimi. — Bendras Rytprūsių geležinkelių tinklas siekė 3 265 km. Tuo būdu 1000 km2 teko apie 90 km. geležinkelių, o 100.000 gyv. — 145 km gelež. Atsimenant, kad tai perdėm agrarinis kraštas su būdingu tokiems kraštams gyventojų palyginamu retumu, galima dar labiau įvertinti šios provincijos tranzitinę reikšmę. Žemės ūkio sričiai nėra reikalingas toks tankus geležinkelių tinklas. Juk net visos pramoningosios Vokietijos 1000 km2 ploto teišeidavo 124 km geležinkelių (Prancūzijoj 116 km), o 100.000 gyv. — 93 km.

M. Lietuvos rajone turėtų būti per 1000 km geležinkelių. Čia tik trikampis tarp Labguvos, kuršių marių ir Tilžės veik neturi geležinkelių, nes tai ypač žema, drėgna ir retai gyvenama pievų sritis. Mažiau jų yra pačiame šiaurrytiniame M, Lietuvos kampe.

Rytprūsiai turi gana gerą ir plentų bei vieškelių tinklą. — 12.643 km. (1926 m.). M. Lietuvoj pagrindinis plentas eina nuo Karaliaučiaus :į Eitkūnus, kurs jau buvo norėtas paversti autostrada, bet karas sutrukdė.

Tolimesnėj praeity tiesiog lemiamos reikšmės M. Lietuvos gyvenimui ir jos ryšiams su Rytų užnugariu turėjo vidaus vandens keliai. Tačiau visoj susisiekimo sistemoj jie tebevaidino žymų vaidmenį ir iki pat paskutinių laikų. Juk prieš pat I—jį pasaulinį karą (1913 m.) Karaliaučiaus uosto apyvartai vidaus vandens keliai davė 1,13 mil., Klaipėdos — 0,57 mil. ir Tilžės — 0,36 mil. tonų prekių (laivais ir sieliais).

Iš tų kelių minėtini:

1) Prieglius — Karaliaučiaus — jūros kanalas. — Pats Prieglius didesniems vidaus vandenų laivams tetinka plaukioti iki Vėluvos (70 km), o mažesniems — iki Įsručio (viso 125 km). Tačiau jo pagrindinė reikšmė yra ta, kad jis sujungia Karaliaučių su Aistmarėmis ir tuo būdų jį padaro jūros uostų. Pačios Aistmarės, tiesa, yra negilios (vidutiniškai 2,5 m). Natūraliai jomis negali plaukioti juros laivai. Užtat 1901 m. galutinai buvo prakastas vad. jūros kanalas (6,5 m. gylio) nuo Priegliaus žiočių iki Piliavos uosto, kurs jau turi tiesioginį ryšį su Baltija. Dabar to kanalo gylis siekia 8 m., tad Priegliaus žemupiu į Karaliaučių ateina ir jūros laivai, nes Karaliaučiuje Prieglius pasiekia 4,5—6.5 m. gylio. Jis žymiai seklesnis .tarp Vėluvos ir Karaliaučiaus (vidutiniškai 2,10 m.). — 2) Prieglius — Deimena — Didysis Fridricho kanalas — Sekenburgo kanalas — Gilija — Nemunas. — Tai svarbiausia senoji vandens susisiekimo arterija iš šiaurinių Rytprūsių į Lietuvą ir Rusiją, suvaidinusi didžiulį vaidmenį Karaliaučiaus uosto tranzitinėj prekyboj. Šis kelias, aplenkdamas Kuršių mares, sujungia tiesiogiai Nemuną su Priegliumi, o per jį ir su Karaliaučiumi. — 3) Nemunas yra didžiausia M. Lietuvos upė, turinti didžiulį vaidmenį jos vidaus vandens susisiekimo sistemoj. Tai ypač sena miško plukdymo arterija sukūrusi visą M. Lietuvos medžio pramonę. Jis čia reguliuotas ir turi apie 3,5 m. gylio. Jo reikšmė dar labiau pakiltų, jei jis būtu sureguliuotas bent iki Kauno, o tolimesnėj perspektyvoj ir iki Gardino. Sutvarkius Nerį. vandens keliu galima būtų pasiekti ir Vilnių.

Nemuno dėka galėjo išsivystyti ir Klaipėdos uostas bei jo medžio prekyba. Prie jo guli nemažos reikšmės vidaus vandenų Tilžės uostas su jo medžio pramone. — 4) M o z u t u kanalas, pravestas po Didžiojo karo, jungia pietinę Mažosios Lietuvos dalį su šiaurinės dalies vidaus vandenų tinklu. Tas kanalas, išvestas iš Mauro ežero ir įvestas ties
Allenburgu į Alną visas (ca 50 km.) patektų į mūsų apibrėžtos M. Lietuvos plotą. Mozūrų ežerai tarpusavy sujungti iki pat Johanisburgo. Tuo būdu nuo čia iki Karaliaučiaus susidaro per 200 km: vandens kelias, kuriuo gali būti plukdomas miškingo Mozūrų rajono medis. Alnos upė – tinkama laivybai nuo Friedlando.

Tuo būdu Mažoji Lietuva turi puikų susisiekimo kelių tinklą, kuriuo eidavo nemaža tranzito prekyba. Prekybos apimtis dar labiau išaugtų, jei M. Lietuvos rytuose ir šiaurėje nebūtų dirbtinių sienų. Tuo pačiu, žinoma, didžiai pakiltų ir Karaliaučiaus uosto vaidmuo bei jo ūkinės apyvartos.

Viso Mažosios Lietuvos ūkio natūrali tąsa ir jo pramonės bei susiekimo sistemos artimiausiais užnugaris glūdi D. Lietuvos plotuose.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai